Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 286 str. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinus griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš A. A. nukentėjusiajai A. P. 10000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. gegužės 3 d., apie 0 val. 15 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie kavinės-baro „Visą parą“, esančios Architektų g. 152a, Vilniuje, asmeninio konflikto su G. P. metu, tyčia peiliu sudavė jam ne mažiau kaip šešis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas du kiauryminius durtinius pjautinius krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimus, pjautinį veido sužalojimą su nosies pagrindo ir kairio skruosto paviršiniu įpjovimu, du aklus durinius pjautinius dešinio žasto viršutinio trečdalio sužalojimus, paviršinį pjautinį dešinio riešo sužalojimą alkūniniame paviršiuje, ko pasėkoje, nuo kiauryminio durtinio pjautinio kairės krūtinės ląstos pusės sužalojimo, kurio metu buvo pažeistas kairysis širdies skilvelis ir krūtininė aorta, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei hemoraginiu šoku, nukentėjusysis G. P. mirė, t.y. tokiu būdu tyčia jį nužudė.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje, iš karto po to, kai nužudė G. P. , siekdamas išvengti sulaikymo, R. K. nurodžius mesti peilį ir prisistačius policijos pareigūnu bei parodžius jam tarnybinį pažymėjimą, laikydamas peilį rankoje ir grasindamas jį panaudoti, ėjo link R. K. ir metė peilį į jį, bet R. K. pasitraukus kliudė tik jo drabužius, po to, A. A., priėjęs prie R. K. , bandė kaire ranka suduoti vieną smūgį pastarajam į veidą, bet R. K., pasilenkdamas į šalį, šio smūgio išvengė ir, panaudodamas kovinių imtynių veiksmus, paguldė A. A. ant žemės, taip jį sulaikydamas, t.y. tokiu būdu A. A. pasipriešino valstybės pareigūnams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas – patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamas veikas. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl šių veikų įrodytumo, kvalifikacijos, bausmės dydžio ir kitų turinčių reikšmės bylai aplinkybių nepaneigia.

Nuteistasis faktiškai neginčija, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam peiliu dėl ko pastarasis mirė. Tačiau iš skundo prasmės seka, jog G. P. gyvybę jis atėmė gindamasis nuo agresyvaus nukentėjusiojo puolimo. Šis apelianto teiginys neatitinka tikrovės. Iš liudytojos A. M. parodymų matyti, kad konfliktą išprovokavo pats nuteistasis, įkyriai reikalaudamas duoti išgerti alaus, stumdydamas nukentėjusįjį, dėl ko tarp A. A. ir G. P. kilo konfliktas, jie nugriuvo ant žemės. Kad nuteistasis (o ne nukentėjusysis), laikydamas rankoje peilį, priėjo prie G. P. ir smogė peiliu jam į pilvo sritį patvirtino R. K. ir V. K. . Taigi, nuteistasis nebuvo užpultas. Jam joks realus ir akivaizdus pavojus negrėsė. Iš to seka, kad A. A. nebuvo būtinosios ginties būklėje. Tai iš esmės patvirtina ir vėliau sekę agresyvūs nuteistojo veiksmai R. K. atžvilgiu.

Kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų A. M. ir A. S. parodymais vien dėl to, kad jie nusikaltimų padarymo metu buvo išgėrę. A. M. parodė, kad išgertas alkoholio kiekis jai nekliudė teisingai suvokti ir prisiminti įvykio aplinkybes. Tai yra nepaneigta. Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas nenurodo kitų įtikinamų priežasčių dėl kurių A. M. ar A. S. galėtų jį apkalbėti.

Nuteistojo teiginys, jog paminėta liudytoja negalėjo duoti nenaudingų parodymų prieš savo sugėrovą, nes tai prieštarautų jos interesams, yra nesuvokiamas ir logiškai nepaaiškinamas, juo labiau, kad tokiu sugėrovu nurodytą dieną buvo ir pats apeliantas.

Iš liudytojų A.M., A.S., V.V., nukentėjusiosios A. P. parodymų taip pat seka, jog apeliantas yra konfliktiška asmenybė, kuri iškilusius nesutarimus linkusi spręsti naudojant peilį. Kad apeliantas išgėręs tampa nebevaldomas, pripažįsta ir nuteistojo motina L.A. Manyti, jog visi šie asmenys be jokių priežasčių apkalba A. A. nėra pagrindo. Bylos duomenys taip pat neginčijamai patvirtina, kad G. P., skirtingai nuo apelianto, yra ramaus būdo, nelinkęs konfliktuoti. Todėl nuteistojo samprotavimai apie jo ir G. P. jėgų santykį, girtumą ir šių aplinkybių tariamą įtaką konflikto pradžiai yra neįtikinami. Nekyla abejonių, kad tam, jog peiliu sužaloti girtą nukentėjusįjį, nereikėjo nei ypatingos jėgos, nei išskirtinio vikrumo.

Byloje nėra jokių duomenų, kad reikšmingas nusikaltimų tyrimui aplinkybes, be A.M., A.S., R.K., V.K., matė ir kiti asmenys. Tokių asmenų nenurodo ir pats apeliantas.

A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 144-145, 146, 150-151, 154-164 t. 1 ), tiek teisme visą laiką nuosekliai aiškino, kad aplinkybių, susijusių su pasipriešinimu R. K. neprisimena. Tuo tarpu apeliaciniame skunde jis jau teigia priešingai, t.y. nurodo, kad R.K. statusas jam sukėlė abejonių, nes jis buvo ne uniformos, o tamsoje tarnybinio pažymėjimo įžiūrėti negalėjo.

Kolegijos nuomone, policijoje tarnaujantis asmuo visur ir visada turi valstybės tarnautojo statusą, nepriklausomai nuo to ar jis vilki uniformą ar ne. Kitas dalykas ar kaltininkas suvokia, kad priešinasi valstybės tarnautojui (šiuo atveju policijos pareigūnui). Iš R. K. ir V. K. parodymų seka, jog R. K. prisistatė, parodė tarnybinį pažymėjimą. Taigi, duotoje situacijoje R. K. padarė viską, kad įtikintų nuteistąjį, jog jis priešinasi policijos darbuotojui. Tai, kad A. A. galimai neįžiūrėjo tarnybinio pažymėjimo, neturi jokios reikšmės jo veikos juridiniam įvertinimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas net neprašė parodyti pažymėjimo kitoje vietoje, kurioje būtų geresnis apšvietimas, o iš karto metė peilį į R. K. , puolė jį kumščiais.

Šios aplinkybės ir R. K. ir V. K. parodymai leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad A. A. suvokė, jog grasina panaudoti smurtą ir jį naudoja policijos darbuotojo atžvilgiu. Todėl apygardos teismo sprendimas pripažinti apeliantą kaltu pagal BK 286 str. yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo pradžioje (b.l. 144-145 t. 1) aplamai neigė sudavęs smūgius peiliu nukentėjusiajam G. P. Vėliau jis davė melagingus parodymus, kad nukentėjusįjį nužudė gindamasis nuo jo. Apeliaciniame skunde A. A. nepagrįstai ginčija savo kaltę dėl pasipriešinimo policijos darbuotojui. Todėl negalima teigti, jog apeliantas pripažįsta padaręs nusikaltimus ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę už tyčinį nužudymą, kuris priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 6 d.), sukėlusių neatstatomas pasekmes, BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t.y. atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, sunkinančios atsakomybę aplinkybės buvimą ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, apelianto sveikatos būklę. Jam paskirta bausmė nežymiai viršija sankcijos vidurkį. Ši bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra pagrindo.

Tai, kad pirmosios instancijos teisme A. A. pripažino civilinį ieškinį (10000 Lt), o apeliaciniame skunde jį ginčija, dar kartą įrodo, jog jis nesigaili padaręs nusikaltimą.

5000 Lt neturtinė žala už tyčinį gyvybės atėmimą jokiu būdu negali būti laikoma per didelė.

5000 Lt materialinė žala ryšium su paminklo, tvorelės įrengimu, kapavietės sutvarkymu yra reali. Byloje yra duomenų, jog šie darbai kainuos ženkliai daugiau. Todėl teigti, jog 10000 Lt ieškinys, kurį pats apeliantas pirmosios instancijos teisme pripažino kaip pagrįstą ir kuris dėl objektyvių priežasčių nėra smulkiai apskaičiuotas, yra per didelis, taip pat nėra pagrindo. Tokiai išvadai lemiamos reikšmės neturi ir ta aplinkybė, kad nuteistasis yra II-os grupės invalidas. Akivaizdu, kad nukentėjusioji A. P., reikalaudama priteisti iš nuteistojo tik 10000 Lt, nepagrįstai praturtėti nesiekia.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A.A. apeliacinį skundą atmesti.