- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-08
- Bylos Nr.
- I-1462-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05969-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja A. J. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2015-05-12, prašydama priteisti iš atsakovo 1989,27 Eur neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokas, susidariusias nuo 2009-08-01 iki 2013-01-01 tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį buvo privaloma priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintus pareiginės algos dydžio koeficientus, galiojusius iki 2009-08-01 (b. l. 1-12, 63-67). Paaiškino, kad 2004-05-17 buvo priimta į tarnybą Šiaulių rajono apylinkės prokuratūroje. 2007-01-22 buvo perkelta į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą Pirmojo (nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokurorės pareigas. Nuo 2008-09-15 buvo paskirta Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Nuo 2010-12-10 buvo paskirta laikinai eiti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas. 2011-08-08 buvo perkelta į Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės pareigas, pavedant vykdyti visas Civilinių bylų skyriaus nuostatuose numatytas šio skyriaus prokuroro funkcijas. Nuo 2012-05-07 tarnybos vieta nustatyta Šiaulių apygardos prokuratūros specializuotame skyriuje Viešojo intereso gynimo skyriuje. Nurodė, kad iki 2009-04-30 prokurorų pareiginės algos koeficientus nustatė 2000-08-29 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 priedėlio III skirsnis. Nuo 2009-05-01 prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo keičiami keletą kartų: 2009-04-23 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224 ir 2009-07-17 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361. Sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų galiojimas įstatymu pratęstas iki 2014-01-01. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos pareiginės algos koeficientas nepagrįstai buvo sumažintas: 2009-07-17 priėmus Priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361 laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-12-09 – nuo8,4 iki 8,11 (3,45 proc.), nuo 2010-12-10 – nuo 8,5 iki 8,2 (3,53 proc.), nuo 2011-08-08 - nuo 9,5 iki 9,03 (4,94 proc.), nuo 2012-05-01 iki šiol – nuo 9,5 iki 9,45 (0,53 proc.). Remdamasi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatomis, teigia, kad toks prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas skirtingu mastu prieštaravo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, o taip pat pažeidė Konstitucinio Teismo suformuluotus išaiškinimus, nes atliktas nesilaikant proporcingumo principo bei laikinumo kriterijaus.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepimuose su pareiškėjos skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad minėto įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
Mano, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, mano, kad pagal Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatas pareiškėjo reikalavimams turi būti 3 metų senaties terminas, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009-08-01 (b. l. 29-31, 74-76).
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl prokuroro darbo užmokesčio sumažinimo pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priteisinimo už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-01-01.
Nustatyta, kad pareiškėja 2004-05-17 priimta į tarnybą Šiaulių rajono apylinkės prokuratūroje. 2007-01-22 buvo perkelta į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą Pirmojo (nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokurorės pareigas. Nuo 2008-09-15 pareiškėja buvo paskirta Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Nuo 2010-12-10 buvo paskirta laikinai eiti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas. 2011-08-08 buvo perkelta į Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės pareigas, pavedant vykdyti visas Civilinių bylų skyriaus nuostatuose numatytas šio skyriaus prokuroro funkcijas. Nuo 2012-05-07 tarnybos vieta nustatyta Šiaulių apygardos prokuratūros specializuotame skyriuje Viešojo intereso gynimo skyriuje (b. l. 13-21). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos tarnybiniais santykiais, nėra. Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-01-12 pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Apmokėjimo įstatymas) Apmokėjimo įstatymo 3 str. 3 d. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedų už ištarnautus valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą. Pagal Apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d., pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Apmokėjimo įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-04-23 Nr. XI-224 redakcija) nuo 2009-05-01 ir pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009-08-01. Todėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-01-12 susidarė 1989,27 Eur darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 69-70).
Pareiškėja į teismą su skundu dėl darbo užmokesčio nepriemokos iš priteisimo kreipėsi 2013-10-24 (b. l. 26). Atsižvelgiant į atsakovų prašymą pareiškėjos reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, DK 27 straipsnio 2 dalį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-10-23.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjos A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.