Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gedimino Stočkaus apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendžio, kuriuo J. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Civilinių ieškovų D. A., M. Ž., J. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. pagal BK 183 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad 2016 m. sausio mėn., (duomenys neskelbtini) gimnazijos vienuoliktokams organizuojant šimtadienio renginį kaimo turizmo sodyboje (duomenys neskelbtini), renginio organizatoriams iš dalyvių surinkus iš viso 1190 Eur, kurie dalimis, t. y. 500 Eur 2016-01-20 iš M. Ž. sąskaitos, 100 Eur 2016-01-20 iš J. J. sąskaitos, 500 Eur 2016-01-31 iš M. Ž. sąskaitos, 2016-01-31 90 Eur iš D. A. sąskaitos buvo pervesti į J. T. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-01-26 400 Eur pervedęs į kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) savininkės R. J. sąskaitą už sodybos rezervaciją, likusius jam patikėtus pinigus – 790 Eur laikotarpiu nuo 2016-01-20 iki 2016-03-01 pasisavino, taip padarė M. Ž., J. J., D. A. iš viso 790 Eur žalą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, pati atlikusi byloje įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis dėl J. T. išteisinimo pagal BK 183 str. 1 d. yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, neatsižvelgus į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, o tai turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui.

BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja, jog įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Įrodymais gali būti ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tariamas versijas. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir kt.), gavimo šaltinį (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos A. T. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami tam tikri duomenys. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, dėl to padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, jog J. T. veiksmuose nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d. Taip apylinkės teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes ir, nepagrįstai vertindamas įrodymus, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, todėl pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai turėjo įtakos J. T. kaltės klausimo išsprendimui.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, priešingai nei apylinkės teismas, daro išvadą, kad J. T. padarė jam inkriminuojamą BK 183 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, o būtent: 2016 m. sausio mėn., (duomenys neskelbtini) vienuoliktokams organizuojant šimtadienio renginį kaimo turizmo sodyboje (duomenys neskelbtini), renginio organizatoriams iš dalyvių surinkus iš viso 1190 Eur, kurie dalimis, t. y. 500 Eur 2016-01-20 iš M. Ž. sąskaitos, 100 Eur 2016-01-20 iš J. J. sąskaitos, 500 Eur 2016-01-31 iš M. Ž. sąskaitos, 2016-01-31 90 Eur iš D. A. sąskaitos buvo pervesti į J. T. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-01-26 400 Eur pervedęs į kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) savininkės R. J. sąskaitą už sodybos rezervaciją, likusius M. Ž., J. J., D. A. jam patikėtus moksleivių pinigus – 790 Eur laikotarpiu nuo 2016-01-20 iki 2016-03-01 pasisavino, taip padarė 790 Eur žalą moksleivių pinigus jam patikėjusiems M. Ž., J. J., D. A. bei vietoje jo tokio dydžio sumą (790 Eur) sodybos savininkams už sodybos nuomą sumokėjusiai E. S..

Pagal BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinamas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tas, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų atitiktis visiems BK straipsnio dispozicijos požymiams. Apie turto pasisavinimą, kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 str.). Sprendžiant dėl BK 183 str. taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas veikdamas tiesiogine tyčia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui.

Apygardos teismas, įvertinęs E. S., D. A., M. Ž., J. J., D. M., R. J., R. J., taip pat paties J. T. viso proceso metu duotus parodymus ir rašytinius bylos įrodymus, konstatuoja, kad jų visuma neabejotinai patvirtina J. T. kaltę pasisavinus jam patikėtus moksleivių pinigus – 790 Eur, skirtus sodybos nuomai.

Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad moksleiviai šimtadienio šventei rinko pinigus, kurių dalį – 1190 Eur skyrė sodybos (duomenys neskelbtini) nuomai. Buvo sutarta, kad sodybą 2016-02-26 renginiui užsakys J. T., kuris dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) Rokiškyje darbų vadovu. Dėl to į J. T. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, buvo pervesta minima pinigų suma, skirta sodybos nuomai, t. y. M. Ž. per du kartus pervedė 1000 Eur, J. J. – 100 Eur, D. A. – 90 Eur. Tą be pačių M. Ž., J. J., D. A. parodymų patvirtina ir į bylą pateikti jų bankų sąskaitų išrašai. Aplinkybę, kad gavo iš viso 1190 Eur, neginčija ir pats J. T., tą patvirtina ir jo banko sąskaitos išrašai. J. T. taip pat neginčija ir to, jog jam buvo žinoma pervestų pinigų paskirtis – sodybos nuomai. Iš šios pinigų sumos J. T. 400 Eur, kuriuos paėmė grynaisiais iš savo sąskaitos ir įnešė į VšĮ (duomenys neskelbtini) sąskaitą, pervedė į sodybos (duomenys neskelbtini) savininkės R. J. sąskaitą. Šią aplinkybę be paties J. T. parodymų patvirtina ir atliktas 400 Eur bankinis pavedimas, kuriame nurodyta, jog tai „Apmokėjimas pagal išankstinę sodybos rezervaciją (duomenys neskelbtini) dienai“. Kad gavo už sodybos rezervaciją 400 Eur avansą, patvirtino ir R. J. bei R. J.. Taigi pirmiau aptarti duomenys neabejotinai patvirtina tai, jog J. T. iš gautos 1190 Eur sumos, skirtos sumokėti už sodybos nuomą, dalį moksleivių pinigų – 400 Eur pervedė sodybos savininkei R. J.. J. T. neigia aplinkybę, kad likusius jam patikėtus moksleivių 790 Eur jis pasisavino, teigia, kad šią pinigų sumą grynaisiais jis perdavė R. J. tuo metu, kai ji kartu su savo vyru buvo atvykusi į jo darbovietę VšĮ (duomenys neskelbtini) Rokiškio m. Tokie jo parodymai vertinami kritiškai, kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės ir atmetami, nes juos paneigia kiti bylos įrodymai.

J. T. versiją, kad už sodybos nuomą jam patikėtus 790 Eur jis sumokėjo J. grynaisiais, paneigia R. J. bei jos vyro R. J. parodymai. Jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuosekliai teigė, jog su J. T. pirmą kartą susitiko ir jį pirmą kartą pamatė teisme nagrinėjant šią bylą, iki tol su juo bendravo telefonu, kiek buvo nuvykę pas jį į biurą, tiek jo nerado, už sodybos nuomą iš J. T. yra gavę tik 400 Eur, kurie buvo pervesti banko pavedimu, daugiau pinigų iš J. T. nėra gavę nei banko pavedimu, nei grynaisiais. J. T. nepasirodžius mokinių šventėje ir nesumokėjus likusių 790 Eur už sodybos nuomą, buvo sudaryta atsiskaitymo sutartis su viena iš renginyje dalyvavusia pilnamete moksleive – E. S.. Netikėti šiais R. J. ir R. J. parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, nes jų parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kad sodybos savininkai buvo sustabdę renginį, nes J. T. už sodybos nuomą jiems nesumokėjo dalies pinigų, patvirtino ir renginio dalyviai E. S., M. Ž., J. J., D. M. ir D. A.. E. S. taip pat parodė, kad su sodybos savininkais buvo pasirašyta atsiskaitymo sutartis J. T. nesumokėtai pinigų sumai – 790 Eur. Supratusi, kad J. T. šiuos jam patikėtus moksleivių pinigus pasisavino, dėl šio fakto 2016-03-15 kreipėsi į policiją, o po apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo vietoje J. T. sumokėjo J. už sodybos nuomą likusius nesumokėtus pinigus. Dėl tokių J. T. neteisėtų veiksmų ji patyrė turtinę žalą, kurią prašo priteisti iš J. T.. Šiuos E. S. parodymus dėl atsiskaitymo su J. patvirtina ir apygardos teismui pateikta sąskaita faktūra bei pinigų priėmimo kvitas. J. T. versiją, kad likusius pinigus J. jis perdavė grynaisiais, paneigia ir jo banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad tokia ar bent jau panaši pinigų suma grynaisiais iš jo sąskaitos nebuvo paimta, taip pat tokia pinigų suma J. T. nebuvo išmokėta ir iš VšĮ (duomenys neskelbtini) kasos, ką patvirtina VšĮ (duomenys neskelbtini) pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai. Be to, versiją apie grynųjų pinigų perdavimą J. J. T. pateikė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad į J. sąskaitą pervedė 400 Eur, o likusius už sodybos nuomą jam patikėtus moksleivių pinigus jis išleido. Apie tai, kad Rokiškyje jis buvo susitikęs su J. ir perdavė jiems pinigus grynaisiais, J. T. ikiteisminio tyrimo metu net neužsiminė. Šie J. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai visiškai sutampa su kitais pirmiau jau aptartais bylos įrodymais. J. T. motinos A. T. parodymai, jog ji matė, kaip J. atėjo į VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpas Rokiškio m., kur kalbėjosi su J. T. ir kad pas J. T. matė pluoštą grynųjų pinigų, kuriuos jis turėjo perduoti J., vertinami kritiškai, kaip siekis padėti savo sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie prieštarauja pirmiau jau aptartiems įrodymams, įskaitant ir paties J. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Taigi pirmiau aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad J. T., gavęs moksleivių pinigus – 1190 Eur, skirtus sodybos nuomai, tik dalį jų – 400 Eur pervedė sodybos savininkei J., o likusią pinigų sumą – 790 Eur neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu, t. y. šiuos jam patikėtus moksleivių pinigus pasisavino. Akivaizdu, kad J. T. veiksmuose yra nustatyti ir turto pasisavinimo subjektyviąją pusę, tyčios kryptingumą turtą (pinigus) naudoti kaip asmeninį, nusakantys elementai, valingas elgesys turtu tenkinti asmeninius interesus, aiškiai suvokiant apie tokiais savo veiksmais daromą renginio dalyviams materialinę žalą ir norą tokių pasekmių. Taigi konstatuotina, kad J. T. veiksmuose nustatyti tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios BK 183 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apylinkės teismo išsakyti argumentai, jog moksleiviai sumokėjo J. T. už sodybos nuomą pinigus ir gavo paslaugą, yra nepagrįsti, nes, kolegijos vertinimu, J. T. buvo tik tarpininkas ir paslaugos užsakytojas, bet ne jos tiekėjas, paslaugą moksleiviams suteikė J., kuriems E. S. už sodybos nuomą turėjo sumokėti 790 Eur vietoje J. T., kuriam tokia pinigų suma jau buvo pervesta ir kuris tų pinigų J. nesumokėjo, o juos pasisavino. Be to, ir pats apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių VšĮ (duomenys neskelbtini) ar jos atstovo J. T. visišką atsiskaitymą su sodybos savininkais už suteiktas paslaugas. Teismo išsakyti argumentai, jog ginčas tarp kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) savininkų J. ir J. T. dėl mokestinių teisių ar pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, J. T. atsakomybės dėl turto pasisavinimo nešalina. Kolegija taip pat nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, o jį pradėjus jis turėjo būti nutrauktas, nes tiek E. S., tiek M. Ž., tiek J. J., tiek ir D. A. nėra pagrindo laikyti nukentėjusiaisiais BPK 28 str. prasme, nes jiems jokia turtinė ar neturtinė žala nepadaryta, ką nurodė ir jie patys.

BK 183 str. 5 d. nustatyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 d. numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėjo atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

BPK 167 str. 1 d. išvardytos nusikalstamos veikos, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tarp tų veikų yra ir BK 183 str. 1 d.

Pagal BPK 28 str. 1 d., nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas gavus E. S. pareiškimą dėl galimo turto pasisavinimo. Pareiškime E. S. nurodė, jog 2016-02-26, ji, atstovaudama (duomenys neskelbtini) vienuoliktokams, su kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini) savininke R. J. pasirašė sutartį dėl sodybos nuomos, nes J. T., kuriam buvo pervesti pinigai, skirti sodybos nuomai, sodybos savininkams sumokėjo tik dalį sumos – 400 Eur, o likusius 790 Eur pasisavino. Savo apklausoje E. S. parodė, jog po renginio sodyboje (duomenys neskelbtini) savininkai ieškojo jos ir prašė už sodybos nuomą sumokėti likusią nesumokėtą pinigų dalį, remiantis jos pasirašyta sutartimi. Taigi E. S. aiškiai nurodė, jog suvokusi, kad jai vietoje J. T. teks J. už sodybos nuomą sumokėti tą pinigų sumą, kuri jau buvo pervesta J. T. ir kurios jis J. nesumokėjo, o ją pasisavino, suprato esanti nukentėjusioji ir dėl to kreipėsi į policiją. Apeliacinės instancijos teisme E. S. pateikė pinigų priėmimo kvitą ir sąskaitą faktūrą bei parodė, kad dėl J. T. jam patikėtų moksleivių pinigų, skirtų sodybos nuomai, pasisavinimo ji turėjo vietoje J. T. sumokėti J. šią sumą – 790 Eur, todėl patyrė turtinės žalos, kurią prašo priteisti iš J. T.. Taigi pirmiau aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad E. S. atitinka BPK 28 str. 1 d. apibrėžtą nukentėjusiojo asmens sąvoką. Nors nukentėjusiaisiais pripažinti D. A., M. Ž., J. J. ir nurodė, kad jiems jokia žala nepadaryta, tačiau jų pačių parodymais ir kitais bylos įrodymais neabejotinai nustatyta, kad jie, kaip ir kiti šventės dalyviai, J. T. buvo patikėję savo pinigus, skirtus sodybos nuomai, kurių tik dalį – 400 Eur J. T. sumokėjo sodybos savininkams, o likusius – 790 Eur pasisavino, t. y. J. T. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti ir į minėtų asmenų pinigus, ką šiuo atveju neabejotinai suvokė bei suprato ir pats J. T., juolab kad jie buvo būtent tie asmenys, kurie ir pervedė į jo sąskaitą pinigus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad D. A., M. Ž. bei J. J. negali būti laikomi nukentėjusiaisiais BPK 28 str. prasme. Be to, byloje yra tyrėjos priimti nutarimai pripažinti E. S., M. Ž., J. J. ir D. A. nukentėjusiaisiais, kurie nėra panaikinti. Taigi atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai.

Apibendrindamas tai, kas pirmiau išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas, priešingai nei apylinkės teismas, laiko neabejotinai įrodyta, kad J. T. pasisavino jam patikėtus moksleivių pinigus – 790 Eur, skirtus sodybos nuomai, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 1 d., todėl jis baustinas.

J. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegija, skirdama J. T. bausmę, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., bei nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

J. T. padaryta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, yra tyčinė, baigta. J. T. nusikalto būdamas nepilnametis, teisiamas pirmą kartą, 2016-02-24 baustas administracine tvarka, dirba, mokosi, nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą, charakterizuojamas teigiamai, todėl jam už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 1 d., skiriama švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – viešieji darbai, kurios trukmė, atsižvelgus į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nustatoma mažesnė nei šios bausmės rūšies vidurkis.

Nagrinėjamoje byloje civilinius ieškinius atitinkamai 90 Eur, 1000 Eur ir 100 Eur sumai yra pareiškę D. A., M. Ž., J. J., tačiau iš šios sumos 400 Eur J. T. pervedė R. J. už moksleiviams išnuomotą sodybą, o likusius pinigus – 790 Eur jis pasisavino ir vietoje jo šią sumą už minėtus asmenis ir kitus moksleivius R. J. už sodybos nuomą sumokėjo E. S.. Dėl to apeliacinės instancijos teisme E. S. prašė jai priteisti žalą, atsiradusią dėl J. T. neteisėtų veiksmų, t. y. jo pasisavintos pinigų sumos, kurią ji vietoje J. T. turėjo sumokėti sodybos savininkams už sodybos nuomą. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad J. T. pasisavino jam patikėtus moksleivių pinigus – 790 Eur ir vietoje jo tokią sumą sodybos savininkams J. sumokėjo E. S., ką patvirtina ir jos apygardos teismui pateikti dokumentai, priteisia E. S. iš J. T. 790 Eur žalos atlyginimo, o D. A., M. Ž. ir J. J. civilinius ieškinius atmeta.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d., ir paskirti jam šešių mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant nuteistąjį per mėnesį neatlygintinai dirbti po 15 valandų visuomenės labui.

Panaikinti J. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Priteisti iš J. T. E. S. 790 Eur nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. A., J. J. ir M. Ž. byloje pareikštus civilinius ieškinius atmesti.