Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-209-485/2016 Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-04-0-00010-2015-4

2016 m. gegužės 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, nuteistajam D. Š., jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

D. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams. BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. pagrindu šios bausmės dalis pridėta prie 2015 m. gegužės 13 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų, atliekant bausmę pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2015 m. gruodžio 15 d.). BK 63 str. 9 d. įskaityta bausmė, atlikta iki 2015 m. gruodžio 14 d. pagal 2015 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį.

D. Š. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Taip pat šiuo nuosprendžiu buvo išteisintas kaltinamas E. A. pagal BK 138 sr. 2 d. 8 p., kadangi neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką bei pagal BK 284 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Tačiau apeliacinis skundas dėl to nėra paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. kaltinamas tuo, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. 2015 m. kovo 1 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje patalpoje, D. Š. iš asmeninių paskatų kilusio žodinio konflikto su V. S. metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė smūgį V. S. į veidą, o V. S. pargriuvus ant žemės, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius kojomis V. S. į dešinę kūno sritį, tokiu būdu padarydamas dešinės pusės VI-X šonkaulių lūžimus, trauminį oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

E. A. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su D. Š. pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, t. y. 2015 m. kovo 1 d., apie 21.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje patalpoje, veikdami bendrai su D. Š., iš chuliganiškų paskatų – be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, įžūliais veiksmais, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamiesi įžūliai, kilusio žodinio konflikto metu, D. Š. tyčia vieną kartą su rankos kumščiu sudavė smūgį V. S. į veidą, po to V. S. pargriuvo ant žemės, tęsdami nusikalstamą veiką, D. Š. veikdamas bendrai su E. A., ne mažiau kaip 5 kartus kojomis smūgiavo V. S. į kūno sritį, tokiu būdu savo bendrais veiksmais su kaltinamuoju D. Š. sukeldami V. S. fizinį skausmą bei padarydami dešinės pusės VI-X šonkaulių lūžimus, trauminį oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Tuo tarpu įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Analizuojant šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, būtini objektyvieji komentuojamo nusikaltimo požymiai –pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas), žalingi padariniai (nesunkus sveikatos sutrikdymas) bei priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Dažniausiai tyčia tokiuose nusikaltimuose yra neapibrėžta (nekonkretizuota).

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. Š. 2015 m. kovo 1 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje patalpoje, kilusio žodinio konflikto su V. S. metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, o V. S. pargriuvus ant žemės, tęsdamas nusikalstamą veiką sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius kojomis V. S. į dešinę kūno sritį, padarydamas dešinės pusės VI-X šonkaulių lūžimus, trauminį oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kas vertintina nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šie D. Š. veiksmai, skundžiamu nuosprendžiu, nesant chuliganiškų paskatų, t. y. kvalifikuojančio nusikalstamos veikos požymio, buvo perkvalifikuoti iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. Abejonių tokia nuteistojo veiksmų kvalifikacija, atsižvelgus į nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, aukštesniajam teismui nekyla.

Sutinkamai su specialisto išvados Nr. G 286/15 (09) duomenimis, V. S. buvo konstatuotas dešinės pusės VI-X šonkaulių lūžimas, trauminis oro susikaupimas dešinėje krūtinplėvės ertmėje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu (b. t. 1, b. l. 13). Tokiu būdu, abejonių tuo, jog V. S. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti sąlygotas smūgio į veidą ir spyrių į dešinę kūno sritį (kas nagrinėjamu atveju ir buvo inkriminuota D. Š.), teisėjų kolegijai nekyla. Nuteistasis nesutinka, kad smūgius, sukėlusius nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, įvykio metu sudavė būtent jis, tačiau neabejotinų ir tai paneigiančių aplinkybių byloje nepateikta, o jo iškelta versija, kad tai galėjo būti padaryta liudytojo S. D. veiksmais, nepasitvirtino.

Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad analogiškos pozicijos, t. y. nesutikdamas su jam pateiktais kaltinimais, D. Š. laikėsi ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Jo teigimu, jokių smūgių V. S. jis nesudavė, įvykio metu kilo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kito nuteistojo S. D., kuris ir sudavė būtent V. S. į veidą ir nuo šio smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės. Visa tai nuteistasis D. Š. matė, nes buvo toje pačioje patalpoje (b. t. 2, b. l. 73). Vertinant tokius nuteistojo parodymus svarbu pažymėti, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Kaltinamasis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos BPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

Nustatinėjant objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje, pirmos instancijos teismas apklausė nukentėjusįjį, kuris teismui parodė, kad kilus konfliktui dėl vitaminų tarp jo ir D. Š., į veidą jam trenkė D. Š., tik neatsimena į kurią būtent pusę. Tai, kad S. D. taip pat pataikė nukentėjusiajam į veidą, norėdamas jį apginti nuo D. Š., ir V. S. nukrito ant žemės, nukentėjusysis neneigia, tačiau patvirtino, jog S. D. atėjo jo ginti jau po to kai nuteistasis jau buvo trenkęs jam į veidą. Nukritus ant žemės nukentėjusįjį spardė į dešinės pusės šonkaulių sritį, tačiau kas spardė, nukentėjusysis pasakyti negali, nes buvo užsidengęs galvą, tačiau girdėjo D. Š. balsą, kuris ant jo šaukė.

Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, teisinio pagrindo nėra. V. S., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jokių byloje duomenų, kas patvirtintų aplinkybes, jog nukentėjusysis siekia apkalbėti ir taip pakenkti nuteistajam, nenustatyta, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad nukentėjusiojo parodymai vertinami kaip patikimi. Konstatuojant šią išvadą, o tuo pačiu ir atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl nepatikimų nukentėjusiojo parodymų, pažymėtina, kad iš esmės analogiškas aplinkybes dėl jam padaryto šonkaulių lūžio V. S. išdėstė ir apklausiamas pirmojo teisiamojo posėdžio metu, konkrečiai patvirtindamas, jog į veidą trenkė pirmas D. Š., o paskui, norėdamas apginti jį nuo nuteistojo, į veidą trenkė liudytojas S. D., nuo kurio smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės ir gulintį spardė du žmonės, iš kurių vienas tylėjo, o D. Š. rėkė vadindamas jį „žiurke“. V. S. įsitikinimu, jam nustatytas šonkaulių lūžis buvo sąlygotas būtent dėl D. Š. atliktų veiksmų. Nukentėjusiojo parodymus, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, be jau paminėtos specialisto išvados, patvirtina ir sužaloto asmens medicinos apžiūros akto duomenys (t. 1, b. l. 15) bei liudytojų parodymai, kurie patvirtino, jog tarp V. S. ir D. Š. vyko konfliktas. Liudytojas S. D. nurodė, kad D. Š. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, o liudytojas S. S. patvirtino, kad jam buvo pasakyta, jog vyksta muštynės, todėl nuėjus į 2 būrio 5 patalpą pamatė įsiaudrinusį ir emocionaliai kalbėjusį nuteistąjį. Atsižvelgiant į tokius V. S. parodymus, jo ir D. Š. tiek iki analizuojamo įvykio buvusius, tiek ir po jo esamus tarpusavio santykius, abejoti V. S. parodymų patikimumu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiojo parodymuose, įvertinus analizuojamą įvykį, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti laikomi pagrindu atmesti V. S. išdėstytas aplinkybes ir nesivadovauti jomis, sprendžiant D. Š. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme klausimą. Juo labiau įvertinus tai, kad tam tikri prieštaravimai (neturintys esminės reikšmės D. Š. veiksmų kvalifikavimui) V. S. parodymuose įžvelgiami tik jo dėstomose analizuojamo įvykio aplinkybėse, nesusijusiose su jo paties sužalojimu. Tokiu būdu, D. Š. apeliacinio skundo argumentai, jog V. S. sužalojimą galėjo sukelti ir S. D. smūgis nukentėjusiajam į veidą, nuo kurio jis nukrito ant žemės, kas galėjo sąlygoti nesunkų sveikatos sutrikdymą, atmestini kaip nepagrįsti. V. S. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad sudavus jam į veidą ir nukritus ant žemės, nukentėjusysis buvo spardomas galimai dviejų asmenų, kurių vienas buvo D. Š., nes jis šaukė ir vadino jį „žiurke“.

Vertinant V. S. parodymų pagrįstumą ir objektyvumą D. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos kontekste, atkreiptinas dėmesys ir į kitą, nors ir netiesioginį įrodymą, tačiau turintį reikšmės dėl teismo vidinio įsitikinimo formavimo. T. y. liudytojas S. S. parodė, jog pranešus jam apie vykstančias muštynes ir jam nuėjus į 2 būrio 5 patalpą, ten rado stovinčius D. Š. ir E. A.. Liudytojo teigimu, D. Š. buvo įsiaudrinęs, kalbėjo emocionaliai, o nukentėjusysis gulėjo ant žemės susirietęs ir sunkiai kvėpavo.

Tai, kad nukentėjusysis buvo spardomas nuteistojo, patvirtino ir liudytojas S. D.. Šio liudytojo parodymų patikimumas neabejotinas, tai paneigiančių aplinkybių byloje nepateikta, o nuteistojo keliamos versijos ir prieštaravimai teismo padarytoms išvadoms, neduoda pagrindo vertinti minėto liudytojo parodymus kitaip nei įvertino pirmos instancijos teismas. S. D. parodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais, kurie aukštesnės instancijos teismo buvo dar kartą išanalizuoti ir ištirti.

Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje apklaustų liudytojų parodymus, motyvuotai nurodė, kurie parodymai atmetami, o kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės, todėl pagrįstai buvo įvertinti kaip nepatikimi paties D. Š. paaiškinimai, atmetant juos kaip jo paties pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Abejoti tokiomis apylinkės teismo išvadomis, o tuo pačiu ir D. Š. kalte jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, įvertinęs visumą aukščiau aptartų duomenų, aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto teiginiai dėl liudytojo S. D. veiksmų, kurių pasekoje atsirado nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, taip pat paties įvykio situacija (patalpos baldų išsidėstymas, nuteistojo buvimo vieta) tinkamai neįvertinta ir tai turėjo reikšmės priimant nepagrįstą teismo sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytas prieštaringas aplinkybes bei analizuotino teismo sprendimo kontekste, aukštesnysis teismas pažymi, kad toks nurodytų aplinkybių vertinimas, kurį neva tai apeliantas nurodo kaip paneigiantį jo kaltę nusikalstamojoje veikoje, teismo, kuriam priklauso prerogatyva priimti galutinį, neabejotiną ir visapusiškai ištirtą bei teisingą sprendimą, neįpareigoja susidariusią situaciją vertinti būtent taip. Kaip jau buvo minėta, teismas, savo vidinį įsitikinimą formuoja išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Taip pat apeliaciniu skundu apeliantas nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu liudytojo S. V. parodymuose esantys prieštaravimai nebuvo pašalinti, bet su tokiais teiginiais apygardos teismo teisėjų kolegija nesutinka, kadangi nagrinėjant bylą teismas išsamiai tyrė byloje surinktus įrodymus, analizuojamu atveju ir liudytojo S. V. parodymus, apklausiant jį teisiamajame posėdyje, vadovavosi baudžiamojo proceso suteikta galimybe ir pagal BPK 276 str. 4 d. normą, pagarsino ikiteisminio tyrimo metu duotus minėto liudytojo parodymus. S. V. parodymai, priešingai nei teigiama paties nuteistojo, buvo įvertinti tiek atskirai, tiek ir kartu su visais įrodymais visumoj. Toks vertinimas nepažeidė BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir pagrįstai D. Š. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nuteistojo gynėja teigė, kad paskirta bausmė nuteistojo atžvilgiu yra per griežta.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, matyti, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam įvertino jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, atsižvelgė į tai, jog D. Š. praeityje teistas, nusikaltimas padarytas atliekant laisvės atėmimo bausmę, pataisos namų charakterizuojamas neigiamai, pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles atliekant bausmę pataisos namuose, yra baustas drausminėmis nuobaudomis, skatintas tik 2 kartus, dėl ko nuteistajam paskirtas laisvės atėmimas artimas sankcijos vidurkiui. Paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo pobūdį ir padarymo aplinkybes, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. Š., išlaidas sudaro 69,48 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.