Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Hcasista“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Vilniaus TLK) taikinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 25SS-58 „Dėl atsisakymo priimti skundą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus TLK Komisiją išspręsti praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, jog atsakovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai – Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, Vilniaus teritorinės ligonių kasos nuostatai, Vilniaus teritorinės ligonių kasos Taikinimo komisijos darbo reglamentas nenumato termino skundui paduoti atnaujinimo (pratęsimo) instituto, todėl skundas, paduotas praleidus šiuose teisės aktuose nustatytą 30 dienų terminą, nenagrinėjamas ir grąžinamas pareiškėjui.

Pareiškėjas teigė, kad paminėtuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose atsakovo veiklą, nustatytas 30 dienų terminas pateikti skundą Komisijai laikytinas procesiniu terminu. Mokslinėje doktrinoje aiškinama, kad ginčo, kylančio iš administracinių teisinių santykių, sprendimas tokia seka, kai byla nagrinėjama ikiteismine ne per teismą tvarka, o po to, administraciniame teisme, yra vieningas, nuoseklus, neskaidomas procesas, nes išankstinis skundo nagrinėjimas ne teismo tvarka yra sudėtinė administracinių bylų teisenos dalis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ketvirtasis skirsnis). Be to, ABTĮ 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Tai reiškia, kad tas pats ginčas yra nagrinėjamas tiek kvaziteisminėje institucijoje, tiek administraciniame teisme. Taigi kreipimosi dėl ginčo išnagrinėjimo minėta tvarka turėtų būti tokia pat, kaip ir kreipiantis į administracinį teismą.

Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju atsakovas, Sprendimą grįsdamas tuo, jog jo paties nuostatai bei darbo reglamentas, t. y. vidiniai administravimo dokumentai, nenumato praleisto termino atnaujinimo ir tuo pagrindu atsisakęs nagrinėti pareiškėjo skundą, iš esmės blogina besikreipiančiojo (pareiškėjo) padėtį: net neturėdamas galimybės atnaujinti praleisto termino užkirto kelią tinkamam teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui. Taigi, nors minėtieji teisės aktai, reglamentuojantys tiek atsakovo veiklą, tiek jo ir pareiškėjo tarpusavio santykius, iš tikrųjų nenumato praleisto termino skundui pateikti atnaujinimo instituto, tačiau šiuo atveju turėjo būti taikomos ABTĮ numatytos nuostatos, reglamentuojančios praleisto termino atnaujinimo institutą.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai netaikė ABTĮ 30 straipsnio, todėl iš esmės net nenagrinėjo pareiškėjo 2024 m. spalio 4 d. prašyme nurodytų termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, ir atsisakydamas priimti skundą neteisėtai užkirto tolimesnį kelią teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos. Todėl Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas išspręsti termino pateikti skundą atnaujinimo klausimą iš esmės.