Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas Aleksandras Prygunkovas, sekretoriaujant Jurgitai Juškuvienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Morkūnaitei, kaltinamajam I. S., kaltinamojo atstovams pagal įstatymą A. S. ir R. S., kaltinamojo gynėjai – advokatei Vandai Laukevičienei, nukentėjusiesiems T. K., Š. K., nukentėjusiojo Š. K. atstovei pagal įstatymą K. K., nukentėjusiųjų T. K. ir Š. K. atstovei advokatei Jurgitai Šlapaitienei, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei Rūtai Janulienei, vertėjoms iš gestų kalbos Ingridai Klimkienei ir Ievai Lemešiūtei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 8 klasių išsilavinimo, Šiaulių (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos moksleivis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., 140 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. 2011-04-30 apie 20.40 val. Šiaulių mieste, viešoje vietoje – kieme, esančiame tarp (duomenys neskelbtini) namų, stebint pašaliniams asmenims, dėl mažareikšmės priežasties, sužalojo nukentėjusįjį T. K., tai yra kumščiu suduodamas nukentėjusiajam T. K. nenustatytą skaičių smūgių į veido sritį, šių smūgių to pasekoje nukentėjusiajam T. K. nugriuvus ant žemės, vieną kartą spirdamas gulinčiam nukentėjusiajam T. K. į koją, padarė nukentėjusiajam T. K. nosies kaulų lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis 2011-04-30 apie 20.40 val. Šiaulių mieste, viešoje vietoje – kieme, esančiame tarp (duomenys neskelbtini) namų, stebint pašaliniams asmenims, be aiškios priežasties sumušė nukentėjusįjį T. K. ir taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, jis 2011-05-22 apie 17.00 val. Šiaulių mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, mušdamas mažametį nukentėjusįjį Š. K., tai yra vieną kartą koja spirdamas nukentėjusiajam Š. K. į koją ir vieną kartą ranka suduodamas nukentėjusiajam Š. K. į krūtinės sritį, sukėlė jam fizinį skausmą.

I. S. teisiamajame posėdyje dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo kaltu neprisipažino ir parodė, kad nukentėjusiajam T. K. nepatikdavo, kai jis būdavo pastarojo kieme. Prieš 1-2 metus T. K. išplūdo jį įvairiais žodžiais, pradaręs langą rodė gestus, metė į jį butelį. Kaltinime minėtą dieną buvo prie krepšinio aikštelės su O. Š.. Netrukus ten atėjo T. K., kuris atėmė kamuolį ir pradėjo jį stumdyti. Jis suprato, kad T. K. jį stumdė dėl to, kad jis buvo pastarojo kieme. Atsakydamas į T. K. veiksmus, jis pastūmė T. K. ir nuėjo šalin. T. K. pastūmė rankomis į pečius, jokių smūgių jam nesudavė, T. K. nugriuvęs nebuvo. Daugiau tą dieną T. K. sutikęs nebuvo, pastarojo vaikų – taip pat. Prieš minėtą įvykį, jokio konflikto su T. K. vaikais neturėjo. Yra su jais konfliktavęs maždaug prieš 1-2 metus. Buvo apsiribota tik apsistumdymu su T. K. vyresniuoju sūnumi. Įvykio dieną jis matė, kaip T. K. stumdėsi ir su kitais vaikais. Iš draugų girdėjo, kad T. K. tą dieną buvo smūgiavęs kažkoks vyras ir kad T. K. iš nosies bėgo kraujas. Dėl Š. K. sužalojimo paaiškino, kad kaltinime nurodytą dieną su draugais O. Š., L. Ž. ir L. A. buvo prie Šiaulių mieste esančio geležinkelio stoties. Apie 17.00 val. nuėjo link namų. Kieme matė Š. K., kuris nubėgo į laiptinę. Š. K. jis nemušė.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad T. K. nustatytas nosies kaulų lūžis galėjo būti padarytas kietu buku daiktu (daiktais), galimai vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje įvykio laiku bei aplinkybėmis, dėl šio sužalojimo T. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ( b.l. 17).

Teisme I. S. kaltu neprisipažino ir tvirtino smūgių nei T. K., nei mažamečiui Š. K. nesudavęs. Aiškindamas 2011-04-30 įvykio aplinkybes, kaltinamasis nurodė, jog į kiemą išėjęs T. K. atėmė iš jo rankų krepšinio kamuolį ir pastūmė, todėl I. S., suėmęs T. K. už pečių, stūmė atgal, smūgių nesudavė, T. K. nugriuvęs nebuvo. Pagrindo tokiems veiksmams, pasak kaltinamojo, nebuvo, nes betarpiškai prieš įvykį jis su nukentėjusiojo vaikais nekonfliktavo ir su jais net nesikalbėjo. Šios kaltinamojo nurodytos aplinkybės yra paneigiamos byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais – visų pirma nukentėjusiojo T. K. ir liudytojo B. K. parodymais, taip pat kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – įvykio vietos apžiūros protokolu, akistatos protokolu, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, teismo medicinos specialisto išvada. Nukentėjusiojo T. K. ir liudytojo B. K. parodymais nustatyta, kad 2011-04-30 I. S. užgauliojo į kiemą išėjusį T. K. sūnų B. K., todėl T. K., sūnui pasiskundus, norėdamas sudrausminti I. S. ir ateityje užkirsti kelią tokiems jo veiksmams, išėjo į kiemą, priėjo prie I. S., paėmė jį už rankos ir pasakė: „Einam į policiją“. Tokie T. K. veiksmai teisės požiūriu nėra draudžiami, o jokių kitų veiksmų, kurie būtų galėję sukelti kaltinamojo pyktį ir tapti konflikto priežastimi, T. K. neatliko. I. S. atsakas į šiuos nukentėjusiojo veiksmus buvo aiškiai neadekvatus: kaltinamasis, panaudodamas per bokso treniruotes įgytus įgūdžius, sudavė neįgaliam nukentėjusiajam smūgius į veido sritį, padarydamas jam nosies kaulų lūžį, ir įspyrė nuo suduotų į veido sritį smūgių nugriuvusiam ir ant žemės gulinčiam T. K. į koją. Nukentėjusysis T. K. ir liudytojas B. K. nuosekliai, vienodai aiškino įvykio aplinkybes teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, savo parodymus nukentėjusysis T. K. patvirtino akistatos su kaltinamuoju metu, T. K. ir B. K. atpažino iš nuotraukos I. S. kaip smurtavusį prieš T. K. asmenį, todėl teismui netikėti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo. Dėl šios priežasties teismas remiasi nukentėjusiojo T. K. ir liudytojo B. K. parodymais, o kaltinamojo pasirinktą visiško neigimo poziciją vertina kaip gynybinę versiją ir ją atmeta. Teismas taip pat atmeta liudytojo O. Š. parodymus apie tai, kad I. S. T. K. smūgių nesudavė, tik pastūmė, nes šie parodymai prieštarauja kitiems, teismo jau aptartiems, įrodymams, be to, atsižvelgtina ir į tai, kad O. Š. yra kaltinamojo draugas ir gali būti suinteresuotas padėti kaltinamajam. Tokiu būdu, teismas laiko esant įrodyta, kad I. S. 2011-04-30 apie 20.40 val. Šiaulių mieste, viešoje vietoje – kieme, esančiame tarp (duomenys neskelbtini) namų, stebint pašaliniams asmenims, sužalojo nukentėjusįjį T. K., tai yra sudavė rankos kumščiu T. K. smūgius į veido sritį, padarydamas jam nosies kaulų lūžį, ir vieną kartą įspyrė nugriuvusiam nuo smūgių ant žemės T. K. į koją. I. S. panaudojo smurtą ir nesunkiai sutrikdė T. K. sveikatą pasinaudodamas menkaverte dingstimi – tuo, kad T. K. paėmė kaltinamąjį už rankos, ketindamas nusivesti į policijos įstaigą, ir pasakė: „Einam į policiją“. Fizinio smurto naudojimas atsakant į tokius T. K. veiksmus negali būti pateisinamas, nes toks atsakas į teisėtą nukentėjusiojo elgesį (paminėjus, kad reikia eiti į policiją) yra akivaizdžiai neadekvatus ir todėl vertintinas kaip menkavertis pretekstas I. S. pasielgti nusikalstamai. Kaltinamasis suvokė visas savo daromos veikos aplinkybes, numatė, kad dėl naudojamo smurto nukentėjusiajam gali būti sukeltas fizinis skausmas arba padaryti įvairaus masto sveikatos sutrikdymai, šių padarinių nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo, todėl veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartyje Nr. 2K-454/2011 buvo pasisakęs, kad pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Šią veiką kvalifikuojanti aplinkybė yra įrodinėjimo dalykas. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad I. S. padarė nukentėjusiajam T. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą ne dėl chuliganiškų, o dėl minėtų asmeninių paskatų, dėl to jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal LR BK 138 straipsnio 1 d., o ne pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p.. Analogiškai įvertindamas panašią nusikalstamą veiką savo nuosprendyje Nr. 1A-63-316/2012 buvo pasisakęs Šiaulių apygardos teismas.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad T. K. buvo sumuštas kieme tarp dviejų daugiabučių namų, tai stebėjo ne tik B. K., bet ir daugiau pašalinių asmenų, todėl nekyla abejonių, kad I. S. nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje, t.y. viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti visi asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri aukštesni elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad I. S. naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir tokie veiksmai, kaip fizinio smurto panaudojimas, laikytini įžūliais, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, aplinkai, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Šiais įžūliais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes buvo sužalotas T. K., nepatogumų patyrė įvykį stebėję pašaliniai asmenys – T. K. sūnus B. K.. Kaltinamasis, viešoje vietoje smurtaudamas prieš nukentėjusįjį T. K., suprato pavojingą savo veiksmų pobūdį, t.y. suvokė, jog viešoje vietoje pašalinių asmenų akivaizdoje dėl menkavertės dingsties vartoja nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, numatė, jog dėl tokių jo veiksmų sutriks viešoji rimtis ir tvarka bei to norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. I. S. veika šioje dalyje tinkamai kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Viešoje vietoje atliktais įžūliais veiksmais I. S. ne tik sužalojo nukentėjusįjį T. K., bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. numatyti nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį.

Kaltinamasis I. S., aiškindamas 2011-05-22 įvykio aplinkybes, neigė naudojęs fizinį smurtą prieš Š. K. ir nurodė, kad Š. K. kieme matė, tačiau pastarasis, pamatęs I. S., nubėgo į namo laiptinę, I. S. jo nemušė ir smūgių jam nesudavė. Šios I. S. nurodytos aplinkybės yra paneigiamos nukentėjusiojo Š. K. parodymais, taip pat liudytojų B. K. ir L. J., nukentėjusiojo T. K. parodymais. Nukentėjusysis Š. K. teisme parodė, kad jam įspyrė ir į krūtinę sudavė I. S.. Netikėti šiais nukentėjusiojo Š. K. parodymais teismas neturi pagrindo, nes juos, nors ir netiesiogiai, patvirtina T. K., B. K. ir L. J. parodymai. T. K. teisme parodė, kad 2011-05-22 į namus iš kiemo parbėgo išsigandęs, verkiantis ir apsišlapinęs Š. K. ir papasakojo, kad I. jam įspyrė ir sudavė į krūtinę. T. K., apžiūrėjęs sūnų, pastebėjo ant jo krūtinės raudonos spalvos dėmę. Liudytojas B. K., kuris pats 2011-05-22 įvykio nematė, nes iš kiemo į namą įbėgo pirmasis, teisme patvirtino, jog brolis Š., parbėgęs namo, pasakė, kad jį mušė I. ir jam skaudėjo. L. J. teisme negalėjo patvirtinti, jog Š. K. spyrė būtent I. S., tačiau nurodė matęs, jog Š. K. buvo įspirta koja. Minėtų įrodymų visumos pagrindu teismas laiko esant įrodyta, kad 2011-05-22 apie 17.00 val. prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės I. S. vieną kartą įspyrė koja Š. K. į koją ir vieną kartą sudavė jam ranka į krūtinės sritį. Teismo ištirti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis suvokė, kad naudoja smurtą prieš mažametį (7 metų) asmenį, numatė, kad taip veikiant nukentėjusiajam neišvengiamai bus sukeltas fizinis skausmas ir šių padarinių norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. I. S. smurtinio pobūdžio tyčiniai veiksmai prieš mažametį Š. K. teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Skirdamas I. S. bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t.y. į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę nepilnamečiui – į jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. I. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė tris nesunkius nusikaltimus. Išnagrinėjus bylą kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. I. S. nusikalto būdamas nepilnametis (16 m.), anksčiau neteistas ( b.l. 105-106), mokosi, mokyklos pedagogų charakterizuojamas kaip praleidinėjantis pamokas be pateisinamos priežasties, impulsyviai reaguojantis į mokytojų išsakomas pastabas. Laisvalaikiu I. S. lanko bokso būrelį (b.l. 135), kompiuterininko užsiėmimus. Administracine tvarka nebaustas ( b.l. 115, 116-117), tačiau už jo, kaip nepilnamečio padarytus pažeidimus (tarp jų – girto pasirodymą viešoje vietoje, kaimynų iškoliojimą, smulkias vagystes, bendraamžių sumušimą), ne vieną kartą administracine tvarka buvo nubausta jo motina A. S. ( b.l. 118-120, 121-127). I. S. įrašytas į Šiaulių apskrities VPK Centro policijos nuovados policiją dominančių vaikų grupės apskaitą, apylinkės inspektoriaus pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai (b.l. 114), šeimos narių charakterizuojamas teigiamai ( b.l. 103-104), šeima, kurioje auga I. S., į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, neįrašyta, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte nurodyta, kad I. S. tėvai pajėgūs patys tinkamai rūpintis vaikais ir juos tinkamai auklėti ( b.l. 137).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 91 str. 3 d., terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje dviejų nusikaltimų, už kuriuos teisiamas I. S., sankcijoje (LR BK140 str. 2 d.) yra numatyta tik vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Kadangi byloje nenustatyta baudžiamajame įstatyme numatytų aplinkybių skirti I. S. švelnesnę, nei sankcijose numatytą, bausmės rūšį, todėl už BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą I. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Už BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. numatytas veikas I. S. skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmės rūšis – laisvės apribojimas. Bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. bendrintinos taikant BK 63 straipsnyje numatytą bausmių apėmimo principą dėl idealiosios šių nusikaltimų sutapties, o šiuo būdu subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrintina su bausme, paskirta pagal BK 140 str. 2 d. Į galutinę laisvės atėmimo bausmę įskaitytinas I. S. laikinojo sulaikymo laikas – nuo 2011-04-30 iki 2011-05-01 (1 sulaikymo para). Kartu atsižvelgtina į tai, jog I. S. teisiamas pirmą kartą, yra nepilnametis, mokosi, kitų nusikalstamų veikų per laikotarpį, praėjusį nuo nusikaltimų, už kuriuos teisiamas, padarymo iki nuosprendžio priėmimo, turimais duomenimis, nėra padaręs, todėl, teismo nuomone, gali taisytis būdamas laisvėje ir paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Dėl to teismas Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio pagrindu atideda I. S. paskirtos bausmės vykdymą ir siekdamas kaltinamąjį paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nebenusikalstų, skiria jam baudžiamajame įstatyme numatytas auklėjamojo poveikio priemones – elgesio apribojimą (BK 87 str.) bei nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis T. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 58 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Spręsdamas dėl nukentėjusiojo pareikšto ieškinio, susijusio su neturtinės žalos atlyginimu, teismas atsižvelgia į tai, jog neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ar fizinę skriaudą. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylos faktinės aplinkybės įrodo, kad nukentėjusiajam T. K. dėl neteisėtų kaltinamojo veiksmų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – nosies kaulų lūžis. Dėl šio sužalojimo T. K. buvo operuotas, beveik vieną mėnesį jautė skausmą, vartojo vaistus nuo skausmo, buvo sukrėstas ir jautė pažeminimą, nes buvo sumuštas viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims. Šios aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusysis dėl tyčinių kaltinamojo veiksmų tikrai patyrė skausmą, pažeminimą, nepatogumus bei neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl teisę į neturtinės žalos atlyginimą jis įgijo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad I. S. nusikalstami veiksmai jokių liekamųjų reiškinių T. K. fizinei sveikatai neturėjo, jo sveikata po gydymo buvo pilnai atstatyta, teismas, siekdamas nukentėjusiojo T. K. ir kaltinamojo I. S. interesų pusiausvyros, atsižvelgdamas į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, mažina nukentėjusiojo reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos dydį ir kaltinamojo nusikalstama veika nukentėjusiajam T. K. padarytą neturtinę žalą įvertina 2000 litų.

Nukentėjusiajam T. K., be neturtinės, buvo padaryta ir turtinė žala, nes T. K. pirko vaistus, skirtus sužalojimui gydyti, ir dėl to turėjo išlaidų. Teismui pateikti du gydytojų receptai dėl vaistų „Lioton 1000“ ir „Nimesil“ 100mg įgijimo, pateikti du kvitai, iš kurių matyti, kad už vaistai kainavo 24.30 Lt, todėl ši suma priteistina nukentėjusiajam. Kita ieškinio dalis dėl 33.70 Lt žalos atlyginimo atmestina, kadangi nors ir pateikti šių vaistų įgijimo kasos kvitai, tačiau nėra gydančio gydytojo recepto šiems vaistams įgyti. Prie bylos pridėtas tik raštelis, kuriame išvardinti vaistai.

Valstybinė ligonių kasa prie sveikatos apsaugos ministerijos pareiškė 1176,64 Lt civilinį ieškinį dėl T. K. asmens sveikatos priežiūros išlaidų atlyginimo. Kaip matyti iš bylos duomenų (b.l. 23), T. K. dėl nosies kaulų lūžimo buvo gydomas VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir Valstybinė ligonių kasa už T. K. gydymą šiai ligoninei sumokėjo 1175,64 Lt iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Kadangi byloje esantys dokumentai patvirtina, jog T. K. asmens sveikatos priežiūros išlaidos sudaro 1175,64 Lt, o ne 1176,64 Lt, teismas mažina civilinio ieškovo reikalavimą, priteisdamas jam 1175,64 Lt sumą.

Lietuvos Respublikos CK 6.276 straipsnio 1 dalis nustato, kad nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas (CK 6.276 straipsnio 2 dalis), kuriems taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Dėl šios priežasties nukentėjusiajam T. K. 2000 litų, skirtų neturtinei žalai atlyginti, ir 24.30 Lt turtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 1175,64 Lt, skirtų T. K. gydymo išlaidoms padengti, priteistini iš kaltinamojo I. S., o šiam neturint savarankiškų pajamų ar turto, iki I. S. taps pilnamečiu priteistos sumos subsidiariai išieškotinos iš jo tėvų A. S. ir R. S. lygiomis dalimis ieškovų naudai.

Kaip matyti iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymų Nr. VI-1292(7.3075) ir Nr. VI-187(7.3075), nukentėjusiesiems T. K. ir Š. K. baudžiamojoje byloje buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba pagal tarnybos 2011-11-15 sprendimus Nr. SP-4090(7.3075) ir Nr. SP-4089(7.3074). Nukentėjusiesiems T. K. ir Š. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (advokato užmokestis) sudaro 260 Lt. Ši suma pripažintina proceso išlaidomis (Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 1 d. 6 p., 105 str. 1 d.) ir priteistina iš kaltinamojo I. S., o jam neturint savarankiškų pajamų ar turto, iki I. S. taps pilnamečiu priteista suma subsidiariai išieškotina iš jo tėvų A. S. ir R. S. lygiomis dalimis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d. I. S. paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę. Šią 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 str. 1 d. 1 p. b) pap. Laisvės apribojimo bausmę pakeisti į laisvės atėmimo bausmę santykiu (1:2) bei subendrinti su laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę. Galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str., I. S. laikinajame sulaikyme nuo 2011-04-30 iki 2011-05-01 išbūtą laiką pakeisti viena laisvės atėmimo diena ir įskaityti į paskirtos bausmės laiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymą I. S. atidėti 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, paskiriant jam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 87 straipsnyje numatytą auklėjamojo poveikio priemones:

- elgesio apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių ir įpareigoti I. S. per visą elgesio apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 21.00 val. iki 06.00 val., tęsti mokslą arba dirbti, be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

- 20 (dvidešimt) valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo I. S. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – nekeisti.

Priteisti iš I. S.: T. K. – 2000 (du tūkstančius) litų neturtinei žalai ir 24.30 Lt (dvidešimt keturių litų 30 ct) turtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos – 1175,64 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt penkis Lt 64 ct), skirtus T. K. asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms atlyginti. I. S. neturint savarankiškų pajamų ar turto, iki I. S. taps pilnamečiu priteistos sumos subsidiariai išieškotinos iš jo tėvų A. S. ir R. S. lygiomis dalimis T. K. ir Valstybinės ligonių kasos prie sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Priteisti valstybės naudai iš I. S., o jam neturint savarankiškų pajamų ar turto, iki I. S. taps pilnamečiu – subsidiariai iš jo tėvų A. S. ir R. S. lygiomis dalimis, 260 (du šimtus šešiasdešimt) litų proceso išlaidų už T. K. ir Š. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.