Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-03-28 · Administracinė byla Nr. I-733-121/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-03-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-06-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-28
Bylos Nr.
I-733-121/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02986-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Egidija Puzinskaitė, Henrikas Sadauskas, Nijolė Žalnieriūnienė
Pareiškėjas
M. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-733-121/2014(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02986-2013-4)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.6.1.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius 2014 m. kovo 28 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Puzinskaitės, Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui M. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, pensijos nepriemokos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. G. kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–6), kurį patikslino (b.l. 12–13), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ministerija) 2013-06-28 sprendimą Nr. 1D-6253(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti atsakoves išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – Pensija) dalį – 12 089,12 Lt už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį įskaitytinai; 3) tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad nėra pakankamo pagrindo patenkinti antrojo reikalavimo (dėl pensijos dalies priteisimo) – įpareigoti Ministeriją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Pensijos mokėjimo ir neišmokėtos Pensijos dalies grąžinimo ir priimti sprendimą dėl neišmokėtos Pensijos dalies mokėjimo (nemokėjimo).

Paaiškino, kad Ministerijos sekretoriaus sprendimu jam nuo 2001-07-17 paskirta 600,01 Lt dydžio Pensija, tačiau nuo 2010-01-01 ji mokama sumažinta. Dėl to 2013-06-20 kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą Pensijos dalį. Tačiau Ministerija nusprendė jo prašymo dėl Pensijos neišmokėtos dalies grąžinimo nenagrinėti, nes praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t.y. nuo Konstitucinio Teismo (KT) 2012-02-06 nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“. Su tuo pareiškėjas nesutinka. Pasak jo, Ministerija nepagrįstai savo atsakymą motyvuoja Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 23 str. 6 dalies nuostatomis, nes ji nustato skundo nenagrinėjimo pagrindus vykdant administracinę procedūrą. Šiuo atveju pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu, todėl neturėtų būti taikomi administracinei procedūrai keliami reikalavimai.

Tvirtina, kad jo Pensijos sumažinimas buvo sąlygotas tuo, kad Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pateikdamas prašymą Ministerijai, jis nežinojo jos pozicijos dėl jam nepagrįstai nemokėtos Pensijos dalies grąžinimo atsižvelgiant į KT 2012-02-06 nutarimą. Apie Ministerijos atsisakymą grąžinti nepagrįstai neišmokėtos Pensijos dalį sužinojo gavęs jos 2013-07-01 atsakymą. Pareiškėjo manymu, Ministerijos atsakymas turi būti traktuojamas kaip atsisakymas grąžinti neišmokėtos Pensijos dalį ir jo skundas šiuo atveju turi būti išnagrinėtas iš esmės (neperduodant šiuo klausimo iš naujo svarstyti Ministerijai). Todėl šiuo atveju yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartyje (adm. byla Nr. A552-519/2013) suformuluota praktika, kur LVAT pasisakė, kad susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Kartu atkreipė dėmesį į KT 2002-04-23, 2003-07-04, 2003-12-03, 2004-12-13 nutarimus ir priminė, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Teigia, kad Ministerija elgiasi nesąžiningai, analogiškais atvejais vieniems pareiškėjams pateikdama atsakymus, kuriuose atsisakoma išmokėti nepagrįstai nemokėtą Pensijos dalį (nors jie taip pat kreipėsi į Ministeriją praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo 2012-09-21), o kitų pareiškėjų analogiškus prašymus atsisako nagrinėti, motyvuodama administracinės procedūros tvarkos pažeidimais. Pareiškėjas laikėsi LVAT 2013-03-12 nutartyje nurodytos tvarkos ir, visų pirma, kreipėsi į Ministeriją ir, kai Ministerija jo prašymo nepatenkino – apskundė tokį sprendimą teismui.

Pabrėžė, kad, taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalies ir 5 str. 1 dalies nuostatas (galiojusias iki 2012-09-01), Ministerija kiekvieną mėnesį jam mokėjo ir atitinkamai moka sumažintą Pensiją, t.y. nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos iki 2012-09-01 kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius Pensija ir nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 jam nebuvo išmokėta 12 089,12 Lt.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b. l. 33–35), kuriame prašo atnaujinti praleistą terminą, remdamasis LVAT 2014-01-22 nutartimi adm. byloje Nr. AS-502-212/2014. Joje teismas pažymėjo, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, valstybinių pensijų gavėjams teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą žymiai apsunkino. Be to, KT 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 nutarimu ir 2012-02-06 nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Pasak pareiškėjo, minėtoje nutartyje LVAT aiškiai pasisakė, kad tokiais atvejais, kaip ir nagrinėjamoje byloje, nereikia atskirai įrodinėti jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui pateikti, nes terminas buvo praleistas dėl objektyvių – visus Lietuvos gyventojus vienodai veikusių - aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovė ir atsakovės atstovė Ministerija atsiliepime į patikslintą skundą (b.l. 16–18) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą ar tenkinti jį iš dalies (priteisiant pareiškėjui Pensijos atitinkamą dalį), prašo Pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014-02-01.

Paaiškino, kad Ministerija 2013-06-28 sprendimo Nr. 1D-6253(11) priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti Pensijos nepriemoką ir akcentavo, jog pagal Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012-09-01 Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies nuostatų Ministerija nebetaiko, o Pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęstas iki 2013-12-31. KT iš esmės pripažino, jog Pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Kitoks Pensijų ribojimo mastas, t.y. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia Pensijos gavėjų konstitucines teises. Pareiškėjui Pensija buvo ribojama taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius.

Atkreipė dėmesį, kad VAĮ 23 str. 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą Pensijos dalį į Ministeriją kreipėsi 2013-06-20, praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie Pensijos nepriemoką, todėl jo prašymas turi būti paliktas nenagrinėtu.

Dėl Pensijos nepriemokos priteisimo nurodo, kad pareiškėjo Pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas jo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad, nesant KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, atitinkami Ministerijos veiksmai laikytini teisėtais. Šiuo atveju pareiškėjas su prašymu į Ministeriją kreipėsi 2013-06-20, t.y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. sausio mėnesį, kai gavo pirmą sumažintą Pensiją.

Tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, bylą nagrinėjant teisme, prašymą ir skundą bei jų argumentus palaikė.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas ir skundas tenkinami.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Ministerijos 2001-09-07 Išvada skirti Pensiją už tarnybą Nr. 17375 pareiškėjui M. G. nuo 2001-07-17 neterminuotai paskirta 547,84 Lt dydžio Pensija (b.l. 20). Ministerija, vadovaudamasi Vyriausybės 2003-12-16 nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“, 2004-06-17 priėmė sprendimą Nr. 2/17-1351, kuriuo nuo 2004-05-01 nusprendė M. G. mokėti 600,01 dydžio Pensiją (b.l. 21).

M. G. 2013-06-20 prašymu kreipėsi į Ministeriją pranešti, kokiu pagrindu jam nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 buvo mokama sumažinta Pensija, ir pateikti pažymą apie Pensijos dydžius nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01. Taip pat, atsižvelgus į KT 2012-02-06 nutarimą, prašė priimti sprendimą grąžinti jam neišmokėtos Pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 (b.l. 22).

Ministerija 2013-06-28 sprendimu Nr. 1D-6253 (11) konstatavo, kad, vadovaudamasi VAĮ 23 str. 6 dalimi, pareiškėjo prašymo nenagrinės, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, t.y. nuo KT 2012-02-06 nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ – 2012-09-21 dieną (b.l. 23).

Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Ministerijos 2013-06-27 pažyma Nr. 11PP(P)-4101 (b.l. 24), perskaičiavus pareiškėjo Pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio jam iš viso buvo priskaičiuota 19 200,32 Lt Pensijos.

Perskaičiavus pareiškėjo Pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui iš viso buvo priskaičiuota ir realiai išmokėta 7 111,20 Lt Pensijos.

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Dėl termino kreiptis į teismą su skundu ir Ministerijos 2013-06-28 rašto Nr. 1D-6253 (11).

Atsakovė Ministerija mano, kad pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą kreiptis į Pensiją mokančią instituciją, skaičiuojamą, anot atsakovės, remiantis VAĮ 23 str. 6 dalies nuostatomis nuo KT 2012-02-06 nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21 dieną.

Toks teisės aiškinimas neatitinka teismų praktikos, todėl Ministerijos 2013-06-28 raštas (skundžiamas sprendimas) Nr. 1D-6253 (11) naikinamas kaip neatitinkantis teisės.

Teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei A444-2232/2013. Šiose nutartyse teismas, viena vertus, pasisakė, kad skundams dėl pareigūnų pensijų nepriemokų nėra pagrindo tiesiogiai taikyti privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, antra vertus, išaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje minimas 3 metų terminas turi būti suprantamas kaip terminas kreiptis į teismą. Trejų metų termino eiga prasideda tuomet, kai pensijos gavėjas gavo pirmąją sumažintą pensiją.

Pareiškėjui M. G. Pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas pirmą kartą buvo sumažinta už 2010 m. sausio mėnesį, jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario 26 dieną. Minėta, kad pareiškėjas į Ministeriją su prašymu išmokėti Pensijos nepriemoką kreipėsi 2013-06-20 dieną, o su skundu į teismą – 2013-07-17 dieną, t.y. praleidęs 3 metų terminą.

Įvertinus cituotą LVAT praktiką (kad skundams dėl pareigūnų pensijų nepriemokų nėra pagrindo tiesiogiai taikyti privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką), manytina, jog reikalavimas įpareigoti Ministeriją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Pensijos mokėjimo ir neišmokėtos Pensijos dalies grąžinimo ir priimti sprendimą dėl neišmokėtos Pensijos dalies mokėjimo (nemokėjimo) yra perteklinis.

LVAT nutartyje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Šiuo aspektu LVAT priminė, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 47 straipsnyje. LVAT darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. <...>

pirmosios instancijos teismas neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. LVAT pažymėjo, kad, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste pažymėjo ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teismas pareiškėjui išaiškino teisę reikšti prašymą atnaujinti skundo dėl Pensijos nepriemokos priteisimo padavimo teismui terminą, pastarasis šia teise pasinaudojo.

Kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme terminui atnaujinti nurodytus argumentus, šiame teismo sprendime cituotą teismų praktiką, sprendžia, jog prašymas pagrįstas ir M. G. atnaujintinas terminas kreiptis į teismą dėl pareigūno valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Dėl reikalavimo išmokėti Pensijos nepriemoką pagrįstumo.

Pareiškėjas yra valstybinės pareigūno pensijos gavėjas. 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 1 str. 3 dalyje (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) nustatyta, kad inter alia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialiuosius įstatymus.

Toks specialusis įstatymas yra 2005-05-19 Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr. X-212, kurio 4 str. 1 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą skiriamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos inter alia už už tarnybą (1 p.). Šio įstatymo 16 str. 6 dalyje (2005-12-23 įstatymo Nr. X-477 redakcija) nustatyta, kad pensininkui, kuris nėra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą, prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, iki jis įgis teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Kai pensininkas įgyja šią teisę, šioje dalyje nurodytas priedas nebemokamas, neatsižvelgiant į valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, nuo tos dienos, nuo kurios jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu.

2010 m. sausio 1 dieną įsigaliojo 2009-02-09 Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio 1 str. 2 d. 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas inter alia pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 1 priede nustatyta koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, apskaičiavimo formulė K = 0,95, kai P < = 70 Lt; K = 1 – {0,05 + [(0,1 – 0,05): (200 – 70)] x (P – 70)}, kai 70 < = P < = 200 Lt; K = 1 – {0,1 + [(0,15 – 0,1): (800 – 200)] x (P – 200)}, kai 200 < = P < = 800 Lt; K = 1 – {0,15 + [(0,2 – 0,15): (1 800 – 800)] x (P – 800)}, kai 800 < = P < = 1 800 Lt; K = 0,8, kai P > = 1 800 (K – koeficientas; P – išmokos (išmokų sumos) dydis).

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalyje (2010-02-11 įstatymo Nr. XI-680, 2010-10-26 įstatymo Nr. XI-1072 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka

mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012-09-01.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies (2009-12-09 redakcija) nuostatas valstybinės pensijos perskaičiuojamos draudžiamųjų pajamų turintiems ir privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą, išskyrus asmenis, užsiimančius tam tikru verslu; jiems valstybinės pensijos dar kartą perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 2 dalies nuostatas. Valstybines pensijas gaunantiems, tačiau nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems asmenims Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 dalių (2009-12-09 redakcija) nuostatos netaikomos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Iš pasakyto darytina išvada, kad pareiškėjui Pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, gi Pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu ir jos turi būti ginamos, tad pareiškėjui priteistina Pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo.

Pareiškėjui priteistiną Pensijos nepriemoką pagal atsakovės išduotą pažymą (b.l. 8) sudaro skirtumas tarp pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priskaičiuotos (perskaičiuotos) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį dar kartą perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos, t.y. 12 089,12 Lt.

Dėl atsakovės prašymo Pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01

Teismas atsakovės prašymo atidėti Pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014-02-01 netenkina, nes šis terminas yra praėjęs, o naujo prašymo atsakovė teismui nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

atnaujinti pareiškėjui M. G. terminą kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos priteisimo.

Skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-06-28 raštą Nr. 1D-6253 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“.

Priteisti M. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 12 089,12 Lt (dvylika tūkstančių aštuoniasdešimt devynis litus 12 centų) valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 dienos iki 2012 m.rugpjūčio 31 dienos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Egidija PuzinskaitėHenrikas SadauskasNijolė Žalnieriūnienė