- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-19
- Bylos Nr.
- 2-2122-262/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01943-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- T. J.
- Atsakovas
- A. T.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. J. ieškinį atsakovui A. T. dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė T. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. T., kuriuo prašo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį pastato – lentpjūvės 85 773,00 EUR (296.157,00 Lt) vertės; ½ dalį pastato – stoginės 990,21 EUR (3419,00 Lt) vertės; ½ dalį pastato stoginės 2 340,42 EUR (8081,00 Lt) vertės, priteisti ieškovui iš atsakovo patirtas teismo išlaidas.
Nurodė, kad ieškovė yra atsakovo A. T. ir O. T. motina. Ieškovė su minėtų asmenų tėvu L. T. (mir. (duomenys neskelbtini)) santuokoje gyveno nuo (duomenys neskelbtini). L. T. savo turtą paliko atsakovui testamentu. Ieškovė nurodė, kad buvęs jos sutuoktinis tvarkydamas turto dalybos dokumentus, nuslėpė dalį turto, kuris turėjo būti padalintas. Nebuvo padalinti dirbtuvės ir dvi stoginės. Ieškovės santykiai su L. T. buvo įtempti ir jis galėjo iš piktų paskatų neįtraukti dalies svarbaus ūkiniu bei turtiniu požiūriu turto į dalybas. Kadangi turtas buvo įgytas santuokoje, jis turi būti padalintas lygiomis dalimis.
Atsiliepimas
Atsakovas A. T. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
Nurodė, kad atsakovo tėvas L. T. mirė (duomenys neskelbtini). Iki mirties atsakovo tėvas jam surašė testamentą, kuriuo atsakovo tėvui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų, iš ko susidėtų, kuris priklausys L. T. mirties dieną, taip pat turtines teises ir asmenines neturtines teises jis paliko atsakovui. Atsakovas teigia, kad ieškovė klaidina teismą teigdama, jog nežino apie tam tikrą atsakovo tėvo turtą ir jis sąmoningai nebuvo padalintas, tačiau ieškovė negalėjo nežinoti, kadangi atsakovo tėvas buvo ginčo pastatus užstatęs bankui, o ieškovė, nenorėjo prisiimti solidariosios prievolės ir po santuokos nutraukimo mokėti kreditą. Atsakovas nurodė, kad ieškovė su atsakovo tėvu tuokėsi du kartus: pirmą kartą nuo (duomenys neskelbtini) ir antrą kartą nuo (duomenys neskelbtini), tačiau iki pat antrų skyrybų gyveno kartu. 1990-01-26 Vilniaus rajono deputatų taryba nutarė paimti į valstiečio ūkiui steigti sudaromą žemės fondą Raudondvario tarybinio ūkio vieną 9,5 ha bendro ploto ariamos žemės sklypą; suteikti šią žemę valstiečio ūkiui steigti L. T.. 1992-09-30 buvo nuspręsta parduoti L. T. žemės sklypą. 1993-10-28 L. T. su Vilniaus rajono taryba pasirašė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią žemės sklypo privatizavimas galutinai buvo baigtas. Taigi, nors sklypo, ant kurio yra pastatyti ginčo pastatai, privatizavimas buvo užbaigtas atsakovo tėvui ir ieškovei būnant santuokoje, bet šis nekilnojamas turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovo tėvui ir ieškovė į jį nepretenduoja. Kai tėvas pradėjo tvarkyti žemės sklypo valstiečio ūkiui gavimą, jis 1990-05-15 Vilniaus rajono architektūros skyriuje gavo ūkio sodybos sandėlio statybos leidimą Nemenčinės apylinkėje ir pradėjo statyti ginčo pastatus. 1995-03-26 buvo suformuota visų pastatų inventorizacijos bylos, todėl ieškovė būdama ir pirmoje santuokoje ir antroje su atsakovo tėvu negalėjo nepastebėti, kad teritorijoje yra pastatytas statybinis vagonėlis, trys didelis pastatai, stoginės. Atsakovo tėvas neturėdamas pinigų užbaigti statyboms, 1996-06-06 pasirašė paskolos sutartį dėl 50 000,00 Lt. Užtikrinti paskolai atsakovo tėvas Lietuvos žemės ūkio bankui įkeitė ūkio pastatą – dirbtuves su stogine. Antros santuokos metu ieškovė su atsakovo tėvu 1998-07-08 notarine tvarka pasidalijo visą jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Ieškovei ir atsakovo tėvui po ½ dalį atiteko šis turtas: lentpjūvė, dirbtuvės, katilinė, garažas, transformatorinė, ūkio pastatas. Ieškovė ir atsakovo tėvas nutarė vienas kitam padovanoti jiems privačios nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą tokiu principu, kad atsakovo tėvui atiteko visas valstiečio ūkis su visais pastatais, o ieškovei – kitas daug brangesnis ir civilizuotai sutvarkytas nekilnojamasis turtas: ½ gyvenamojo namo dalis, garažas, pirtis, terasa, esantys (duomenys neskelbtini). Ginčo pastatai nebuvo padalinti, nes jie buvo įkeisti Žemės ūkio bankui. Apie tai ieškovė žinojo ir specialiai tų pastatų nesidalino, kad nemokėti išmokas bankui. Atsakovo tėvas 1993-11-18 buvo įsteigęs UAB „Liota“, kurios akcijas padovanojo ieškovei prieš skyrybas – 1995-03-27. Ieškovei taip pat atiteko parduotuvė (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovė iš atsakovo tėvo gavo ženkliai daugiau nekilnojamojo turto, o po antrų skyrybų atsakovo tėvą paliko su skolomis, su bankui įkeistu žemės sklypu bei įkeistais ginčo pastatais. Ieškovės teiginiai, kad paskutiniu metu atsakovo tėvas gyveno (duomenys neskelbtini)yra melaginti, ji puikiai žinojo, kad šiame bute gyvena atsakovas su šeima, o tėvas iki pat mirties gyveno statybiniame vagonėlyje. Ieškovė su atsakovo tėvu tuokėsi du kartus. Antrą kartą skyrybos įvyko ieškovės iniciatyva – 1999-02-13 ji kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad turtinių ginčų tarp jos ir atsakovo tėvo nėra. Teismo posėdžio metu 1999-03-02 atsakovo tėvas pareiškė, kad su ieškove nenori skirtis, prašė teismo nustatyti terminą susitaikyti. To paties posėdžio metu ieškovė pareiškė, kad su atsakovo tėvu neveda bendro ūkio, su ja jis visiškai nesiskaito, užstatė turtą be jos žinios ir aiškino, kad šeima iširo galutinai, taikytis nenori ir turtą jau pasidalino. Teismas 1999-03-02 sprendimu santuoką tarp atsakovo tėvo ir ieškovės nutraukė.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu, ieškovė ir jos atstovas ieškinį palaikė; atsakovas ir jo atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas,
Byloje nustatyta, kad ieškovė yra atsakovo A. T. ir O. T. motina. Ieškovė su minėtų asmenų tėvu L. T. santuokoje gyveno nuo 1980-07-12 iki 1987-07-17 ir nuo 1993-04-03 iki 1999-08-25. L. T. savo turtą paliko atsakovui testamentu.
Dėl taikytinos teisės.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, paminėtas teisinis reguliavimas tampa aktualus šios bylos kontekste, nes ieškovė įgyvendina savo teisę dalį turto šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti asmeninėn nuosavybėn, įsigaliojus civiliniam kodeksui.
Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra ir CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3- 449/2003). Tačiau ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje J. J. v. R. J., Nr. 3K-3-280/2000, 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje N. K. v. A. M., Nr. 3K-3-488/200, 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. K. G., Nr. 3K-3-551/2006).
Teismas turi nustatyti, kada buvęs sutuoktinis (ieškovas) sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. teisė naudotis, valdyti ar disponuoti šiuo turtu. Teismo priimtuose procesiniuose dokumentuose nustatyta, kad iki santuokos nutraukimo teisme momento atsakovo tėvas, kaip vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių, su ieškove gyveno kartu tame pačiame statybiniame vagonėlyje, kuris buvo perdarytas į mažą namelį. Statybinis vagonėlis, kuriame gyveno ieškovė su atsakovo tėvu, buvo prie ginčo objektų, todėl kaip apdairus, protingas žmogus, ieškovė turėjo ne tik matyti, bet ir suvokti, jog pastatai priklauso abiems sutuoktiniams. Faktas, jog notaro patvirtintose sutartyse ir išduotuose nuosavybės teisės liudijimuose nėra nurodytas ginčo objektas, nereiškia, jog ieškovė nežinojo apie ginčo objektus. Ginčo objektai – lentpjūvė ir dvi pastato stoginės buvo pradėtos ir baigtos statyti 1995 m. ieškovei ir atsakovo tėvui būnant santuokoje, vedant bendrą ūkį ir naudojant šeimos gaunamas pajamas statybos darbams vykdyti, todėl abejotina ieškovės pozicija, jog jai nebuvo žinoma apie šiuos ginčo objektus. Ieškovės teiginiai dėl nežinojimo apie ginčo objektus abejotini, kadangi teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad šiuos pastatus matė, tuo tarpu ieškinyje teigė, kad apie šiuos objektus sužinojo tik patikrinus ir palyginus 2012 m. VĮ „Registrų centras“ duomenų išrašą. Ieškovės žinojimą apie nepadalintą turtą patvirtina ir 1999-03-02 teismo posėdžio protokolas, kuriame ieškovė teismui teigia, kad atsakovo tėvas užstatė turtą be jos žinios. Iš į bylą pateikto 2012-07-05 VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad vienintelis turtas, kuris priklausė atsakovo tėvui nuosavybės teise ir kuris hipoteka įkeistas bankui buvo ginčo objektai. Taigi, ieškovė bent jau nuo 1996 metų kuomet objektai buvo įkeisti žinojo apie jų egzistavimą. Ieškovės pažeistos teisės atsirando nuo 1999-08-25, kai buvo įregistruota ištuoka, nes ieškovė nuo minėtos datos nebegalėjo visa apimtimi įgyvendinti savininko teisių į ginčo objektus. Darytina išvada, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 1999-08-25, galiojant SŠK, todėl turto padalijimo santykiams taikoma 3 metų ieškininė senatis, kuri pasibaigė 2002-08-25.
Nors ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, tačiau trumpais motyvais teismas pasisako ir dėl ginčo tarp šalių. Išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog apie nepadalintą turtą sužinojo tik atsakovo tėvui numirus, kadangi ieškovė gyvendama kartu su atsakovo tėvu negalėjo nepastebėti, kad teritorijoje, kurioje buvo vagonėlis, kuriame gyveno kartu su atsakovo tėvu ir atsakovu bei jo seserimi, taip pat buvo ir trys dideli pastatai ir vienas iš jų buvo ginčo pastatas. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990-02-28 atsakovo tėvui išdavė Valstybinį žemės nuosavybės aktą į 9,53 ha žemės Nemenčinės apylinkės Raudondvario kaime, o 1993-10-28 atsakovo tėvas su Vilniaus rajono valdyba pasirašė valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovo tėvas jau nebūdamas santuokoje pradėjo statyti ginčo pastatus ir jau antrosios santuokos metu su ieškove buvo suformuota visų pastatų nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos byla. Jau santuokoje būdamas atsakovo tėvas su Lietuvos žemės ūkio banku pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią bankas suteikė jam 50 000,00 Lt paskolą. 1998-07-08 nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, kad ieškovė su atsakovo tėvu notarine tvarka pasidalijo visą jiems bendrąją jungtine nuosavybe priklausantį turtą. Dovanojimo sutartimi atsakovo tėvui atiteko visas valstiečio ūkis su visais pastatais, o ieškovei kitas nekilnojamasis turtas. Ieškovės žinojimą apie ginčo pastatus patvirtina ir liudytojų parodymai teismo posėdžiuose. Liudytoja G. V., atsakovo tėvo draugė, nuo 2003 metų kartu gyveno, nurodė, kad iki 2005 metų kartu su atsakovo tėvu mokėjo paskolą. Liudytojas D. D., nurodė, kad po atsakovo tėvo mirties ieškovė jam paskambinusi ir liepusi nustoti mokėti nuomos pinigus. Taigi, visos išdėstytos aplinkybės, patvirtina, tai kad ieškovė žinojo apie ginčo pastatus, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nekėlė dėl to ginčo, kol atsakovo tėvas nenumirė.
Teismui atmetus ieškinį, atsakovui iš ieškovės priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti CPK (88 str. 1 d. 6 p., 96 str.), valstybei iš ieškovės priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui A. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės T. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1473,61 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti valstybei iš ieškovės 4,29 Eur (14,82 Lt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.