Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-01-29 · Civilinė byla Nr. e2S-495-803/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-29
Bylos Nr.
e2S-495-803/2016
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-04280-2015-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Petkuvienė
Kreditorius
Lindorff Oy
Skolininkas
K. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-495-803/2016Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04280-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.5.; 2.5.2.1.; 3.4.1.11.2.; 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (pareiškėjo) Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui K. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

kreditorius Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriame prašė priteisti iš skolininko K. G. 688,13 Eur skolos, 158,84 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško išdavimo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė skolininko prievolės nevykdymu atsiskaityti už suteiktas paslaugas pradiniam kreditoriui UAB „Tele2“ pagal 2011-01-26 mobiliojo/fiksuoto telefono ryšio paslaugų sutartį, kurios pagrindu pradinis kreditorius teikė skolininkui telefono ryšio paslaugas ir/ar judriojo/fiksuoto ryšio telefoną, o skolininkas įsipareigojo atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka už suteiktas paslaugas ir telefoną. Kreditoriaus teigimu, už suteiktas ryšio paslaugas ir įrangą skolininkui buvo išrašyta 2011-03-01 sąskaita, kurios skolininkas neapmokėjo ir pradiniam kreditoriui liko skolingas 688,13 Eur. Pradinis kreditorius UAB „Tele2“ 2015-02-27 Reikalavimo teisių į skolų portfelį atlygintino perleidimo sutartimi perleido kreditoriui Lindorff Oy reikalavimo teisę į skolininko skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti kaip aiškiai nepagrįstą dėl per didelių palūkanų. Teismas įvertino aplinkybę, jog skolininkas yra vartotojas, kad buvo delsiama kreiptis į teismą, kadangi pradinis kreditorius reikalauti skolininką įvykdyti prievolę įgijo dar 2011-04-01 (neapmokėjus 2011-03-01 sąskaitos), o pareiškėjas Lindorff Oy, veikiantis per Lindorff Oy filialą, ir laikė, jog prašomos priteisti 158,84 Eur palūkanos, apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2015-11-11 taikant 5 proc. dydžio palūkanų normą, yra aiškiai per didelės ir pažeidžiančios skolininko, kaip vartotojo, teises. Teismo teigimu, kreditorius elgiasi nesąžiningai, nesikreipdamas į teismą kuo ilgesnį laikotarpį bei tuo metu skaičiuodamas skolininkui palūkanas.

II. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius Linforff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-11-13 nutartį ir perduoti civilinės bylos priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Nurodo, kad atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar reiškiamo reikalavimo tenkinimas yra iš esmės neįmanomas. Mano, kad sąvoka „aiškiai nepagrįstas“ sietina su objektyvių aplinkybių, kurios pačios savaime lemia pareiškimo tenkinimo negalimumą, buvimu, o prie tokių aplinkybių šalių susitarimai dėl taikytinų netesybų/palūkanų dydžio nepriskiriami. Remiasi teismų išnagrinėtomis civilinėmis bylomis, nurodydamas, jog teismai civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės yra panašios į šios bylos, yra konstatavę, kad delspinigių/palūkanų dydis priimant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo negali būti vertinamas, o toks klausimas galėtų būti sprendžiamas tik bylą nagrinėjant iš esmės, skolininkui pareiškus prieštaravimus. Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentu dėl pareiškėjo delsimo kreiptis į teismą, kadangi apeliantas reikalavimo teisę į skolininko K. G. įsiskolinimą perėmė tik 2015-02-27. Nurodo, kad jo prašomas priteisti palūkanas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CK) 6.210 straipsnio 1 dalis, jų paskirtis yra kompensuoti kreditoriaus nuostolius, atsiradusius neįvykdžius piniginės prievolės, todėl jas pagal teismų praktiką turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems neįvykdytos prievolės. Remiasi Kasacinio teismo praktika ir nurodo, kad kreditorius turi įrodyti tik tuos nuostolius, kurie viršija įstatymo įtvirtintus minimalius nuostolius (CK 6.260-6.261 straipsniai), dėl ko pirmosios instancijos teismui neįvertinus nurodytos aplinkybės skundžiama nutartis priimta pažeidžiant CK 6.261 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsisakytas priimti kreditoriaus pareiškimas kaip aiškiai nepagrįstas, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti palūkanas vertino per didelėmis.

Pareiškimai dėl teismo įsakymų išdavimo nagrinėjami CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, reglamentuojančioje tiek pareiškimams taikomus specialiuosius reikalavimus, tiek jų priėmimą. Įstatyme numatyta, kad kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 straipsnio 3 dalis, 435 straipsnio 3 dalis). Proceso įstatyme taip pat numatyta galimybė atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis); minėtas pagrindas taikytinas tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba aiškiai laikytinas nepagrįstu. Kreditorius prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo neprivalo pridėti atitinkamų jo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, ar įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimo dydį arba patvirtinančių skolininko atsakomybę už kreditoriaus patirtus nuostolius.

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad apeliantas turi teisę skaičiuoti už prievolės įvykdymo termino praleidimą įstatyme numatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Pažymėtina, jog CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas paskaičiavo 5 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011-04-01 iki 2015-11-11, kurios sudaro 158,84 Eur. Minėtos palūkanos skaičiuojamos nuo 2011-12-31, t. y. nuo termino prievolei įvykdyti pabaigos, iki kreipimosi į teismą dienos (2015-11-11). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios kreditoriaus prašomos priteisti palūkanos laikytinos palūkanomis, numatytomis CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, t. y. palūkanomis, kurias skolininkas privalo mokėti už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Pažymėtina, jog šiuo atveju kreditorius turėjo teisę prašyti priteisti šias palūkanas iš terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusio skolininko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gavęs teismo įsakymą, skolininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka pareikšti prieštaravimus ir tokių būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir palūkanas (CPK 439 straipsnis). Kreditoriaus teisės kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ribojimas palūkanų dydžiu be pagrindo varžo kreditoriaus procesines teises ir neatitinka CPK XXIII skyriaus nuostatų esmės ir paskirties, pagal kurią teisė gintis nuo pareikšto reikalavimo suteikiama pačiam skolininkui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neteisingai konstatavo, jog kreditoriaus reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas bei nepagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Linforff Oy filialą, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

pareiškėjo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį ir kreditoriaus Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui K. G. priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėja Rūta Petkuvienė