Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-83-282/2008

Teisėja Vilhelma Zubova Procesinio sprendimo kategorijos 2.4.6.3.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. vasario 6 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. įgalioto atstovo apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. V. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš V. S. nukentėjusiajam A. M. priteisti 3316 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. birželio 2 d. 1 val. krepšinio aikštelėje esančioje prie ,,duomenys neskelbtini“ kaimo kultūros namų, ,,duomenys neskelbtini“ kaime, Mažeikių rajone koja spyrė M. M. į galvos sritį, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės ir galvą trenkė į asfaltuotą krepšinio aikštelės dangą, ko pasekoje jam buvo padaryta muštinė žaizda pakaušio srityje, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, kaukolės pamato lūžis, kraujo išsiliejimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimas, nuo ko 2007 m. birželio 2 d. 8 val. 30 min. M. M. mirė.

Nukentėjusioji N. M. dėl apeliacinio skundo nuomonės neišsakė.

Nuteistasis V. S. ir jo gynėjas prašo atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. V. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 132 str. 1 d. Apeliantas neginčija V. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Pirmiausia pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso įstatymas numato nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 str.) ir byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo užbaigtas surašant kaltinamąjį aktą ir kaltinant tik V. S.. Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, teismas negalėjo spręsti D. K. atsakomybės klausimo, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad D. K. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikštas joks įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, be to, tokių prašymų ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė nei pats nukentėjusysis A. M..

Apeliantas skundu ginčija tai, kad nuteistasis po įvykio nesuteikė nukentėjusiajam M. M. pagalbos, kad išvengtų sunkesnių pasekmių, todėl teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai rėmėsi Baudžiamuoju įstatymu (BK 59 str. 1 d. 1 p.), reglamentuojančiu minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir padėjo išaiškinti šią veiką. Akivaizdu, kad apylinkės teismas nustatė V. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurios įvardintos BK 59 str. 1 d. 2 p., tačiau neteisingai nurodė kitą to paties Baudžiamojo įstatymo dalies punktą. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam pagalbą bandydamas išvengti sunkesnių pasekmių, kolegija daro išvadą, kad, nurodant BK 59 str. 1 d. 1 p., buvo padaryta techninė klaida, kuri iš esmės neįtakoja nei skundžiamo nuosprendžio teisėtumo, nei kaltininko atsakomybės ar nubaudimo klausimų.

Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad nuteistasis neatsiprašė nukentėjusiojo A. M., nepagrįstas pirmiausia dėl to, kad teisiamojo posėdžio metu A. M. nedalyvavo ir tuo metu nebuvo Lietuvoje, taigi atsiprašyti asmeniškai jo V. S. neturėjo galimybių, o be to, buvusi A. M. sutuoktinė ir nužudytojo motina N. M. teisiamajame posėdyje pareiškė, kad kaltinamasis atsiprašė (b. l. 132), atlygino dalį neturtinės žalos (b. l. 143), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino geranorišką nuteistojo poziciją nukentėjusiųjų atžvilgiu ir neigiamą savo paties elgesio vertinimą dėl padaryto nusikaltimo.

Teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje deklaratyviai nurodė, kad be V. S. prisipažinimo nusikaltimas galėjo būti neišaiškintas. Tokia teismo prielaida neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl pripažinimo atsakomybe lengvinančia aplinkybe to, kad kaltininkas padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad V. S. ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir teisiamojo posėdžio metu prisipažinus ir detaliai papasakojus įvykio aplinkybes – jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog nukentėjusiojo veiksmai – girtavimas betarpiškai prieš įvykį, galėjo turėti įtakos kilti tokioms sunkioms pasekmėms. Apylinkės teismas, nustatęs, kad nukentėjusysis M. M. įvykio metu buvo neblaivus, nenurodė jokių objektyvių bylos aplinkybių, kurios patvirtintų teismo teiginį, jog nukentėjusiojo veiksmai būtų įtakoję kaltininko elgesį ar apsisprendimą padaryti nusikalstamą veiką. Tokiu būdu, skundžiamame nuosprendyje nurodytas ankščiau minėtas teiginys yra tik prielaida, o prielaidomis grįsti savo sprendimo teismas negali. Kolegijos nuomone, minima prielaida įtakoja dėl nusikaltimo padarymo nukentėjusiųjų asmenų nuomonę apie priimtą teismo sprendimą, todėl pašalintina iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies.

Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai vietoj prašomų priteisti 74992 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisė tik 3316 Lt. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu niekada nebuvo pareiškęs 74992 Lt civilinio ieškinio, todėl daro išvadą, kad apeliantas suklydo nurodydamas sumą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. M. buvo pareiškęs 7492 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos (b. l. 35-36), o minėtą sumą pagrindžiančius dokumentus žadėjo pateikti teisme (b. l. 33). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis pateikė patikslintą ieškininį pareiškimą, kuriame nurodė, kad jam padaryta žala yra 3316 Lt – 73 Lt morgo paslaugos, 780 Lt laidojimo išlaidos, 1000 Lt gedulingi pietūs, 1463 Lt bilietai už kelionę, ir pateikė 3316 Lt išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b. l. 137-142).

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis A. M. patikslintu ieškiniu ir pateiktais dokumentais, nepažeisdamas nei baudžiamojo proceso, nei civilinio kodekso normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimo, išsprendimo klausimus, priteisė visą pagrįstą civilinio ieškinio sumą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, nepažeidė BK 54 str. reikalavimų, atsižvelgė į visas šiame straipsnyje numatytas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio neginčija.

BK 75 str. numato bausmės vykdymo atidėjimo galimybę asmeniui, nuteistam už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo ne didesne kaip šešerių metų laisvės atėmimo bausme. V. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už vieną neatsargų nusikaltimą laisvės atėmimu 2 metams. Tokiu būdu, yra formalus BK 75 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimo pagrindas, todėl apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teisėtai atidėjo V. S. paskirtos bausmės vykdymą.

BK 75 str. 2 d. (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) imperatyviai nurodyta, kad teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, paskiria nuteistajam vieną ar kelis įpareigojimus. Konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas paskyrė V. S. tik vieną įpareigojimą – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Apylinkės teismas, priteisęs iš kaltininko atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajam A. M., nenurodė jokių argumentų, dėl ko neskyrė V. S. dar vieno įpareigojimo, galinčio užtikrinti nukentėjusiojo interesus dėl žalos atlyginimo, tuo labiau, kad abu įpareigojimai būtų suderinami tarpusavy. Tokiu būdu, kolegija mano, kad įpareigojimas nuteistajam per tam tikrą laiką atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą turtinę žalą apgintų nukentėjusiojo teises ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto Baudžiamojo įstatymo paskiriant V. S. įpareigojimą per nustatytą laiką atlyginti nukentėjusiajam A. M. turtinę žalą (BPK 328 str. 1 p.).

Iš byloje esančių anketinių nužudytojo duomenų matyti, kad jo vardas ir pavardė yra M. M. (b. l. 11), tačiau skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kai kur jis įvardijamas kaip M. M. arba M. M.. Ši techninė klaida ištaisytina.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nuosprendį.

LR BK 75 str. 2 d. 1 p. pagrindu V. S. paskirti įpareigojimą per 6 mėnesius atlyginti A. M. nuosprendžiu priteistą turtinę žalą.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginį, jog nukentėjusiojo veiksmai – girtavimas betarpiškai prieš įvykį, galėjo turėti įtakos kilti tokioms sunkioms pasekmėms.

Ištaisyti nuosprendyje padarytą techninę klaidą: nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrašus ,,...M. M....“ ir ,,...M. M....“ pakeisti atitinkamai į ,,...M. M....“ ir ,,...M. M....“.