Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui G. P. (G. P.), jo atstovui advokato padėjėjui Marekui Paškevičiui (Marek Paškevič),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. (G. P.) ieškinį atsakovams F. D., J. G., M. V. (M. V.) dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės Renault Clio savininke nurodyta K. K. (el. b. t. I, l. 26); viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Centro poliklinikos specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo 2008 m. gruodžio 31 d. pažymoje Nr. 0114284 K. K. nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis (el. b. t. I, l. 30); pagal VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. birželio 9 d. išrašą, butas nuosavybės teise priklausė K. K. (el. b. t. I, l. 42); pagal VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. birželio 9 d. išrašus, žemės sklypas ir sodo pastatas priklausė K. K. asmeninės nuosavybės teise (el. b. t. I, l. 43–46); 2023 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaras Dionizas Adomavičius išdavė liudijimą, kuriuo paliudijo, kad K. K., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė F. D. (el. b. t. I, l. 125); 2019 m. gegužės 29 d. notariniu įgaliojimu K. K. įgaliojo F. D. tvarkyti visus klausimus, susijusius su jos nuosavybe ir turtiniais interesais (el. b. t. I, l. 126–129); pagal VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. rugsėjo 21 d. išrašą, garažas adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. liepos 27 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. priklausė K. K. (el. b. t. I, l. 142–143); pagal VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. rugsėjo 21 d. išrašą, žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. liepos 27 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. priklausė K. K. (el. b. t. I, l. 144–146).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendrųjų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l33-421/2019).

Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l33-421/2019). Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teisė įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex ante (iš anksto) bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020).

Nagrinėjamu atveju teismas, išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, išklausęs šalių paaiškinimus, jų motyvus, poreikius ir interesus, atsižvelgęs į apklaustų liudytojų parodymus, aptartus aukščiau, bylos aplinkybes, sprendžia, kad ieškovas pareikštu ieškiniu neįrodė aplinkybės, kad jam priklauso 1/2 dalis viso K. K. priklausiusio turto. Vertinant bendrą ieškovo gyvenimą su K. K., kaip vieną iš sąlygų turtui pripažinti bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos pagrindu, teismas pažymi, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad su K. K. jis susipažino dar 1992 m. vasarą ir trumpai pabendravę nusprendė gyventi kartu kaip šeima, kadangi abu buvo vieniši, nuspręsta gyventi K. K. priklausiusiame bute, pagyvenus kartu metus, K. K. pasiūlė ieškovui toliau vesti bendrą ūkį, kad ieškovas sutvarkytų sodo pastatą ir atliktų visus kitus ūkinius darbus, o jis sutiko. Byloje atsakovų pateiktos situacijos aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą, negu ieškinyje nurodė ieškovas. Atsakovė F. D. atsiliepime teigia, kad ieškovas su K. K. palaikė tik draugiškus santykius, tuo tarpu atsakovai J. G. ir M. V. nurodė, kad nors ieškovas su K. K. ilgą laiką gyveno kartu, tačiau jie bendro ūkio, kaip partneriai, nevedė, o taip pat nebuvo apjungę savo turto ir pinigų, pas juos visada buvo griežtas turto ir pinigų atribojimas. Pažymėtina, kad atsakovai yra K. K. giminės – F. D. yra jos giminaitė iš motinos pusės, jos krikšto dukra, o M. V. ir J. G. yra jos brolis ir sesuo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai su mirusia K. K. yra giminės, palaikė glaudžius ryšius, teismas yra linkęs labiau atsižvelgti į atsakovų teiginius ir argumentus. Dar gi, pats ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad nuolat su K. K. negyveno, kadangi turėjo savo butą (duomenys neskelbtini), dažnai jame lankydavosi, nakvodavo, kaip kad patvirtino liudytoja J. O., ieškovas ir ją buvo pasikvietęs į svečius į savo butą (duomenys neskelbtini), taigi, negalima teigti, kad ieškovas su K. K. nuolat kartu gyveno ir vedė bendrą gyvenimą. Tuo labiau, byloje nustatyta, kad K. K. 2019 m. gegužės 29 d. išdavė įgaliojimą ne ieškovui, o atsakovei F. D., kuriuo įgaliojo ją valdyti, naudotis ir disponuoti jai priklausančiomis visomis lėšomis, esančiomis bankuose, gauti informaciją, išrašus iš ligos istorijos, tvarkyti visus dokumentus dėl specialiųjų poreikių nustatymo, dėl K. K. priklausančios pensijos, paramos ir išmokų gavimo ir jų pervedimo į jos sąskaitą, dėl nuolatinio slaugos poreikio nustatymo ir tikslinės kompensacijos gavimo, dėl globos ir rūpybos paskyrimo, atstovauti valstybinėse institucijose visais klausimais, susijusiais su jos nedarbingumu ir neįgalumu, gauti pašto korespondenciją, tvarkyti ir valdyti jai nuosavybės teise priklausantį butą, dėl K. K. priklausančios kompensacijos už šildymo ir kitų paslaugų teikimą šiam butui, atstovauti savininkų bendrijos narių susirinkimuose ir kt. Taigi, iš įgaliojimo turinio matyti, kad K. K. išdavė įgaliojimą tvarkyti visus svarbiausius klausimus, susijusius su jos finansais, butu ir asmeniniais reikalais atsakovei F. D., o ne ieškovui, o tai reiškia, kad K. K. atsakove F. D. pasitikėjo labiau negu ieškovu, tai savo ruožtu parodo, kad ieškovo ir K. K. santykiai nebuvo tokie artimi, kaip bando įrodyti ieškovas. Taip pat byloje nustatyta, kad 2020 m. K. K. surašė testamentą, kuriuo savo turtą paliko būtent atsakovei F. D. ir vėlgi ne ieškovui. Tai dar kartą patvirtina aplinkybę, jog K. K. labiau pasitikėjo atsakove F. D. negu ieškovu ir manė esant ją labiau nusipelniusia gauti jos turtą. Teismas sutinka su atsakovų J. G. ir M. V. teiginiais, kad jeigu K. K. būtų norėjusi, jog jos turtas atitektų ją pergyvenusiam asmeniui (ieškovui), ji tokią sąlygą galėjo įrašyti į testamentą, tačiau ji to nepadarė, akivaizdu, sąmoningai. Pažymėtina, kad 2023 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaras Dionizas Adomavičius išdavė liudijimą, kuriuo paliudijo, kad K. K. palikimą priėmė F. D.. 2020 m. sudarant testamentą į notarų biurą kartu su K. K. ir F. D. vyko ir pats ieškovas, jis apie sudaromą testamentą žinojo, tačiau jokių pretenzijų dėl testamento nereiškė, sudaryto testamento neginčijo, tai patvirtino ir pats ieškovas teismo posėdžio metu. Taip pat ieškovas teismo posėdžio metu netgi pripažino, jog jis prašė K. K., kad ji savo turtą užrašytų jo dukrai, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, K. K. to nepadarė. Taigi, nei ieškovui, nei jo prašymu jo šeimos nariams, K. K., sudarydama testamentą, jokio turto nepaliko, tai jos valia ir pasirinkimas, kuris privalo būti gerbiamas.

Ieškovas ieškinyje prašo pripažinti nuosavybės teises į 1/2 dalį buto. Kaip matyti iš VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, butą K. K. įsigijo 1991 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 14-18315 būnant santuokoje su I. K.. Mirus sutuoktiniui, K. K. 1994 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu Nr. 1-2437 paveldėjo sutuoktinio buto dalį ir nuo to laiko jai priklausė visas butas. Nors ieškovas ieškinyje nurodė, kad butas buvo visiškai apleistas ir reikėjo pirkti naujus plastikinius langus, lauko duris, keisti klozetą, kriauklę, perklijuoti visame bute tapetus, buvo nupirktas televizorius, šaldytuvas, skalbimo mašina, pakeisti šviestuvai, suremontuotos rūsio durys, tačiau ieškovas nepagrindinė įrodymais, kad minėti daiktai buvo nupirkti iš bendrų arba iš jo asmeninių lėšų, nenurodė pirkimo aplinkybių, nepateikė pirkimo–pardavimo sutarčių ar čekių. Tuo tarpu atsakovų atsiliepimuose, kaip ir liudytojų parodymuose, yra nurodytos aplinkybės, kad K. K. buvo apsirūpinusi moteris, turėjo asmeninių santaupų, dirbo, buvo savarankiška, turėjo vidaus reikalų sistemoje dirbusį vyrą, kuris sukūrė gerovę, nurodė, kad K. K. niekada neprašė pinigų iš ieškovo, kad jų biudžetai visą laiką buvo atskiri, kas leidžia teigti, kad jeigu ieškovo minėti daiktai ir buvo nupirkti, tai jie buvo nupirkti už K. K. asmenines lėšas ir ieškovas neįrodė šios aplinkybės, kad į buto pagerinimą buvo investuoti šalių bendri pinigai arba ieškovo asmeniniai. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad K. K. 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 0-14187 ir perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2-14189 pardavė negyvenamąją patalpą-garažą (boksą), kurio vidutinė rinkos vertė 3 273 Eur. Šie pinigai galėjo būti panaudoti būtent ieškovės gerovės pagerinimui ir remonto darbų atlikimui, kaip ir nurodė atsakovai. Kita vertus, K. K. 2012 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutartimi Nr. 1-6612 padovanojo 2,0474 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o tai leidžia daryti išvadą, kad K. K. materialinė padėtis nebuvo bloga, kaip nurodė ieškovas, jeigu ji neatlygintine sutartimi perleido 2,0474 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą savo giminaičiui, pabrėžtina – vėlgi ne ieškovui.

Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti nuosavybės teises į 1/2 dalį žemės sklypo ir jame esančio sodo pastato, grįsdamas tuo, kad žemės sklypas pagal 1994 m. birželio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 6-4452 buvo įsigytas K. K. vardu siekiant išvengti formalumų, nors pagal jos pačios norą ir žodinį susitarimą, viskas, kas buvo daroma gyvenant kartu, buvo jų bendras turtas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad sodo pastatą suremontavo savo rankomis ir supirko įvairius daiktus bei įrankius. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad žemės sklypo įregistravimo pagrindas yra minėta pirkimo–pardavimo sutartis ir 2011 m. gruodžio 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymas Nr. 49-VĮ-(14.49.2.)-6418, šiame žemės sklype esančio sodo pastato įregistravimo pagrindas yra 1984 m. spalio 18 d. statinio priėmimo naudoti aktas ir 2012 m. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 1-5044. Ieškovas ieškinyje neįrodė, kad žemės sklypas buvo pirktas už šalių bendras ar jo asmenines lėšas. Dėl sodo pastato ieškovas neįrodė, kad jis savo darbu iš esmės pagerino sodo pastatą, ar kad būtų investavęs į sodo pastato pagerinimą jų bendras ar savo asmenines lėšas. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pastatas buvo pastatytas K. K. būnant santuokoje su savo sutuoktiniu. Ta aplinkybė, kad ieškovas rūpinosi buitimi ir galimai atliko tam tikrus pagerinimo darbus, kad ieškovas ir K. K. gyveno tam tikrą laiką kartu, nėra pakankama sąlyga pripažinti jį turto dalies savininku. Tuo labiau, kad ieškovas ieškinyje nenurodė, kokia pinigų suma prieš žemės sklypo pirkimą jis disponavo, kokią lėšų sumą jis investavo į sklypą, kiek iš viso kainavo sklypas, nepateikė teismui pirkimo–pardavimo sutarties.

Ieškovas taip pat prašo pripažinti nuosavybės teises į 1/2 dalį automobilio ir į 1/2 dalį piniginių lėšų. Teismas pažymi, kad ieškovas neįrodė, kad tam tikrą pinigų sumą jis investavo į transporto priemonės pirkimą, kaip ir neįrodė, kad tam tikra dalis jo pinigų yra K. K. banko sąskaitoje, todėl teismas negali įsitikinti tokių ieškovo teiginių pagrįstumu ir patikimumu.

Nors ieškovas teigė, kad prisidėjo prie prašomo pripažinti bendrąja daline nuosavybe kilnojamojo/nekilnojamojo turto tiek įsigijimo, tiek pagerinimo, tačiau ieškovas šių aplinkybių neįrodė. Tuo labiau, kartais gyvendamas kartu su K. K. jai nuosavybės teise priklausančiame turte, priimdamas K. K. pagalbą buityje, yra normalu, kad pats ieškovas taip pat galėtų prisidėti prie jo išlaikymo ar pagerinimo, teikti dovanas, pagalbą K. K., tačiau visa tai jokiu būdu nesukuria jam teisės į 1/2 dalį K. K. turto.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog ieškovas su K. K. turėjo tikslą/susitarimą kartu įgyti/sukurti bendrą turtą ir tokį turtą būtų įgiję/sukūrę, todėl pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus nėra.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, ieškinys atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovų naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovui nėra.

Atsakovai J. G. ir M. V. teismo prašė priteisti jiems iš ieškovo juos atstovavusiai advokatei sumokėtas jų patirtas 2 420 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jiems iš ieškovo 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis, kiekvienam iš jų po 1 210 Eur, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Atsakovė F. D. teismo prašė priteisti jai iš ieškovo ją atstovavusiam advokatui sumokėtas jos patirtas 2 080 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jai iš ieškovo 2 080 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismas šioje byloje patyrė 33,20 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 33 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovo G. P. (G. P.) ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei J. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo G. P. (G. P.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti atsakovui M. V. (M. V.) (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo G. P. (G. P.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti atsakovei F. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo G. P. (G. P.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 080 Eur (dviejų tūkstančių aštuoniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo G. P. (G. P.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 33 Eur (trisdešimt trijų eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.