Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-17979-1144/2025 pagal pareiškėjų G. S. ir O. S. prašymą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Teismo 2025 m. gegužės 2 d. nutartis buvo išsiųsta 2025 m. gegužės 2 d. pareiškėjų atstovui advokatui S. V. elektroninių ryšių priemonėmis ir laikoma įteikta 2025 m. gegužės 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 175¹ straipsnio 10 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikia Šv. Jono pradinės mokyklos, esančios Airijoje, 2025-04-28 raštą, tačiau šio rašo vertimas nėra patvirtintas nustatyta tvarka. Be to, nurodomas šio rašto sudarymo laikas yra ankstesnis, nei skundžiamos pirmosios instancijos teismo priėmimo laikas. Atsižvelgdamas į tai, o taip pat į aplinkybę, jog apeliantė nenurodo, dėl kokių priežasčių tokio dokumento nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teisme, atsisako priimti naujau pateikiamus įrodymus, juo labiau kad jie neturi reikšmės teisingo procesinio sprendimo priėmimui.

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų G. S. ir O. S. prašymas dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiems asmenims dėl to, jog nebuvo pašalinti teismo nurodyti prašymo trūkumai – prašyme nebuvo išspręsti nepilnamečio vaiko išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos klausimai.

10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, jog išties, nacionalinės teisės normos, o būtent CK 3.53 straipsnio 3 dalies bei CPK 382 straipsnio nuostatos, įtvirtina imperatyvų reikalavimą sprendžiant santuokos nutraukimo klausimus kartu išnagrinėti ir klausimus dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat bendravimo tvarkos nustatymo ir kt. Tačiau nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų, kuriuos patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO informacija iš Gyventojų registro, matyti, kad abu sutuoktiniai yra deklaravę išvykimą į užsienį, o jų adresas yra nurodomas Airijoje. Kartu byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo paneigti pareiškėjų bei apeliantės nurodomų aplinkybių, jog sutuoktinių nepilnametė dukra taip pat gyvena Airijoje, kur lanko mokyklą. Taigi, nagrinėjamu atveju egzistuoja tarptautinis elementas, dėl kurio teismui kyla pareiga įvertinti ne tik nacionalinius, tačiau ir Europos Sąjungos ar tarptautinius teisės aktus (CPK VII dalis „Tarptautinis civilinis procesas“), juolab kad CPK 780 straipsnyje nurodyta, jog CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, spręsdamas bylos iškėlimo klausimą, turi pasitikrinti jurisdikciją kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamam reikalavimui atskirai. Net ir tuo atveju, jei teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą santuokos nutraukimo byloje, tai nereiškia, kad jis automatiškai turi jurisdikciją ir sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo klausimą, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją spręsti tik vieną iš pareikštų reikalavimų, kelis iš pareikštų reikalavimų, visus reikalavimus arba nė vieno iš jų, todėl kiekvienoje byloje jis privalo įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto, reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai, pasirinkimą. Tais atvejais, kai teismas, gavęs sutuoktinių prašymą dėl santuokos nutraukimo ar vieno iš sutuoktinių ieškinį dėl santuokos nutraukimo, nustato, kad byla galbūt turi tarptautinį (užsienio) elementą (pavyzdžiui, vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, vienas iš sutuoktinių yra užsienio valstybės pilietis ir pan.) ir šeimoje yra nepilnamečių vaikų, turi patikrinti, ar iš šalių ar vienos iš jų pateiktų duomenų galima nustatyti, kur yra nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, kokia jų pilietybė. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas. Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo jurisdikciją, tada teismas turi aiškintis, ar susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. spalio 19 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – ir 1996 m. Hagos konvencija) narė – jei ne, ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam klausimui negali būti taikomas nei ES teisinis reguliavimas, nei 1996 m. Hagos konvencija ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties atitinkamiems klausimams reguliuoti, tokiu atveju bus taikomos nacionalinės teismingumo taisyklės. CPK 785 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos teismų išimtinio teismingumo taisykle tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose lex fori gali būti taikoma tik tais atvejais, kai jurisdikcijos neįmanoma nustatyti nė pagal vieną ES ar kitą tarptautinės teisės aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 632–713; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių taikytinos teisės nustatymo taisykles šeimos bylose, apžvalga).

12. Nagrinėjamu atveju pažymėtina jog viena vertus, santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium reglamentavimą apima tiek Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje, tiek skundžiamoje nutartyje nurodomi 2019 m. birželio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo, bei 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje. Tačiau nė viename iš aptariamų teisės aktų, kurie yra taikytini šiuo atveju dėl byloje egzistuojančio tarptautinio elemento, nėra įtvirtinta pirmiau aptarta Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės nuostata dėl reikalavimų nagrinėjimo išskyrimo negalimumo. Priešingai, aptarti Europos Sąjungos teisės aktai leidžia vertinti, kad vienas iš reglamentų gali būti taikomas tik dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium, o kitas reglamentas išskiria santuokos nutraukimo, separacijos ir santuokos pripažinimo negaliojančia bei tėvų pareigų, kaip savarankiškų reikalavimų, jurisdikcijas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nenustatė pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tarptautiniai teisės aktai numato analogišką pareigą dėl reikalavimų, susijusių su nepilnamečių vaikų klausimo išsprendimu nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjai turėjo pareigą pašalinti procesinio dokumento trūkumus, susijusius su reikalavimo apimties keitimu dėl nepilnamečio vaiko klausimų.

13. Papildomai pastebėtina, jog tiek 2019 m. birželio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo, tiek 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje numato jurisdikciją dėl nepilnamečio vaiko klausimų nagrinėjimo ir pagal jo gyvenamąja vietą, atsakovo gyvenamąja vietą ir pan. (2019 m. birželio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2019/1111 7 straipsnio 1 dalis – valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, yra toje valstybėje narėje; 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 3 straipsnis - jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis (susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe).

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 3.53 straipsnio 3 dalimi, CPK 115 straipsnio 3 dalimi, skundžiama 2025 m. gegužės 13 d. nutartimi nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nepašalino prašymo dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu trūkumų dalyje dėl reikalavimų dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo pareiškimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjų įpareigojimas pareikšti reikalavimus, kurie pagal pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, nėra išimtinai teismingi Lietuvos Respublikos teismams, nepagrįstai apriboja asmens teisę į teisminę gynybą. Remiantis tuo, konstatuojama, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina nepagrįsta ir neteisėta.

15. Taigi, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nagrinėjamu atveju netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinio dokumento trūkumų šalinimą dėl reikalavimų, susijusių su nepilnamečio vaiko išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos klausimais pareiškimo būtinumu, taip pat į tai, kad prašymo dėl santuokos nutrauko teisinių pasekmių patvirtinimo priėmimo klausimas priskirtinas spręsti pirmosios instancijos teismui, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir prašymo priėmimo klausimą perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gegužės 13 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų G. S. ir O. S. prašymo dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.