Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,BALTIC INDUSTRY“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2874-656/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PRIME ALLOYS“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „BALTIC INDUSTRY“ dėl sumokėtų lėšų ir nuostolių priteisimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB ,,PRIME ALLOYS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės UAB „BALTIC INDUSTRY“ 100 000 Eur sumokėtų lėšų, 72 065 Eur kompensaciją, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei UAB „PRIME ALLOYS“ iš atsakovės UAB „BALTIC INDUSTRY“ 100 000 Eur sumokėtų lėšų, 72 065 Eur delspinigių, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos skolos sumos (172 065 Eur) nuo bylos teisme iškėlimo (2017 m. sausio 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1080 Eur žyminį mokestį ir 900 Eur atstovavimo išlaidų. Atsakovė teismui pateikė prieštaravimus dėl ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo ir prašė teismo preliminarų sprendimą panaikinti bei ieškinį atmesti. Prieštaravimuose nurodė, kad atsakovė visas iš ieškovės gautas lėšas panaudojo pagal sutartyje numatytas sąlygas, tačiau dėl darbo jėgos ir statybinių medžiagų padidėjusios kainos, nepakankamo finansavimo, per trumpo statybos termino nustatymo, baigti statybos projekto nepavyko. Apie tai buvo informuota ieškovė. Ieškovė daug kartų lankėsi statybos objekte, kartu rūpinosi dėl papildomų investicijų, darbo jėgos ir kitais su sutartimi susijusiais klausimais. Pasirašant sutartį ir sutarties priedą (kurie sudaryti ne valstybine kalba), sutarties šalis - ieškovė, elgdamasi nesąžiningai, suklaidino atsakovę, nurodant 2 dalies 2.12 punkte bei sutarties priedo 4 punkte 90 dienų kotedžo statybos terminą, o nebaigus statybos, sumokėtos piniginės lėšos ne tik turi būti nedelsiant grąžintos, o be to, atsakovė įsipareigoja papildomai sumokėti delspinigius, sudarančius 56 procentus metinių palūkanų, kaip kompensaciją už netikslinį piniginių lėšų panaudojimą. Nurodytas kotedžo statybos terminas 90 dienų ir 56 procentų metinių palūkanų mokėjimas yra neprotingas ir nerealus. Ieškovė šias sąlygas į sutartį įrašė apgaulės būdu, elgdamasi nesąžiningai, suklaidino atsakovę, nepagrįstai suteikė sau perdėtą pranašumą, nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad atsakovė pasitikėjo ir pasirašant sutartį, veikė neapdairiai, nepatikrinusi įrašytų skaičių, o tikėdama, kad už termino praleidimą, kaip privatiems juridiniams asmenims tenka mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 str.). Iš investicijų ir statybos sutarties turinio aišku, kad sutartis sudaryta neapibrėžtam laikui, abi šalys turėjo pareigą rūpintis statybos eiga. Sutartis nenutraukta ir 9.3 p. nurodyta, kad sutartis įsiteisėja nuo jos pasirašymo laiko ir galioja tol, kol šalys visiškai įvykdys savo įsipareigojimus. Sutartis gali būti nutraukta abipusiu šalių susitarimu (9.5 p.). Dėl 100 000 Eur sumokėjimo atsakovė neprieštarauja ir ši suma panaudota sutartyje nurodytai statybai. Tačiau sumos žemės sklypo išpirkimui ir kotedžo statybai bei įrengimui aiškiai nepakako. Tai buvo žinoma ieškovei, nes abi šalys ieškojo papildomų investicijų. Kad atsakovė kartu su ieškove rūpinosi statybos eiga, įrodoma ne tik 2015-06-01 sutartimi Nr. 0106/2015-1, bet ir 2015-06-29 sutartimi Nr. 2906/2015-1 „Apie bendrą komercinę veiklą, vykdant statybą ir parduodant gyvenamąjį nekilnojamąjį turtą“, šios sutarties priedu Nr. 1, kur nurodyta, kad abi šalys bendrai dalyvauja objekto „Simas“ bei „Greta“ statyboje, investuoja į statybą, o pardavus gauna pelną. Atsakovė, ieškovė ir UAB „Kerista“ (rangovas) 2015-08-27 sudarė šalių susitarimą - rangos sutartį Nr. 14-08-73 dėl finansavimo lauko inžinerinių tinklų klojimui bei žemės darbams tame pačiame statybos objekte. Visos sutartys nenutrauktos, jos vykdomos. Atsakovė su ieškove pagal visas investicijų ir statybos sutartis bei jų priedus veikė bendradarbiaudami ir tikėdamiesi pelno. Tik dėl nepakankamo finansavimo, kitų objektyvių priežasčių baigti projektą, priduoti valstybinei komisijai, parduoti ir gauti pelną nepavyko. Statybos procesas nenutrauktas. Ieškovė nesiekia sutarčių nutraukimo, ieškinį pateikė tik pagal vieną sutartį, atsietai nuo kitų tarpusavyje susijusių sutarčių, numatančių bendrus veiksmus, siekiant galutinių rezultatų. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas papildomai nurodė, kad ginčo šalių sudaryta sutartis laikytina jungtinės veiklos sutartimi, dėl ko ir ieškovė turi prisiimti atsakomybę dėl sutarties neįvykdymo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 6 d. galutiniu sprendimu 2017 m. sausio 11 d. preliminarų sprendimą pakeitė, ieškovės UAB „PRIME ALLOYS“ ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „PRIME ALLOYS“ iš atsakovės UAB „BALTIC INDUSTRY“ 100 000 Eur sumokėtų lėšų, 7 726,20 Eur palūkanų, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos skolos sumos (107 726,00 Eur) nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2017 m. sausio 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1247,40 Eur bylinėjimosi išlaidųTeismas nustatė, kad šalys 2015-06-01 sudarė Investicijų ir statybos sutartį Nr.0106/2015-1 (toliau – Sutartis), kuria sutarė, kad ieškovė, dalinio dalyvavimo tikslu, investuos pinigines lėšas į statybą kotedžų, esančių gyvenamajame komplekse (kotedžų gyvenvietėje), adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovė statybos pabaigoje perduos ieškovės nuosavybėn pastatytą kotedžą su žemės sklypu, kurių duomenys (buvimo vieta, plotas, atitinkamo žemės sklypo dydis) nurodomos sutarties prieduose. 2015-06-01 sutarties Nr.0106/2015-1 priede Nr. 1 šalys sutarė, kad sutarties objektas - 2 aukštų sublokuotas kotedžas, kurio bendras plotas 92 ir 106 kv. m. (viso ne mažiau kaip 198 kv. m.), statomas pagal projektą „SIMAS“ ir „GRETA“. Pagal priedo Nr.l.2 p., ieškovė įsipareigojo projektą finansuoti 100 000 Eur suma, ir ją sumokėti atsakovei iki 2015-06-15 (priedo Nr.l.3 p.). Tarp šalių sudaryta sutartis nurodyta kaip Investicijų ir statybos sutartis. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad ši sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis, dėl ko abiems sutarties šalims turėtų būti taikomos CK 6.969-6.982 straipsnių normos, o atsakomybę dėl sutarties neįvykdymo turi prisiimti ne tik atsakovė, bet ir ieškovė. Teismas nurodė, kad vertinant Sutarties turinį bei ja keliamus tikslus, negalima sutikti su atsakovės pozicija, jog Sutartyje yra aiškiai išreikšta šalių valia sudaryti susitarimą dėl jungtinės veiklos, dėl ko Sutartis laikytina jungtinės veiklos sutartimi. Teismo teigimu, nors Sutartis ir turi jungtinės veiklos sutarties požymių, tačiau ji turi ir rangos sutarties požymių, nustatytų 6.681 straipsnio 1 dalyje bei kitų Civiliniame kodekse neaptartų, bet nedraudžiamų sudaryti sutarčių požymių (CK 6.156 str. 3 d.), todėl Sutartis laikytina mišria. Taigi atsakovė, teigdama buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, šį teiginį turėjo pagrįsti jį patvirtinančiais įrodymais. Atsakovė tvirtina, kad ji su ieškove vykdė bendrą veiklą, kartu rūpinosi verslo reikalais bei mano, kad šią aplinkybę patvirtina vėlesni šalių susitarimai. Teismas nurodė, kad iš byloje pateikto 2015 m. rugpjūčio 27 d. šalių susitarimo prie 2014 m. rugpjūčio 6 d. rangos sutarties, pagal kurį ieškovė įsipareigojo apmokėti UAB „Kerista“ (rangovui) už statybos darbus už atsakovę, negalima daryti išvados apie ieškovės ir atsakovės bendrą jungtinę veiklą, kartu siekiant pelno. Kita atsakovės pateikta 2015-06-29 sutartis Nr.2906/2015-1, kuria remiasi atsakovė prieštaravimuose, neišversta į lietuvių kalbą, todėl teismas jos nevertino. Atsakovė nepateikė kitų duomenų jungtinei veiklai pagrįsti, nors teismas atsakovei siūlė pateikti papildomus įrodymus, todėl teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, kuria ji remiasi prieštaravimuose, kad ginčijamos sutarties pagrindu šalis siejo jungtinės veikos santykiai (CPK 178 str.). Teismas konstatavo, kad nenustačius, jog šalys vykdė jungtinę veiklą kaip teisiškai reikšmingo fakto nagrinėjamam ginčui, ieškovė pagal Sutarties 2.13 punktą įgijo teisę reikalauti iš atsakovės jos sumokėtų 100 000 Eur lėšų grąžinimo bei palūkanų (CK 6.38 str. 1 d., 6.63 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Taip pat teismas nurodė, kad nors palūkanas šalys nustatė sutartimi, o sutarčių šalys yra verslo subjektai, galintys numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju Sutartimi nustatytos palūkanos (56 proc. metinių palūkanų) prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems bendriesiems teisės principams, dėl ko mažintinos nuo 56 procentų (72 065,00 Eur) iki šešių procentų metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2015-09-16 iki 2017-01-01, kas sudaro 7 726,20 Eur (CK 6.37 str. 3 d., 6.210 str. 2 d., 6.228 str. 1 d.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė BUAB ,,BALTIC INDUSTRY“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nepagrįsta teismo išvada, kad iš Sutarties turinio spręstina, jog ieškovė įsipareigojo finansuoti kotedžų statybas, o atsakovė organizuoti objektų statybas, todėl Sutartis laikytina mišria. Šalių sudarytoje Sutartyje bei jos priede numatyti bendri šalių veiksmai statybos procese, siekiant galutinio rezultato, t. y. pastatyti kotedžus, juos realizuoti, gauti pelną ir jį paskirstyti tarp sutarties šalių, sumokėti nustatytus mokesčius. Atsakovė visas iš ieškovės gautas lėšas panaudojo pagal Sutartyje numatytas sąlygas, tačiau dėl darbo jėgos, statybinių medžiagų padidėjusios kainos, nepakankamo finansavimo, per trumpo statybos termino, iškilusių mokestinių ginčų su valstybine mokesčių inspekcija, baigti statybos objekto nepavyko. Iš Sutarties turinio aišku, kad ji sudaryta neapibrėžtam laikui, abi šalys turi pareigą rūpintis statybos eiga. Sutarties 9.3 p. nustatyta, kad sutartis įsiteisėja nuo jos pasirašymo laiko ir galioja tol, kol šalys visiškai įvykdys savo įsipareigojimus. Sutartis gali būti nutraukta abipusiu šalių susitarimu (9.5 p.). Šalys nesiekia sutarties nutraukimo, o Sutartį ir kitas su ieškove sudarytas sutartis kvalifikuoja jungtinės veiklos sutartimis. Sutarties 2.12 p. nurodyta, kad ieškovė turi teisę pateikti objektą pardavimui ir šiuos veiksmus ieškovė daro, surado pirkėjus nebaigtų kotedžų pardavimui, su kuriais buvo sudarytos preliminarios sutartys. Sutartyje yra išreikšta vieninga valia kooperuojant savo žinias, turtą, darbą veikti bendrai, siekiant išpirkti žemės sklypus, pastatyti gyvenamuosius kotedžus. Teisėti bendri tikslai ir interesai yra jungtinės veiklos (partnerystės) kvalifikuojantys požymiai, atitinkantys CK 6.969 straipsnio 1 dalies normą.Šalys taip pat buvo sudariusios kitas sutartis dėl vykdomų statybos darbų. Iš paskolos sutarties, sudarytos 2015-08-04 su žemės sklypo hipotekiniu įkeitimu aišku, kad ieškovė atsakovei papildomai suteikė 20 000 Eur paskolą. Pagal susitarimą su ieškove, su jos pristatytais asmenimis, atsakovė sudarė rezervavimo sutartis Nr. 15/06-03; preliminarias turto pirkimo-pardavimo sutartis 2015-08-03, 2015-12-09 rezervavimo sutartį Nr. 15/06-04 su ieškove dėl žemės sklypo su sublokuotu gyvenamuoju namu rezervavimo. Ieškovė UAB „PRIME ALLOYS“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nenustačius, jog šalys vykdė jungtinę veiklą kaip teisiškai reikšmingo fakto nagrinėjamam ginčui, ieškovė pagal Sutarties 2.13 p. įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėtų 100 000 Eur lėšų grąžinimo bei palūkanų. Atsakovė, teigdama buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, šį teiginį turėjo pagrįsti jį patvirtinančiais įrodymais, tačiau tokių įrodymų atsakovė nepateikė. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė sutartis, kurios jokių sąsajų su nagrinėjama byla neturi, todėl nėra teisinio pagrindo jas prijungti prie bylos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patiktina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Nagrinėjamoje byloje pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių sudarytą sutartį, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, todėl netinkamai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, kitų sprendimo motyvų ir išvadų apeliantė neginčija ir jokių argumentų nenurodo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – paskolos sutartį 2015-08-04 sudarytą ieškovės ir atsakovės bei šios paskolos sutarties grąžinimo užtikrinimui sudarytą Sutartinę hipoteką; 2015-06-18 rezervavimo sutartį Nr. 15/06-03 ir 2015-08-03 preliminariąją turto pirkimo-pardavimo sutartį sudarytas atsakovės ir G. N.; rezervavimo sutartį Nr. 15/06-04 sudarytą ieškovės ir atsakovės; 2015-12-09 preliminariąją turto pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą atsakovės ir M. T.. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujai teikiami įrodymai taip pat turi atitikti bendruosius leistinumo reikalavimus ir būti susiję su byloje nagrinėjamais klausimais (CPK 177, 180 str.). Šis teisinis reglamentavimas bei CPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, grindžiamas principu, kad kiekviena šalis savo turimus įrodymus privalo pateikti kuo anksčiau (dar pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme stadijoje) ir tik išimtiniais atvejais – vėliau, tačiau kiekvienu atveju tokį pavėluotą įrodymų pateikimą motyvuojant bei, atitinkamai, prisiimant riziką, jog pavėluotai teikiami įrodymai teismo gali būti nepriimti. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir paneigti pateiktus atsikirtimus. Pateikdama naujus įrodymus atsakovė nepagrindė argumento, kodėl būtinybė šiuos dokumentus pateikti iškilo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kas sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytus dokumentus atsakovė turėjo galimybę gauti ir pateikti pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju vien atsakovės nurodytas teiginys, kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tai nepagrindžiant jokiais argumentais, nėra suderinamas su bylos šalių pareiga rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, proceso koncentruotumo principu. Be to, sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad dalis pateiktų įrodymų neatitinka įrodymų sąsajumo su nagrinėjamu klausimu reikalavimo (CPK 180 str.). Dėl nurodytų aplinkybių atsakovės prašymas priimti naujus įrodymus netenkinamas.

Dėl šalių sudarytos sutarties aiškinimo ir sutartinių santykių kvalifikavimo

Spręsdamas iš sutartinių santykių kilusius ginčus, teismas visų pirma juos turi teisiškai kvalifikuoti ir nustatyti, kokie materialiniai įstatymai turi būti taikomi ginčo teisiniams santykiams. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-309-378/2017; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004). Esant ginčui dėl sutarties prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys vartotų tikslius teisinius terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas, tampa aktualus teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Tam reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių 2015-06-01 sudarytą Investicijų ir statybos sutartį Nr.0106/2015-1, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, vertino kaip mišrią sutartį, turinčią jungtinės veiklos, rangos bei kitų Civiliniame kodekse neaptartų, bet nedraudžiamų sutarčių požymių. Apeliantės teigimu, tarp šalių sudaryta Sutartis turėjo būti vertinama kaip jungtinės veiklos sutartis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu.CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Iš byloje pateiktos 2015-06-01 šalių sudarytos Investicijų ir statybos sutarties Nr.0106/2015-1 matyti, kad šalys susitarė, jog ieškovė suteikia atsakovei pinigines lėšas dalinio dalyvavimo kotedžų, esančių gyvenamajame komplekse (kotedžų gyvenvietėje), esančioje (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), statybos tikslu, o atsakovė statybos pabaigoje perduoda ieškovės nuosavybėn pastatytą kotedžą su žemės sklypu, kuriame jis pastatytas (Sutarties 1.1 p.). Šalys nustatė, kad kiekvieno kotedžo buvimo vieta, plotas, atitinkamo žemės sklypo dydis yra nurodoma sutarties prieduose, kurie yra neatskiriama jos dalis (Sutarties 1.1 p.). Ieškovės investicijos dalis pagal šią sutartį, finansuojant kotedžų gyvenvietės statybą, tolygi statiniui ir žemės sklypui, kurie nurodomi atitinkamame priede prie sutarties (Sutarties 1.2 p.). Ieškovė įgyja nuosavybės teisę į šia sutartimi nustatytus objektus ir/arba žemės sklypus nuo visos jų kainos, nurodytos prieduose prie sutarties, apmokėjimo laiko (Sutarties 2.8 p.). Atsakovė turi pirmumo teisę išpirkti objektą atgal per terminą, sudarantį iki 90 kalendorinių dienų nuo to laiko, kai ieškovė įneš visą jo vertę pagal kainą, kuri bus nurodyta atitinkamame priede prie sutarties (Sutarties 2.10 p.). Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties turinys lingvistine prasme yra pakankamai aiškus: šalys susitarė, kad ieškovė finansuos, o atsakovė vykdys kotedžų statybas; ieškovei pervedus visą šalių sutartą sumą, atsakovė perduos ieškovės nuosavybėn pastatytą kotedžą su žemės sklypu; taip pat sutartyje numatyta, kad atsakovė turi pirmumo teisę išsipirkti objektą už šalių nustatytą kainą.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal sutarties turinį ir sąlygas šalių sudaryta Sutartis neturi aiškiai išreikštų požymių, kurie sudarytų teisinį pagrindą ją kvalifikuoti išskirtinai tik kaip jungtinės veiklos sutartį. Sutarties sąlygomis nustatytos šalių teisės ir pareigos rodo, kad Sutartis turi ne tiek jungtinės veiklos sutarties požymių, kiek statybos rangos sutarties požymių, nes atsakovė įsipareigojo per nustatytą terminą pastatyti pastatus, o ieškovė įsipareigojo finansuoti statybas bei priimti pastatus, taigi Sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį, t. y. vienos šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas (statybos rangos sutarties požymiai nustatyti CK 6.681 str. 1 d.), bei kitų Civiliniame kodekse neaptartų, bet nedraudžiamų sudaryti sutarčių požymių (CK 6.156 str. 3 d.), nes Sutartimi buvo numatyta atsakovės pirmumo teisę išsipirkti statybos objektą atgal. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK normos atskirai nereglamentuoja tokios rūšies sutarčių, tačiau civilinės teisės normos nedraudžia šalims sudaryti mišrią sutartį, t. y. turinčią kelių rūšių sutarčių požymių, svarbu, kad jos atitiktų sutartims keliamus reikalavimus ir neprieštarautų imperatyviosioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, jog tarp šalių susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip jungtinės veiklos santykiai, todėl šioje byloje netaikytinos CK 6.969-6.982 straipsnių nuostatos. Apeliantės skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti kitas išvadas dėl 2015-06-01 šalių sudarytos Investicijų ir statybos sutarties vertinimo ir ją kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartį. Apeliantės nurodomos Sutarties sąlygos, kad Sutartis įsiteisėja nuo jos pasirašymo laiko ir galioja tol, kol šalys visiškai įvykdys savo įsipareigojimus (Sutarties 9.3 p.) bei, kad Sutartis gali būti nutraukta abipusiu šalių susitarimu (Sutarties 9.5 p.), nėra išskirtinai jungtinės veiklos sutarties požymiai. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles bei netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius, teisiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl nėra apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą skundžiamą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi atidėjo atsakovei 1 677 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinio skundo Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėjimo dienos. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atsakovei UAB ,,BALTIC INDUSTRY“ yra iškelta bankroto byla, žyminis mokestis valstybei iš atsakovės nepriteisiamas.Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, bei pateikė įrodymus patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 200 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, ieškovės turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos priteistinos iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 98 str. 1 ir 3 d.)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės BUAB ,,BALTIC INDUSTRY“ (į. k. 301249744) bankroto administravimui skirtų lėšų ieškovei UAB „PRIME ALLOYS“ (į.k. 302778978) 200 Eur (du šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų.