Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų E. V. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo E. V. ir E. M. administracinio teisės pažeidimų byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. gruodžio 19 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas AM Nr. 095111 dėl to, kad E. V. 2014-12-06 (duomenys neskelbtini) , ties (duomenys neskelbtini) mišku, medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės ploto vienete, trečiojo varymo metu, kartu su E. M. sumedžiojo elnio patelę. E. V. kartu su medžioklės vadovu A. P. ir E. M. prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, jo nepažymėjo specialios paskirties plomba (licencija), pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 punktą, kuriame nurodyta, kad gyvūno sumedžiojimo vietoje, prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas pažymimas specialios paskirties plomba ant kurios yra užklijuota plomba (licencija). Taip pat E. V. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.20 punktą, nes sumedžiojo elnio patelę grankulkėmis, vadovaujantis taisyklėmis draudžiama medžioti briedžius, elnius visų dydžių šratais bei grankulkėmis ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 6 dalį ir 85 straipsnio 7 dalį.

2014 m. gruodžio 19 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas AM Nr. 095112 dėl to, kad E. M. 2014-12-06 (duomenys neskelbtini)., ties (duomenys neskelbtini) mišku, medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės ploto vienete, trečiojo varymo metu, kartu su E. V. sumedžiojo elnio patelę. E. M. kartu su medžioklės vadovu A. P. ir E. V. prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, jo nepažymėjo specialios paskirties plomba (licencija), tuo pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 punktą, kuriame nurodyta, kad gyvūno sumedžiojimo vietoje, prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas pažymimas specialios paskirties plomba ant kurios informacinės plokštelės yra užklijuota plomba (licencija) ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 85 straipsnio 6 dalį.

Jurbarko rajono apylinkės teisme 2014 m. gruodžio 22 d. buvo gautos dvi administracinių teisės pažeidimų bylos, kuriose E. M. patrauktas administracinėn atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos ATPK 85 straipsnio 6 dalį ir E. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį ir 85 straipsnio 7 dalį. Teismo 2015-01-12 nutartimi bylos sujungtos, suteikiant suformuotai bylą Nr. A2.3.-20-670/2015.

2015 m. balandžio 29 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutarimu byla E. V. ir E. M. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 85 straipsnio 6 dalį buvo nutraukta, E. V. buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalyje, jam paskirta administracinė nuobauda 579,00 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu vienerių metų laikotarpiui ir šautuvo IŽ 54 konfiskacija.

2015 m. liepos 1 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo bylos teisena E. V. ir E. M. atžvilgiu dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 85 straipsnio 6 dalyje, nutraukė, panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Kitą nutarimo dalį paliko nepakeistą.

2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas AM Nr. 106464 dėl to, kad 2014-12-06 15.00 val. patikrinus MB „(duomenys neskelbtini)“ medžioklę varant, (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini)mišku, nustatyta, kad būdamas medžioklės vadovu, A. P. (medžiotojo bilieto Nr. 006180, medžioklės lapas Nr. 30, išduotas 2011 12 06) po trečio varymo, elnio patelės sumedžiojimo vietoje prieš pradedant elnio patelės gabenimą nepažymėjo gyvūno specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės užklijuota licencija, ir tuo pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 22 punkto reikalavimus.

2015 m. spalio 19 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi bylos, kuriose E. V. ir E. M. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 85 straipsnio 6 dalį, ir A. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 85 straipsnio 6 dalį, buvo sujungtos, administracinės nuobaudos skyrimo ir bylos išnagrinėjimo terminas pratęstas iki 2016-07-01.

2015 m. spalio 20 d. byla buvo išsiųsta į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-01-12 nutartimi byloje Nr. 2AT-27-139/2016 atnaujintos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas buvo nutrauktas. Byla grąžinta į pirmos instancijos teismą.

2016 m. gegužės 2 d. nutarimu Jurbarko rajono apylinkės teismas E. V. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą s ATPK 85 straipsnio 6 dalyje ir paskirti jam administracinė nuobauda 800,00 Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu 3 (trejiems) metams ir ginklo IZH 54; 12x70; 12x70;D18771, odinio dėklo, paimtų pagal 2014-12-19 Ginklų, ginklų priedelių, šaudmenų, jų dalių paėmimo protokolą NR. 00076, konfiskavimu. Galutinė subendrinta nuobauda E. V. pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį, 85 straipsnio 6 dalį ir 33 straipsnį paskirta 800,00 Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu 3 (trejiems) metams ir ginklo IZH 54; 12x70; 12x70;D18771, odinio dėklo, paimtų pagal 2014-12-19 Ginklų, ginklų priedelių, šaudmenų, jų dalių paėmimo protokolą Nr. 00076, konfiskavimu.

E. M. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 6 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda - 800,00 Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu 3 (trejiems) metams ir ginklo (duomenys neskelbtini); 3006;12x76; 12x76;354415; kolimatoriaus „(duomenys neskelbtini)“, vieno šaudmens, juodo plastikinio ginklo dėklo, paimtų pagal 2014-12-06 Ginklų, ginklų priedelių, šaudmenų, jų dalių paėmimo protokolą Nr. 00061, konfiskavimu.

Konfiskuota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais, savininkas medžiotojų būrelis „(duomenys neskelbtini)“, paimta pagal 2014-12-06 Sausumos transporto priemonės būklės aprašymo ir paėmimo protokolą.

E. V. Kauno apygardos teismui skundžia Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016-05-02 nutarimą ir prašo panaikinti 2016 m. gegužės 2 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį, 85 straipsnio 6 dalį prieš jį nutraukti nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

E. V. skunde nurodo, kad teismai jam skirdami nuobaudas, vadovavosi išskirtinai jam nepalankiais, nepagrįstais šališkais įrodymais, netgi vėliau atsiradusiais, būtent E. M.. Apeliantas nurodo, kad jis nuosekliai tvirtino, kad į elnio patelę jis nešovė. Tokias aplinkybes patvirtina dar įvykio vietoje, 2014-12-06 RAAD darbuotojų pateiktas vaizdo įrašas kuriame medžiotojas A. A., nurodė, jog į elnią šovė jisai pats, bei gretimai stovintis E. M.. Visuose teismo posėdžiuose, A. A. nurodė, jog E. M. po pirmojo šūvio, dar kartą persitaisė savo kombinuotą šautuvą, ir šovė dar kartą, po ko A. A. vizualiai ranką iškėlęs į viršų patvirtino, jog jis galutinai nušovė elnią. E. M. teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog negalėjo pateikti aplinkos apsaugos pareigūnams savo iššautų dviejų šovinių gilzių, o A. A., patvirtino, jog E. M. kombinuoto šautuvo abu vamzdžiai buvo užteršti po įvykdytų šūvių, nes paties A. A. kombinuotojo šautuvo buvo užterštas tik vamzdis, iš kurio galima iššauti tik su graižtvine kulka. Be to, RAAD pateiktoje filmuotoje medžiagoje matosi, kad pareigūnai ne vieną kartą užduoda klausimus apie medžiotojus sumedžiojusius elnią, iš kurių nė vienas nenurodo, jog tarp šūvio autorių buvo jis.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nutarime klaidingai nurodo tą aplinkybę, jog šratais turėjau galimybę šauti tik jis vienas, nors tiek A. A., tiek E. M. medžiokliniai šautuvai yra kombinuoti, t.y. pritaikyti šaudyti tiek kulkomis skirtomis šauti iš graižtvinio šautuvo vamzdžio, tiek ir šratais. Veterinarijos gydytojas V. S. patvirtino jog šratą rado gyvūno smegenyse, tuo tarpu tiriant gaišenos nuotraukas matosi, kad gyvūno galvoje kaktos srityje nėra skylės kurios pagrindu galėjo į smegenis patekti šratas.

E. V. skunde nurodo, kad tiek pirmojo teisminio nagrinėjimo metu, tiek ir antrojo teismo metu, liudytojas E. B. nurodė, kad trečiojo varymo metu buvo daug šūvių ir gretimo būrelio medžioklės plotose, taip pat paaiškino, jog jeigu į galvą būtų šauta iš grankulkių ir iš artimo atstumo, iš galvos būtų likusi šaltiena, o iš šratų, tik švino plokštelės. Taip pat paaiškino, jog iš kitų medžiotojų vėliau sužinojo, kad į elnią šovė A. ir M. Be to apelianto nuomone, teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog liudytojas, medžiotojas K. M., turintis 30 metų medžiotojo stažą, pirmojo teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino, kad jeigu grankulkė atsitrenkia į kaulą šiuo atveju jinai susiploja, ir minkštame audinyje nežymiai deformuojasi, tuo tarpu teisėjos pateikta kulka, buvo tik nežymiai deformuota, iš ko yra akivaizdu, kad ši kulka nebuvo išimta iš galvos ir kaip parodyta fotonuotraukoje iš elnio kaukolės priekinės dalies nes akivaizdžiai matosi jog kulkos įėjimo į kaukolę palikta skylė pagal jos kryptį net yra priešingoje kaukolės dalyje t.y. nosies srityje, o ne kur yra gyvūno smegenys, nes pataloginį tyrimą atlikęs veterinaras nurodė kad iš galvos kaktikaulio išėmė šratą. Taip pat apelianto nuomone, teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog liudytojas G. Ž. teismo metu nurodė, kad į elnio patelę pirmasis šovė A. A., paskui du kartus E. M.. E. V. nurodo, kad jis prie sumedžioto elnio į mišką nėjo, nes kaip matė elnią nušovė E. M., nuo jo elnias buvo apie 120-150 metrų, o iš lygiavamzdžio šautuvo galima medžioti gyvūną iki 40 metrų, ką patvirtino ir savo parodymuose RAAD pareigūnas. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, į tai, jog E. M. į pateiktą klausimą iš kokio atstumo galima šauti iš lygiavamzdžio šautuvo, kurio vienas vamzdis buvo pastarojo kombinuotame šautuve, nurodė jog į žvėrį galima šauti iki 60 metrų, kas akivaizdžiai parodo jog pastarasis kaip medžiotojas nežino medžioklės taisyklėse nurodytų atstumų. E. V. nuomone, teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog liudytojas G. A., teismo metu patvirtino, kad aiškiai matė jog po medžioklės linijoje gretimai stovėjusio E. M. pirmojo šūvio, elnio patelė suklupo, o po antro E. M. šūvio elnio patelė visiškai apvirto ir jau daugiau nebeatsikėlė. Tuo pagrindu apeliantas kelia klausimą, kaip jis galėjo iš 120 metrų atstumo sužaloti elnią, kuomet grankulkės už 50 metrų tampa gyvybiškai nepavojingos.

E. V. nurodo, kad liudytojas A. A., teismo metu parodė, jog po pastarojo šūvio, kuriuo jis nepataikė į elnio patelę, dar du šūvius šovė E. M. iš savo kombinuoto šautuvo, kuris pastarajam po antrojo šūvio vizualiai parodė, jog pastarasis ir nušovė elnio parelę, ir po to buvo šalia dar du šūviai. Matė kad į mišką nuėjo E. M. parvilkti elnio. Su E. M. aiškinosi kas nušovė elnią. Apeliantui akivaizdu, jog iki elnio E. V. nebuvo nuėjęs ir į elnią nešovė , nes elnias nuo manęs nuvirto maždaug už 120-150 metrų. Apeliantas nurodo, kad liudytojas A. P., dar pirminio teisminio nagrinėjimo metu, atsakydamas į RAAD atstovės klausimą parodė, jog ginčas dėl sumedžioto elnio patelės vyko tarp A. A. ir E. M., su apliantu po trečio varymo net nebuvo susitikęs. Liudytoju apklaustas varovas R. J., tik patvirtino E. V. aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, nurodydamas, jog jis prie elnio patelės priėjęs nebuvo. Analogiškus parodymus teismo metu pateikė ir kitas varovas V. A., kiuris taip pat patvirtino, jog žvėries sumedžiojimo vietoje E. V. nebuvo.

Apeliantas skunde pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareigūnų D. J. ir A. M. surašytas vienas tarnybinis pranešimas, ir abiejų pasirašytas 2014-12-16, kuriame nurodoma, jog E. V. paleido šūvį elniui į galvą, nors tik 2014-12-18, apklausiant E. M., pastarasis savo paaiškinime siekdamas išvengti administracinės atsakomybės klaidingai nurodė, jog elnią šovė ir E. V.. E. V. skunde teigia, kad teismo metu 2016-04-13 varovas V. A. apklausimas liudytoju, taip pat patvirtino jo parodymus, jog E. V. prie nušauto elnio patelės net nebuvo, ir aš nevilkau žvėries iki automobilio, paliudijo, kad gerklę elnio patelei perpjovė varovas R. J..

Apeliantas skunde teigia, kad liudytoju apklaustas M. V. taip pat patvirtino, kad su varovais gyvūną į transporto priemonę įkėlė E. M., o apelianto net nebuvo. E. V. kelia abejones ir tai, kad aplinkos apsaugos pareigūnai negalėjo paaiškinti, kodėl nebuvo užfiksuotas fotonuotraukose ir filmuotoje medžiagoje visas gyvūnas, o fiksuojama buvo tik fragmentai, todėl jo nuomone, buvo neteisingai užfiksuoti duomenys. Liudytojas J. telefonu paliudijo, kad pats perpjovė elnio gerklę, siekdamas nutraukti gyvūno kančias, pats patvirtino teisminio nagrinėjimo metu ir paneigė melagingus E. M. parodymus, jog aš perpjoviau gyvūnui gerklę.

E. V. teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į tą faktą, kad 2014-12-09 d. Lietuvos zoologijos sodo Gaišenos pataloginio anatominio tyrimo akte 7 punkte nurodoma jog „...daugybiniai kaktikaulio įskilimai, įstrigusi kulka...“, nors RAAD pareigūnų prie administracinės medžiagos fotonuotraukoje Nr. 1, kur užfiksuota visiškai kitokia informacija akivaizdžiai prieštaringa nurodytai tyrimo akte. Fotonuotraukoje, bei apačioje esančiame paaiškinime yra nurodyta, „galvoje rasta skylė po šūvio šratais“, kur žirklėmis pateikiama skylė po šūvio, kuri akivaizdžiai paneigia jog sužalotas gyvūno kaktikaulis kur įstrigusi kulka, todėl akivaizdu kad tai yra prieštaringi parodymai. Galiausiai teismo metu liudijęs veterinarijos gydytojas V. S. nurodė jog šratas buvo gyvūno smegenyse, tuo tarpu pagal minėtą fotonuotrauką šratas į smegenų sritį niekaip negalėjo patekti.

E. V. nesupranta kodėl teismas tiki A. A. parodymai ir nurodo, kad teismas rėmėsi prielaidomis. Taip pat nurodo, kad pats teismas priimdamas pirminį nutarimą konstatavo, kad „Tyrimo metu nenustatyta, kas tiksliai sumedžiojo elnią ir nėra galimybės nustatyti kas iš medžiotojų iššovė“.

E. V. skunde rašo, kad vadovaujantis teismų praktika, asmuo negali būti nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Apelianto nuomone sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodymu turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kiek jų pakanka pagristoms išvadoms padaryti. Apeliantas nurodo, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje teisėtai surinktų ir neprieštaringų vienas kitam įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Administraciniu teisės pažeidimu bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

E. V. skunde pažymi, kad teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, neišsiaiškino svarbių bylos aplinkybių, o visus kilusius neaiškumus traktavo ne jo naudai. E. V. svarbu tai, kad įrodyti, jog jis padarė pažeidimą turėjo teismai, tačiau jie nepašalino abejonių dėl apelianto kaltės.

E. M. apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo nutarimo dalį, kurioje E. M. pripažintas kaltu pagal ATPK 85 straispnio 6 dalį ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybių ir nepašalino esančių abejonių bei prieštaravimų, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą procesinį sprendimą. Apeliantas nurodo, kad Medžioklės taisyklių 15.3 p. nustatyta, jog medžioklės plotų naudotojai, norėdami nutraukti sužeisto medžiojamojo gyvūno, kuriam yra nustatytas jo medžiojimo terminas, kančias, turi teisę bet kuriuo metu sumedžioti šį medžiojamąjį gyvūną. Apie jo sumedžiojimą būtina nedelsiant pažymėti medžiokles lape ir ne vėliau kaip per 12 valandų faksu arba el. paštu pranešti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai arba rajono agentūrai, o sumedžiotą gyvūną pristatyti rajono valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kad šioji nustatytų sužeidimo pobūdi, sumedžioto gyvūno tinkamumą vartoti žmonių maistui, surašytų aktą, nurodydama būtinojo sumedžiojimo pagrįstumą. Medžioklės plotų naudotojai privalo vykdyti veterinarijos specialistų nurodymus dėl tolesnio šios medžioklės produkcijos naudojimo. E. M. skunde rašo, kad iš byloje esančios 2014-12-09 gaišenos patologinio anatominio tyrimo akto (toliau - tyrimo aktas) matyti, jog sužalojimai elnio patelei buvo padaryti tiek kulkomis, tiek šratais, tiek peiliu. Tokį tyrimą atlikęs asmuo teisme papildomai paaiškino, jog tiksliai negali pasakyti kiek kulkų buvo pataikyta į gyvūną - galėjo būti ir dvi, ir trys, ir daugiau kulkų. Iš 2014.12.16 Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos specialistų D. J. ir A. M. bendro tarnybinio pranešimo dėl įvykio, matyti, jog šie nustatė, kad E. M. į gyvūną paleido du šūvius kulkomis, iš kurių tik vienas buvo taiklus, taip pat nustatė, jog pirmasis į gyvūną kulkomis šovęs A. A. nepataikė, taip pat nustatė, jog į gyvūną du kartus šratais šovė ir abu kartus pataikė E. V..

E. M. apibendrindamas savo aukščiau paminėtus teiginius, daro išvadą, kad viso į gyvūną buvo paleisti penki šūviai, t.y. trys šūviai kulkomis (pirmas (vienas) šūvis buvo A. A. ir du šūviai - E. M. bei E. V. paleisti du šūviai šratais. Padarius išvadą, jog pirmasis kulkomis į gyvūną šovė ir nepataikė A. A., o E. M. iš dviejų šūvių kulkomis pataikė vieną, kai likę du E. V. pataikyti šūviai šratais, todėl asmuo atlikęs skrodimą tai ir turėjo nustatyti, t.y. nustatyti vieną sužalojimą kulka ir likusius sužalojimus šratais. Tačiau, gyvūno skrodimą atlikusio asmens paaiškinimu teisme buvo nustatyti daugiau nei vienas sužalojimas kulkomis ir nurodant, jog kulkomis padarytų sužalojimų galėjo būti daugiau nei trys, likę sužalojimai padaryti šratais. Taigi, byloje niekaip nebuvo pašalinti nurodyti prieštaravimai ir iškilusios abejonės, todėl nebuvo paneigtas apelianto ir teiginys, jog gyvūnas jau sužeistas buvo atklydęs iš gretimo medžioklės ploto, kur tuo metu taip pat buvo medžiojama.

Apeliantas skunde rašo, kad jeigu laikyti teismo įrodytu faktu, jog pirmasis į gyvūną kulkomis šovęs A. A. į gyvūną nepataikė, o po jo į gyvūną kulkomis šovęs E. M. - pataikė, o vėliau buvo dar du šūviai, kuriuos į gyvūną šratais paleido ir pataikė E. V., tuomet gyvūno skrodimą atlikęs asmuo, turėjo rasti vieną kulką ir šratus. Byloje nėra ginčo, jog į gyvūną šratais du taiklius šūvius pataikė E. V.. Tačiau, dabar susidaro tokia situacija, kai atlikus skrodimą gyvūno kūne rasta daugiau nei dvi kulkos ir jų galėjo būti daugiau. Vertinama, jog byloje nurodyti prieštaravimai niekaip nebuvo pašalinti, t.y. nesurasti atsakymai į klausimus, kodėl gyvūno kūne rasta ne viena kulka, bet dvi arba trys, ir kodėl jų galėjo būti daugiau (gyvūno skrodimą atlikusio asmens paaiškinimai teisme).

E. M. akivaizdu, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog elnio patelę sumedžiojo E. M., o A. A. šūvis buvo netaiklus. Apelianto nuomone byloje būtina nustatyti ne tik į gyvūną šovusius asmenis, bet kuris iš šovusiųjų pirmasis paleido taiklų šūvį, galėjusį lemti gyvūnų žūtį. Taigi, teismo išvada, jog gyvūną sumedžiojo E. M., o A. A. nepataikė į gyvūną, nėra įrodyti jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, o iškeltos abejonės niekaip nepašalintos. Apeliantas skunde teigia, kad teismo nustatytą aplinkybę, jog A. A. šovė į gyvūną pirmasis ir nepataikė, byloje nepatvirtina jokie kiti įrodymai, išskyrus paties A. A. parodymus, taigi teismas nustatinėdamas šią reikšmingą aplinkybę ir nesant jokių įrodymų apie jo nepataikymą, be pagrindo padarė tokią išvadą. Padarius priešingą nei teismo padaryta išvada, jog A. A. paleidęs pirmą šūvį pataikė į gyvūną bei atsižvelgus į gyvūno skrodimą atlikusio asmens paaiškinimą, jog visi šūviai nulėmė gyvūno žūtį, tokia faktinė situacija reikštų, jog pirmasis šūvį į gyvūną, nulėmusį gyvūno žūtį, paleido A. A..

E. M. atkreipia dėmesį ir į tai, jog tarp visų medžiotojų, paleidusių šūvius į gyvūną kilo ginčas dėl to, kuris iš šių sumedžiojo gyvūną, t. y. pataikė į gyvūną pirmas. Reikšminga aplinkybė ir ta, jog pats A. A. ginčijosi, su kitais siekdamas įrodyti, jog jis sumedžiojo gyvūną, todėl tokia aplinkybė reiškia, jog A. A. šovė pirmasis ir pataikė į gyvūną, todėl laikomas jį sumedžiojęs.

Apeliantas tai pat atkreipia dėmesį, kad teismas visai nevertino tos aplinkybės, kad prievolės laiku paženklinti gyvūną, neįvykdė medžioklės vadovas, kaip reikalauja Medžioklės taisyklių 23 punktas, o ne kiti medžiotojai, todėl padarė neteisingas išvadas ir neteisingai išsprendė bylą. E. M. nurodo, kad byloje nustatyta, jog licencija buvo ne pas medžioklės vadovą A. P., bet pas medžiotojų būrelio vadovą E. B., kuris tą dieną dalyvavo medžioklėje, bet nebuvo paskirtas vadovauti medžioklei. Byloje taipogi nėra ginčo, jog apie sumedžiotą elnio patelę nedelsiant buvo pranešta medžioklės vadovui A. P., kuris nurodė, jog vėliau pats paženklins gyvūną. Nurodytos aplinkybės rodo, jog medžioklės vadovas laiku buvo informuotas apie sumedžiotą elnio patelę, tačiau tik dėl šio asmens veiksmų nebuvo įvykdyti medžioklės taisyklių 22 p. nustatyti reikalavimai dėl gyvūno paženklinimo, nes jokie kiti medžioklėje dalyvavę asmenys, išskyrus būrelio vadovą, licencijos neturėjo, nes šios jiems nebuvo perduotos.

E. M. nurodo, kad apie sumedžiotą licencijuojamą gyvūną medžioklės vadovas nedelsiant buvo informuotas ir nesiėmė jokių veiksmų gyvūnui pažymėti, apeliantas gyvūno nesumedžiojo, niekam nedavė nurodymo pakrauti sumedžiotą gyvūną j transporto priemonę, šio gyvūno pats nekrovė, neorganizavo jo pakrovimo ir nežinojo, kad šis bus pakrautas j transporto priemonę ir gabenamas, taip pat neatliko jokių veiksmų, kad tyčia išvengti sumedžioto gyvūno paženklinimo, sumedžiotas gyvūnas buvo medžioklės ploto vienete ir už jo ribų nebuvo išgabentas, todėl esant šioms aplinkybėms laikoma, jog atsakomybė už gyvūno nepaženklinimą tenka tik medžioklės vadovui. Apelianto nuomone, skundžiamą nutarimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog sumedžiotas ir nepaženklintas gyvūnas nebuvo išgabentas iš būrelio medžioklės plotų vieneto, tačiau visgi pripažindamas Medžioklės taisyklių 22 p. pažeidimą, neteisingai taikė ir aiškino Medžioklės taisyklių 22 p. nuostatas, neatsižvelgė į šių taisyklių išaiškinamus, todėl be pagrindo taikė administracinę atsakomybę už šių taisyklių pažeidimą. Apeliantas skunde nurodo, kad atsižvelgiant į ministerijos išaiškinimą dėl medžioklės taisyklių 22 p. taikymo ir nustačius aplinkybę, jog apeliantas gyvūno nesumedžiojo ir šio nekrovė į transporto priemonę, taip pat neatliko jokių veiksmų, kad tyčia išvengti sumedžioto gyvūno paženklinimo, sumedžiotas gyvūnas buvo medžioklės ploto vienete ir už jo ribų nebuvo išgabentas, todėl vadovaujantis minėtais Medžioklės taisyklių 22 p. išaiškinamais, laikytina, jog apeliantas šių taisyklių nepažeidė. Apeliantas skunde pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumui traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Kauno regiono departamentas (toliau – ir Institucija, Kauno RAAD) atsiliepime į skundą prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą, o E. M. ir E. V. apeliacinių skundų netenkinti. Institucija skunde dėl ATPK 85 straipsnio 7 dalies pagal kurią E. V. nubaustas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad į elnią buvo pataikyta ir šratais, ir kulkomis, o E. V. šautuvas buvo užtaisytas šratais, teismui nekyla jokių abejonių, kad sužalojimus kulkomis padarė E. M., o šratais - E. V.. Todėl šie asmenys nubausti pagrįstai.

Institucija dėl ATPK 86 straipsnio 6 dalies nurodo, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal ATPK 85 str. 6 d. - neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas - reikia nustatyti, kad neteisėtai sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas buvo gabenamas ar dorojamas. Byloje nustatyta, kad Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai D. J. ir A. M. 2014 m. gruodžio 6 d. vykdydami reidą, medžioklės patikrinimo metu UAZ automobilyje rado stirną ir elnio patelę, kuri buvo be licencijos, į elnią pataikė E. M., tačiau šovė ir E. V., abu pataikė taiklius šūvius. Nagrinėjant bylą teisme nebuvo surinkta įrodymų, kad A. A., šovęs pirmas vieną šūvį, pataikė į gyvūną, ir tas šūvis galėjo būti gyvūnui mirtinas. Kauno RAAD atsiliepime rašo, kad medžiotojų iškelta versija, kad buvo Medžioklės taisyklių 15.3 punkto taikymo pagrindai yra tik gynybinė versija. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad sužalojimai tauriojo elnio patelei buvo padaryti kulkomis mentės srityje pirmiausia E. M., o E. V. pataikė gyvūnui j galvą grankulkėmis (didesnio skersmens šratais). Pagal Medžioklės taisyklių 15.3 punkto reikalavimus apie sumedžiotą sužeistą elnio patelę nėra įrašo medžioklės lape. Be to, veterinarijos gydytojas patvirtino, kad sužalojimų galinių kojų srityje nerado. Šias aplinkybes patvirtina Gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas, fotonuotraukos, apklausti medžiotojai.

E. V. atsiliepime į E. M. apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su E. M. skundo dalimi. Nurodo, kad apeliantas apeliacinio skundo 6.6. punkte daro apibendrinimą, kuris akivaizdžiai neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. E. V. teigimu iš pradžių autorystę dėl nušauto elnio norėjo prisiimti E. M. ir A. A., bet buvo nutarta skrodimo metu išsiaiškinti kuris yra šūvio autorius. E. V. teigimu E. M. apeliacinio skundo 7.1. punkte konstatuoja aplamai išgalvotą faktą, jog jis į gyvūną paleido du taiklius šūvius, ką paneigia aukščiau nurodyti A. A. duoti parodymai - kad po pastarojo šūvio, kuriuo jis nepataikė į elnio patelę, dar du šūvius šovė E. M. iš savo kombinuoto šautuvo, kuris pastarajam po antrojo šūvio vizualiai parodė, jog pastarasis ir nušovė elnio parelę, ir tik po to, buvo šalia dar du šūviai. Kadangi E. M. nušovus elnio patelę, ir vizualiai tai patvirtinus, man į gulintį nušautą gyvūną paleisti dar du šūvius iš 120 m., atstumo, nebuvo jokio tikslo ir techninės galimybės, kas paneigia Apelianto pamąstymą teisingumą. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad E. M. apeliacinio skundo 8.5. punkte nurodo, jog pastarasis gyvūno nesumedžiojo, neorganizavo pakrovimo ir nežinojo, kad gyvūnas buvo pakrautas į transporto priemonę. Šią akivaizdžią netiesą paneigė liudytojai R. J. ir V. A., nurodydami, kad būtent padėjo E. M. parvilkti elnio patelę ir įkrauti į transporto priemonę.

E. V. ir E. M. apeliaciniai skundai netenkinami.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunduose nurodo apeliantai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai E. V. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 85 straipsnio 6 dalyje ir E. M. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 85 straipsnio 6 dalyje.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinių skundų administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo dalies, kuria E. V. ir E. M. pripažinti kaltais pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį, teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinių skundų argumentai dėl atsakomybės pagal ATPK 85 straipsnio 7 dalį nenagrinėtini, nes dėl šios dalies teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

ATPK 85 straipsnio 6 dalis užtraukia administracinę atsakomybę už gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimas arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas. Apylinkės teismas nustatė, kad 2014-12-06 Jurbarko r., Šimkaičių sen., ties Šapališkės mišku, medžiotojų būrelio „Skirsnemunė“ medžioklės ploto vienete vyko medžioklė su varovais, kuriai vadovavo medžiotojas A. P. pagal 2014-12-06 medžioklės lapą Nr. 30, išduotą 2014-12-06 Skirsnemunės medžiotojų būrelio vadovas E. B. (t. 1, b.l. 73). Medžioklės metu trečiojo varymo metu buvo sumedžiota tauriojo elnio patelė, apie kurios sumedžiojimą medžioklės lape nepažymėta, taip pat prieš gyvūno gabenimą licencijuojamas gyvūnas nepažymėtas specialios paskirties plomba.

Apeliaciniuose skunde keliamas ginčas, kuris iš medžiotojų sumedžiojo licencijuojamą gyvūną. Iš bylos duomenų matyti, kad E. V. ir E. M. paleido šūvius ir pataikė į elnio patelę, šio fakto neneigia ir administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys. Kiekvienas apeliantas skunde įrodinėja, kad ne jo šūvis nulėmė elnio patelės mirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį - neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas - reikia nustatyti, kad neteisėtai sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas buvo gabenamas ar dorojamas. Kuris medžiotojas iššovė mirtiną šūvį, nagrinėjamu atveju, nėra esminė aplinkybė. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad abiejų medžiotojų šūviai atėmė elnio patelės gyvybę, tai yra abu medžiotojai sumedžiojo gyvūną. Tokie duomenys nustatyti gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte ir specialisto V. S. parodymais, pagal kuriuos abu paleisti šūviai buvo mirtini (t. 4, b.l. 74).

V. M. taisyklių 22 p. gyvūno sumedžiojimo vietoje, prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą, sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas pažymimas specialios paskirties plomba, ant kurios informacinės plokštelės yra užklijuota licencija: plombos dirželis perveriamas per sumedžioto gyvūno ausį ir iš licencijos - holograminio lipduko - pusės, ties pažymėta rodykle ir užrašu „Insert“, perkišamas per metalinį užraktą tiek, kad ne mažiau kaip pusė dirželio ilgio būtų ištraukta per metalinį užraktą. Jei duomenys apie sumedžiotus gyvūnus nustatyta tvarka neįrašyti medžioklės lape arba sumedžioti gyvūnai nepažymėti specialios paskirties plombomis, ant kurių informacinių plokštelių priklijuotos licencijos, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai, išskyrus atvejus, kurie numatyti Medžioklės taisyklių 15.3, 28 ir 51 punktuose.

Byloje nustatyta, kad sumedžioję licencijuojamą gyvūną E. V. ir E. M. pagal Medžioklės taisyklių 22 punktą prieš pradedant gyvūno gabenimą, privalėjo jį pažymėti specialios paskirties plomba. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad už licencijuojamo gyvūno paženklinimą turėjo atsakyti medžioklės vadovas A. P.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Medžioklės taisyklių 23 punktą už teisingą sumedžiotų licencijuojamų gyvūnų pažymėjimą pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas ir gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Byloje nustatyta, kad elnio patelę sumedžiojo E. V. ir E. M., medžioklės vadovas žinojo apie sumedžiotą gyvūną, todėl pagal taisyklių 22 punktą administracinė atsakomybė kyla tiek gyvūną sumedžiojusiems medžiotojams, tiek medžioklės vadovui. 2016 m. balandžio 6 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi administracinio teisės pažeidimo teisena dalyje dėl A. P., jam mirus, nutraukta.

Kaip jau minėta, kvalifikuojant veiką pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį, svarbu yra nustatyti, kad neteisėtai sumedžiotas licencijuojamas gyvūnas buvo gabenamas ar dorojamas. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad sumedžiotas nepaženklintas licencijuojamas gyvūnas buvo gabenamas. Iš byloje esančių įrodymų, liudytojų parodymų akivaizdu, kad sumedžiota elnio patelė buvo gabenama, automobiliu UAZ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojas E. B. parodė, kad gyvūnas buvo nuvežtas nuo medžioklės vietos apie 1600 m., pareigūnai nurodė D. J., A. M. nurodė, kad automobiliu UAZ vals. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. B., gyvūnas buvo nuvežtas iki Šimkaičių girininkijos. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisės normą administracinė atsakomybė kyla medžiotojui, kuris sumedžiojo gyvūną, neįvykdė pareigos jį paženklinti specialios paskirties plomba (neteisėtai sumdžiojo) ir tokį gyvūną gabeno ar dorojo. Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad sumedžiotą elnio patelę į automobilį pakrovė E. M., R. J. ir V. A.. Pagal byloje esantį Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2014-11-13 raštą Nr. (12.1)-D8-8402, kuriame pateiktas Medžioklės taisyklių 22 punkto išaiškinimas, nurodoma, kad gyvūnų gabenimo pradžia laikytina, kai sumedžiotas gyvūnas pakraunamas į transporto priemonę. E. M. apeliaciniame skunde teigia, kad jis gyvūno į automobilį nekrovė, tačiau neneigė fakto, kad gyvūną jis tempė. Iš liudytojų A., M. L., pareigūnų parodymų akivaizdu, kad E. M. ne tik tempė gyvūną, bet jį ir pakrovė į automobilį, o pagal Medžiokles taisykles ir aukščiau pateiktą išaiškinimą būtent gyvūno pakrovimo momentas laikomas gyvūno gabenimo pradžia. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad E. M. veiksmuose yra visi ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymiai.

Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas ar pagrįstai E. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį, pažymi, kad jo veiksmuose yra visi šio pažeidimo sudėties požymiai. Byloje nustatyta, kad E. V. sumedžiojo tauriojo elnio patelę - licencijuojamą gyvūną ir prieš pradedant jį gabenti jo nepaženklino specialios paskirties plomba. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad E. V. pakrovė gyvūną į automobilį, t.y. byloje nėra duomenų kad jis tiesiogiai dalyvavo neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenime. Tačiau šis faktas jo atsakomybės nešalina. Pažymėtina, kad pagal Medžioklės taisyklių 22 punktą medžiotojui sumedžiojusiam licencijuojamą gyvūną kyla pareiga jį tinkamai paženklinti specialios paskirties plomba. Žinodamas Medžioklės taisyklių reikalavimus, ir tai, kad už nušauto licencijuojamo gyvūno pažymėjimą yra atsakingi ir gyvūną sumedžioję medžiotojai, jis turėjo pasirūpinti, kad prieš įkeliant gyvūną į transporto priemonę, jis būtų pažymėtas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pagal medžioklės taisyklių 22 punktą pareiga paženklinti licencijuojamą gyvūną kyla tokį gyvūną sumedžiojusiam medžiotojui ir nepaženklinus gyvūno draudžiama jį gabenti, konstatuojama E. V. žinojo, kad minėtas gyvūnas bus gabenamas ir turėjo tyčią nepaženklinti sumedžioto gyvūno, pasišalino iš medžioklės vietos, taigi akivaizdu, kad jo veiksmuose yra visi ATPK 85 straipsnio 6 dalies požymiai.

Ištyręs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) bei priėmė teisingą procesinį sprendimą. Vertinant byloje nustatytus faktinius duomenis, konstatuotina, kad E. V. ir E. M. veika pagal ATPK 85 straipsnio 6 dalį kvalifikuota teisingai, nuobauda individualizuota tinkamai, transporto priemonė konfiskuota pagrįstai, todėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o E. V. ir E. M. apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Skunde taip pat buvo prašoma nagrinėjant šį apeliacinį skundą rengti žodinį bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip (ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalis). Šiuo konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas rašė teismo posėdžių protokolus, juose užfiksavo esminius bylos nagrinėjimo momentus, apklaustų asmenų parodymus, atliko įrodymų tyrimą ir kt. Administracinio teisės pažeidimo byla, joje esantys administracinio teisės pažeidimo protokolas, teismo posėdžio protokolai ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė tais įrodymais, kurie byloje buvo surinkti ir ištirti teismo posėdyje. Taigi aukštesnės instancijos teismas, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti surengtas žodinis nagrinėjimas, todėl skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka pagal esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą nepakeistą ir E. V. ir E. M. apeliacinių skundų netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.