- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-21
- Bylos Nr.
- 2A-48/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Atsakovas
- E. D., R. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams E. D. ir R. Š. dėl įsiskolinimo priteisimo ir atsakovo R. Š. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. D.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Swedbank“ nurodė, kad 2006 m. gegužės 26 d. su atsakovu E. D. sudarė kredito sutartį, kuria suteikė atsakovui 390 000 Lt dydžio kreditą. 2007 m. liepos 5 d. šalių susitarimu kredito sutartis buvo pakeista, suteikiant atsakovui papildomą 350 000 Lt dydžio kreditą. 2008 m. spalio 9 d. susitarime užfiksuota, kad atsakovui iš viso suteikto ir negrąžinto kredito suma yra lygi 683 750,54 Lt. 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutartimi atsakovas R. Š. laidavo, kad atsakovas E. D. įvykdys visus įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Tačiau įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, todėl 2009 m. birželio 15 d. kredito sutartis buvo nutraukta. Atsakovų solidarus įsiskolinimas 2009 m. rugpjūčio 18 d. sudarė 730 863,47 Lt. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų įsiskolinimo dalį – 500 000 Lt, kredito sutartyje numatytas kintamas palūkanas už naudojimąsi kreditu bei procesines palūkanas.
Atsiliepimas
Atsakovas R. Š. nurodė, kad 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutarties pirmame lape esantis parašas yra ne jo, o sutarties antras ir trečias lapai nepasirašyti nei jo, nei ieškovo. Tai prieštarauja sandorio rašytinei formai keliamiems reikalavimams, imperatyvioms įstatymų normoms, raštvedybos taisyklėms ir tarpbankinei praktikai. Atsakovas pažymėjo, kad neketino sudaryti sandorio ir laiduoti už atsakovą E. D., jo valia nebuvo išreikšta jokia forma. Tokios sutarties laisva valia atsakovas niekada nebūtų sudaręs. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.93 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė.
Teismo nuomone, esminis ginčas yra tas, ar 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutarties titulinę dalį pasirašė atsakovas R. Š., ar ši sutartis, kurios bendroji dalis šalių nepasirašyta, turi teisinę galią. Teismas sprendė, kad sutartis yra rašytinė, nes ji pasirašyta pirmame (tituliniame) lape, kuriame nurodytas laiduotojas R. Š. bei pagrindinės laidavimo sąlygos: asmuo, už kurį laiduojama, kredito sutartis, kredito suma ir grąžinimo terminas. Taip pat šiame lape nurodyta, kad: laiduotojas patvirtina, kad ši laidavimo sutartis sudaryta jo sutuoktiniui sutinkant ir šios sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams; laiduotojas patvirtina, kad jam yra žinomos visos kredito sutarties sąlygos, įskaitant ir tai, kad kredito gavėjų prievolė yra solidari, bei pagrindus, kada bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą; laiduotojas patvirtina, kad vieną šios laidavimo sutarties egzempliorių gavo, su jos sąlygomis susipažino ir jas suprato. Teismas pažymėjo, kad atsakovas R. Š. iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog laidavimo sutarties tituliniame lape esantis parašas yra ne jo; atsakovas atsisakė prašymo skirti rašysenos ekspertizę, taip pat analogiško teismo pasiūlymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 str.). Neskyrus ekspertizės, teismas vertino byloje esančius įrodymus. Liudytoja N. R. patvirtino, kad: ginčijamą laidavimo sutartį pasirašė ji ir R. Š.; kiek anksčiau su R. Š. buvo pasirašyta kita laidavimo sutartis, tačiau jos nepatvirtino ieškovo paskolų komitetas; kad A. D. ir R. Š. į banką atėjo kartu, nes tuo pačiu metu buvo sprendžiama, ar duoti paskolą A. D.; kadangi su A. D. bendravo ir kredito sutartį pasirašinėjo vadybininkė N. R., ji į šį kabinetą atnešė pasirašyti laidavimo sutartį, todėl R. Š. šią sutartį pasirašė N. R. kabinete. Liudytoja N. R. nurodė, kad: laidavimo sutartį pasirašė R. Š., nes ši sutartis buvo pasirašyta jos kabinete tuo pačiu metu, kai buvo pasirašoma kredito sutartis su A. D.; kad 2008 m. liepos 18 d. su R. Š. buvo pasirašyta kita laidavimo sutartis, tačiau šios sutarties pasirašymo aplinkybių ji nežino; kad A. D. 2008 m. spalio 9 d. pasirašyta kredito sutartis buvo tiesiogiai susijusi su R. Š. pasirašoma laidavimo sutartimi, nes, R. Š. nepasirašius laidavimo sutarties už E. D. paimtą paskolą, nebūtų pasirašyta kredito sutartis su A. D. Liudytojas A. M. nurodė, kad: ginčijamos laidavimo sutarties pasirašymo aplinkybių nežino, tačiau 2009 metais, kai iškilo skolininko E. D., kuriam visą laiką atstovavo jo brolis A. D., nemokumo pagal kredito sutartį klausimas, jis telefonu ir betarpiškai kalbėjosi su A. D. ir R. Š. dėl kredito mokėjimo atidėjimo, paskolos mokėjimo pertvarkymo, ir R. Š. niekada nekėlė klausimo, kad negalioja jo pasirašyta laidavimo sutartis, tik sakė, kad neturi pinigų. Trečiasis asmuo A. D. 2011 m. kovo 16 d. teismo posėdyje nurodė, kad neatsimena, ar 2008 m. spalio 9 d. buvo pas ieškovą, tačiau buvo pasakęs R.Š., į kokį kabinetą reikia nueiti, o ar pastarasis buvo pas ieškovą, negali pasakyti; pas ieškovą trečiasis asmuo tvarkė savo reikalus. Tačiau 2010 m. gruodžio 12-16 d. vykusiame posėdyje trečiasis asmuo paaiškino, kad: 2006 m. sumanė įsigyti žemės ir parengti detalųjį planą, todėl savo brolio E. D. sutikimu ir jo įgaliotas iš ieškovo paėmė kreditą, taip pat papildomą kreditą, visus pinigus ir dokumentus tvarkė jis, tačiau žemės sklypą nupirko E. D. vardu; nuo 2006-2008 m. už kreditus laidavo jis (trečiasis asmuo), tačiau 2008 m. sugalvojo įsigyti pusę namo ir tam reikėjo pinigų, bet dėl buvusios laidavimo sutarties už E. D. negalėjo gauti reikalingos paskolos; dėl to 2008 m. liepos ar rugpjūčio mėn. prikalbino R. Š., kad jis laiduotų už E. D.; prašė laiduoti trumpam, iki parduos žemės sklypus, kuriems buvo sudaromi detalieji planai; žinojo, kad R. Š. pasirašė laidavimo sutartį, gal ir sakė, kad jam reikia nueiti į banką dar kartą; buvo sustabdytas detaliųjų planų tvirtinimas, prasidėjo krizė ir sklypai liko neparduoti; brolis E. D. patyrė traumą, neteko darbo, todėl nebebuvo iš ko dengti gautų kreditų; su R. Š. kartu dirbo, su juo bendravo, sakė, kad žemės niekas neperka; R. Š. iš banko pradėjo gauti raginimus mokėti skolą; bendravo su ieškovo darbuotoju A. M., kuris siūlė atidėti kredito mokėjimo terminus, tačiau nesutiko, nes nebematė prasmės; buvo įsitikinęs, kad R. Š. yra laiduotojas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo R. Š. pateikta 2008 m. liepos 18 d. laidavimo sutartis, pasirašyta abiejų šalių, ir ieškovo pateikta 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutartis iš esmės yra identiškos, tik sutarčių tituliniuose lapuose skiriasi banko atstovas ir kredito suma (2008 m. liepos 18 d. sutartyje kredito suma siekia 692 887,82 Lt, o 2008 m. spalio 9 d. sutartyje – 683 750,54 Lt); tuo tarpu bendroji abiejų sutarčių dalis yra identiška. Teismo nuomone, atsakovo R. Š. argumentai, kad jis neketino su ieškovu sudaryti sandorio ir laiduoti už atsakovą E. D., kad jo valia nebuvo išreikšta jokia forma, yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš paties atsakovo pateiktos 2008 m. liepos 18 d. laidavimo sutarties, taip pat iš trečiojo asmens A. D. bei liudytojų N. R., N. R. ir A. M. parodymų, tarp ieškovo ir R. Š. 2008 m. buvo sudarytos dvi laidavimo sutartys, kurių pirmosios ieškovas nepatvirtino, o antroji buvo priimta, nes 2008 m. spalio 16 d. ieškovo sprendimu buvo nuspręsta atsisakyti A. D. laidavimo ir laidavimo sutartį sudaryti su R. Š. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tame tarpe tai, kad su atsakovu R. Š. iš eilės buvo sudarytos dvi laidavimo sutartys, kurių bendrosios dalys buvo visiškai identiškos, fakto, jog ginčijamoje 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutartyje nebuvo pasirašyti du sutarties bendrosios dalies lapai, nelaikė pagrindu pripažinti šią sutartį negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad ginčijamos laidavimo sutarties tituliniame lape nurodyta, jog laiduotojas patvirtina gavęs vieną šios laidavimo sutarties egzempliorių, su jos sąlygomis susipažinęs ir jas supratęs, o tai reiškia, kad, būdamas apdairus ir atidus, R. Š. turėjo pasidomėti kitomis sutarties sąlygomis, tuo labiau, kad neseniai jau buvo sudaręs analogišką laidavimo sutartį dėl E. D. skolinio įsipareigojimo užtikrinimo. Teismas padarė išvadą, kad R. Š. priešieškinis yra neįrodytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas R. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį, atmesti ieškinį apelianto atžvilgiu. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais įrodymais:
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 1.71-77, 6.79, 6.192, 6.193 str.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi reikalavimo teisę vien dėl to, kad 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutarties tituliniame lape yra apelianto parašas. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė, kad sutarties antrame ir trečiame lape yra nurodytos visos esminės laidavimo sąlygos, tačiau po šiuo sutarties tekstu nėra nei apelianto, nei ieškovo parašo. Nurodyta reiškia, kad laidavimo sutarties šalys nesudarė, t. y. nepasirašė, o tai savo ruožtu neatitinka sandorio rašytinei formai keliamų reikalavimų. Nurodytais veiksmais teismas pažeidė ir sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis turėjo būti aiškinama apelianto, kaip ekonomiškai silpnesnės šalies, naudai. Teismas turėjo aiškintis tikruosius šalių ketinimus. Liudytoja N. R. negalėjo paaiškinti, kodėl laidavimo sutartis nepasirašyta. Ji taip pat parodė, kad titulinį lapą pasirašė iš anksto, nesant apeliantui, ir dokumentus be apelianto parašo nunešė į N. R. kabinetą. Tai reiškia, kad byloje visiškai nėra duomenų apie tikruosius šalių ketinimus sudaryti ginčijamą laidavimo sutartį.
2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185 str.). Teismas nepagrįstai nevertino nepasirašytų esminių laidavimo sutarties sąlygų. Teismas nepašalino prieštaravimų dėl apelianto parašo tikrumo sutarties tituliniame lape. Akivaizdžiai matyti, kad tai ne apelianto parašas. Apeliantas neprašė skirti rašysenos ekspertizės, nes tam neturėjo lėšų, todėl teismas turėjo nelaikyti laidavimo sutarties titulinio lapo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais arba galėjo skirti ekspertizę, arba išreikalauti kitus įrodymus (CPK 184 str. 1 d.). Teismas netinkamai ir neobjektyviai vertino liudytojų A. M. ir N. R. parodymus. Teismas nevertino A. M. parodymo, kad jo darbo pas ieškovą laikotarpiu buvo pasirašomi visi laidavimo sutarčių lapai. Teismas taip pat nevertino, kad N. R. negalėjo paaiškinti, kodėl nepasirašyti visi sutarties lapai, kad sutarties titulinį lapą buvo pasirašiusi iš anksto, nesant apeliantui, ir po to dokumentus atnešė į N. R. kabinetą, kad pasirašytų apeliantas. Teismas nepagrįstai nevertino ir laidavimo sutarties 11.4 punkto, kuriame įsakmiai nurodyta, kad šalys turi pasirašyti ant kiekvieno sutarties lapo.
Ieškovas AB „Swedbank“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsiliepime iš esmės pakartojami pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl laidavimo galiojimo
Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis klausimas šioje byloje yra tas, ar apeliantas ketino (siekė) laiduoti ieškovui už atsakovo E. D. prievoles, kylančias iš 2006 m. gegužės 26 d. su ieškovu sudarytos kredito sutarties (CK 1.63 str. 1 d.).
Byloje yra dvi laidavimo sutartys, kuriose laiduotoju nurodomas apeliantas, ir kuriomis laiduojama už minėtas atsakovo E. D. prievoles – 2008 m. liepos 18 d. sutartis ir 2008 m. spalio 9 d. sutartis; abiejų sutarčių sąlygos iš esmės yra analogiškos (t. 1, b. l. 103, 245). Šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad 2008 m. liepos 18 d. laidavimo sutartis nesukėlė teisinių pasekmių, nes jai nepritarė ieškovas (t. 1, b. l. 105, 253). Nepaisant to, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas siekė laiduoti už E. D. prievoles. Negaliojant ankstesniam laidavimui, buvo būtina, kad su apeliantu būtų sudaryta nauja laidavimo sutartis; šią aplinkybę vienareikšmiškai patvirtina liudytojų parodymai ir trečiojo asmens paaiškinimai (t. 1, b. l. 106, 210, 252, 253). Naujasis laidavimas buvo įtvirtintas 2008 m. spalio 9 d. sutartyje, kurios galiojimą apeliantas ginčija.
Teisėjų kolegijos iniciatyva paskirta rašysenos ekspertizė patvirtino, kad ginčijamos laidavimo sutarties tituliniame lape pasirašė apeliantas (t. 2, b. l. 64-67); ekspertizės išvadų apeliantas neginčija. Toks pasirašymas naujoje laidavimo sutartyje patvirtina, kad apelianto valia laiduoti už E. D. prievoles nebuvo pasikeitusi. Ši aplinkybė iš esmės yra pagrindinė, sprendžiant, ar apelianto parašas tik tituliniame ginčijamos laidavimo sutarties lape yra pakankamas pripažinti tokią sutartį galiojančia.
Asmens parašas patvirtina jo valią sudaryti pasirašomą sandorį (CK 1.64 str. 1 d., 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 1 d.). 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutarties tituliniame lape numatytos visos esminės laidavimo sąlygos: kreditorius, pagrindinis skolininkas, pagrindinio skolininko prievolės dydis ir terminas, laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Tokių sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pakanka laidavimo galiojimui (CK 6.159 str.). Kitos, tituliniame sutarties lape nenurodytos laidavimo sąlygos, galėtų būti nustatytos iš įstatyminio reglamentavimo (pvz., CK 6.78 str. 3 d., 6.81 str. 1 d.) (CK 6.156 str. 5 d., 6.157 str. 1 d.). Kitaip tariant, ginčijamos laidavimo sutarties tituliniame lape nurodytos sąlygos yra pakankamos laidavimui atsirasti (taip pat pareikštam ieškiniui tenkinti), nepaisant to, šalys būtų susitarusios dėl sutarties bendrosios dalies nuostatų ar ne.
Kita vertus, negalima daryti išvados, kad apeliantui nebuvo žinomos 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutarties bendrosios dalies sąlygos. Sutarties tituliniame lape nurodytas apelianto patvirtinimas, kad jis gavo vieną sutarties egzempliorių, su sutarties sąlygomis susipažino ir jas suprato. Taip pat primintina, kad ginčijamos laidavimo sutarties bendrosios dalies sąlygos nesiskyrė nuo 2008 m. liepos 18 d. laidavimo sutarties, dėl kurios sudarymo ginčo nekilo. Apeliantas turėjo pastarąją laidavimo sutartį, nes jos originalą pateikė teismui (t. 1, b. l. 251), todėl turėjo visas galimybes žinoti tokias laidavimo sąlygas.
Nurodyta leidžia konstatuoti, kad nebuvo jokio pagrindo pripažinti 2008 m. spalio 9 d. laidavimo sutartį negaliojančia dėl rašytinės formos nesilaikymo (CK 1.93 str. 1 d.). Apeliantas siekė sudaryti šią sutartį, o vėlesnė jo pozicija laikytina siekiu išvengti atsakomybės. Ginčijamos laidavimo sutarties pripažinimas negaliojančia neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumų principų (CK 1.5 str. 4 d.).
Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ištyrė ir tinkamai įvertino esmines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos išlaidos, kurias jis sumokėjo už byloje paskirtą ekspertizę, – 751,80 Lt (t. 2, b. l. 68, 74, 78) (CPK 90, 91 str., 93 str. 1 d.).
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
CPK 95 straipsnis (redakcija, galiojusi apelianto priešieškinio ir apeliacinio skundo pateikimo metu), be kita ko, nustatė, kad šaliai, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą), teismas gali paskirti iki dvidešimt tūkstančių litų baudą.
Byloje atlikta rašysenos ekspertizė paneigė apelianto argumentą, kad ginčijamos laidavimo sutarties tituliniame lape pasirašė ne jis. Todėl toks argumentas laikytinas aiškiai melagingu, o juo iš esmės grįstas priešieškinis ir apeliacinis skundas – nesąžiningais. Šių procesinių dokumentų pateikimas užvilkino bylos nagrinėjimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimą; apeliacinis skundas sudarė pagrindą teisėjų kolegijai paskirti rašysenos ekspertizę.
Atsižvelgiant į nurodytą, taip pat į apelianto turtinę padėtį (t. 1, b. l. 144-152; t. 2, b. l. 6-18), apeliantui skirtina 1 000 Lt dydžio bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „Swedbank“ (į. k. 112029651) iš apelianto R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 751,80 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt vieną litą ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Skirti apeliantui R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.