Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,

sekretoriaujant V. M., R. B., dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei, nuteistajam L. K., jo gynėjams advokatams A. B., V. G., nukentėjusiajai A. U.,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo L. K. ir jo gynėjos advokatės V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. K., pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmę nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

BK 66 straipsnio, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčio pagrindu, į paskirtosios galutinės laisvės apribojimo bausmės laiką nuspręsta įskaityti sulaikymo laiką, iš viso 1 dieną, ir L. K. paskirtos galutinės laisvės apribojimo bausmės laikas sumažintas 2 (dviem) dienomis.

L. K. skirtą kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gegužės 23 d., apie 16.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu, vieną kartą spyrė savo sugyventinei A. U. į pilvą, po ko ši pargriuvo ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą pasireiškusį odos nubrozdinimu kairio žasto srityje.Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. bei jo gynėja advokatė V. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje požymių. Taip pat apeliaciniame skunde pateiktas alternatyvus prašymas, panaikinti Kauno apylinkė teismo 2017 m. gruodžio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą esant BK 37 straipsnyje numatytiems pagrindams. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, nevertino jų visumos, kad prioritetą suteikė tik nukentėjusiosios parodymams, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo, o teismo padarytos išvados nėra motyvuotos. Pažymėtina, kad nukentėjusios A. U. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs, skyrėsi juose nurodytos faktinės įvykio aplinkybės, susijusios su spyriu į pilvo sritį. Tačiau pagal teismo medicinos specialisto išvadą nėra nustatyta sužalojimų pilvo srityje, todėl kaltinimas, kad nuteistasis spyrė nukentėjusiajai į pilvą, turėjo būti pašalintas kaip neįrodytas. Tokiu būdu nukentėjusios parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kaip neobjektyvūs ir nepagrįsti. Be to pirmosios instancijos teismas šališkai vertino liudytojų K. K. ir R. U. parodymus, kadangi jie, kaip teisingai konstatavo teismas, įvykio betarpiškai nematė. Tuo labiau liudytojo K. K. parodymų pagrįstumas kelia abejonių, kadangi jis įvykio aplinkybes pateikė iškreiptai, nenurodydamas tikslių faktų. Apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nepagrįstai atmetė prašymą teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoją apklausti G. J., kuris gyveno kartu su nukentėjusiąją ir nuteistuoju. Taip pat nepagrįstai buvo atmestas prašymas prie bylos prijungi L. K. sesers V. K. susirašinėjimą su nukentėjusiąją, kurį konstatavo antstolė R. S.. Liko neįvertinti ir nukentėjusios atsisveikinimo rašteliai bei UAB ,,(duomenys nesklebtini)“ 2017 m. spalio 30 d. raštas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas įrodymų ir atmesdamas prašymus, pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles bei užkirto kelią teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad tuo metu, kai nukentėjusioji puolė nuteistąjį, jis rankose laikė vaiką ir tam, kad nukentėjusioji priepuolio metu nesužalotų vaiko, jis suėmė ją už žastų ir nuvedė į miegamąjį. Taigi nukentėjusiąją jis suėmė siekdamas ją nuraminti, bet neturėjo tyčios sukelti jai fizinį skausmą ar juo labiau padaryti kitokio pobūdžio sužalojimus. Dėl šių priežasčių jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip mažareikšmiai. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino gydytojo S. V. duotus parodymus, kiek jie susiję su fiziniu smurtu tarp nukentėjusios ir jo.Apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad šiuo atveju nukentėjusiajai A. U. padaryti sužalojimai – nežymus sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, turėtų būti daroma išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog jam negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistojo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas, tokiu būdu apeliantas nurodo, jog jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, dėl veikos mažareikšmiškumo. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis L. K. ir nukentėjusioji A. U. pateikė rašytinį susitarimą dėl kaltininko ir nukentėjusiosios susitaikymo. Šio prašymo pagrindu L. K. atsisakė apeliaciniame skunde pateiktų reikalavimų ir pakeitė apeliacinio skundo reikalavimą prašydamas baudžiamąją bylą nutraukti, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Prokurorė naujai pateiktam prašymui neprieštaravo.Nuteistojo L. K. ir jo gynėjos advokatės V. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Šiuo atveju nuteistasis L. K., pateikęs apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme pakeitė apeliaciniame skunde suformuluotą reikalavimą, prašydamas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai susitaikius, tokiu būdu jo kaltės klausimas nagrinėjamu atveju nekvestionuojamas, faktinės įvykio aplinkybės nevertinamos. Tuo labiau, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis L. K. patvirtino faktą, jog prieš nukentėjusiąją A. U. naudojo fizinį smurtą, kurio rezultate jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 straipsnio 2 dalis), kad dėl savo padarytos nusikalstamos veikos jis nuoširdžiai gailisi. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai nuodugniai nenagrinėjami. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, L. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tai yra nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), kas atitinka formalų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, instituto taikymo pagrindą. Tačiau be šio formalaus pagrindo, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, asmenims susitaikius, instituto taikymui būtina nustatyti ar yra BK 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytos sąlygos, tai yra ar atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nesant bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 38 straipsnio nuostatų taikymas kaltininko atžvilgiu yra negalimas. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 38 straipsnio nuostatoms taikyti, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti įgyvendinta besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes.Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis L. K. pirmosios instancijos teisme kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino, tačiau apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu kaltu, dėl spyrių nukentėjusiajai A. U. prisipažino pilnai, bei dėl savo atliktų neteisėtų veiksmų nukentėjusios atžvilgiu nuoširdžiai gailėjosi. Kauno apygardos teismui pateiktame susitarime dėl kaltininko ir nukentėjusios susitaikymo, nuteistasis L. K. taip pat prisipažino dėl nusikalstamos veikos. Šių duomenų kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo netikėti nuteistojo išsakyta pozicija, dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir konstatuoja, jog tai yra viena iš BK 38 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau vien šios sąlygos egzistavimas nėra absoliutus pagrindas aptariamo instituto taikymui. Tokiu būdu vertinamos ir kitos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos kartu su nuteistąjį charakterizuojančiais duomenims, kurie neabejotinai atskleidžia tai, kokia asmenybė yra L. K., ar jo padaryta nusikalstama veika buvo tik atsitiktinė, įtakota nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, o gal buvo nuteistojo susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos rezultatas. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nenustatyta, kad nukentėjusioji A. U. nusikalstamais L. K. veiksmais būtų patyrusi turtinę ar neturtinę žalą. Tai Kauno apygardos teismui pateiktame prašyme patvirtino ir pati nukentėjusioji nurodydama, kad nei turtinės, nei neturtinės žalos, dėl jos atžvilgiu naudoto fizinio smurto, ji nepatyrė. Esant tokiems duomenims teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam L. K. neatsirado prievolė atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, kadangi ji nepadaryta. Taip pat apygardos teismui pateiktas prašymas patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusioji ir nuteistasis susitaikė. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek L. K., tiek ir A. U.. Ji nurodė, kad prašymą dėl susitaikymo pateikė laisva valia, kad dėl prašymo jos atžvilgiu jokio pobūdžio prievarta naudojama nebuvo. Nuteistasis ir nukentėjusioji bendrai augina savo sūnų ir toliau nori gyventi kaip pilnavertė šeima, ir tai turėjo įtakos jų apsisprendimui susitaikyti. Visi šis aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos dėl žalos atlyginimo ir asmenų susitaikymo, kurios be kita ko taip pat sudaro pagrindą susitaikymo instituto taikymui. Šiuo atveju, sprendžiant klausimą ar baudžiamoji byla gali būti nutraukta atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius, svarbu įvertinti L. K. charakteristiką, kiek tai leidžia teismui manyti, jog ateityje nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis L. K. iš esmės yra charakterizuojamas vien teigiamai, praeityje neteistas (b. t. 1, b. l. 58), ir nors administracine tvarka baustas (b. t. 1, b. l. 59-61), tačiau padaryti pažeidimai susiję su kelių eismo saugumo pažeidimais, kurie nėra smurtinio pobūdžio, kas šios situacijos kontekste, galėtų turėti įtakos sprendžiant dėl jo nusikalstamo elgesio perspektyvos ateityje. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad L. K. yra dirbantis (b. t.1, b. l. 63). Apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis kartu su nukentėjusiąja augina sūnų, kas atskleidžia nuteistojo stiprius socialinius ryšius ir siekį pilnavertiškai auginti mažametį vaiką, užtikrinant jo tinkamą raidą. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad L. K. yra teigiama asmenybė, neturinti nihilistinio požiūrio į teisę bei teisinę valstybė, kad nėra duomenų leidžiančių teigti, kad nuteistasis turi susiformavusią neigiamą vertybių orientaciją, kuri galėtų paskatinti jį daryti nusikalstamas veikas ir ateityje. Aptartų duomenų visumoje apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos atleisti L. K. nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai susitaikius. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina BK 38 straipsnio pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

nuteistojo L. K. ir jo gynėjos advokatės V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, nuteistąjį L. K., padariusį nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, baudžiamąją bylą nutraukti.