- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-28
- Bylos Nr.
- e2-15987-722/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00979-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lidija Deksnienė
- Ieškovas
- Šeimos
- Atsakovas
- L. K.
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir UAB) 142 straipsnio 4 dalimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šeimos kredito unijos ieškinį atsakovui L. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 2 596,97 Eur negrąžintą skolą; 135,18 Eur pradelstų palūkanų; 11,00 procentų metinių palūkanų, kaip kreditoriaus nuostolių kompensavimą už tolesnį naudojimąsi paskolos objektu esančiais pinigais (2 596,97 Eur) nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško paskolos sumos grąžinimo; 37,96 Eur delspinigių sumos nuo (2 596,97 Eur dydžio pagrindinės skolos sumos) nuo laiku nesumokėtos paskolos sumos už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną; 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo likusios priteistos sumos (173,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašo priimti sprendimą už akių tuo atveju, jei per teismo nustatytą terminą atsakovas nepateiks atsiliepimo.
Atsakovui adresuoti ieškinio kopija ir teismo pranešimas įteikti asmeniškai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Per teismo nustatytą terminą atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Tokiu atveju, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis ir 286 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Atlikus formalų ieškovės byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog šalys 2017 m. liepos 20 d. sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. VAR201707-000222, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 4 500,00 Eur kreditas atsakovui įsipareigojant mokėti 11,00 procentų metines palūkanas bei 0,05 procentų delspinigius. Atsakovas kreditą su paskaičiuotomis palūkanomis (1 357,90 Eur) privalėjo grąžinti ieškovei iki 2022 m. birželio 24 d. mokant po 99,09 Eur įmokas kas mėnesį, sumokant bendrą 5 857,90 Eur sumą. Atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl vartojimo kredito sutartis buvo ieškovės vienašališkai buvo nutraukta 2020 m. gegužės 26 d. Šios dienos pranešimu atsakovas raštu buvo informuotas, jog sutarties nutraukimo dieną yra skolingas ieškovei 2 596,97 Eur negrąžinto kredito, 121,88 Eur nesumokėtų palūkanų ir 15,89 Eur delspinigių.
Dėl skolos
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalį, šalys sudarytas sutartis privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnis). Prievolė pasibaigia tuomet, kai ji tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis).
Sutarties 14.1 punktu šalys susitarė, jog esminiu sutarties pažeidimu yra laikoma, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina Unijai kredito ar jo dalies ir/ar nesumoka palūkanų, ir/ar kitų sutartyje nustatytų mokėtinų sumų, jei mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 (dešimt) procentų negrąžintos kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės.
Nagrinėjamu atveju ieškovės prašoma priteisti skola atsirado šalių 2017 m. liepos 20 d. sudarytos vartojimo kredito (paskolos) sutarties Nr. VAR201707-000222 pagrindu. Atsakovas tris mėnesius (vasario – balandžio) iš eilės nesumokėjo mokėtinų įmokų pagal sutartį ir tuo pažeidė sutarties sąlygas. Ieškovė siuntė atsakovui pranešimus (2020 m. vasario 11 d., kovo 17 d. ir balandžio 21 d.) apie susidariusią skolą, atsakovui netinkamai vykdant sutarties sąlygas, o atsakovui į pranešimus nereaguojant, 2020 m. gegužės 26 d. vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo atsakovo sumokėti skolą vėliausiai iki 2020 m. birželio 5 d.
Atsižvelgęs į teisės normas, šalių sutartimi sutartas sąlygas, atlikęs formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, teismas daro išvadą, kad atsakovas pažeidė savo sutartinę prievolę grąžinti paskolos sumas ir mokėti sutartas palūkanas, todėl iš jo ieškovei priteistina 2 596,97 Eur negrąžinto kredito skola (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis).
Dėl palūkanų
Ieškovė kartu su reikalavimu priteisti skolą prašo priteisti 135,18 Eur palūkanas, paskaičiuotas remiantis mokėjimų įmokų grafiku iki ieškinio teismui padavimo dienos ir 11 procentų dydžio metines palūkanas kaip kreditoriaus nuostolių kompensavimą už tolesnį naudojimąsi paskolos objektu esančiais pinigais (2 596,97 Eur) nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško paskolos sumos grąžinimo. Šalys sutarties 16.4 punktu susitarė, kad nutraukus sutartį kredito gavėjas turi grąžinti kreditą sumokėti mokėtinas sumas pagal sutartį.
Vertinant ieškovės prašomas priteisti palūkanas atkreiptinas dėmesys į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020). Iš teismui pateiktos sutarties turinio matyti, kad šalys sutarties 14 punktu, esant esminiam 14.1 punkto sutarties pažeidimui, susitarė jog Unija turi teisę išieškoti įstatymų nustatyta tvarka laiku nesugrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei kitas pagal šią sutartį mokėtinas sumas (sutarties 14.2., 14.2.1, 14.2.1.1 punktai).
Vertinant ieškovės reiškiamą reikalavimą minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo taisyklės kontekste laikytina, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo mokėjimo (pelno) palūkanas už visą laikotarpį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Papildomai pažymėtina, kad palūkanos nutraukus sutartį savaime negali būti laikomos kompensuojamosiomis palūkanomis, išskyrus atvejus, kai tokia sąlyga būtu aptarta šalių pasirašytoje sutartyje. Nagrinėjamu atveju sutartyje, kurios pagrindu yra reiškiamas reikalavimas šioje byloje nėra numatytas kompensuojamųjų palūkanų mokėjimas, taip pat nėra nustatyta kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo tvarka, ar jų atsiradimo pagrindai. Sutarties 1.10 punkte nurodyta, kad fiksuotos palūkanos nustatomos sutarties pasirašymo dieną ir nekinta per visą kredito laikotarpį, jei sutarties 2.8 punkte nėra nustatyta kitaip. Sutarties 2.8 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti fiksuotas 11,00 % dydžio palūkanas, kurių sumą per visą kredito laikotarpį sudaro 1 357,90 Eur. Taigi sutartimi atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei 1 357,90 Eur palūkanas. Tačiau prašo 11,00 proc. dydžio palūkanas priteisti nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 135,18 Eur pradelstų palūkanų paskaičiuotų iki ieškinio pateikimo dienos (2020 m. birželio 15 d.) ir 11 procentų metinių palūkanų, kaip kreditoriaus nuostolių kompensavimą už tolesnį naudojimąsi paskolos objektu esančiais pinigais (2 596,97 Eur) nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452). Tokios palūkanos pagal ankstesnę teismų praktiką buvo mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pasisakė, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kurį sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi. Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Taigi, pagal naujai suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti priteisiamos iš skolininko tik iki kredito sutarties nutraukimo momento. Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad pagal šalių sudarytą 2017 m. liepos 20 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VAR201707-000222 atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatyto dydžio metines palūkanas, metinė palūkanų norma 11 procentų. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2022 m. birželio 24 d., o sutartis buvo nutraukta 2020 m. gegužės 26 d. Ieškovė paskaičiavo 135,18 Eur pradelstų palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos, tai yra iki 2020 m. birželio 15 d., todėl ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų (135,18 Eur) yra pagrįstas ir tenkintinas. Tuo tarpu reikalavimas priteisti 11 procentų dydžio palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 596,97 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra nepagrįstas, neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 178 straipsnis).
Dėl delspinigių
Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 straipsnis 1 dalis). Atsakovas neįvykdė sutarčių, todėl, vadovaujantis sutarčių sąlygomis ir CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, atsakovas privalo sumokėti netesybas. Sutarties 2.9 punktu numatyta, kad atsakovas už kiekvieną termino praleidimo dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo ieškovei mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius. Ieškovė prašo priteisti 37,96 Eur delspinigius už 156 dienas.
Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Teismo vertinimu ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra pagrįsti. Atsakovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, o sutarties nutraukimas nesustabdo delspinigių, kitų sutartyje numatytų mokėtinų sumų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės grąžinti kreditą bei mokėti kitas mokėtinas sumas pagal sutartį (Sutarties 16.4 punktas). Tuo pagrindu iš atsakovo ieškovei priteistini jos paskaičiuoti 37,96 Eur delspinigiai.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei 6.210 straipsnio 1 dalimi, atsakovui (fiziniam asmeniui) praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, iš atsakovo ieškovei priteistinos įstatyme numatyto dydžio – 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pateikė įrodymus šioje byloje turėjusi 968,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų bei sumokėjusi 63,00 Eur žyminį mokestį valstybei. Ieškinį patenkinus iš dalies (80 proc.), ieškovei iš atsakovo priteistina proporcinga tenkintai ieškinio daliai bylinėjimosi išlaidų suma – 824,80 Eur (1 031 – 20 proc.) (CPK 80 straipsnis, 93 straipsnis).
Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteisiamos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią 5,00 Eur valstybei priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. 1R-19/1K-2 (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 263, 264, 285, 286, 287 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės Šeimos kredito unijos, juridinio asmens kodas 302826202, naudai, 2 596,97 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt šešių eurų 97 ct) negrąžintą skolą, 135,18 Eur (vieno šimto trisdešimt penkių eurų 18 ct) palūkanas, 37,96 Eur (trisdešimt septynių eurų 96 ct) delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (2 770,11 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 824,80 Eur (aštuonių šimtų dvidešimt keturių eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnyje nustatyta tvarka sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Šalis, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.