Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo pagal ieškovės E. T. ieškinį atsakovams P. S. ir T. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo: 1) pripažinti nekilnojamąjį turtą 1/4 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 393/1000 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovės ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis; 2) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei tenkančią turto dalį – 1/8 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 393/2000 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/8 dalį kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad ieškovė ir P. S. nuo 1986 metų gyveno bendrai kaip šeima, 1990 m. rugpjūčio 12 d. susilaukė dukters ir vedė bendrą ūkį iki pat P. S. mirties 2014 metais, o nurodytas turtas buvo sukurtas jų šeimai jų bendru darbu ir lėšomis. Ieškovė teigė, kad dar 1999 metais ji su sutuoktiniu buvo nusprendę sudaryti santuoką, tačiau tuo metu sutuoktinis pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, ėmė prastėti jo sveikatos būklė, dėl barnių santuokos sudarymas buvo vis nukeliamas. Po 2013 metais įvykusio galvos smegenų insulto sutuoktinio sveikatos būklė dar labiau suprastėjo, jam nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, ieškovė nuolat nepertraukiamai slaugė sutuoktinį, juo rūpinosi, pirko jam medikamentus, specialią gydymo įrangą, gyveno kartu reabilitacijos ligoninėje. Prie ginčo namo statybos prisidėjo ne tik savo darbu bei idėjomis, bet ir finansiškai, todėl namo dalis ieškovei priklauso bendrąja daline nuosavybės teise. Nesusituokusių asmenų gyvenimui drauge ir bendram ūkio tvarkymui suteikiamas jungtinės veiklos teisinis statusas. Aplinkybė, kad turtas registruotas būtent sutuoktinio vardu, nesudarė pagrindo teigti, jog šis turtas negali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovei su P. S. gyvenant kartu, šiam buvo paskirtas žemės sklypas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame 1990 metais pradėtas statyti namas. 1994 metais sutuoktinis šį žemės sklypą išpirko iš valstybės. Namo statybos pradžiai ieškovė su sutuoktiniu naudojo lėšas, gautas iš individualios veiklos. Sutuoktinis namo statybas inicijavo ir vykdė pats, nuolat dirbo statybose, o ieškovė prižiūrėjo jų naujagimę dukterį, rūpinosi namų ūkiu, prisidėjo, kiek galėjo, prie namo statybos. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nebuvo pagrindo teigti, jog ieškovę ir P. S. siejo nuolatinis bendras gyvenimas kartu. Tiek ieškovė, tiek P. S. turėjo asmeninės nuosavybės teise jiems priklausančias gyvenamąsias patalpas, o apgyvendinimo paslaugų teikimo sutartyse ieškovė savo gyvenamosios vietos adresą nurodė taip: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Nors ieškovė mokėjo už periodiškai teikiamas paslaugas, tačiau nuoseklumo mokant už jas teismas neįžvelgė. Teismo vertinimu, bylos aplinkybės labiau patvirtino faktą, kad ieškovės ir P. S. santykiai nebuvo nuolatiniai, o priešingai – jiems būdingas epizodiškumas. Tiek ieškovė, tiek atsakovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad P. S. finansus tvarkė jo sūnūs, o ne ieškovė. Šios aplinkybės patvirtino, kad ieškovė ir P. S. bendro ūkio nevedė, jų turtas buvo atskiras. Teismas pažymėjo, kad ieškovė su P. S. namui statyti turėjo sudaryti jungtinės veiklos sutartį, nes būtent tokia sutartimi jos šalys įsipareigoja veikti bendrai tam tikram tikslui arba tam tikrai veiklai. Teismas nustatė, kad 1997 m. lapkričio 28 d. ieškovei buvo suteikta 50 000 Lt (14 481 Eur) paskola butui pirkti, o 1998 m. vasario 27 d. P. S. įkeitė 1/5 statinio dalį – trijų kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis, tačiau tikslinė šios paskolos paskirtis buvo buto pirkimas, o ne namo statyba ar įrengimas. Liudytojas J. Š. taip pat nurodė, kad ginčo namas baigtas statyti 1994–1995 m., todėl ieškovė, jei ir ėmė paskolą, tai ne namui statyti. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai paaiškino, kad ginčo namas 1996 metais jau buvo įrengtas, todėl paskola nebuvo reikalinga, o ieškovė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad paskola buvo panaudota būtent namui statyti ar įrengti, nepateikė. Teismas sprendė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad P. S. turėjo finansinių galimybių pastatyti namą ir jį pastatė. Ieškovė nurodė, kad pervedė į P. S. investicinę sąskaitą pinigus, tai, teismo vertinimu, patvirtino faktą, jog ieškovė ir P. S. bendravo, tačiau neįrodė bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo fakto. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai nesudarė pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja daline ieškovės ir P. S. nuosavybe, nes ieškovė neįrodė, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai arba kad ieškovė būtų kaip nors konkrečiai pinigais ar darbu prisidėjusi prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, turto įgijimo, ieškovė nepateikė jokių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ir susitarimo dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimo fakto.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė E. T. teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas, spręsdamas dėl to, kad ieškovė tik epizodiškai leisdavo laiką kartu su P. S., vadovavosi tik liudytojų teiginiais, palankiais atsakovams. Ieškovės ir P. S. bendrą gyvenimą kartu ir bendro ūkio vedimą pagrindžia gimęs bendras vaikas, kartu vykdytas tulpių auginimo verslas, P. S. įsigytos privatizuojamo objekto „Lietuvos valstybinės energetikos sistemos“ akcijos, kurios įgytos ir už ieškovės lėšas (investicinius čekius), kartu rūpinosi buitimi, mokėjo už komunalines bei kitas paslaugas aplinkybės. Ieškovė taip pat nuolat rūpinosi P. S. ir jį slaugė esant sunkiai jo sveikatos būklei, kartu gyveno Abromiškėse. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos N. S., A. K. S., L. S.. Be to, dar 2001 m. ieškovė su P. S. ketino sudaryti santuoką, ką patvirtina Civilinės metrikacijos biuro priminimas, pateiktas byloje. Teismas nepagrįstai priėjo išvados, kad ieškovė P. S. rūpinosi gaudama atlygį, kas neatitinka šeimos teisinių santykių sampratos. Atsakovai P. S. ir T. S. atsiliepimu teismo prašė ieškovės E. T. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-21 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovai neneigia, kad jų tėvas P. S. laikas nuo laiko bendravo su ieškove, tačiau bendravimas buvo epizodinis, o ne nuolatinio pobūdžio. 1990-08-12 gimė jų nesantuokinė dukra Lina, kuria P. S. rūpinosi ir teikė jai visokeriopą paramą, tačiau jis niekada neketino sukurti su ieškove šeimos ir vesti su ja bendro ūkio. Šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytojas J. Š., artimas mirusiojo P. S. draugas. Tik 2014-11-12, kai P. S. buvo visiškai neįgalus, likus kiek daugiau nei mėnesiui iki jo mirties, ieškovė sudarė su juo santuoką iš esmės apgaulės būdu. Liudytojas J. Š., dalyvavęs sudarant santuoką, patvirtino, kad P. S. santuokos sudarymo metu negalėjo pasakyti net būsimos žmonos vardo, nesiorientavo aplinkoje, iš esmės nesuprato savo veiksmų. Ieškovė nuslėpė nuo atsakovų santuokos sudarymo faktą ir apie tai juos informavo tik po P. S. mirties. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė kada nors nuolat gyveno su P. S. ir vedė su juo bendrą ūkį. Net jei ieškovė ir P. S. kurį laiką būtų gyvenę kartu (ko niekada nebuvo), vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla jau buvo išnagrinėta visų instancijų teismuose, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria 1/4 žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis pripažinta bendrąja daline E. T. ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą iš naujo, kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai teismui yra privalomi (CPK 362 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (pvz., nusausintas, pertvarkytas kraštovaizdis ar pan.). Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypas buvo išpirktas anksčiau, nei ieškovė gavo paskolą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino ir dėl jos nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo rezoliucinėje dalyje nurodytas sprendimas dėl žemės sklypo dalies pripažinimo bendrąja daline nuosavybe nėra pagrįstas teisiniais argumentais ir motyvais. Neatlikus tinkamo įrodymų vertinimo, motyvuose nepateikus išvadų dėl faktinių aplinkybių įgyjant šį turtą, nenustačius faktinių aplinkybių dėl asmens įnašo įsigyjant žemės sklypą, nėra galimybės ir pagrindo taikyti įstatymo, reglamentuojančio nuosavybės teisės atsiradimą, ir tokiu būdu išspręsti ginčą. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vien pagal šiuo metu nustatytus faktus nėra pagrindo žemės sklypą pripažinti statinio priklausiniu. Teismai teisinėmis nuostatomis dėl gyvenamojo namo kaip pagrindinio daikto, o žemės sklypo kaip priklausinio nesivadovavo, nes tokių motyvų nenurodė, atitinkamų teisės normų ir jų nuostatų netaikė.Taigi šios apeliacijos dalykas - ar pagrįstai pirmos instancijos teismas atmetė ieškinį dalyje, kuria atmestas ieškovės reikalavimas 1/4 žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį pripažinti bendrąja daline E. T. ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis.Kasaciniam Teismui bylą dalyje dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe grąžinus nagrinėti iš naujo, šalys pateikė rašytinius paaiškinimus. Atsakovas savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad P. S. ne tik turėjo pakankamai lėšų pastatyti ginčo namą ir įsigyti ginčo žemės sklypą, tačiau ieškovė prie šių objektų įsigijimo ir sukūrimo neprisidėjo nei savo lėšomis, nei savo įdirbiu, tik epizodiškai dalyvavo P. S. gyvenime. Ieškovės paimta paskola nebuvo panaudota ginčo namo statybai ar žemės sklypo įsigijimui, nes ieškovė paskolą gavo kuomet ginčo sklypas jau buvo įsigytas, o namas – baigtas statyti. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad žemės sklypas buvo apmokėtas bendromis ieškovės ir P. S. lėšomis, neišskiriant kiekvienam iš jų priklausančios dalies. Kadangi ieškovė su P. S. vedė bendrą ūkį, pajamos ir išlaidos buvo bendros, kitaip tariant, ieškovė savo turimas pajamas taip pat skyrė bendrai šeimos naudai, kas reiškia, kad ir bendras šeimos įgytas turtas turi būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Turint omenyje, kad žemės sklypo įsigijimo kaina neviršijo vieno ieškovės mėnesinio atlyginimo, pagrįsta išvada, kad žemės sklypas galėjo būti ir buvo įsigytas bendrai už ieškovės ir P. S. bendroje veikloje gaunamas pajamas.Bylos duomenimis, 1994 m. Vilniaus miesto Lenino rajono vykdomasis komitetas 1990-02-28 P. S. su tikslu pastatyti gyvenamąjį namą suteikė naudojimui žemės sklypą (t.1 b. l. 86-87). 1990-02-26 Architektūros ir statybos kontrolės inspekcija išdavė leidimą statyti namą (t.1 b. l. 88). 1994-12-15 sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis (t.1, b.l. 92), kurios pagrindu žemės sklypas P. S. parduotas už 338,67 Lt. Sutartyje nurodyta, kad pirkėjas P. S. grynais pinigais įmokėjo 202,67 Lt ir 104,66 Lt valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Sprendžiant klausimą ar ieškovė prisidėjo savo įnašais prie žemės sklypo pirkimo, įvertintina ieškovės ir P. S. turtinė padėtis 1994 metais, t y. ar ieškovė galėjo prisidėti prie žemės sklypo pirkimo, kurį savo vardu įsigijo P. S. už 338,67 Lt. Pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; ir kt.).Įsiteisėjusiu teismo sprendimu šioje byloje nustatyta, jog ieškovė su P. S. nuo 1986 metų vedė bendrą ūkį, tarp jų buvo susiklostę faktiniai santuokiniai santykiai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė, gyvendama su P. S. nuo 1986 m., dirbo ir gaudavo darbo užmokestį. Vilniaus apygardos teismo 2016-04-08 sprendimo dalyje, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą, konstatavo, kad ieškovė prisidėjo prie namo statybos, ieškovė ir P. S. laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2001 m. nekilnojamojo turto kūrimo laikotarpiu buvo darbingi, verslūs – ieškovė ilgą laiką dirbo banke, P. S. turėjo įmonę ir jie uždirbo pakankamai piniginių lėšų, kuriomis galėjo lygiomis dalimis prisidėti prie nurodyto turto kūrimo (t. I, b.l. 144, 147-153, 196, t. II, b.l. 157-158). Vilniaus apygardos teismo 2016-04-08 sprendime taip pat konstatuota, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog P. S. būtų turėjęs gerokai daugiau pajamų ar turto nei ieškovė. Atsižvelgtina į byloje pateiktą P. S. 1995-11-26 paaiškinimą, pateiktą Vilniaus miesto privatizavimo tarnybai, kuriame nurodyta, kad jis akcijas 291 040 Lt sumai už savo ir jo artimųjų pervestus investicinius čekius, kuriuos turėjo ir papildomai įsigijo aukcionuose 1992 metais už savo santaupas. P. S. šiame prašyme nurodė, jog dalį investicinių čekių pirko už savo ir ieškovės grynus pinigus (1 824 Lt), kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė ir P. S. abu buvo suinteresuoti investavimu į bendrą turtą. Ieškovės 1997 metais, paimta paskola 50 000 Lt sumai neįrodo, kad buvo skirta žemės sklypo pirkimui, kadangi ji buvo paimta gerokai vėliau nei buvo pirktas žemės sklypas. Vilniaus apygardos teismo 2016-04-08 sprendime konstatuota, kad 1997 metais AB „Lietuvos taupomasis bankas“ suteikta 50 000 Lt paskola buvo panaudota statant ir įrengiant namą, į kurį pretenduoja ieškovė. Priešingu atveju, byloje būtų įrodymų, kokiam kitam tikslui buvo panaudota nurodyta paskola, arba P. S. nebūtų šios paskolos grąžinimo užtikrinęs savo nekilnojamojo turto įkeitimu.1995-03-06 pažymoje apie piliečio, įmonės, įstaigos ar organizacijos žemės sklypo registraciją valstybinio žemės sklypo kadastro duomenų registre nurodyta, kad žemės sklypas suteiktas (įsigytas) gyvenamųjų namų statybai (t.1, b. l. 96). Vertinant šį rašytinį įrodymą kartu su įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, darytina labiau tikėtina išvada, kad statydami bendromis lėšomis namą, faktiniai sutuoktiniai turėjo ir bendrą tikslą įsigyti šiam namui reikiamą žemės sklypo plotą. Kadangi žemės sklypas buvo įsigytas už tuo metu santykiniai nedidelę kainą (338,67 Lt), ir esant byloje duomenims, kad žemės pirkimo metu šalys disponavo kur kas didesnėmis piniginėmis lėšomis nei nurodyta žemės kaina, manytina, kad tiek ieškovė, tiek ir P. S. buvo pajėgūs šią sumą sumokėti kiekvienas atskirai tiek ir bendrai. Todėl vadovaujantis įrodymų tikėtinumo principais, darytina labiau tikėtina išvada, kad žemės sklypas buvo įsigytas iš abiejų, ieškovės ir P. S., lėšų. Remiantis išdėstytu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti ¼ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja ieškovės ir sutuoktinio daline nuosavybe panaikinamas ir ieškinys šioje dalyje tenkinamas.Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016-04-08 sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimo atidalinti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės E. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, reikalavimas atidalinti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas šiuo metu nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme. Galutinis, įsiteisėjęs sprendimas šioje byloje bus priimtas išsprendus turto atidalinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidos šioje byloje nepaskirstytinos, paliekant šį klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą dalyje dėl reikalavimo atidalinti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės E. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys pripažinti ¼ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja ieškovės ir sutuoktinio daline nuosavybe panaikinti.

Pripažinti ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline E. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis.