Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-10-24 · Administracinė byla Nr. AS-403-390-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-10-24
Bylos Nr.
AS-403-390-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Utenos apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 50.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS6-390/2006Procesinio sprendimo kategorija 42.2; 50.3.1(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2006 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Utenos apskrities viršininko 2006 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. 3-162 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo”, įpareigojantį pareiškėją iki 2006 m. birželio 1 d. nugriauti kelio užtvarą, pastatytą Utenos r., Tauragnų sen., Minčios k., ir sutvarkyti statybvietę. Paminėtame įsakyme pareiškėjas taip pat buvo įspėtas, kad nenugriovus kelio užtvaros iki nurodytos datos, dėl įpareigojimų vykdymo bus kreipiamasi į teismą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 6 d. nutartimi nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, t. y. ginčus dėl viešosios teisės reguliuojamų santykių (3 ir 15 straipsniai). Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės kaip lygiateisiai subjektai dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose. Šiuose santykiuose valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, vertintinus kaip juridiniai faktai, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Viešojo administravimo institucijų veikla joms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas, kadangi administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Dėl šios priežasties šio subjekto priimti aktai, dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Tokiu būdu, daroma išvada, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirtas nagrinėjimas ginčų, kurių išsprendimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu.

Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų skundo priedų matyti, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas 2005 m. gruodžio 13 d. pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas, neturėdamas nustatyta tvarka suderinto supaprastinto projekto, Utenos rajone, Tauragnų sen., Minčios kaime ant vietinės reikšmės kelio, einančio į Minčiakampio kaimą, pastatė rakinamą užtvarą. Todėl teismas padarė išvadą, kad tarp pareiškėjo ir Utenos apskrities viršininko administracijos yra kilęs ginčas, susijęs su statinio statybos taisyklių pažeidimais. Teismas pažymėjo, kad normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo pasekmes numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis, kuriame yra nurodytas ir šių pasekmių pobūdis, t. y. kad jos yra civilinio teisinio pobūdžio. Šis CK 4.103 straipsnis nustato, kad ginčus, susijusius su statinio taisyklių ar leidimo statybai išdavimo tvarkos pažeidimais, nagrinėja teismas, kuris gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti. Atsižvelgęs į civilinės teisės normų, reglamentuojančių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilines teisines pasekmes, nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Utenos apskrities viršininko įsakymas, nors ir yra priimtas viešojo administravimo subjekto, tačiau toks individualus teisės aktas yra priimtas ne viešojo administravimo srityje, o įgyvendinant teisės normų priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje. Šio akto priėmimas yra tam tikra stadija įstatymų nustatyta tvarka sprendžiamo ginčo dėl statinio, pastatyto pažeidžiant normatyvinius statybos techninius dokumentus, pažeidimų pašalinimo. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos numato ikiteisminę normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo pasekmių pašalinimo tvarką. Pagal ją apskrities viršininkas ar kitos įgaliotos institucijos yra įpareigotos pareikalauti iš statytojo (užsakovo) savo lėšomis statinį nugriauti ir sutvarkyti statybvietę. Ir tik statinio statytojui gera valia neįvykdžius tokio įpareigojimo, apskrities viršininkas privalo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl pažeidimo pašalinimo (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis).

III.

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartį ir priimti jo skundą nagrinėjimui pirmosios instancijos administraciniame teisme.

Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 3 straipsnio l dalis nustato, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, o ABTĮ 15 straipsnio l dalis įtvirtina šio konkretaus ginčo priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjas mano, kad civilinės kompetencijos teismuose toks ginčas galėtų būti nagrinėjamas tik tuo atveju, jeigu Utenos apskrities viršininko administracija ar kitas asmuo, kurio teisės ir interesai yra pažeidžiami ar ginčijami, kreiptųsi į bendrosios kompetencijos teismą. Pažymi, kad šiuo atveju jis kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą viešojo administravimo subjekto priimtą įsakymą, o tokie skundai yra priskirtini ir nagrinėtini administracinės kompetencijos teismuose pagal ABTĮ 15 straipsnį bei 18 straipsnio 2 dalies l punktą. Panevėžio apygardos administracinis teismas neteisingai interpretuoja skundą, teigdamas, kad šis aktas yra “priimtas įgyvendinant teisės normų priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje”. Pareiškėjas teigia, kad viešojo administravimo subjektas yra skyręs pareiškėjui nuobaudą dėl administracinio teisės pažeidimo, kurios teisėtumo klausimas šiuo metu yra nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, t. y. tarp viešojo administravimo subjekto ir pareiškėjo jau yra susiklostę ne civiliniai, o administraciniai teisiniai santykiai, kadangi viešojo administravimo subjektas ginčo civilinio proceso tvarka nesprendė. Mano, kad kol administracinės nuobaudos klausimas nėra išspręstas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ar kitas procesinis sprendimas nėra įsiteisėjęs, viešojo administravimo subjektas neturėjo teisės priimti skundžiamo individualaus teisės akto, kadangi pagal ABTĮ 6 straipsnio l dalį teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti pareiškėjo skundą dėl individualaus teisės akto pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįstas ir dėl ABTĮ 6 straipsnio l dalies pažeidimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą Utenos apskrities viršininko administracija prašo pareiškėjo atskirąjį skundą patenkinti iš dalies, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo, kad apskrities viršininkas – tai viešojo administravimo subjektas, įgyvendinantis valstybės politiką regioninės plėtros, sveikatos priežiūros, teritorijų planavimo bei kitose srityse (Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 5 straipsnio l punktas). Apskrities viršininkas pagal Apskrities valdymo įstatymo 9 straipsnio 5 punktą organizuoja statinių projektavimo, statybos, statinių pripažinimo tinkamais naudoti, griovimo valstybinės priežiūros vykdymą. Tarp pareiškėjo, savavališkai pastačiusio statinį, ir Utenos apskrities viršininko, vykdžiusio statybų valstybinę priežiūrą bei priėmusio įsakymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, yra susiklostę administraciniai, o ne civiliniai teisiniai santykiai. ABTĮ 15 straipsnio l dalies l punktas vienareikšmiškai nustato, jog: „administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus”. Ši nuostata leidžia daryti išvadą, jog apskrities viršininko, kaip viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio valstybės politiką tam tikrose srityse, priimtas teisės aktas, konkrečiu atveju – įsakymas, turi būti skundžiamas administraciniam teismui.

Atsakovas taip pat nurodė, kad apskrities viršininkas 2006 m. gegužės 30 d. priėmė įsakymą Nr. 3-176 „Dėl 2006-05-16 Utenos apskrities viršininko įsakymo Nr. 3-162 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo” vykdymo sustabdymo”. Teigia, sustabdžius ginčijamo įsakymo „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo” vykdymą, kol bus išnagrinėtas nuobaudos už savavalinę statybą pagrįstumo klausimas Vyriausiajame administraciniame teisme, apskritai nebeliko ir paties ginčo objekto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) yra ne kartą savo nutartyse nurodžiusi, jog administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne vien tik vieno iš ginčijamojo teisinio santykio subjekto ypatumai (pvz., tai yra viešojo administravimo subjektas), bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis.

Pareiškėjas ginčija apskrities viršininko įsakymą, kuriuo nustatytas įpareigojimas per tam tikrą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį. Toks įpareigojimas tiesiogiai įtakoja galimai savavališkai pastatyto statinio savininko teises. Statytojo įpareigojimas per nustatytą terminą nugriauti statinį kaip normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinė teisinė pasekmė, apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.103 straipsnyje, kuris struktūriškai išdėstytas Civilinio kodekso ketvirtosios knygos skirsnyje „Savininko teisių apsauga ir gynimas“. Nors Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta galimybė įpareigoti nugriauti statinį teismo sprendimu, savo esme analogiško įpareigojimo, nustatyto ne teismo, bet viešojo administravimo subjekto, teisinis pobūdis negali skirtis, t. y. toks įpareigojimas taip pat turėtų būti suprantamas kaip civilinio teisinio pobūdžio įpareigojimas, tiesiogiai įtakojantis galimai savavališkai pastatyto statinio savininko nuosavybės teises. Todėl darytina išvada, kad ginčijamas įsakymas, nors ir priimtas viešojo administravimo subjekto, yra priimtas ne viešojo administravimo srityje, o įgyvendinant teisės normų priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje.

Pažymėtina ir tai, kad įpareigojimo nugriauti savavališką statybą priėmimas yra tam tikra stadija sprendžiant ginčą dėl statybos, atliktos pažeidžiant normatyvinius statybos techninius dokumentus, pažeidimų pašalinimo, kadangi statybos statytojui gera valia neįvykdžius tokio įpareigojimo, apskrities viršininkas turės įgaliojimus kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl pažeidimo pašalinimo (Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis). Apskrities viršininko kreipimaisi į teismą dėl statytojo įpareigojimo per nustatytą terminą statinį nugriauti, grindžiami Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teismingi bendrosios kompetencijos teismams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2004). Taigi ginčas kyla iš civilinio teisinio pobūdžio normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimų pašalinimo teisinių santykių, todėl nagrinėtinas atitinkamame bendrosios kompetencijos teisme.

Paminėtas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles savo 2006 m. liepos 10 d. nutartyje, kuri buvo priimta byloje O. V. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, suformulavo Specialioji teisėjų kolegija. Dėl paminėtų argumentų pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta, todėl jos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GudynasNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas