Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-02-13 · Administracinė byla Nr. eA-1344-822/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-01-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-13
Bylos Nr.
eA-1344-822/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03759-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailės Žalimienės (pran.), Rytis Krasauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
Pareiškėjas
M. D., L. B.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-1344-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03759-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 57.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. D. ir L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjos M. D. ir L. B. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos) (toliau – ir Ministerija) 660,10 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienai iš pareiškėjų po 330,05 Eur ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti pareiškėjų naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad jos su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 3 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003271 dėl kelionės į Ispaniją, už kurią sumokėjo 694,51 Eur (2 398 Lt), tačiau kelionė neįvyko dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę pareiškėjoms sumokėjo 34,42 Eur, likusi negrąžinta pinigų suma – 660,10 Eur. Pareiškėjos teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, nes turistams buvo grąžinta tik apie 5 proc. nuo sumokėtos sumos. Ši aplinkybė rodo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

5. Atsakovas nesutiko, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjoms turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Atsakovo teigimu, šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkama perkėlusi Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT).

6. Pareiškėjos žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Tarp pareiškėjo ir BUAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis.

Atsiliepimas

7. Atsakovas teigė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybins turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėjos patirtos žalos pirmiausia turi siekti reiškiant kreditorinis reikalavimus bankroto byloje.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjų M. D. ir L. B. skundą tenkino – priteisė pareiškėjai M. D. 330,05 Eur bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o L. B. 330,04 Eur bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjos ir kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 3 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003271 (b. l. 5–8) dėl kelionės į Fuerteventūrą. Pagal šią sutartį pareiškėjos Cherry Media LT, UAB sumokėjo 694,51 Eur (2 398 Lt) (b. l. 9), tačiau dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo kelionė neįvyko. Draudimo bendro ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 7 d. pavedimu (b. l. 10), pareiškėjoms išmokėjo 34,42 Eur draudimo išmoką. Taigi pareiškėjoms liko negrąžinta 660,09 Eur suma (694,51 Eur – 34,42 Eur).

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp Cherry Media LT, UAB ir BUAB „Freshtravel“ susidariusius santykius, pažymėjo, kad Cherry Media LT, UAB, nebūdama turizmo paslaugų teikimo sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjos, sumokėjusios už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti joms turizmo paslaugas. Pripažino, jog kad 2014 m. spalio 3 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003271 tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta ir pareiškėjos tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, t. y. tinkamai atsiskaitė už kelionę.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjoms nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjoms iš valstybės, todėl teismas pareiškėjoms priteisė 660,09 Eur suma, t. y. pareiškėjai M. D. priteistina 330,05 Eur suma, pareiškėjai L. B. – 330,04 Eur suma.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

16. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

17. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjos nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

19. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjos turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjos savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjoms teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

21. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

22. Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjos taip pat prašo priteisti visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

23. Pareiškėjų teigimu, tarp jų ir BUAB „Freshtravel“ sudaryti turizmo paslaugų teikimo sutartis atitinka visus reikalavimus. Joks įstatymą nedraudžia savo paslaugas siūlyti ar apmokėjimą gauti per specialius tarpininkus (agentus), todėl atsakovo argumentai, kad tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis, laikytini nepagrįstais. Taip pat nepagrįstais pareiškėjos laiko atsakovo argumentus dėl dvigubo žalos atlyginimo. pareiškėjos iki šiol yra gavusios tik nepilnus 5 proc. nuo išleistos sumos. Daugiau jokių išmokų pareiškėjos nėra gavusios, todėl dvigubo žalos atlyginimo nesiekia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjų skundą ir priteisė joms turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

28. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

30. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

31. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

32. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

33. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjos patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjos sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 3 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003271 (b. l. 5–8) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Fuerteventūrą), kadangi pareiškėjos UAB „Cherry Media LT“ sumokėjo 694,51 Eur (2 398 Lt) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjoms turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo 34,42 Eur išmoka pareiškėjoms dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (b. l. 10).

35. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

36. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjoms priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjoms iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

38. Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kartu pateikė 2017 m. lapkričio 9 d. sąskaitą faktūra Nr. AJ/021-2017 (200 Eur už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą) ir 2018 m. kovo 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. AJ/004-2018 (100 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), taip pat bankų mokėjimų nurodymus, kurie patvirtina, jog pareiškėjos šią sumą sumokėjo. Pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo pateiktas 2018 m. kovo 14 d. (2018 m. I ketv.), todėl joms priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini atitinkamai pagal 2017 m. III ketvirtį buvusį vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nurodytais koeficientais, pareiškėjoms už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis yra 1 106,04 Eur (850,8 Eur x 1,3). Pareiškėjų prašoma 100 Eur suma už atsiliepimo parengimą neviršija maksimalių dydžių. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo joms priteisti mažesnį nei prašomas bylinėjimosi išlaidų dydį. Pareiškėjoms M. D. ir L. B. priteistina po 50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme.

39. Pareiškėjos taip pat prašė atlyginti joms teismo išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų M. D. ir L. B. prašymo dalis dėl teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduodama nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusios Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai M. D. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusios Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Pareiškėjai L. B. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusios Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Pareiškėjų M. D. ir L. B. prašymo dalį dėl teismo išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailės Žalimienės