Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzedulionio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-06 nuosprendžio, kuriuo M. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK ) 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 metams, paskiriant įpareigojimus: laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.; per 6 mėnesius, įsiteisėjus nuosprendžiui, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje; per 6 mėnesius, įsiteisėjus nuosprendžiui, sumokėti į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą 10 MGL (376,60 EUR) dydžio įmoką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2013-10-29, apie 22.00 val., bute adresu: (duomenys neskelbtini), konflikto su partnere N. V. metu tyčia ranka trenkė jai per galvą, po to nusekė jai iš paskos į kambarį ir tyčia ją pargriovė ant lovos, užlipo ant jos kojų, sugriebė už rankų, jas užsuko bei pakišo po jos kūnu, užsėdęs jai ant kojų suėmė rankomis už kaklo ir ją smarkiai spaudė, tuo savo veiksmais padarė N. V. kraujosruvas abipus kaklo priekiniame paviršiuje, abiejuose dilbiuose, kairio riešo srityje, kairėje plaštakoje ir tuo sukėlė jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad tarp N. V. ir apelianto paskutiniu metu vyko nuolatiniai žodiniai nesutarimai, dėl ko N. V. yra suinteresuota bylos baigtimi. Apkalbėdama M. L. ji turėjo išankstinį tikslą - pasiekti, jog policija M. L. sulaikytų, o ji galėtų netrukdomai, išsikraustydama iš apelianto buto, pasiimti kuo daugiau daiktų, taip pat ir baldus, ką ir padarė 2013-10-30. Apelianto teigimu, nukentėjusioji teisminio bylos nagrinėjimo metu savo parodymais klaidino teismą, nes nurodė, jog iš M. L. buto išsikraustė 2013-11-01. Tačiau tokius jos parodymus paneigė nukentėjusiosios motina N. Z., teismo posėdžio metu nurodydama, jog padėjo dukrai (N. V.) išsikraustyti iš M. L. buto kitą dieną t.y. 2013-10-30. Taigi, N. V. iš apelianto buto kraustėsi 2013-10-30, bet ne 2013-11-01. Gabenant baldus iš vieno buto į kitą nukentėjusioji turėjo sunkiai fiziškai dirbti, juolab, jog atliekant medicininį patikrinimą ji skundėsi viso kūno skausmais. Nepaneigta, jog persikraustymo metu nukentėjusioji ir „užsidėjo“ mėlynes ant rankų riešų, dilbių bei kaklo nešdama daiktus, o kitą dieną (2013-10-31) šiuos sužalojimus nurodė specialistui. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, jog jai M. L. sudavė stiprų smūgį į galvą, o skambindama į BPC (2014-04-17 apžiūros protokolas), nurodė, kad jai pastarasis trenkė per veidą, tačiau tokie jos parodymai paneigti specialisto išvada, nenustačius sužalojimų nurodytose kūno vietose.

Be to, pareiškimo dėl smurto artimoje aplinkoje priedo dalyje Nr. 1 vizualiai nurodytas smurtą galintis rodyti požymis - paraudimas krūtinės srityje, kuris nurodytas ne kaklo, o krūtinės srityje, paraudimą pažymėjo vyr. patrulis P. P.. Apelianto vertinimu, tai kelia pagristų abejonių, ar N. V. sužalojimai atsirado būtent tiriamo įvykio momentu. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl N. V. parodymuose nurodytų prieštaravimų, tačiau juos pripažino patikimais įrodymais byloje, nors jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu nuolat keitėsi, siekiant apkalbėti apeliantą.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pareigūnai P. P. ir V. S. buvo apklausti po įvykio praėjus trims mėnesiams, 2014-01-30 jų duoti parodymai yra identiški tarpusavyje, šie asmenys buvo apklausti vienodą laiko tarpą t.y. po 14 minučių. Pareigūnų parodymai tapatūs N. V. 2013-10-29 pareiškimui. Aplinkybė, jog, po įvykio praėjus trims mėnesiams, pareigūnai nurodė ne tik tariamo įvykio dalyvių vardus ir pavardes (N. V. ir M. L.), bet ir tikslų iškvietimo adresą, t.y. (duomenys neskelbtini), anot apelianto, leidžia daryti išvadą, kad šie pareigūnai arba labai gerai pažįsta N. V. ir/ar M. L., arba prieš duodami parodymus buvo supažindinti su N. V. 2013-10-29 pareiškimu dėl smurto artimoje aplinkoje. Aptariami pareigūnų parodymai yra išvestiniai, gauti iš suinteresuotos bylos baigtimi N. V. parodymų, todėl jie negali būti pripažinti patikimais įrodymais. Juo labiau, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pareigūnai P. P. ir V. S. nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, teigdami, jog nepamena įvykio aplinkybių, o tik prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Apeliantas tvirtina, kad neteisingo nuosprendžio priėmimui turėjo įtakos teisėjos šališkumas, kuris pasireiškė akivaizdžiai menamais klausimais, tikslinančiais nepalankius kaltinimui specialistės atsakymus. Po nepalankaus kaltinimui specialistės atsakymo teisėja nuolat perklausdavo, vėliau negavusi reikalingo kaltinimui atsakymo, uždavinėjo menamus klausimus pagal norimus gauti atsakymus, į kuriuos specialistė atsakyti menamai buvo tiesiog priversta teismo. Tokiu atveju specialistės duoti parodymai nebuvo tinkamai įvertinti.

Nuteistasis, nesutikdamas ir su jam paskirta bausme, teigia, kad ji yra per griežta bei neatitinkanti bausmės paskirties. Nagrinėjamoje byloje jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, tačiau vien tai nustatant bausmės dydį neturi nusverti kitų ne mažiau bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių. Svarbu yra tai, kad jis praeityje nėra teistas, dirbantis, savo nepilnamečiui vaikui teikia išlaikymą. Be to, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris nukentėjusiosios darbingumui įtakos neturėjo, nukentėjusiajai nėra išlikę jokių išliekamųjų reiškinių, ji nesiekia realios atsakomybės nuteistajam. Anot apelianto, jam pagal BK 140 str. 2 d. turėtų būti paskirta laisvės apribojimo bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Be to, paskirtas įpareigojimas laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. gali turėti neigiamų pasekmių jam atliekant savo darbines funkcijas, kadangi jis dirba degalinėje, veikiančioje visą parą, ir galimi atvejai, kada privalės dirbti ne tik dienos metu, bet ir naktį, todėl toks įpareigojimas turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl M. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo M. L. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 2 d., ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Nors nuteistasis M. L. savo kaltę neigia, tvirtina, jog jokių smūgių nukentėjusiajai N. V. nesudavė, šį jo aiškinimą paneigia nukentėjusiosios, liudytojų V. S., P. P., N. Z. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusioji N. V. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad įvykio metu M. L. jai sudavė vieną smūgį į galvą, o vėliau ir smaugė. Būtent, 2013-10-29 pareiškime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto N. V. nurodė, kad 2013-10-29 apie 22 val. ją grįžusią namo užpuolė sugyventinis M. L.. Pastarasis prieškambaryje kumščiu trenkė jai per galvą, o pradėjus priešintis, nutempė į kambarį ir pradėjo smaugti (b.l. 1). 2013-10-30 pirminės apklausos metu ji taip pat nurodė, kad M. L., 2013-10-29 apie 22 val. grįžus į namus, trenkė jai ranka ar kumščiu per galvą, o vėliau jėga parvertė ant lovos ir pradėjo rankomis stipriai spausti jai kaklą, t.y. smaugti (b.l. 14 antra pusė). 2013-12-13 papildomos apklausos metu N. V. taip pat parodė, kad įvykio metu M. L. kumščiu jai trenkė vieną kartą į galvą, pataikydamas už ausies iš kairės pusės, kas jai sukėlė fizinį skausmą. Vėliau kambaryje pastūmė ją, po ko ši nukrito ant sofos, ir ją smaugė. Ištrūkusi ji nubėgo į kitą kambarį ir paskambinusi mamai pasakė, kad M. L. jos vos nepasmaugė. Po to apie įvykį pranešė policijai (b.l. 15-16). Akistatos su M. L. metu nukentėjusioji N. V. tapačiai aiškino įvykio aplinkybes, nurodydama, kad M. L. iš pradžių jai trenkė kumščiu į galvą, kairės ausies sritį, o po to kambaryje ant sofos užlipo visu savo svoriu, ją apžergęs atsisėdo jai ant šlaunų, sugriebė rankas, kurias pakišo po jos kūnu ir, suėmęs už kaklo, spaudė kaklą. Ištrūkusi pagriebė savo mobilaus ryšio telefoną ir iš kito kambario paskambino savo mamai N. Z., o po to paskambino į policiją (b.l. 48-49). Iš teisme duotų nukentėjusiosios N. V. parodymų matyti, kad ji patvirtino, jog 2013-10-29 vakare jai grįžus namo M. L. dešine ranka trenkė jai už ausies, o kambaryje pargriovė ją ant lovos, buvo užlipęs jai ant kojų. Sugriebęs rankas, pakišo jas po nukentėjusiosios kūnu ir tada pradėjo pastarąją smaugti. Po šio įvykio ji iš karto paskambino mamai ir pasakė, kad M. L. jos vos nepasmaugė. Be šių aplinkybių nukentėjusioji parodė ir tai, kad į galvą suduotas smūgis buvo stiprus, ji ir dėl šio smūgio, ir dėl smaugimo jautė skausmą (b.l. 100).

Minėtus nukentėjusiosios parodymus patvirtina į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno P. P. 2013-10-29 tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota, jog įvykio vietoje buvo nustatyta, kad pranešėjos N. V. sugyventinis M. L. prieš pastarąją panaudojo smurtą. N. V. teigė, kad jis kumščiu trenkė jai į galvos sritį, o paskui nutempė į kambarį ir pradėjo smaugti. Šiame pranešime kaip smurtą galintys rodyti požymiai nurodyta „paraudonavęs kūnas“, pažymint viršutinę kūno dalį, apimant ir kaklo sritį, kaip patirto sužalojimo būdą nurodant „kaip įtariama smaugiant“ (b.l. 6). Be to, liudytojais ikiteisminio tyrimo metu apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai V. S. ir P. P. tapačiai parodė, kad atvykus N. V. pranešė, jog jos sugyventinis M. L. jai kumščiu trenkė per galvą, paskui ją nutempė į kambarį ir, pargriovęs ant lovos, ėmė smaugti. Šie liudytojai patvirtino ir tai, kad ant N. V. kaklo matėsi paraudimai (b.l. 24, 25). Iš minėtų liudytojų teisme duotų parodymų matyti, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jie patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o detalių įvykio aplinkybių negalėjo nurodyti, kadangi dėl darbo pobūdžio dažnai tenka vykti pas įvairius asmenis dėl panašių įvykių (b.l. 101, 112). Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad tai, jog po įvykio praėjus trims mėnesiams pareigūnai nurodė ne tik įvykio dalyvių vardus ir pavardes, bet ir tikslų iškvietimo adresą, leidžia daryti išvadą, kad šie pareigūnai arba labai gerai pažįsta N. V. ir/ar M. L., arba kad prieš duodami parodymus buvo supažindinti su N. V. 2013-10-29 pareiškimu dėl smurto artimoje aplinkoje. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog kuris nors iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų ar jie abu (V. S. ir P. P.) būtų pažįstami su nukentėjusiąja N. V. ir/ar nuteistuoju M. L.. Be to, ta aplinkybė, kad šie pareigūnai 2014-01-30 apklausiami liudytojais nurodė 2013-10-29 įvykusio įvykio artimoje aplinkoje dalyvius ir tikslų iškvietimo adresą, nelaikytina jų parodymų objektyvumą paneigiančia aplinkybe, juolab, kad jie žinojo, dėl kokio įvykio yra šaukiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Abu šie pareigūnai kartu atvyko pagal N. V. iškvietimą į M. L. butą, matė tas pačias aplinkybes, todėl ir davė analogiškus parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad minėti liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. S. ir P. P. davė teisingus parodymus apie tai, kas jiems buvo žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti. Kadangi nukentėjusioji N. V. 2013-10-29 pareiškime nurodė teisingas įvykio aplinkybes, minėtų pareigūnų parodymai jas ir patvirtina.

Liudytoja N. Z., nukentėjusiosios motina, teisme taip pat patvirtino nukentėjusiosios parodymus, kad pastaroji jai skambino 2013-10-29 po 22 val. ir pranešė, kad M. L. sudavė jai per galvą, ją smaugė. Atvažiavusi pas dukrą matė raudonas dėmes ant jos kaklo (b.l. 101).

Minėtų asmenų parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 3582/13 (01), kurioje konstatuota, kad N. V. padaryta poodinės ir odinės kraujosruvos abipus kaklo priekiniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos abiejuose dilbiuose, kairio riešo srityje, kairėje plaštakoje, nuo trauminių poveikių kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku (2013-10-29), ir kad sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 19). Pažymima, kad N. V. tyrimas buvo atliktas 2013-10-31, specialistei N. V. nurodė tokias įvykio aplinkybes: 2013-10-29 apie 22.00 val. namuose M. L. ranka jai smogė per galvą, nuo smūgio ji pagriuvo. Vėliau pargriovus ant lovos ir gulinčiai pusiau ant dešinio šono užsilipęs, savo kojomis prispaudęs jos kojas, rankomis sugriebęs kaklą, smaugė, buvo sugriebęs už rankų. Taigi, ir specialistei nukentėjusioji nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir vėliau teisme. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, kad jai M. L. sudavė stiprų smūgį į galvą, o skambindama į BPC (2014-04-17 apžiūros protokolas (b.l. 13)) nurodė, kad jai pastarasis trenkė per veidą, tačiau tokie jos parodymai paneigti specialisto išvada, nenustačius sužalojimų nurodytose vietose, nepaneigia nukentėjusiosios N. V. parodymų objektyvumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad pagal specialisto išvadą nukentėjusiajai nėra konstatuoti sužalojimai galvos srityje, nereiškia, jog ji apie įvykio metu jai suduotą smūgį į galvą (kairės ausies sritį) duoda neteisingus parodymus. Vien dėl to, kad pastarosios nurodyto smūgio pėdsakai kūne nenustatyti, nėra pagrindo pripažinti, kad jų nebuvo. Objektyvių įrodymų, paneigiančių nukentėjusiosios N. V. parodymus, byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį M. L. pagrįstai grindė tiek nukentėjusiosios N. V., tiek liudytojų P. P., V. S., N. Z. parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistojo teiginiai apeliaciniame skunde, kad nukentėjusioji N. V. davė neteisingus parodymus, apkalbėjo M. L., kadangi turėjo išankstinį tikslą netrukdomai išsikraustyti iš M. L. buto ir pasiimti kuo daugiau daiktų, taip pat ir baldus, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Kaip minėta, nuteistojo M. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet byloje esančių įrodymų visuma, kuri sudaro vientisą loginę grandinę.

Teisėjų kolegija, siekdama pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl neobjektyvios ekspertės apklausos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausė ekspertę J.Gincman – Dorošenko. Pastaroji patvirtino, kad, apžiūrint nukentėjusiąją, galvos plaukuotoje dalyje, veide žymių nebuvo rasta, tuo pačiu paaiškino, jog yra galimybė, kad suduodant ranka per galvą gali nelikti sužalojimų. Be to, parodė, kad N. V. kaklo priekiniame paviršiuje, dešinėje pusėje, nustatytos kelios taškinės violetinės spalvos kraujosruvos odoje, blyškiai gelsvėjančios poodinės kraujosruvos fone galėjo būti padarytos nuo 2013-10-28 iki apžiūros laiko, tai yra 2013-10-31. Kraujosruvos kakle nėra būdingos nei suduodant smūgį, nei atsitrenkus, jos būdingos spaudžiant. Kitos kraujosruvos rankose, dilbiuose, kairėje plaštakoje taip pat yra būdingos spaudžiant tas kūno sritis pirštais. Be to, ji patvirtino, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai kakle buvo padaryti tiesioginio kontakto metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti ekspertei klausimus, ji davė išsamius paaiškinimus teismui, šie jos paaiškinimai sutampa su duotaisiais pirmosios instancijos teisme. Ekspertės paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad nukentėjusioji N. V. susižalojo persikraustymo iš vieno buto į kitą metu gabendama baldus, tai yra, kad ji „užsidėjo“ mėlynes ant rankų riešų, dilbių bei kaklo nešdama daiktus, o kitą dieną (2013-10-31) šiuos sužalojimus nurodė specialistei. Nors nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusioji klaidino teismą, nurodydama, kad iš M. L. buto išsikraustė 2013-11-01, kadangi šiuos parodymus teisme paneigė nukentėjusiosios motina N. Z., kuri parodė, kad padėjo dukrai išsikraustyti iš M. L. buto kitą dieną, t.y. 2013-10-30, tačiau nukentėjusiosios išsikraustymo iš M. L. buto laikas (2013-10-30 ar 2013-11-01) reikšmės neturi, kadangi pagal ekspertės paaiškinimus specialisto išvadoje nurodytos kraujosruvos nukentėjusiajai N. V. buvo padarytos 2013 m. spalio mėn. 28 –30 dienomis.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nustatė, kad M. L. tyčia sudavė N. V. ranka per galvą, o vėliau tyčia ją pagriovė ant lovos, užlipo ant jos kojų, sugriebė už rankų, jas užsuko bei pakišo po jos kūnu, užsėdęs jai ant kojų suėmė rankomis už kaklo ir ją smarkiai spaudė, tuo sukėlė jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad N. V. negali būti laikoma nuteistojo M. L. šeimos nare, pažymima, kad BK 140 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką – mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, – savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Taigi, BK 140 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra specialusis subjektas – smurtą pavartojęs asmuo su nukentėjusiuoju turi būti siejamas artimos giminystės ar šeimyniniais santykiais. Šis požymis turi būti įrodytas baudžiamojoje byloje, o jo nesant – veika kvalifikuojama pagal BK 140 str. 1 d.

Vadovaujantis BK 248 str., pateikiančio baudžiamuosiuose įstatymuose vartojamų sąvokų išaiškinimą, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek nuteistojo M. L., tiek ir nukentėjusiosios N. V. bei liudytojos N. Z. (nukentėjusiosios motinos) parodymus, sprendė, kad nukentėjusioji N. V. laikytina M. L. šeimos nare, kadangi šie asmenys buvo partneriai, bendrai gyveno 10 metų ir turi bendrą vaiką. Teisėjų kolegija šių asmenų parodymus laiko pakankamais įrodymais padaryti išvadą apie nuteistojo M. L. ir nukentėjusiosios N. V. gyvenimą faktinėje santuokoje. Juo labiau, kad civilinėje byloje Nr. N2-1214-862/2014 dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priimtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-17 sprendime (sprendimas įsiteisėjęs) (b.l. 127-131) yra konstatuota, kad M. L. ir N. V. gyvena kaip šeima nuo 2004 metų, ir kad jie iki 2013-11-01 gyveno kartu. Kaip matyti tiek iš nukentėjusiosios N. V., tiek ir iš nuteistojo M. L. parodymų, jie nurodė, jog įvykio metu nukentėjusioji gyveno kartu su M. L., su jais gyveno ir jų mažametis sūnus G. L., kurio įvykio metu nebuvo namuose. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad M. L. su N. V. jau kurį laiką iki įvykio kartu negyveno. Nors ir N. V., ir M. L. teigė, kad įvykio metu nevedė bendro ūkio, neturėjo šeiminių pareigų, tai nepaneigia fakto, kad juos tuo metu siejo partnerystės ryšiai, juo labiau, kad 2013 10 30 pats M. L. apklausiamas įtariamuoju nurodė, jog „aš su savo sugyventine N. V. kartu gyvename apie 10 metų (b.l. 34). Įvertinus paminėtąsias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog M. L. smurtavo prieš partnerę N. V., kuri BK 140 str. 2 d. prasme laikytina šeimos nare.

Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme, tvirtindamas, kad ji yra per griežta bei neatitinka bausmės paskirties. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. L. įvertino apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, kad padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis anksčiau neteistas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, o taip pat tai, kad nuteistajam inkriminuotas nusikaltimas padarytas iš asmeninių paskatų artimoje aplinkoje, M. L. baustas administracine tvarka, negydytas nei VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, nei Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, neįrašytas į narkologinę įskaitą, pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės, o skiriant laisvės apribojimą bei nustatant įpareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis už šios bausmės rūšies vidurkį, numatytą BK 48 str. 2 d., yra teisinga, aiškiai ne per griežta, todėl ją mažinti nėra įstatyminio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti jam paskirtus įpareigojimus laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. bei įmokos sumokėjimą į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nepateikia jokių objektyvių duomenų dėl negalimumo vykdyti šiuos teismo paskirtus įpareigojimus visa apimtimi, iš jų ir duomenų apie darbo grafiką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. L. paskirti įpareigojimai yra tikslingi, realiai įvykdomi ir galintys užtikrinti reikiamą poveikį nuteistajam. Nors nuteistasis nurodo, kad įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 val. iki 6 val. gali turėti neigiamų pasekmių jam atliekant savo darbines funkcijas, tai nepaneigia šio įpareigojimo tikslingumo. Asmuo privalo numatyti bei atsakingai įvertinti savo elgesį, galimas pasekmes, bausmės tikslas yra ir tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už padarytą nusikalstamą veiką, ir tuo siekiama prevencijos tikslų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.