- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-19
- Bylos Nr.
- 2A-15-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Virginija Volskienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- P. A.
- Atsakovas
- J. A.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracija
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo P. A. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. A. ieškinį atsakovams J. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo dalies priteisimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretysis asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas P. A. 2007-02-05 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinęs, prašė: pripažinti, kad J. A. (gim. 1936 m.) nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, ir priteisti ieškovui 1,158 ha dydžio žemės sklypą, kuris, pritaikius restituciją, būtų grąžinamas ieškovui iš 5,78 ha bendro žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), kadastrinis (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atitinkamai šį sklypą sumažinant; leisti ieškovui savo sąskaita suformuoti jam priteistą žemės sklypą; panaikinti 2007-01-18 tarp J. A. (gim. 1936 m.) ir jo sūnaus J. A. (gim. 1970 m.) sudarytą dovanojimo sutartį dalyje dėl 1,158 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje taikyti restituciją.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas J. A. (gim. 1936 m.) yra ieškovo 1963 metais mirusio tėvo B. A. brolis, o ieškovui - dėdė. Ieškovo tėvas kartu su šiuo atsakovu, o taip pat kitu broliu Jonu bei seserimis Maryte ir Jane turėjo teisę prašyti, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į motinos E. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Mirus ieškovo tėvui, ši prašymo teisė pagal įstatymą perėjo ieškovui. Bendras E. A. nuosavybės teise valdytos žemės plotas buvo 5,78 ha, o ieškovui tenkanti žemės dalis sudarė 1/5 dalį arba 1,158 ha. Atsakovas J. A. (gim. 1936 m.) ieškovui žadėjo pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu ir atgautą žemę padalinti tarp visų įpėdinių lygiomis dalimis. Ieškovas dėde pasitikėjo ir laukė, kol dėdei bus atkurtos nuosavybės teisės. Be to rūpintis žemės nuosavybės teisių atkūrimu ieškovas negalėjo ir dėl savo silpnos sveikatos, nes yra neįgalus: su kalbos sutrikimu ir praktiškai pats nekalba. 2001-12-07 gavęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus raštą Nr.299 ieškovas sužinojo, kad nuosavybės teisės į visą jo senelės žemę Vilniaus apskrities viršininko 1999-06-22 sprendimu buvo atkurtos atsakovui J. A. Ieškovas geruoju bandė tartis su dėde dėl žemės grąžinimo ir šis pokalbiuose, kuriuose be ieškovo dar dalyvavo ieškovo sutuoktinė V. A. , sūnus A. A. , taip pat atsakovo sutuoktinė O. A. bei J.K., žadėjo grąžinti žemę, o vėliau siūlė išmokėti piniginę kompensaciją, bet ieškovas su tuo nesutiko, nes dėdė siekė praturtėti jo sąskaita. Po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą ir atsakovas J. A. (gim. 1936 m.) apie tai sužinojo, 2007-01-18 dovanojimo sutartimi visą žemės sklypą padovanojo savo sūnui J. A. (gim. 1970 m.). Teismui pripažinus ieškovo reikalavimą į 1,158 ha žemės sklypą pagrįstu, minėta sutartis užkirstų jam kelią atgauti žemę natūra ir dėl to būtų pažeistos jo, kaip kreditoriaus, teisės, todėl dovanojimo sutartis turi būti pripažinta iš dalies negaliojančia. J. A. (gim. 1936 m.) nei pagal įstatymą, nei pagal sudarytą sutartį neprivalėjo sudaryti ginčijamos dovanojimo sutarties, be to jis žinojo, kad ieškovas pretenduoja atgauti žemę natūra. Pirminis ieškinys teismui buvo paduotas 2006-09-29, o dovanojimo sutartis sudaryta 2007-01-18, todėl atsakovas J. A. (gim. 1936 m.), sudarydamas dovanojimo sandorį, siekė išsaugoti turimą 5,78 ha žemę ir elgėsi nesąžiningai (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 3 d., 6.66 str. 3 d., 6.327-6.242 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas J. A. (gim. 1936 m.) atsiliepime į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-06-22 sprendimu jam atkurtos nuosavybės teisės į jo senelės M. K. ir motinos E. A. bendrosios nuosavybės teise valdytą 5,78 ha žemės (duomenys neskelbtini). Dar iki nuosavybės teisių atkūrimo atsakovas naudojosi šia žeme. Prašymą atkurti nuosavybės teises atsakovas padavė 1991-10-17 ir pagal tuo metu galiojusį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuosavybės teisių atkūrimo teisę į žemę turėjo tik buvusio savininko vaikai ir sutuoktinis. Tik nuo 1992-01-17, pakeitus minėto įstatymo 2 straipsnį, buvo nustatyta teisė atkurti nuosavybės teises ir buvusio savininko vaikaičiams. Rašydamas prašymą atsakovas negalėjo nurodyti ieškovo pretendentu, nes tuo metu jis juo negalėjo būti. Pagal galiojusius įstatymus nuosavybės teisės buvo atkuriamos tik tiems asmenims, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovas prašymo atkurti nuosavybės teises į senolės E. A. žemę nepadavė bei neginčijo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-06-22 sprendimo. Todėl atsakovas (gim. 1936 m.) nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo teisėtu pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo P. A. atsakovui J. A. priteisė 1900 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 73,50 Lt. Teismas nustatė, kad pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-06-22 sprendimą Nr.79-6312 atsakovui J. A. , gim. 1936 m., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų E. A. ir M. K. nuosavybės teise valdytą 5,78 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas J. A. , gim. 1936 m., įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą CK 4.47 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, t.y. pagal viešojo administravimo subjekto - Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtą teisės aktą. Ieškovas šio teisės akto neginčijo ir jo teisėtumo bei pagrįstumo neneigė, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas J. A. be teisinio pagrindo praturtėjo ieškovo sąskaita. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog kokiu nors įstatymo numatytu pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės sklypo. Byloje nenustačius, kad atsakovas J. A. , gim. 1936 m., praturtėjo ieškovo sąskaita, taip pat byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės sklypo, ieškovo reikalavimas dėl 1,158 ha ploto žemės sklypo, kuris pritaikius restituciją būtų grąžinamas jam iš 5,78 ha ploto žemės sklypo priteisimo ir jo suformavimo ieškovo sąskaita, buvo atmestas. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas iš dalies panaikinti nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį yra išvestinis iš reikalavimų pripažinti, jog atsakovas J. A. , gim. 1936 m., nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita ir dalies ginčo žemės sklypo priteisimo ieškovui atžvilgiu, todėl, netenkinus pastarųjų reikalavimų, nėra pagrindo pripažinti iš dalies negaliojančia ir dovanojimo sutartį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas P. A. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog byla pirmosios instancijos teisme iš esmės buvo nagrinėjama antrą kartą, t.y. po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d. nutartimi panaikino 2007 m. lapkričio 14 d. teismo sprendimą šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių išreikalauti konkrečių duomenų apie tai, jog ieškovas 1999 metais kreipėsi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės grąžinimo Vievio seniūnijoje, t.y. nesiaiškino faktinės aplinkybės dėl ieškovo valios atkurti nuosavybės teisę išreiškimo. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, nevertino ieškovo pateiktų įrodymų dėl jo 1999 metais kreipimosi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės grąžinimo, todėl procesinis pažeidimas, apeliacinės instancijos teismo įvertintas kaip esminis, liko nepašalintas. Be to Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartyje nebuvo jokios kritikos dėl to, kad ieškovas neginčijo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui, todėl skundžiamo sprendimo negalėjo nulemti vienintelis motyvas, jog ieškovas neginčijo viešojo administravimo subjekto akto. Be to teismų praktikoje nėra suformuota vienareikšmiška nuostata dėl viešojo administravimo akto panaikinimo privalomumo. Nepagrįsto praturtėjimo institutas numato specifinį turto atgavimo būdą, todėl viešo administravimo akto buvimas negali užkirsti kelio ieškovui įrodinėti, kad tuo aktu atsakovas gavo ir tai, kas turėjo priklausyti ieškovui. Byloje buvo pateikti įrodymai – apklausti liudytojai, kurie patvirtino ieškovo ir atsakovo žodinį susitarimą, kad, atkūrus nuosavybės teises, ieškovui priklausančią dalį jis žadėjo perleisti ieškovui. Nei šio ieškinio pagrindo, nei jam patvirtinti pateiktų įrodymų teismas netyrė ir dėl šios aplinkybės nepasisakė. Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismo posėdyje rėmėsi Vilniaus apygardos teismo praktika, pagal kurią ieškovai neprivalėjo ginčyti nuosavybės teisės atkūrimo sprendimų, kurie tuo metu buvo priimti teisėtai. Skundžiamas sprendimas prieštarauja 1964 m. CK 512 straipsnio prasmei, teismų praktikai, todėl yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. A. , gim. 1936 m., prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad vertinimas aplinkybės dėl ieškovo 1999 m. kreipimosi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės grąžinimo būtų perteklinis, kadangi ieškovas pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-06-22 sprendimas yra teisėtas. Piliečių prašymai dėl žemės nuosavybės atkūrimo 1999 metų pirmojoje pusėje nebuvo priimami, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas buvo priimtas 1999-06-22, todėl ieškovas klaidina teismą, kad jis 1999 metais pateikė prašymą nuosavybei atkurti. Kad apeliantas nepateikė prašymo nuosavybei į žemę atkurti, patvirtina ieškovo 2000-02-10 laiškas Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistui, kuriame ieškovas teiraujasi dėl žemės nuosavybės atkūrimo tvarkos, teiraujasi, ar jis turi teisę paveldėti žemę, kokius dokumentus privalo pateikti. Apelianto nurodoma 1964 m. CK 512 straipsnio norma atsakovo J. A. atžvilgiu negali būti taikoma, nes atsakovas ginčo žemę įgijo pagal įstatymą ir teisėtą viešojo administravimo subjekto priimtą teisės aktą. Ieškovas nebuvo padavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl dabar neturi jokių teisių. Apeliantas ieškinyje nenurodė ir neįrodė aplinkybių, kad su atsakovu būtų žodžiu sutaręs dėl žemės jam perleidimo. Tokio susitarimo niekada nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovė – prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas naujas įrodymas – Trakų r. žemėtvarkos skyriaus Vievio vyr. specialisto R. N. 1999-11-29 raštas P. A. su voku.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo P. A. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo apskųstajam teismo sprendimui panaikinti ir ieškiniui patenkinti.
Pirmosios instancijos teismas civilinę bylą pagal ieškovo P. A. ieškinį atsakovams J. A. , g. 1936 m., ir J. A. , g. 1970 m., dėl žemės sklypo dalies priteisimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo išnagrinėjo pakartotinai po to, kai Vilniaus apygardos teismo 2008-02-28 nutartimi buvo panaikintas Trakų rajono apylinkės teismo 2007-11-14 sprendimas. Ieškovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas į šią aplinkybę (kad byla nagrinėjama antrą kartą) neatsižvelgė ir neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2008-02-28 nutartyje išdėstytų išaiškinimų. Tačiau sutikti su tokiu apelianto teiginiu nėra pagrindo, visų pirma dėl to, kad pagal civilinio proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai nėra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą pakartotinai, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes tyrė ir aiškinosi tiek, kiek tai yra susiję su ginčo dalyku bei šalių nurodytomis aplinkybėmis.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantas ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.
Ieškovas P. A. ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ir dalies žemės sklypo priteisimo natūra grindė tuo, kad jo (ieškovo) tėvas kartu su atsakovu J. A. , g. 1936 m., broliu Jonu bei seserimis M. ir J. turėjo teisę prašyti, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į motinos E. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Mirus ieškovo tėvui, ši prašymo teisė pagal įstatymą perėjo ieškovui. Nepaisant to, kad bendras E. A. nuosavybės teise valdytos žemės plotas buvo 5,78 ha, o ieškovui tenkanti žemės dalis sudarė 1/5 dalį arba 1,158 ha, nuosavybės teisė į visą žemės plotą buvo atkurta tik atsakovui. Todėl pastarasis, ieškovo teigimu, privalo grąžinti jam dalį be teisėto pagrindo įgytos žemės. Taigi ieškovas savo reikalavimo teisę kildina iš turėtos teisės į nuosavybės atkūrimą. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kuris vyksta įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nuosavybės teisių atkūrimas yra reglamentuojamas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis dėl nuosavybės apsaugos ir savininko teisių gynimo, o specialiai šiam procesui skirtais įstatymais: 1991-06-18 LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitusiu 1997-07-01 LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Aiškindamas nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994-05-27 nutarime nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria; iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos; esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo klausimais yra suformuluota nuostata, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Dėl to apeliantas teisingai ir pagrįstai nurodo, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus klausimas, ar ieškovas kreipėsi į atitinkamą valstybės instituciją su prašymu dėl nuosavybės atkūrimo į ginčo žemę.
Kaip jau minėta, nuosavybės teisės nėra atkuriamos įstatymo priėmimu. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai, be kitų nuostatų, nustato tvarką, kurios laikydamiesi, asmenys turi aktyviai veikti, kad įgytų įstatyme nustatytas teises. Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikiama teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi tinkamai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. pateikti prašymą ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai (1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 str., 1997-07-01 LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str.). Tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsijungdamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisės nėra atkuriamos. Be to nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę prašymus bei kitus būtinus dokumentus įstatyme nustatytais terminais. Iki 2004 spalio 26 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymuose nustatyti prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo terminai buvo naikinamieji – asmenys, praleidę nustatytus terminus, buvo laikomi netekusiais teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą prašymų pateikimo terminai gali būti atnaujinti, jeigu teismas jų praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis, tačiau esminė nuostata išliko nepakitusi – nuosavybės teisės atkuriamos tiems piliečiams, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikė 1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka (pastarojo įstatymo 10 str. 1 d.). Atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. įgyvendino subjektines teises.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas J. A. , g. 1936 m., prašymą atkurti nuosavybės teises į M. K. ir E. A. turėtą žemę Trakų rajono Vievio agrarinės reformos tarnybai padavė dar 1991-10-17. Pagal tuo metu galiojusio 1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį atkurti nuosavybės teises į žemę turėjo teisę mirusiojo savininko vaikai ir sutuoktinis. Tik po įstatymo pakeitimo (1992-01-14 įstatymu Nr. I-2200, įsigaliojusiu 1992-01-17) tokia teisė buvo suteikta ir buvusio savininko mirusio vaiko sutuoktiniui ir vaikams, t.y. vaikaičiams. Tokiu būdu atsakovas J. A. , g. 1936 m., paduodamas prašymą 1991-10-17, negalėjo nurodyti ieškovo kaip pretendento į senelės E. A. turėtą žemę, nes tokios teisės šis neturėjo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog, nors 1991 m. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, ir buvo nustatyta, kad prašyme turi būti nurodyti ir kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į išlikusio turto grąžinimą, tačiau toks kitų galimų pretendentų nurodymas pagal galiojusius teisės aktus savaime nesukėlė teisinių pasekmių ir nebuvo pakankama vada pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą kitiems prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys nepareiškė valios. Tuo tarpu pats ieškovas tinkamo prašymo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais dėl nuosavybės atkūrimo į E. A. žemę nebuvo padavęs.
Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįvertino aplinkybės, kad jis 1999 metais kreipėsi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl žemės grąžinimo. Bylos duomenys tokį apelianto tvirtinimą neginčijamai paneigia. Kad apeliantas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepateikė atitinkamo prašymo, matyti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus 2001-12-07 rašto (b.l. 9, t.1) ir 2007-06-01 rašto (b.l. 62, t.1). Minėti duomenys tvirtina, kad įstatymo reikalavimus atitinkantis prašymas dėl nuosavybės atkūrimo valstybinei institucijai paduotas nebuvo, tačiau ieškovas 1999 metais kreipėsi į žemėtvarkos specialistus, norėdamas išsiaiškinti nuosavybės atkūrimo į žemę tvarką ir pan. klausimus. Tokias išvadas suponuoja ne tik paties ieškovo laiško, rašyto 2000-02-10 Trakų r. žemėtvarkos skyriaus Vievio vyr. specialistui R. N. (b.l. 168-170, t.1), turinys, bet ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas Trakų r. žemėtvarkos skyriaus Vievio vyr. specialisto R. N. 1999-11-29 atsakymas P. A. . Tačiau toks kreipimasis nėra pakankamas išvadai, kad ieškovas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo pareiškęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Vadinasi, 1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitusio 1997-07-01 LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų kontekste tai reiškia, kad jis (ieškovas) neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas neįgyvendino savo teisių dėl neveikimo, nėra duomenų, kad jam sukliudė neteisėti atsakovo ar kitų asmenų veiksmai. Tuo tarpu nuosavybės teisė į atitinkamą ginčo turto dalį atsakovui atkurta 1999-06-22 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr.79-6312. Šis administracinis aktas yra įstatyme nurodytas nuosavybės įgijimo pagrindas (titulas); kol jo teisėtumas nenuginčytas, negali būti kvestionuojamos atsakovo teisės į ginčo turtą.
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, kuriais apeliantas grindžia savo ieškinį, yra savarankiškas civilinės teisės institutas (CK 6.237-6.242 str.). Teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K7-24/2008; 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008). Taigi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju skolininkas negali gintis nuo kreditoriaus reikalavimų remdamasis savo teisių į turtą įgijimo teisiniu pagrindu (titulu), nes nėra tokio teisinio pagrindo. Kaip jau buvo minėta, atsakovas J. A. , g. 1936 m., nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-06-22 sprendimu, šis administracinis aktas yra galiojantis ir teisėtas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Dėl to ginčo teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas. Pažymėtina, kad apeliantas minėto administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo neginčija ir neginčijo. Todėl apelianto ieškinys atmestas pagrįstai ir teisėtai.
Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė reikšmingos aplinkybės – liudytojų parodymų, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo žodinis susitarimas, jog, atkūrus nuosavybės teises į žemę, atsakovas buvo žadėjęs perleisti ieškovui jam priklausančios žemės dalį. Toks apelianto teiginys neatitinka tikrovės, nes pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes nagrinėjamoje byloje pakankamai ištyrė ir tinkamai įvertino (CPK 185 str.), sprendime pažymėdamas, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra nepagrįsto praturtėjimo fakto ir nuosavybės teisės įgijimo į daiktą nustatymas. Tuo tarpu apelianto minimo susitarimo buvimo ar nebuvimo faktas pagal pareikštą ieškinį iš esmės nėra teisiškai reikšmingas. Nepagrįsto praturtėjimo faktas byloje taip pat negali būti konstatuojamas, nes atsakovas nuosavybės teisę į ginčo žemę įgijo teisėtu pagrindu – galiojančio administracinio akto pagrindu (CK 4.47 str. 12 p.). Pažymėtina, jog atsakovas neigia, o apeliantas neįrodė ir minimo šalių susitarimo dėl žemės perleidimo fakto (CPK 178 str.), todėl aukščiau paminėti apeliacinio skundo argumentai atmestini.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo motyvai nėra juridiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas sprendime laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių (CPK 176-185 str.) bei ištyręs įrodymų visetą, teisingai taikė materialinės teisės normas bei atmetė ieškinį kaip nepagrįstą, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo priteistina 9,65 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo P. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 9 (devynis) litus 65 centus pašto išlaidų.