Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Giačaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant nuo 24 valandos iki 6 valandos būti namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. J. paskirta BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir nustatyta, kad įpareigojimas turi būti vykdomas 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo nuteista už tai, kad 2017 m. rugsėjo 11 d., apie 20.30 val., gyvenamame name, (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebusi nepilnametei globotinei R. M., gim. (duomenys neskelbtini), už plaukų ir pargriovusi ant plytelių, tempė plaukus, tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau nemažiau nei keturis kartus, koja spyrė nukentėjusiajai į nugaros sritį bei į kairės pusės šoną, po to nukentėjusiajai R. M. nuėjus į jai priklausantį kambarį, K. J. tyčia sugriebusi nepilnametei globotinei R. M. tempė už plaukų, po to, tęsdama savo nusikalstamą veiką K. J. virtuvėje tyčia sugriebusi R. M. tempė už plaukų ir vieną kartą sudavė musių mušykle nukentėjusiajai per skruostą, savo veiksmais sukėlė R. M. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios K. J. apeliacinis skundas tenkinamas.

7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas K. J. kalta dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nesilaikė. Skundžiamame nuosprendyje išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, neatsižvelgta ir neįvertintos visos bylos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog K. J. tyčia savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai R. M. fizinį skausmą, tačiau tokia išvada padaryta nepašalinus prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių.

19. Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

25. Iš Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad E. S. pateikė R. M. susirašinėjimo su K. J. žinučių turinio nuotraukas (1 t., b. l. 106–121). Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad K. J. klausia R. M., gal atvažiuoti pas ją, gal reikia jai ką nors atvežti, R. M. klausia, ar gali atsiimti kaltinimus.

26. Iš 2017 m. spalio 17 d. savanoriško daiktų pateikimo protokolo matyti, kad K. J. savanoriškai pateikė musių muštuką (t. 1, b. l. 98–100). Daiktas apžiūrėtas, apžiūros metu fiksuota, kad musių muštukas yra oranžinės spalvos, 42 cm ilgio. Muštukas perduotas į Marijampolės AVPK daiktų saugyklą (1 t., b. l. 101–105).

27. Iš 2017 m. spalio 16 d. apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus namą nustatytas patalpų išsidėstymas (1 t., b. l. 90–92).

28. Iš įtariamosios K. J. gynėjo advokato R. M. 2017 m. gruodžio 19 prašymo ikiteisminiam tyrimui papildyti bei prie jo pridėto R. M. susirašinėjimo su K. J. (1 t., b. l. 183–187) matyti, kad R. M. nurodo, jog per savo kvailumą vos nepaliko ir įskaudino K. J., o apie tai, kad ji smaugė ir mušė nukentėjusiąją, prikūrė R. M. draugė. Pranešimuose nukentėjusioji nurodo, kad ji buvo apsėsta ir nesuvokė ką daro bei kad apšmeižė K. J., taip pat nurodo, kad gailisi visko, ką pasakė apie ją blogo ir padarė gėdos, prašo atleisti.

29. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas konstatuoja, jog K. J. nepagrįstai inkriminuojama tai, kad ji tyčia savo veiksmais sukėlė R. M. fizinį skausmą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nes byloje esančių įrodymų nepakanka K. J. kaltei pagrįsti. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje tarp K. J. ir R. M. įvyko konfliktas, tačiau nėra pagrindo pripažinti įrodyta, kad konflikto metu K. J. vartojo fizinį smurtą R. M. atžvilgiu.

30. Iš esmės kaltinimai K. J. yra paremti nukentėjusiosios R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti pradiniai nukentėjusiosios paaiškinimai – esą globėja K. J. sudavė apie 5 smūgius į veidą, tąsė už plaukų bei 3 smūgius spyrė kojomis į nugaros sritį (1 t., b. l. 5, 7-8). Nukentėjusioji R. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus. 2017-09-14 liudytojo apklausos pas tyrėją metu nurodė, kad nuteistoji ją sugriebė už plaukų ir įsitempė į koridorių. Parsimetė ant grindų ir tampė po grindis. Koja spardė į nugarą, įspyrė keturis kartus. Kai paleido, nuėjo į savo kambarį. Mama atėjo į kambarį, liepė išplauti grindis virtuvėje. Kai ėjo plauti, tai vėl sugriebė už plaukų ir tampė jos kambaryje. Kai paleido, ėjo į virtuvę plauti grindų. Virtuvėje atėjusi su „pliotne“ vieną kartą sudavė per kairės pusės skruostą (1 t., b. l. 11). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji R. M. parodė, kad K. J. įvykio metu ranka sugriebė už palaidų plaukų, įsitempė į koridorių. Parsimetė ir tampė po grindis. Spardė į nugarą, paskui į kairės pusės šoną, skaudėjo, buvo mėlynė, nugaroje mėlynių nebuvo. Po to nuėjo į savo kambarį, čia atėjusi mama šaukė, liepė virtuvėje išplauti grindis, vėl tąsė už plaukų. Plaunant virtuvės grindis, K. J. trečią kartą tąsė už plaukų, su „pletne“ trenkė per veidą, veidas paraudo (1 t., b. l. 19-20).

31. Vertinant šių parodymų visumą, svarbu pažymėti, kad nukentėjusiosios parodymai apie nuteistosios veiksmus nėra nuoseklūs. Pirminiuose paaiškinimuose nurodoma, kad K. J. ją tampė už plaukų, sudavė apie 5 smūgius į veidą bei 3 kartus spyrė į nugarą. Vėliau nurodoma, kad ją tampė už plaukų ir 4 kartus įspyrė į nugarą. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji nurodė, kad buvo tampoma už plaukų, jai spardė į nugarą, paskui į kairės pusės šoną, buvo mėlynė.

32. Taigi nukentėjusiosios parodymai apie jos atžvilgiu pavartoto smurto pobūdį nėra nuoseklūs. Jos parodymai neatitinka ir specialisto išvadoje Nr. G632/2017(09) užfiksuotiems objektyviems duomenims, kur jokių sužalojimų nukentėjusiajai (tame tarpe ir nurodomos mėlynės kairės pusės šone), kuriuos galėjo padaryti nuteistoji K. J., nenustatyta (t. 1, b. l. 38).

33. Specialistas V. V., nukentėjusiąją R. M. apžiūrėjęs asmeniškai, nurodė, jog išorinių sužalojimų nebuvo konstatuota, žymių, kad būtų tampyta už plaukų, nebuvo. Specialistas neatmetė galimybės, kad tie sužalojimai, jeigu jie buvo, per tiek laiko galėjo išnykti (įvykis buvo 2017 m. rugsėjo 11 d., specialisto apžiūra - 2017 m. rugsėjo 19 d.). Tačiau pažymėtina, jog VšĮ „Marijampolės ligoninė“ pediatro nukentėjusioji R. M. buvo apžiūrėta 2017-09-13 14:23 val. (žr. paminėtos specialisto išvados tiriamąją dalį), tai yra po tiriamo įvykio praėjus tik pusantros paros. Minėtos apžiūros metu taip pat nebuvo nustatyta jokių objektyvių sužalojimų, išskyrus savęs žalojimo požymius. Tokiu būdu medicininiai duomenys nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, priešingai, paneigia nukentėjusiosios parodymus, kad neva nuo nuteistosios spyrių jai kairiajame šone atsirado mėlynė.

34. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos yra padarytos vykstant konfliktui šeimoje, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus.

35. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp nuteistosios K. J. ir nukentėjusiosios R. M. buvo nemaži nesutarimai dėl pareigų auklėjimo srityje nesilaikymo. Marijampolės savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus rašte konstatuojama, jog R. M. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje buvo teikiama švietimo specialistų pagalba. 2017 m. pavasarį pablogėjus santykiams tarp rūpintojos (K. J.) ir mergaitės, kilus nesutarimų dėl pareigų ir taisyklių nesilaikymo, K. J. kreipėsi pagalbos į Marijampolės VTAS, rekomenduotos GIMK specialistų pagalba. Marijampolės socialinės pagalbos centre buvo teikiama socialinė – psichologinė pagalba (1 t., b. l. 44). (duomenys neskelbtini) gimnazijos rašte pažymima, kad R. M., susidūrusi su sunkumais, sunkiai tramdo emocijas, elgiasi impulsyviai, linkusi konfliktuoti. Negeba įvertinti situacijos ir numatyti pasekmių. Lengvai pasiduoda blogai įtakai. Klasėje artimai susidraugavo su keliomis mergaitėmis, su kuriomis bėgo iš pamokų. Buvo pastebėta rūkanti už mokyklos ribų. Globėja charakterizuojama teigiamai. 2017 m. gegužės mėn. klasės auklėtoja kreipėsi į gimnazijos administraciją dėl R. nesutarimų su globėja. Mergaitės teigimu, nesutarimai kilo dėl draugų pasirinkimo, mokymosi, laisvalaikio. Ji teigianti, kad globėja jos nesupranta. Gimnazijos vaiko gerovės komisija organizavo R., globėjos, klasės auklėtojos, Marijampolės sav. VTAS vedėjo susitikimą. Susitikimo metu buvo kalbėta apie konflikto priežastis, priimti susitarimai, numatyti pagalbos būdai šeimai (1 t., b. l. 50).

36. Teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji yra linkusi konfliktuoti, meluoti. Liudytoja O. G., socialinė pedagogė, parodė, kad R. M. yra linkusi fantazuoti, dažnai papuldavo į barnius ir konfliktus, buvo pradėjusi bėgti iš pamokų, išsisukinėdavo, kaltu įvardindavo kitą, nors pati būdavo kalta dėl susidariusios situacijos. Liudytojas E. J. parodė, kad nelabai tikėjo R. M. pasakojimais, kad ją sumušė mama, nes nukentėjusioji dažnai meluoja, žino, kad ji specialiai darydavo nesąmones, kad papultų į vaikus namus. Pirmosios instancijos teismas liudytojos O. G. parodymus vertino kaip R. M. charakterizuojančio pobūdžio aplinkybes ir nurodė, kad jos parodymai nėra reikšmingi paneigiant ar patvirtinant smurto naudojimo faktą. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, šios liudytojos, kaip pedagogės, nuolat bendravusios su nukentėjusiąja, taip pat ir liudytojo E. J. paminėti parodymai, kitų įrodymų kontekste, yra reikšmingi vertinant nukentėjusiosios parodymus kaip nepatikimus.

37. K. J. gynėjas pateikė 2017 m. gruodžio 13 d. susirašinėjimą su nukentėjusiąja R. M. (1 t., b. l. 184–187), iš kurio matyti, kad R. M. nurodo buvusi apsėsta, nesuvokianti, ką darė, taip pat nurodė, kad prikurti apie smaugimą ir mušimą buvo kurstoma ir apakinta draugės, gailisi apšmeižusi K. J. (1 t., b. l. 186). Šio susirašinėjimo turinys patvirtina, kad nukentėjusioji po įvykio praėjus 3 mėnesiams, gailisi, jog apie globėją pranešė blogas žinias ir tokiu būdu jai pakenkė. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai nepaneigia pradinių nukentėjusios parodymų, tačiau šios aplinkybės, gretinant su aukščiau aptartais faktais, teismui taip pat kelia pagrįstas abejones dėl pirminių nukentėjusiosios R. M. parodymų teisingumo.

38. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. M. buvo nuosekli ir teismui nėra pagrindo abejoti jos parodymų teisingumu, nėra teisinga ir neparemta įrodymų analize.

39. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duotų parodymų analizė leidžia pripažinti juos nepatikimais, o sprendžiant K. J. kaltės klausimą, remtis tais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos ji davė apklausta apeliacinės instancijos teisme, juo labiau, kad R. M. šiuo metu yra sulaukusi 16 metų amžiaus, parodymus davė prisiekusi ir įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nukentėjusioji R. M., apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pripažino, kad įvykio metu buvo supykusi, su K. J. apsižodžiavo, tačiau fizinis smurtas jos atžvilgiu nebuvo naudojamas ir tik iš išgąsčio pasakė, kad ją spardė, tampė už plaukų. Norėjo atsiimti kaltinimus, tačiau bijojo jai galinčių kilti pasekmių.

40. Viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu K. J. savo kaltę neigė nurodydama, kad įvykio dieną R. M. grįžus į namus, paklausė jos ar ji gali išplauti virtuvės grindis, ši pradėjo šaukti, kad negali, užduota daug namų darbų. Vėliau apie 18 val. pamatė, kad grindys neišplautos, tada šaukė nukentėjusią, tačiau jos nerado. Vyras pasakė, kad ji išėjusi. R. M. namo sugrįžo apie 21.30 val. paklausta kur buvo, nurodė, kad pas draugę, pradėjo šaukti. Paklausta, kodėl meluoja, atsikirtinėjo. Pasakė, kad dėl melo daugiau jos neišleis. Paaiškino, kad elgiasi netinkamai, neatsakingai, kalbėjo griežtai, tačiau nerėkė ir fizinio smurto nenaudojo. Pirmosios instancijos teismas jos parodymus vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės, kadangi, teismo teigimu, jie paneigti visuma byloje ištirtų duomenų, kurie pripažįstami įrodymais. Tačiau, įvertinus byloje surinktus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus, aukštesnysis teismas su tokia išvada nesutinka.

41. K. J. parodymus patvirtina apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojais nuteistosios sutuoktinio S. J. ir dukters E. T. parodymai, iš kurių seka, kad 2017 m. rugsėjo 11 d., apie 20.30 val. tarp K. J. ir R. M. kilo barnis, tačiau fizinis smurtas vartojamas nebuvo.

42. Pirmosios instancijos teismas, kaip nuteistąją kaltinančius įrodymus vertino liudytojų A. J., E. J., L. J. parodymus apie tai, jog R. M. jiems minėjo, jog ją sumušė K. J.. Tačiau įvertinus susiklosčiusius konfliktiškus santykius tarp globėjos ir globotinės, tai, kad nukentėjusioji buvo pabėgusi iš namų ir turėjo liudytojams nurodyti savo tokio elgesio priežastį, minėti liudytojų parodymai turi būti vertinami per pačios nukentėjusiosios parodymų patikimumo prizmę. Taigi šių liudytojų parodymai apie paminėtas aplinkybes nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir, pripažinus, kad pirminiai nukentėjusios parodymai yra nepatikimi, negali būti pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

43. Išvados apie nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatikimumą nepaneigia ir susirašinėjimo socialiniuose tinkluose tarp K. J. ir R. M. turinys (1 t., b. l. 106-121). Pirmosios instancijos teismas tai laikė kaltinančiais įrodymais, netiesiogiai patvirtinančiais, kad nuteistoji siekė susitikti su nukentėjusiąja ir darė jai įtaką. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, minėtas susirašinėjimas nei patvirtina, nei paneigia įvykio, kuriuo kaltinama K. J., aplinkybes. Iš susirašinėjimo matyti, kad pati nukentėjusioji savo iniciatyva klausia „o galima bus atsiimti kaltinimus?“, taip pat rašo, kad „žinau labai įskaudinau tave nenoriu kad daugiau kentėtai per mane noriu kad jus be manes gražiai gyventut ir būtu laimingi“ (1 t., b. l. 116). Taigi susirašinėjimas nepatvirtina, kad nuteistoji įkalbinėjo ar nurodinėjo nukentėjusiajai pakeisti parodymus, tai yra meluoti. Vien tai, kad K. J. pasiūlė susitikti su nukentėjusiąja, savaime nepatvirtina, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes.

44. Objektyvių duomenų, patvirtinančių pirminius nukentėjusiosios parodymus dėl fizinio smurto naudojimo, byloje nėra. Be to, byloje nustatytas ir galimas nukentėjusiosios motyvas apkalbėti K. J. – noras atsikratyti kontrolės namuose, gauti daugiau laisvės ir galimas noras tokiu būdu grįžti į globos namus.

45. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti, o nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nenustatyta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog nagrinėjamo įvykio metu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis K. J. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai R. M..

46. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d nuosprendis K. J. atžvilgiu naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis, K. J. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

47. BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, todėl 2017 m. spalio 17 d. savanoriškų daiktų pateikimo protokolu paimtas K. J. savanoriškai pateiktas musių muštukas, kuris buvo perduotas į Marijampolės AVPK daiktų saugyklą, grąžintinas K. J..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios K. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 28 d nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Daiktą, turintį reikšmės baudžiamajai bylai tirti ir nagrinėti – musių muštuką, grąžinti K. J..