Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2019-03-20 · Civilinė byla Nr. e2-784-854/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-20
Bylos Nr.
e2-784-854/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Giedrė Čėsnienė
Ieškovas
H. L., L. B., A. Z., D. Z., J. Š., M. P., R. V., A. R., N. M., S. Ž., V. Ž., J. J. J.
Atsakovas
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Trečiasis asmuo
BAB bankas Snoras
Advokatai
Dominykas Vanhara
(S)VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 20 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Čėsnienė,sekretoriaujant Ingridai Žuraitei,dalyvaujant ieškovų advokatui Dominykui Vanharai,atsakovo atstovei Eglei Toliūnaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų H. L., L. B., A. Z., D. Z., J. Š., M. P., R. V., A. R., N. M., S. Ž., V. Ž., J. J. J. ieškinį atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo byloje BAB bankas Snoras, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Vainetas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškiniu ieškovai prašo priteisti jiems iš atsakovo kompensacines palūkanas už laiku neįvykdytą prievolę išmokėti indėlio draudimo išmokas: H. L. – 1329,91 Eur; A. Z. – 1415,52 Eur; D. Z. – 220,82 Eur; V. P. – 169,86 Eur; M. P. – 254,79 Eur; R. V. – 566,21 Eur; A. R. – 733,24 Eur; S. Ž. – 849,31 Eur; V. Ž. – 158,74 Eur; J. J. J. – 2831,04 Eur; J. Š. – 1698,62 Eur. Taip pat prašo priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant teisme.

Ieškinyje nurodo, kad ieškovai buvo įsigiję trečiojo asmens platintų indėlio sertifikatų. Trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla, jis iš ieškovų indėlių sertifikatų neišpirko, kaip ir nesumokėjo jokių palūkanų už juos. Įvykus draudžiamajam įvykiui, numatytam Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, atsakovas privalėjo išmokėti ieškovams draudimo išmokas per 20 darbo dienų nuo bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo, t.y. nuo 2011-12-07. Atsakovas ieškovams draudimo išmokas išmokėjo tik 2015-12-15, tuo pačiu jis sumokėjo ieškovams tik tas palūkanas už jų turėtus indėlių sertifikatus, kurios buvo priskaičiuotos iki indėlių draudžiamojo įvykio dienos, t.y. iki 2011-12-07. Tai reiškia, kad atsakovas beveik 4 metus neatlygintinai naudojosi ieškovų pinigais, todėl iš jo turi būti priteistos 5 proc. dydžio metinės kompensacinės palūkanos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su jam pareikštais reikalavimais nesutiko. Prašė taikyti ieškinio senatį, motyvuodami tuo, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovai sužinojo iš karto po draudžiamojo įvykio t. y. 2011 m. lapkričio 24 d. CK 1.125 str. 9 d. nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Taigi, ieškovai reikalavimus dėl palūkanų priteisimo galėjo pareikšti iki 2016 m. lapkričio 24 d.

Be to, pažymėjo, kad atsakovo nuomone ieškovų reikalavimai nepagrįsti iš esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7- 602-684/2015 pripažino, kad ieškovų sumokėtos sumos už BAB banko Snoras indėlių sertifikatus yra draudimo objektas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Remiantis šia teismo nutartimi bankas 2015 m. lapkričio 24-27 dienomis perdavė draudimo įmonei duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms už indėlių sertifikatus apskaičiuoti ir išmokėti. Atsakovas išmokėjo indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus, pervesdamas jas į AB SEB banką 2015 m. gruodžio 14 d. AB SEB banke indėlių sertifikatų turėtojai turėjo galimybę atsiimti indėlių draudimo išmokas nuo 2015 m. gruodžio 15 d.

Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 str. 3 dalį draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo (Banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos tik po to, kai gaunami duomenys apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Toks Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintas draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas, nes atsakovas nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių, o šiais duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 str. 4 d. expressis verbis įtvirtino, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Išmokų išmokėjimą už AB banko Snoras indėlių sertifikatus lėmė tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino ir nustatė, jog būtent šie konkretūs, šio emitento išleisti, vertybiniai popieriai, neatitiko perleidžiamu vertybiniu popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui. Tačiau atsakovas pats savarankiškai to jokiu būdu negalėjo išaiškinti ir neturėjo tam pagrindo. Atsakovui nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Atsakovas duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas, tame tarpe apie ieškovus bei jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas, 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė mokėjimų agentui AB SEB bankui, kuris išmoka indėlininkams indėlių draudimo išmokas. Nuo duomenų perdavimo mokėjimo agentui AB SEB bankui ieškovai galėjo atsiimti jiems paskaičiuotas indėlių draudimo išmokas už turėtus indėlių sertifikatus. Skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo iki 2015 m. gruodžio 15 d., kuomet ieškovai galėjo atsiimti indėliu draudimo išmokas, susidaro 20 darbo dienų, t.y. nepraleistas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytas išmokų mokėjimo terminas.

Indėlių draudimo teisiniai santykiai yra specialūs teisiniai santykiai. Ieškovai niekada nebuvo perdavę savo lėšų atsakovui nei sutarties, nei jokiu kitu pagrindu, todėl atsakovas nesinaudojo ieškovų pinigais ir nėra pagrindo CK 6.210 straipsnio taikymui. Atsakovas nėra praleidęs indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidęs Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau - IĮIDĮ) įtvirtintos išmoku mokėjimo tvarkos, nėra atlikęs jokiu neteisėtu veiksmu ieškovų atžvilgiu. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovas vengė įvykdyti prievolę, todėl nėra ir prielaidų CK 6.37 straipsnio 2 dalies, kurios paskirtis - skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievole, taikymui.

Dublike ieškovai pakartojo palaikantys savo reikalavimus. Nesutiko, kad praleido senaties terminą reikalavimui dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo pareikšti. Pakartojo, kad atsakovas turėjo pareigą išmokėti ieškovams draudimo išmokas iki 2012-01-03, tačiau prievolę įvykdė tik 2015-12-15.

Atsiliepimas

Triplike atsakovas palaikė poziciją, dėstytą atsiliepime į ieškinį.

Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Atsakovo atstovė papildomai prašė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, kurioje buvo nagrinėjamas tas pats klausimas.

Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašymų neteikė, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla išnagrinėta iš esmės jam nedalyvaujant (CPK 247 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovai buvo įsigiję trečiojo asmens platintus indėlių sertifikatus (el.b.l. 6-12). Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi iškėlė trečiajam asmeniui bankroto bylą. Atsakovas 2015-12-15 išmokėjo ieškovams indėlių draudimo išmokas (el.b.l. 33).

Su reikalavimu dėl palūkanų priteisimo ieškovai kreipėsi 2018-06-08.

Teismas sprendžia, kad senaties termino reikalavimui dėl palūkanų priteisimo ieškovai nėra praleidę. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalį reikalavimams dėl palūkanų priteisimo taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Todėl teismas sutinka su ieškovais, kad ieškinio senaties terminas dėl palūkanų priteisimo pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kuomet ieškovas pagrindinę prievolę įvykdė, taip nutraukdamas savo teoriškai galimą tęstinę prievolę mokėti palūkanas, t.y. nuo 2015-12-15.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose.

Nagrinėjamos bylos ratio decidendi visiškai sutampa su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-7-3-687/2019 faktine fabula.

Minėtoje byloje 2019-02-18 priimtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atlieka viešąją funkciją, jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui (apibrėžtam IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) mokėti įstatyme nustatyto dydžio draudimo išmokas kyla ne iš draudimo sutarties, o iš IĮIDĮ, tai reiškia, kad nesusiklosto klasikiniai draudimo teisiniai santykiai civilinės teisės prasme. Ši VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisinio statuso ir veiklos reglamentavimo specifika yra reikšminga sprendžiant dėl pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo (nutarties 25 punktas). Teismas pažymėjo, kad jo nagrinėtai bylai (o taip pat ir šiai bylai) aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą.

Spręsdamas klausimą, ar indėlių sertifikatams (tokiems, kokius buvo įgiję ir šios bylos ieškovai) taikytina indėlių garantijų sistema, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje byloje kreipėsi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Vadovaudamasi ESTT prejudiciniame sprendime pateiktu aiškinimu, išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad jei vertybinis popierius patenka į Indėlių direktyvos taikymo sritį (kaip bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu (1 straipsnio 1 punktas) ir jei šis vertybinis popierius nėra perleidžiamas, Indėlių direktyvos išimtis negalės būti taikoma ir jis bus laikomas draustu indėliu, nepriklausomai nuo to, kaip jį įvardijo jo emitentas. Įvertinusi AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatą nurodytoje civilinėje byloje, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad šis indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema.

Kasacinis teismas 2019-02-18 nutarties 37-38 punktuose konstatavo, kad šiam atvejui aktualios redakcijos indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo. Todėl buvo padaryta išvada, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Šiame kontekste teismas pažymėjo ir tai, kad AB banko „Snoras“ indėlininkai (investuotojai), tapačiai kaip ir atsakovas suprato ir aiškino nacionalinės bei ES teisės nuostatas, o savo galimai pažeistus interesus dėl to gynė ginčydami indėlio sertifikato sutarties teisėtumą.

VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, išmokėdama draudimo išmoką, veikia kaip viešosios teisės subjektas, todėl ji gali atlikti tik tai, kas tiesiogiai nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad kasacinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 išsprendus klausimą dėl tapataus vertybinio popieriaus (indėlio sertifikato), išleisto ir išduoto to paties banko, draudžiamumo, atsakovė ieškovei draudimo išmoką išmokėjo per protingą terminą (2019-02-18 nutarties 44 p.). Tuo tarpu anksčiau to padaryti atsakovas negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019-02-18 nutartyje nurodė, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovams (kreditoriams) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Analogiška išvada darytina ir šioje byloje, o tai sudaro pagrindą ieškovų ieškinį atmesti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Giedrė Čėsnienė