Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Skunde pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikotarpiu nuo 2012-09-13 iki 2014-07-01. Tuo tarpu iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012-09-13 iki 2013-06-25. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl šioje byloje vertins, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012-09-13 iki 2013-06-25.

Dėl ieškinio senaties

5. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2012-09-13 iki 2013-01-06. Lukiškių TI-K atsiliepime šiai pareiškėjo skundo daliai teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

6. CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

7. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui surašė tik 2016-01-06 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo laikotarpiu iki 2013-01-06. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 3 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.

8. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

9. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai už netinkamas kalinimo sąlygas prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tuo tarpu jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą žalai už laikotarpį nuo 2012-09-13 iki 2013-01-06 prisiteisti, byloje taip pat nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012-09-13 iki 2013-01-06, atmestina.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

10. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

11. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

12. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: nuo 2013-01-06 iki 2013-01-30 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 128, kurios plotas 7,87 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013-01-31 perkeltas į kamerą Nr. 133, kurios plotas 7,94 m², joje buvo laikomas iki 2013-06-25, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013-06-26 perkeltas į kamerą Nr. 184, kurios plotas 7,94 m², joje buvo laikomas iki 2013-09-25, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2013-09-26 perkeltas į kamerą Nr. 159, kurios plotas 7,94 m², joje buvo laikomas iki 2013-11-06, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013-11-07 perkeltas į kamerą Nr. 180, kurios plotas 7,94 m², joje buvo laikomas iki 2013-12-22, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2013-12-23 perkeltas į kamerą Nr. 281, kurios plotas 7,87 m², joje buvo laikomas iki 2014-01-21, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2014-01-22 perkeltas į kamerą Nr. 290, kurios plotas 7,76 m², joje buvo laikomas iki 2014-02-23, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014-02-24 perkeltas į kamerą Nr. 341, kurios plotas 7,95 m², joje buvo laikomas iki 2014-02-25, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys; 2014-02-26 perkeltas į kamerą Nr. 306, kurios plotas 8,09 m², joje buvo laikomas iki 2014-03-03, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2014-03-04 perkeltas į kamerą Nr. 329, kurios plotas 7,61 m², joje buvo laikomas iki 2014-03-23, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014-03-24 perkeltas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas 6,34 m², kameroje buvo 1 asmuo; 2014-03-25 perkeltas į kamerą Nr. 365, kurios plotas 6,48 m², joje buvo laikomas iki 2014-03-27, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2014-03-28 perkeltas į kamerą Nr. 277, kurios plotas 7,99 m², joje buvo laikomas iki 2014-04-01, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014-04-02 perkeltas į kamerą Nr. 278, kurios plotas 7,92 m², joje buvo laikomas iki 2014-05-22, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2014-05-23 perkeltas į kamerą Nr. 302, kurios plotas 8,05 m², joje buvo laikomas iki 2014-06-05, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2014-06-06 perkeltas į kamerą Nr. 264, kurios plotas 7,80 m², joje buvo laikomas iki 2014-06-24, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; 2014-06-25 išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

13. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013-01-06 iki 2014-06-25) Lukiškių TI-K buvo laikomas 535 dienas.

14. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

15. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 31 dieną, vadinasi, 504 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

16. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

17. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 504 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

18. Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

19. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

20. Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko temperatūros, drėgmės bei vėdinimo reikalavimų, todėl jose kaupėsi pelėsis.

21.1. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Šiltuoju metų laiku gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18–28 ?C, santykinė drėgmė turi būti 35-65 proc., o šaltuoju metų laiku – 18–22 ?C ir 35-60 proc. (26 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas).

21.2. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-01-27 raštas Nr. 13(15.10)-2-1054 (b. l. 58), kuriame nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra gavęs G. S. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

21.3. Iš atsakovės atstovo teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 21–43) matyti, jog Lukiškių TI-K kamerose atliktos visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (įskaitant kameras Nr. 112A ir Nr. 365, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) buvo nustatyta, kad: kamerose Nr. 112A ir Nr. 365 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, oro temperatūra ir santykinė drėgmė kamerose atitinka higienos normų reikalavimus (2014-04-09 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-633 (b. l. 23–24), 2014-06-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-909 (b. l. 23–24)). Daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai, byloje nėra. Pažymėtina, kad dalis byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytų duomenų nėra susiję su nagrinėjamu ginču, kadangi visuomenės sveikatos saugos kontrolė Lukiškių TI-K buvo atlikta laikotarpiais, kai pareiškėjas jau buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, todėl teismas šių patikrinimo aktų duomenimis šioje byloje nesiremia. Atitinkamai, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti kokius nors Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimus Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas.

22. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų suprastėjo jo sveikata, jam skaudėjo galvą. Šie pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Iš į bylą pateikto Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016-01-19 rašto Nr. S-326 (b. l. 8) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos, kuriai galėjo turėti įtakos jo laikymas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, nesikreipė. Kitų duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra.

23. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 5 000 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 5 000 Eur suma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

24. Lukiškių TI-K prašo atlyginti jo turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 2,34 Eur, kurias sudaro 39 A4 formato lapų kopijų parengimas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis LVAT praktika, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (žr. LVAT 2009-08-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2012-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–113/2012, 2009-05-11 nutartį administracinėje byloje Nr. AS575–233/2009, 2009-06-05 nutartį administracinėje byloje Nr. AS442–292/2009).

25. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K į bylą pateikė atsiliepimą (10 lapų) bei su nagrinėjamu ginču susijusią medžiagą (39 lapus). Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K dokumentus į bylą pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų Lukiškių TI-K nepatyrė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis ABTĮ nuostatomis bei LVAT praktika, Lukiškių TI-K prašymas priteisti iš pareiškėjo patirtas 2,34 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.