- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-22
- Bylos Nr.
- I-985-84/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00758-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui M. T.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas R. K. 2013 m. gegužės 16 d. (spaudas ant voko) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad kiekvieną kartą atvykstant į Šiaulių tardymo izoliatorių yra atliekama visa krata, kaip numatyta pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijas, pareigūnai reikalauja nusirengti iki apatinių. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų VI skyriaus 144 punkte nurodyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Pareiškėjas teigia, kad pareigūnams Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo-paskirstymo skyriuje atliekant visą asmens kratą, yra priverčiama žiemos metu nusirengti iki apatinių, tokie reikalavimai pažeidžia pareiškėjo kaip žmogaus teises bei interesus, pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, nėra užtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Toks nusirengimas žiemos metu yra kankinimas, nėra užtikrinamas saugumas, nes šalčių metu kyla grėsmė susirgti įvairiomis ligomis. Atliekant kratas nusirengus tenka būti 2–5 minutes. Teigia, kad jis ne kartą sirgo nuo peršalimo, teko iškęsti nemalonumus ir skausmus, maudimą, kitokius nežmoniškus simptomus, tokiomis žeminančiomis sąlygomis buvo pažemintas jo orumas, sukelti nepatogumai, diskomfortas, sutrikdytas poilsis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl tarp nurodytų atsakovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.
Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo- paskirstymo skyriuje, kur yra atliekamos asmenų kratos, nėra įrengta šildymo sistemos, lauko durys kartais būna atviros arba nuolat varstomos, nes pareigūnai nuolat vaikšto pro jas, o iš lauko pro duris šaltis dvelkia į rūsį. Šį pažeidimą nustatė ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras, kuris nustatė, kad kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje nustatyta oro temperatūra 15,6 laipsnio, šaltuoju metų laikotarpiu bendrosios paskirties patalpose reglamentuojama oro temperatūra 18–22 laipsniai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama. Krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143, 144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-06-07 pažymos Nr. 69/06-2382 „Dėl R. K. konvojavimo iš/į Šiaulių tardymo izoliatoriaus“ matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010-10-26 iki 2013-05-30 į įstaigą ir iš jos konvojuotas iš viso 71 kartą, žiemos sezonu į įstaigą ir iš jos buvo konvojuotas 18 kartų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Higienos normos 26 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18–28 laipsniai, šaltuoju periodu – 18–22 laipsniai. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013-02-07 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013-02-08 patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo patalpoje momentais. Atsakovas taip pat pažymi, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18–22 laipsnių temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4 laipsnio žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Pareiškėjo reikalavimas grindžiamas vien 2013-02-07 Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo duomenimis, kurie nesudaro pagrindo preziumuoti analogiškus temperatūros parametrus patalpoje buvus pareiškėjo atvykimo ir išvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių ir iš jo dienomis ir konkrečiai pareiškėjo buvimo patalpoje metu. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.
Pareiškėjas samprotauja apie galimus susirgimus, tačiau netgi asmens sveikatos istorijoje užfiksuotos sveikatos būklės neįmanoma priežastiniu ryšiu susieti su įrodymais nepagrįstomis nurodomomis aplinkybėmis apie temperatūrą Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens daugiausia keletą minučių trunkančiu išsirengimu iki apatinių rūbų Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekant visą asmens kratą. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
R. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo-paskirstymo patalpa, kur atliekama asmens krata, neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytos temperatūros normos, joje yra šalta, o pareiškėjui tenka išsirengti iki apatinių rūbų, dėl to yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, žeminamas orumas, kankinama, patiriami nemalonumai, skausmas, sukeliamas nepatogumas, diskomfortas, sutrikdomas poilsis, kyla grėsmė susirgti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Taigi teisės taikymo požiūriu nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti, ar pareiškėjo nurodyti kaip neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai (veikimas arba neveikimas) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme gali būti pripažinti neteisėtais, bei išaiškinti, ar tarp šių veiksmų ir pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo yra aukščiau nurodytas priežastinis ryšys.
Pasisakydamas šiais klausimais, teismas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neteisėtumą pareiškėjas sieja su tuo, jog patalpoje, kurioje atliekama asmens krata, yra šalta, temperatūra neatitinka nustatytų normų reikalavimų.
Byloje pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-02-08 patikrinimo akte Nr. EP-6 konstatuota, kad kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, joje nustatyta 15,6 laipsnio oro temperatūra. Nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 26 p. pažeidimas, kuris nustato, kad šaltuoju metų laikotarpiu bendrosios paskirties patalpose reglamentuojama 18–22 laipsnių oro temperatūra.
Atsižvelgiant į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-02-08 patikrinimo akte Nr. EP-6 nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad kratos patalpoje nėra įrengta šildymo sistema, temperatūra joje neatitinka nustatytų normų, galima būtų pripažinti esant CK 6.272 straipsnio 1 dalyje numatytus neteisėtus valstybės institucijos pareigūnų veiksmus (neveikimą), lemiančius valstybės civilinės atsakomybės atsiradimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Pažymėtina, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012, A858-1894/2012, A143-642/2013 ir kt.).
Aptariamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, nurodo, jog dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, žeminamas orumas, kankinama, patiriami nemalonumai, skausmas, sukeliamas nepatogumas, diskomfortas, sutrikdomas poilsis, kyla grėsmė susirgti.
Teismo vertinimu, nagrinėjimu atveju nėra pagrindo netikėti, jog nustatyti neteisėti valstybės institucijos pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir tam tikrus nepatogumus. Tačiau sprendžiant, ar patirta neturtinė žala atlygintina pinigais, pažymėtina, kad nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) – neužtikrinimas atitinkamos oro temperatūros kratos patalpoje, dėl kurio pareiškėjas teigia patyręs kankinimus, nepatogumus, skausmą, truko neilgai. Kaip nustatyta byloje (b. l 8-9), pareiškėjas iš/į Šiaulių tardymo izoliatorių nuo 2010-10-26 iki 2013-05-30 buvo konvojuotas 72 kartus, žiemos sezonu – 18 kartų. Tačiau teismas negali vertinti, kad visais šiais kartais, kai pareiškėjas būdavo kratos patalpoje, joje oro temperatūra neatitiko nustatytų normų. Be to, ko neginčija ir pats pareiškėjas, kratos atlikimo laikas yra 2–5 minutės, patikrinimo metu nustatyta oro temperatūra buvo tik 2,4 laipsnio mažesnė nei reglamentuota higienos normos, dėl to net esant nežymiam nukrypimui nuo Lietuvos higienos normoje nustatyto oro temperatūros reikalavimo, negalima teigti, kad nepatogumai, neigiami išgyvenimai galėjo būti intensyvūs.
Teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jo nurodyto neturtinės žalos atsiradimo fakto. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau aptartos faktinės bylos aplinkybės bei pakankamai nedidelis laikotarpis, kuris gali būti siejamas su pareiškėjo nurodytos tariamai patirtos neturtinės žalos atsiradimu, CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu savaime negali būti laikomi neturtinės žalos atsiradimo įrodymais.
Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teisės pažeidimo fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemonė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą dėl 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.