Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarties, kuria nepatenkintas atsakovo R. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, civilinėje byloje Nr. 2-923-163/2015 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams R. G., N. G., bankrutavusiais uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“, uždarajai akcinei bendrovei „Andajas“, R. P., uždarajai akcinei bendrovei „Linkesa“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams R. G., N. G., BUAB „Neapolis“, UAB „Andajas“, R. P., UAB „Linkesa“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo. Pareikštu ieškiniu ieškovas inter alia prašė teismo pripažinti negaliojančiomis reikalavimų perleidimo sutartis: 2010 m. rugpjūčio 10 d. sutartį dėl 250 000 Lt reikalavimo teisės į BUAB „Neapolis“ perleidimo, sudarytą tarp atsakovų N. G. ir R. P., ir 2011 m. rugpjūčio 25 d. sutartį dėl 123 858,23 Lt reikalavimo teisės į BUAB „Neapolis“ , sudarytą tarp atsakovų UAB „Andajas“ ir UAB „Linkesa“, bei restitucijos taikymo. Ieškovas minėtų reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovams UAB „Linkesa“ ir R. P. perleisti turtines teises į BUAB „Neapolis“ bei apriboti atsakovų UAB „Linkesa“ ir R. P. galimybę įgyvendinti iš turtinių teisių į BUAB „Neapolis“ kylančias turtines ir neturtines teises.

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi nutarė patenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždraudė atsakovams UAB „Linkesa“ ir R. P. perleisti turtines teises į BUAB „Neapolis“ bei apribojo atsakovų UAB „Linkesa“ ir R. P. galimybę įgyvendinti iš turtinių teisių į BUAB „Neapolis“ kylančias turtines ir neturtines teises.

Atsakovas R. P. 2015 m. gegužės 29 d. pateikė prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir panaikinti draudimą R. P. įgyvendinti iš turtinių teisių į BUAB „Neapolis“ kylančias neturtines teises. Atsakovas nurodė, kad taip eliminuojamas jo dalyvavimas svarbiausiose bankroto bylos procedūrose, nepagrįstai suvaržomos jo teisės.

Atsakovai R. G. ir N. G. prašė atsakovo R. P. prašymą tenkinti.

Ieškovas V. G. ir atsakovo BUAB „Neapolis“ bankroto administratorius prašė atsakovo R. P. prašymo netenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartimi nutarė atsakovo R. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinti.

Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ne tik turtinis ginčas, bet ir ginčijamas atsakovo R. P. buvimas BUAB „Neapolis“ kreditoriumi, t. y. įrodinėjama, kad R. P. neteisėtai tapo BUAB „Neapolis“ kreditoriumi. Teismas nurodė, jog leidžiant R. P. dalyvauti bankroto procedūrose, inter alia balsuojant kreditorių susirinkimuose, kyla grėsmė, kad jis gali balsuoti taip, kad apsunkintų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas R. P. bankroto byloje neturi sprendžiamosios balsų daugumos, be kurios negalėtų vykti kreditorių susirinkimai ir priimami sprendimai, todėl teismas sprendė, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bankroto procedūroms netrukdė.

Teismas taip pat nurodė, jog bankroto byloje visų kreditorių, inter alia R. P., interesus atstovauja bankroto administratorius.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas R. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – apriboti atsakovo R. P. galimybę įgyvendinti iš turtinių teisių į BUAB „Neapolis“ kylančias neturtines teises. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas skundžiam nutartimi pažeidė ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principus;

2) Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik abstrakčiai nurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonių būtinybę;

3) Atsakovo R. P. kreditorinis reikalavimas sudaro 1,07 proc. nuo visų kreditorių reikalavimų, t. y. 12.135472,00 eurų, sumos. Atsakovo R. P. naudojimasis neturtinėmis kreditoriaus teisėmis, nurodytomis ĮBĮ 21 str. 2 d. negali turėti įtakos ar apsunkinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą;

4) Bankroto administratoriaus ir atsakovo R. P. interesai yra priešingi, bankroto administratorius negali atsakovui atstovauti bankroto byloje, kadangi BUAB „Neapolis“ bankroto administratorius prašė atsakovo R. P. prašymo netenkinti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas R. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – apriboti atsakovo R. P. galimybę įgyvendinti iš turtinių teisių į BUAB „Neapolis“ kylančias neturtines teises. Nurodė, jog palaiko apelianto atskirąjį skundą. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principus, nenurodė konkrečių faktinių duomenų ir aplinkybių, leidžiančių manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti ar iš vis pasidarytų neįmanomas. Nurodo, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia interesų pusiausvyrą. Mano, jog Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi pritaikytas draudimas disponuoti R. P. priklausančia 450 000 Lt reikalavimo teise BUAB „Neapolis“ užtikrina galimo būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o papildomas draudimas įgyvendinti neturtines teises, balsuoti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimuose yra perteklinis ir nesąžiningas reikalavimas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas V. G. prašo atsakovo R. P. atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos 2015 m. birželio 9 d. teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos atsikritimus:

1) Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principus;

2) Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę;

3) Nėra pagrindo pritarti atsakovo nuomonei, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad leidžiant atsakovui balsuoti kreditorių susirinkimuose kyla grėsmė, kad jis gali balsuoti taip, kad apsunkintų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą;

4) Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog BUAB „Neapolis“ bankroto administratorius neatstovauja jo kaip kreditoriaus interesų;

5) Atsakovas nepagrįstai teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės varžo atsakovo kaip BUAB „Neapolis“ kreditoriaus interesus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis paliktina nepakeista.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria patenkintas atsakovo atskirasis skundas ir kuria atmestas atsakovo R. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai laiko, kad pirmosios instancijos teismas skundžiam nutartimi pažeidė ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principus.

CPK 144 str. 1 d. nustato, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 str. 2 d. nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovams nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turi būti sprendžiamas taip, kad nė vienai iš šalių nebūtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas, vienos proceso šalies teisės nebūtų varžomos daugiau negu būtina tikslui pasiekti.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nebuvo apskųsta, todėl darytina išvada, jog atsakovai su ja ir joje padarytomis išvadomis dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui sutiko. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kad atsirado aplinkybės, dėl kurių išnyko teismo nustatyta grėsmė būsimo tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismas laiko skundžiamą teismo nutartį motyvuota ir pagrįsta, todėl daro išvadą, jog apelianto argumentai dėl skundžiamos nutarties abstraktumo laikytini nepagrįstais.

Apeliacinis teismas taip pat laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog BUAB „Neapolis“ bankroto administratorius neatstovauja jo kaip kreditoriaus interesų. Pažymėtina, jog ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. numato bankroto administratoriaus pareigą ginti visų kreditorių teises ir interesus. Tuo tarpu, apeliantas neįrodė bankroto administratoriaus priešingų veiksmų apelianto atžvilgiu. Apeliacinis teismas pažymi, jog vien tai, jog BUAB „Neapolis“ bankroto administratorius prašė atsakovo R. P. prašymo netenkinti, nesudaro pagrindo laikyti administratoriaus veiksmų prieštaringais, kadangi bankroto administratorius gina visų kreditorių interesus, o ne pavienių asmenų.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje surinktus įrodymus sprendžia, jog apeliantas neįrodė, jog pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, išnyks grėsmė būsimo ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė, jog Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu nusprendė ieškovo V. G. ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors aukščiau nurodytas sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau tai galimai preliminariai patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, todėl apelianto atskirojo skundo tenkinimas paneigtų teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybę bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.

Kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo R. P. atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.