Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo D. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteistas teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Nukentėjusiojo D. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. M. 3000 Lt nukentėjusiajam D. G. neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo civilinis ieškinys atmestas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nukentėjusiajam D. G. iš A. M. priteista 3583,09 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 6 p., 104 str. 2 d. nukentėjusiajam D. G. iš A. M. priteista 40 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 7 d. apie 8.45 val. Šiaulių m. Vytauto ir Višinskio gatvių sankryžoje, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį ,,AUDI 100 AVANT“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 72 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, sukdamas sankryžoje į dešinę nedavė kelio pėsčiajam D. G., kurio judėjimo kryptį kirto ir jį kliudė, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas pėsčiasis D. G., kuriam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl galvos, dešinės kojos sumušimų sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas D. G. bei jo atstovė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o dėl nuteistojo apeliacinio skundo tenkinimo paliko teismui spręsti, nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo D. G. apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Kadangi priežastinis ryšys yra Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 53, 72 punktų reikalavimus, kas buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. G. sveikata, pagrįstai A. M. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. To, iš esmės, neginčija ir apeliantai.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatyta, kad teismas skiria BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę A. M., teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, kad kaltininkas anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 119), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 80), nedirba. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių ir įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes skyrė nuteistajam vieną iš švelniausių alternatyvių Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – atėmimą teisės užsiimti tam tikra veikla.

Nuteistasis savo skunde teigia, kad jam nustatytas beveik maksimalus bausmės terminas (2 metams 6 mėnesiams) yra per griežtas nubaudimas. Pirmiausia pažymėtina, kad A. M. nusikalstamą veiką padarė, naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemonę. Apeliantui vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas tik 2005 m. vasario 7 d. (t. 1, b. l. 89; 142), iki nusikaltimo, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. M. ne sykį buvo pažeidęs KET reikalavimus (t. 1, b. l. 80). Iš byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad A. M. ne visiškai atsakingai ir dėmesingai elgiasi, vairuodamas kelių transporto priemones, todėl, kolegijos nuomone, siekiant Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų bausmės tikslų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atėmė apeliantui galimybę vairuoti transporto priemones.

Lietuvos Respublikos BK 45 str. 2 d. numatyta, kad asmeniui teisė užsiimti tam tikra veikla gali būti teismo atimta nuo 1 iki 5 metų, todėl nepagrįstai A. M. skunde teigia, jog jam buvo nustatytas maksimalus bausmės terminas.

Savo skunde nuteistasis teigia, kad dėl padaryto nusikaltimo jis gailisi. Iš tikrųjų, tokią poziciją nuteistasis išdėstė, tardamas paskutinį žodį teisme (t. 3, b. l. 140) ir tai, be abejonės, apibūdina jį teigiamai. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra nustatomas ne tik pagal bendrus jo pareiškimus, o pagal visumą byloje nustatytų aplinkybių. Pripažįstant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, pirmiausia būtina nustatyti, kad jis prisipažino dėl visų esminių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių savanoriškai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 100-101) A. M. neigė išvis ką nors žinantis apie autoįvykį ir savo kaltę pripažino tik prispirtas surinktų įrodymų. Tokiu būdu nėra pagrindo A. M. gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tuo pagrindu švelninti bausmę.

Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. yra numatyta nuobauda, tame tarpe teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 1 iki 2 metų, tam, kas pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą. Baudžiamųjų įstatymų pažeidimai pagal savo pobūdį yra pavojingesni, lyginant su administracinės teisės pažeidimais, todėl, aišku, ir baudžiama už juos turi būti griežčiau. Apylinkės teismas, atimdamas A. M. teisę vairuoti transporto priemones, nustatė mažesnį terminą už įstatyme numatytą (BK 45 str. 2 d.) tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai), kas, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta bausmė ir jos švelninti, nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas prašo priteisti jam iš A. M. visą, D. G. teigimu, dėl padaryto nusikaltimo patirtą tiek turtinę (19910,59 Lt), tiek neturtinę žalą (50000 Lt). Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. G. baudžiamojo proceso metu ne kartą teikė, tikslino savo civilinius ieškinius (t. 2, b. l. 23-29; 122-129), o apylinkės teismas išsamiai ir argumentuotai dėl jų pasisakė.

Pirmosios instancijos teismas D. G. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atmetė, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo reikalaujamos priteisti išlaidos (dėl pirktų medikamentų, gydymosi ligoninėse ir reabilitacijos įstaigose), negautas atlyginimas, netektos pajamos nėra susijusios su autoįvykio metu padarytu sveikatos sutrikdymu. Kolegija sutinka su tokiu apylinkės teismo motyvu ir pažymi, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos turi būti pagrįstas.

Nukentėjusysis D. G. pateiktuose civiliniuose ieškiniuose, teisiamojo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tuos pačius argumentus dėl prašomos priteisti jam turtinės žalos. Iš teismui pateikto civilinio ieškinio ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad žymią D. G. patirtos turtinės žalos dalį sudaro išlaidos vaistams ir kitoms gydymosi reikmėms, nes, pasak apelianto, po autoįvykio jis ilgą laiką be perstojo gydėsi, pablogėjo regėjimas ir klausa, reikėjo daryti akies operaciją, keisti akinius ir įsigyti klausos aparatą. Visgi, byloje nėra duomenų, kad paminėti sveikatos sutrikimai, gydymasis būtų priežastiniame ryšyje su nuteistojo nusikalstamu elgesiu.

Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 51) nurodyta, kad po įvykio 2008 m. birželio 7 d. D. G. buvo konsultuotas Šiaulių apskrities ligoninės priėmimo skyriuje ir jam nustatyta diagnozė – dešinės čiurnos sumušimas. Nuo 2008 m. birželio 7 d. D. G. nebuvo paskirta ligos pašalpa, nes pastarasis nepateikė VSDFV nedarbingumo pažymėjimų (t. 1, b. l. 156). Vėliau, 2008 m. birželio 13 d. nukentėjusysis kreipėsi į Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, kur jam buvo diagnozuotas galvos sumušimas, dešinės blauzdos, pėdos sumušimas, 2008 m. birželio 16 d., 2008 m. birželio 25 d. skundėsi kojos skausmais, galvos svaigimu po traumos, todėl 2008 m. birželio 27 d. – 2008 m. liepos 9 d. buvo gydomas stacionariai neurologijos skyriuje. Po gydymo, pagerėjus būklei (sumažėjo galvos skausmai, svaigimas, skausmai dešinėje rankoje, kojoje) nukentėjusysis buvo išleistas gydytis ambulatoriškai. Atliekant specialisto tyrimą, paminėti duomenys apie D. G. sveikatos būklę, gydymą buvo įvertinti ir nustatyta, kad dėl galvos, dešinės kojos sumušimų jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš visų paskesnių D. G. pateiktų epikrizių, pradedant 2008 m. liepos mėn. ir baigiant 2009 m. lapkričio mėn., apie sveikatos būklę ir gydymą matyti, kad jo gydymas su autoįvykio metu patirtais sužalojimais nebuvo susijęs (t. 1, b. l. 27; t. 2, b. l. 35; 56; t. 3, b. l. 110-111; 112; 113; 114; 115; 116; 117; 118-119; 120; 121; 122; 123-124; 125-126; 127) ir tai teisingai nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas J. Sakalas pažymėjo, kad po traumos senesnių ligų paūmėjimo gydymas nesietinas su trauma (t. 3, b. l. 6-7). Kad medikamentai ir kt. gydymui reikalingos priemonės buvo skirtos ne traumai gydyti konstatavo ir AB ,,Lietuvos draudimas“, į kurį, kaip į nuteistojo civilinės atsakomybės draudiką, kreipėsi D. G. (CK 6.254 str. 1 d.). AB ,,Lietuvos draudimas“ gydytojos ekspertės išvadoje aiškiai išvardinta, kokie vaistai ir kam buvo skirti gydyti (t. 2, b. l. 100-106), todėl draudikas neatlygino turtinės žalos nukentėjusiajam už žalą padariusį asmenį (draudėją) pagal 2008 m. gegužės 3 d. sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (t. 1, b. l. 139).

Taigi, apelianto pateikti kvitai, bylojantys apie jo įsigytus medikamentus, maisto papildus, higienos priemones, priemoką už palatą, klausos aparatą, akių gydymą ir kt., kartu su ligos istorijos išrašais ir kitais bylos dokumentais, nelaikytini įrodančiais nukentėjusiojo patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų.

Iš to, kas išdėstyta, seka, kad nėra pagrindo pripažinti, kaip turtinę žalą, patirtą dėl nusikaltimo, apelianto civiliniame ieškinyje nurodytą (t. 2, b. l. 126) negautą darbo užmokesčio dalį, kurią prarado D. G. ryšium su tuo, kad pagal nedarbingumo pažymėjimus (2008-06-27 – 2008-09-30; t. 3, b. l. 91-98) jam buvo mokama ligos pašalpa, o ne atlyginimas Šiaulių universitete, kadangi, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, tuo laikotarpiu jis gydėsi ne dėl eismo įvykio metu patirtas traumas, o kitas ligas (pvz. krūtinės angina, obstrukcinė plaučių liga ir kt.).

Apeliaciniame skunde D. G. nurodo, kad dėl autoįvykio metu patirtų sužalojimų negalėjo laiku ir teisingai atlikti pareigų studentams, bendradarbiams, negalėjo laiku užbaigti darbo pagal sutartį, dėl ko taip pat neteko pajamų. Tokie apelianto argumentai, kolegijos nuomone, daugiau deklaratyvūs nei pagrįsti. Teisiamajame posėdyje pats D. G. nurodė, kad jau kitą dieną po įvykio jis su studentais ruošėsi baigiamiesiems darbams, apie neužbaigtas knygas ir metodikas jokių duomenų nepateikė, ką būtų galima svarstyti. Nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu pateikė eilę dokumentų, kurie, apelianto teigimu, įrodo jo negautas pajamas pagal jo įmonės sutartį 2007-10-01 Nr. 10/01 su UAB (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 99), kurios jis laiku negalėjo įgyvendinti dėl autoįvykio metu patirtų sužalojimų. Pirmiausia, kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta sutartis pagal šalių sutarimą turėjo būti įgyvendinta 2008 m. vasario 15 d., vadinasi, dar iki autoįvykio. 2008 m. vasario 15 d. šalys pratęsė sutartį iki 2009 m. vasario 15 d. (t. 3, b. l. 105). Apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad užsakymą jis pabaigė po traumos, padarė pagrindinius skaičiavimus, bet užsakovas pasakė, kad ,,...ekrano mums nebereikia...“ (t. 2, b. l. 147). Kaip įrodymą, kad UAB (duomenys neskelbtini) atsisakė užsakymo dėl vykdytojo sveikatos sutrikdymo, D. G. į baudžiamąją bylą pateikė du skirtingų datų Tarpusavio atsiskaitymų, suderinimo aktus – atitinkamai 2009 m. liepos 23 d. (t. 2, b. l. 133) ir 2009 m. birželio 2 d. (t. 3, b. l. 106). Dėl paminėtų dokumentų tikrumo kyla pagrįstų abejonių ir jais remtis negalima, nes kartu apelianto pateiktas 2009 m. birželio 2 d. Atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto kopija (t. 3, b. l. 108) ir 2009 m. birželio 2 d. PVM sąskaitos-faktūros kopija (t. 3, b. l. 109) tik patvirtina, jog UAB (duomenys neskelbtini) priėmė D. G. atliktą darbą, o pastarasis išrašė sąskaitą už atliktus darbus – parengtą galutinę ataskaitą.

Įvertinus aptartus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, galima daryti išvadą, kad sutarties su UAB (duomenys neskelbtini) įgyvendinimas nebuvo tiesiogiai susijęs su eismo įvykio metu D. G. patirtomis traumomis. Iš esmės D. G. atliko dalį sutartyje numatytų darbų ir už tai gavo atlygį. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad ekrano UAB (duomenys neskelbtini) atsisakė dėl D. G. sužalojimo autoįvykio metu (sutartį buvo numatyta įgyvendinti dar iki autoįvykio, vėliau sutartis buvo pratęsiama, pasak apelianto, jis užsakymą pabaigė). Vadinasi, nėra pagrindo pripažinti D. G. numatyto užmokesčio pagal sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) jo netektomis pajamomis ir priteisti jam apeliaciniame skunde nurodytą sumą (9000 Lt), kaip turtinę žalą.

Lietuvos Respublikos BPK 113 str. numatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą privalo teismas, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į tokios žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d., ir, kolegijos nuomone, nustatė teismų praktiką atitinkančią neturtinės žalos piniginę išraišką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis, be abejonės, patyrė fizinį skausmą ir nepatogumus, buvo apribotas jo judėjimas, patirti sužalojimai negatyviai įtakojo įprastas bendravimo galimybes ir paveikė darbinį potencialą. Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstami veiksmai, kuriais buvo sukelti neigiami padariniai, nebuvo tyčiniai, nes nusikaltimas, kurio padarymu nuteistasis pripažintas kaltu, yra neatsargus. Pagal teismų praktiką analogiškose bylose priteistinos neturtinės žalos vidurkis yra 7500 Lt, todėl aiškiai didesnei sumai priteisti reikėtų ypatingų sąlygų ir aplinkybių, kurios nulemtų teismo pasirinkimą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 3000 Lt neturtinės žalos, įvertino ir tą aplinkybę, kad draudimo bendrovė D. G. pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atlygino maksimalią numatytą neturtinės žalos sumą – 3452,80 Lt (t. 2, b. l. 100), vadinasi, teismo nustatytą neturtinės žalos sumą sudaro 6452,80 Lt.

Kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, neteisingai suprato bei pritaikė Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nurodytus kriterijus ar nukrypo nuo teismų praktikos.

Tokiu būdu, nesant ypatingų sąlygų, jų nenurodė ir apeliantas savo apeliaciniame skunde (nukentėjusiojo skundo argumentai deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti), kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajam, įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą ir teismo nustatytas bei priteistas neturtinės žalos dydis atitinka protingumo, teisingumo ir pagrįstumo principams, todėl jo didinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija:

nutaria:

nuteistojo A. M. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo D. G. apeliacinius skundus atmesti.