- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-22
- Bylos Nr.
- A-146-821-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Vitalij Vaičiūnas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (15/6-11)-12PR-54 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti bei priimti sprendimą iš naujo (b.l. 2-6).
Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas priimtas neištyrus visų faktinių aplinkybių, neteisingai pritaikius Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 ir 87 straipsnius. Dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, paaiškino, kad jis nesutinka su Sprendimo teiginiais, jog informacija, kurią jis pateikė, negali būti laikoma patikimu ir pakankamu individualios grėsmės ar persekiojimo Rusijos Federacijoje įrodymu dėl jo veiklos gyvenant Rusijoje, t.y. nesutinka Su Sprendimo argumentu, kad jis neatitinka vieno pabėgėlio statuso suteikimo kriterijaus - visiškai pagrįstos persekiojimo baimės kriterijaus. Atkreipė dėmesį į tai, kad tiek prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tiek vėlesnių apklausų metu jis aiškino, jog dėl situacijos Čečėnijoje jam ir jo šeimai nesaugu gyventi Rusijos Federacijoje. Šiuos jo teiginius patvirtina šie Migracijos departamento nustatyti faktai: 1995 m. rugpjūtį dėl dalyvavimo pirmajame Čečėnijos jis buvo sulaikytas filtracinėje stovykloje, ten kankintas, mušamas; buvo paleistas už išpirką; sulaikymo metu buvo sunkiai sužalotas, dėl patirtų sužalojimų pripažintas invalidu; nors buvo paleistas už išpirką, tačiau Rusijos Federacijos tarnyboms tapo žinomas kaip čečėnų kovotojas. Nors yra registruotas Čečėnijos Respublikoje, tačiau vengdamas gresiančio pavojaus, nuolat važinėjo, periodiškai gyveno Azerbaidžane, Kazachstane, Ingušijoje, Voronežo srityje. Iš Voronežo srities su šeima išvyko 2006 m. rugsėjį dėl nuolat demonstruojamo priešiškumo čečėnų tautybės asmenims, tikrinimų, klausinėjimų, įtarinėjimų. Grįžus į Čečėniją, vėl buvęs sulaikytas. Šeimai sumokėjus išpirką, paleistas. Pareiškėjo teigimu, minėtos aplinkybės patvirtina jo pagrįstą baimę būti sulaikytu, įtariamu, tardomu.
Pažymėjo, kad naujausi tarptautiniai šaltiniai patvirtina, kad jo baimė dėl persekiojimo yra visiškai pagrįsta. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija Amnesty International metiniame pranešime, paskelbtame 2007 m. gegužės 25 d., nurodė, kad Kaukazo regione, ypač Čečėnijoje, tebevyksta neteisminiai mirties bausmės vykdymai, pagrobimai, kankinimai, įskaitant ir naudojamus neoficialiuose sulaikymo centruose, savavališki sulaikymai. Minėtame pranešime taip pat nurodyta, kad nebaudžiamumas už žmogus teisių pažeidimus tampa norma Čečėnijoje, o žmonės, siekiantys teisingumo, susiduria su bauginimais ir grasinimu mirtimi. Europos Tarybos Europos komiteto prieš kankinimus, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 2007 m. kovo 13 d. paskelbtame viešame pareiškime tvirtinama, kad Komitetas gavo daug pranešimų apie pagrobimus ir su jais susijusius neteisėtus sulaikymus Čečėnijohe ir kitose Šiaurės Kaukazo regiono dalyse. JAV Valstybės departamentas metiniame pranešime apie žmogaus teisių padėtį, paskelbtame 2007 m. kovo 6 d., nurodė, kad gavo patikimų pranešimų, kad tiek federalinės, tiek čečėnų pajėgos kankino sulaikytuosius. Cituojant Memorial šiame pranešime nurodyta kiek žmonių buvo pagrobta (184), paleista arba išpirkta (91), rasta nužudytų (11), manoma, kad tebėra sulaikyti (19), dingo be žinios (63). Remdamasis įvairiais šaltiniais JAV departamentas nurodo, kad pagrobimai ir dingimai be žinios organizuojami federalinių, Čečėnijos saugumo pajėgų ir vykdant operacijas kartu. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Human Rights Watch metiniame pranešime, paskelbtame 2007 m. sausio mėnesį, nurodyta, kad sunkūs žmogaus teisių pažeidimai, tarp jų kankinimai, pagrobimai, priverstiniai dingimai Čečėnijoje tęsiasi.
Pareiškėjas pažymėjo esąs čečėnų kovotojas (tai žinoma tiek Rusijos Federacijos tarnyboms, tiek čečėnų pajėgoms), jau du kartus buvęs sulaikytas, todėl pagrįstai bijąs, kad gali būti bet kada sulaikytas, kankinamas ar dingti be žinios, nes tokia praktika čečėnų tautybės asmenų atžvilgiu tampa įprasta Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nei Sprendime, nei išvadoje Nr. (15/6-11)-13PR-54RN, kuria remiantis priimtas Sprendimas, nepateikė motyvų kodėl jo pateikta informacija negali būti laikoma patikimu įrodymu, nors Sprendime pripažįstama, jog neramumai, nesaugi situacija, Rusijos kariškių savivalė, siekimas gauti neteisėtą uždarbį iš sulaikytų asmenų yra būdinga Čečėnijos Respublikai. Migracijos departamento 2007 m. kovo 5 d. pažymoje „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje, Čečėnijos Respublikoje ir kituose Rusijos Federacijos regionuose“ Nr.RU-10-124 (toliau – ir Pažyma) surinkta informacija taip pat patvirtina, kad neteisėtas sulaikymas ne tik gali grėsti, bet yra nuolat taikomas čečėnų tautybės asmenims. Be to, pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu Migracijos departamentas turėtų taikyti abejonės privilegijos principą, numatytą įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 83 straipsnio 1 dalyje.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėjo, kad jam nesuprantama, kodėl Migracijos departamentas, nustatęs, kad sistemingi žmogaus teisių pažeidimai būdingi Čečėnijos Respublikai, ir nereikšdamas abejonių dėl byloje nustatytų faktų, nusprendė, kad nėra sąlygų jo atžvilgiu taikyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nors tokias sąlygas pats nustatė ir pagrindė kilmės valstybės informacija.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo teiginiu, kad jis nepasinaudojo vidinio persikėlimo alternatyvos galimybe. Pažymėjo, kad atsakovas Pažymoje Nr. RU-10-124 nurodė, kad „šiuo metu čečėnams nėra vidaus saugumo alternatyvos". Atkreipė dėmesį į tai, kad Nevyriausybinė organizacija Memorial žmogaus teisių centras savo pranešime dėl Čečėnijos gyventojų Rusijos Federacijoje, paskelbtame 2006 m. rugpjūčio 3 d., pažymėjo, kad Čečėnijos gyventojui nėra vidinio persikėlimo alternatyvos Rusijos Federacijoje, kad kiekviename Rusijos regione asmenys, persikėlę iš Čečėnijos, ypač etniniai čečėnai, yra už įstatymo ribų, diskriminuojami valdžios institucijų ir visuomenės. Pareiškėjas nurodė, kad Voroneže jis ir jo šeima nebuvo apsaugoti nuo gresiančių pavojų būti persekiojamiems, nuo augančio ir nuolat demonstruojamo priešiškumo čečėnų tautybės asmenims, nuo nesistemingai taikomų federalinių ir vietinių teisės aktų, todėl atsakovo išvada, kad buvo galima vidinio persikėlimo alternatyva, kuri galėjo garantuoti veiksmingą Rusijos Federacijos apsaugą, yra nepagrįsta, prieštarauja tiek atsakovo surinktai informacijai, tiek tarptautinių nevyriausybinių organizacijų pateikiamai informacijai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjom skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b.l. 12-13) dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo pareiškėjui paaiškino, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio l dalyje numatyto pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Subjektyvūs faktoriai – baimė sugrįžti į savo valstybę (šiuo atveju – Rusijos Federaciją) ir būti joje persekiojamam. Tačiau ši baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė" reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t.y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių (tačiau su prieglobsčio prašytoju susijusių) aplinkybių. Asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio statusą, turi ne iš dalies atitikti pabėgėlio statuso apibrėžimą, visos jame numatytos sąlygos turi būti įvykdytos in corpore. Atsakovo nuomone, informacija, kurią prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo pateikęs A. M., negali būti laikoma patikimu ir pakankamu individualios grėsmės ar persekiojimo Rusijos Federacijoje įrodymu dėl jo veiklos gyvenant Rusijoje. Pažymėjo, kad remiantis pareiškėjo pasakojimu, abu jo sulaikymai gali būti siejami tik su bendro pobūdžio neramumais, nesaugia situacija bei Rusijos kariškių savivale Čečėnijos Respublikoje, siekimu gauti neteisėtą uždarbį iš sulaikytų asmenų, tačiau ne su asmeniniu jo, kaip buvusio čečėnų kovotojo, persekiojimu. Mano, kad šį teiginį patvirtino ne tik tai, kad A. M. abu kartus buvo paleistas už išpirką, bet ir tai, kad po paleidimo (1995 m.) jis ilgą laiką gyveno tai Čečėnijoje, tai Voronežo srityje, Rusijos Federacijoje, nuolat važinėdavo ten ir atgal, po antrojo sulaikymo išvyko iš Čečėnijos ir kurį laiką gyveno Voronežo srityje, tačiau daugiau jokių susidūrimų su Rusijos Federacijos pareigūnais neturėjo. Pareiškėjo teiginys, kad jis yra žinomas kaip čečėnų kovotojas, yra niekuo nepagrįstas, nes tuo atveju, jei jis iš tiesų Rusijos Federacijos valdžios atstovų būtų identifikuojamas kaip čečėnų kovotojas, jis po, pareiškėjo teigimu, vykusių sulaikymų, nebūtų buvęs paleistas už išpirką.
Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamento pažymos teiginys, jog „daugeliu atveju nėra galima vidaus persikėlimo alternatyva" nėra taisyklė. Kiekvienas prašymas suteikti prieglobstį Migracijos departamente nagrinėjamas individualiai, atsižvelgiant į individualią prieglobsčio prašytojo istoriją. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus visas faktines aplinkybes nebuvo ir nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui gali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir kad jis neturi vidinio persikėlimo alternatyvos Rusijos Federacijoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos Federacijos piliečio A. M. sutuoktinė ir vaikai yra registruoti Rusijos Federacijoje, Voronežo srityje, nuo 2003 m., turi visas socialines garantijas: sveikatos draudimą, galimybę dirbti. Daroma išvada, kad ji jau naudojosi vidaus persikėlimo alternatyva Rusijos Federacijoje, jai buvo suteiktos visos piliečiams teikiamos garantijos, tokiu būdu, jos kilmės valstybė, Rusijos Federacija, suteikė jai veiksmingą apsaugą nuo gręsiančio pavojaus Čečėnijoje. Atsakovo teigimu, pareiškėjas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nenurodė priežasčių, kodėl negalėtų gyventi Voronežo srityje su savo šeima, tuo labiau, kad gyvenamojo ploto savininkė yra jo sesuo, jis pats nuolat ten būdavo (po 3 mėnesius ir ilgiau). Atsakovas mano, kad pareiškėjas, kaip ir jo sutuoktinė, gali naudotis vidaus persikėlimo alternatyva, jam gali būti suteiktos visos piliečiams teikiamos garantijos, jo kilmės valstybė, Rusijos Federacija, suteiks jam veiksmingą apsaugą nuo gręsiančio pavojaus Čečėnijoje. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu neminėjo, kad nors kartą buvo sulaikytas Voronežo srityje, nurodė, jog abu kartus jį sulaikė Čečėnijos teritorijoje, todėl galima teigti, kad Čečėnijoje dėl iki šiol tebesitęsiančios netvarkos, Rusijos kariškių savivalės yra nesaugiau negu kitoje Rusijos Federacijos teritorijos dalyje, šiuo atveju - Voronežo srityje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Migracijos departamento 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (15/6-11)-12PR-54 panaikino, įpareigodamas Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Jis 2007 m. vasario 19 d. kartu su sutuoktine Rusijos Federacijos piliete P. M., ir dviem dukromis (gimusiomis 2003 ir 2004 metais) buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos rinktinės Tribonių užkardos pareigūnų po to, kai į Lietuvos Respubliką pateko nelegaliai. 2007 m. vasario 19 d. pareiškėjas paprašė jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad Rusijos Fedaracijoje bei Čečėnijos Respublikoje jam ir jo šeimai gyventi nesaugu dėl žmogaus teisių pažeidimų. Migracijos departamentas 2007 m. gegužės 17 d. dėl pareiškėjo prašymo priėmė sprendimą Nr. (15/6-11)-12PR-54 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui A. M. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją" (b.l. 7-9).
Teismas nurodė, jog ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau – ir Deklaracija), 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Deklaracija (3 straipsnis) nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą; kiekvienas asmuo turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudoti (14 straipsnio 1 dalis). Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 65 straipsnį užsienietis turi teisę kreiptis ir gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje šio Įstatymo nustatyta tvarka. To paties įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Minėto įstatymo 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Teismas konstatavo, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 91 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovai gali teikti nuomonę dėl tam tikro prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms ir įstaigoms bei teismams. Šiuo atveju Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras (toliau – ir JTVPK ) pateikė nuomonę, kad bendra situacija Čečėnijoje vis dar kelia rimtą susirūpinimą dėl prieš asmenis nukreipto persekiojimo, įskaitant savavališkus sulaikymus, plačiai paplitusį smurtą, nesaugumą ir žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir besitęsiančius karo veiksmus, ženkliai liečiančius gyventojus ir lemiančius pasikartojančius priverstinius persikėlimus. Pažymėta, kad čečėnų kilmės prieglobsčio prašytojams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Čečėnijos Respublikoje, turi būti prima facine suteikiama tarptautinė apsauga (b.l. 60). Tokios nuomonės yra išdėstytos ir kituose tarptautinių organizacijų pranešimuose bei metiniuose apibendrinimuose, kuriuos pateikė pareiškėjo atstovas (b.l. 23-62). Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 83 straipsnio l dalis nustato, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Teismo konstatavimu, šiomis Įstatymo nuostatomis, priimdamas Sprendimą, atsakovas nesivadovavo.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir įpareigoti teismą priimti naują sprendimą.
Paaiškino, kad Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi nustatė, jog jo prašymas ir jame išdėstyti motyvai negali būti laikomi patikimu ir pakankamu individualios grėsmės ar persekiojimo Rusijos Federacijoje įrodymu dėl jo veiklos gyvenant Rusijoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo teigimu, nuo 2000 metų jis, nors ir buvo registruotas Čečėnijoje, ten gyveno periodiškai (gyveno Azerbaidžane - 1 mėn., Kazachstane - 1 metus, Ingušijoje pabėgėlių stovykloje „Seda").Vėliau, kai prasidėjo pabėgėlių stovyklos uždarymas, jis kartu su sutuoktine 2001-2002 metais (tiksliai nurodyti negalėjo) išvyko į Rusijos Federacijos Voronežo sritį. Ten nupirko namą, kuriame nuolat gyveno jo sutuoktine, dviem dukromis, seserimi ir jos sūnumi. Namą, pareiškėjo teigimu, jis nupirko sesers vardu. Jo sesuo ir sutuoktinė su dukromis buvo registruotos Voronežo srityje. Pasak pareiškėjo, jis liko registruotas Čečėnijoje, tačiau nuolat važinėdavo į Voronežo sritį, ten gyvendavo po 3 mėnesius ir ilgiau, neturėjo jokių problemų nei išvykstant iš Čečėnijos, nei gyvenant Voronežo srityje. Pareiškėjo teigimu, jis Voronežo srityje nesiregistravo, nenorėjo dirbti, tačiau su jokiomis problemomis nei jis, nei jo žmona, kuri ten buvo registruota, nesusidūrė. Prieglobsčio prašytojo teigimu, 2006 m. rugsėjo mėn. jis su šeima grįžo į Čečėniją, čia buvo sulaikytas. Sulaikius nebuvo pateikti jokie kaltinimai, o sumokėjus išpirką, jis buvo paleistas. Pasak prieglobsčio prašytojo, paleidžiant jam patarta išvykti iš Čečėnijos. Pareiškėjo teigimu, tai buvo jau antrasis jo sulaikymas - pirmą kartą jis buvo sulaikytas 1995 metais. Kaip apklausos metu teigė prieglobsčio prašytojas, jis nuo 1994 m. lapkričio iki 1995 metų rugpjūčio mėn. dalyvavo kovose su Rusijos Federacijos armijos padaliniais, kol buvo sulaikytas. Sulaikymas tęsėsi apie 15 dienų, kol jo neišpirko. Pasak prieglobsčio prašytojo, po pirmojo karo jis gyveno Čečėnijoje, daugiau sulaikytas, tikrintas nebuvo. Remdamasis pareiškėjo pasakojimais Migracijos departamentas padarė išvadą, kad abu jo sulaikymai sietini su bendro pobūdžio neramumais, nesaugia situacija bei Rusijos kariškių savivale Čečėnijos Respublikoje, siekimu gauti neteisėtą uždarbį iš sulaikytų asmenų, tačiau ne su asmeniniu jo, kaip buvusio čečėnų kovotojo, persekiojimu. Šį teiginį patvirtina ne tik tai, kad pareiškėjas abu kartus buvo paleistas už išpirką, bet ir tai, kad paleistas jis ilgą laiką gyveno Čečėnijoje ir Voronežo srityje, Rusijos Federacijoje, važinėjo ten ir atgal, po antrojo sulaikymo išvyko iš Čečėnijos ir kurį laiką gyveno Voronežo srityje, tačiau daugiau jokių susidūrimų su Rusijos Federacijos pareigūnais neturėjo. Pareiškėjo teiginys, kad jis yra žinomas kaip čečėnų kovotojas, atsakovo įvertinamas kaip nepagrįstas motyvuojant tuo, kad tuo atveju, jei A. M. iš tiesų Rusijos Federacijos valdžios atstovų būtų identifikuojamas kaip čečėnų kovotojas, jis nebūtų buvęs paleistas sumokėjus išpirką.
Apeliantas paaiškina, jog atlikus tyrimą, įvertinus visas faktines aplinkybes, vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. IV-361 patvirtintu Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), nustatyta, kad nebuvo ir nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui gali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir kad jis neturi vidinio persikėlimo alternatyvos Rusijos Federacijoje. Aprašo 2 punkte apibrėžta vidinio persikėlimo alternatyvos nuostata kaip reali galimybė prieglobsčio prašytojui persikelti į kitą gyvenamąją vietą kilmės valstybės teritorijoje, kurioje jis gali gauti veiksmingą apsaugą nuo persekiojimo. Minėto Aprašo 65 ir 66 punktuose nustatyta, kad atliekant tyrimą, siekiant nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Ženevos konvencijos nustatytą pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, arba šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi, suteikiant papildomą apsaugą, reikia nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas neturi vidinio persikėlimo alternatyvos. Apeliantas remiasi atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais ir nurodo, jog remiantis faktais bei Migracijos departamento Pažymoje esančia informacija buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo (ar nenorėjo pasinaudoti) vidinio persikėlimo alternatyvos galimybe, kurią turėjo ir kuri jam buvo prieinama, bei galėjo garantuoti veiksmingą kilmės valstybės, Rusijos Federacijos, apsaugą nuo gręsiančio pavojaus Čečėnijoje. Todėl nuspręsta atsisakyti suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pagal teismo sprendimą kiekvienas turi teisę ne tik naudotis prieglobsčiu, bet ir jį gauti, nors nei viename teisės akte toks įpareigojimas nėra nustatytas. Deklaracija nepažeista, nes pareiškėjas pasinaudojo savo teise ieškoti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Apeliantas pažymi, jog teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimų. Teismas vadovavosi tik Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 91 straipsnio 4 dalimi bei JTVPK koordinatoriaus 2007 m. sausio 12 d. raštu. Pažymėjo, kad minėta JTVPK atstovo nuomonė buvo paruošta pagal 2003, 2004 ir 2005 metais skelbtas ataskaitas bei pozicijas, joje nėra kalbama apie vidinio persikėlimo galimybę bei naudojimąsi ja čečėnams Rusijos Federacijoje. Akcentavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi naujausia informacija apie Rusijos Federaciją bei Čečėnijos Respubliką. Teismas, nustatydamas, kad pareiškėjas neturėjo vidinio persikėlimo alternatyvos Rusijos Federacijoje, apelianto teigimu, neįvertino Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių, nepaneigdamas atsakovo teiginio, jog minėtas asmuo turi realią vidinio persikėlimo alternatyvą Rusijos Federacijoje, vadovavosi vien 2003 - 2005 metais gautos informacijos pagrindu paruošta JTVPK pozicija. Migracijos departamentas pažymi, kad nei savo išvadoje, nei Sprendime neteigęs, jog pareiškėjo pateikta informacija yra nepatikima ar neteisinga, tačiau priimdamas Sprendimą, iš gautos informacijos padaręs išvadą, jog ne pareiškėjo veikla kėlė jam pavojų Čečėnijoje, o bendra nesaugi padėtis lėmė tai, jog jis buvo sulaikytas, o vėliau paleistas, sumokėjus išpirką. Apelianto manymu, svarbus ir tas faktas, kad pareiškėjas buvo sulaikytas Čečėnijoje, o ne Rusijos Federacijoje, kurioje turėjo realią galimybę gyventi kartu su šeima.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo teiginys, jog jis Rusijos Federacijoje turėjo vidaus persikėlimo alternatyvą, neatitinka tikrovės ir prieštarauja pačio atsakovo pateiktiems dokumentams. Migracijos departamento Pažymoje (2007 m. kovo 5 d. Nr. RU-10-124) nurodyta, kad šiuo momentu čečėnams nėra vidaus saugumo alternatyvos (nepriklausomai nuo regiono), kadangi dažnai vykdomi žmogaus teisių pažeidimai, asmenys, įvykdę šiuos pažeidimus, nėra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, stokojama šalies valdžios atsakomybės už vietos bei regioninės valdžios veiksmus, įstatymų vykdytojai demonstruoja šališką požiūrį į čečėnus, vykdomi savavališki suėmimai ir sulaikymai, žmogaus teisių pažeidimai, tikrinant asmens dokumentus bei juos neteisėtai atimant. Ypatingas dėmesys, pareiškėjo nuomone, atkreiptinas į minėtos Pažymos dalį "Kiti Rusijos Federacijos regionai“, kuriame nurodyta, kad „kituose Rusijos Federacijos regionuose nevyriausybinės ir tarptautinės organizacijos dokumentais pagrindžia augantį rasizmą ir ksenofobiją, ypač prieš asmenis, kilusius iš Kaukazo regiono. Ryškus priešiškumas čečėnams atsirado daugelyje Rusijos Federacijos vietų po 2002 m. spalio mėn. įkaitų dramos bei sprogdinimų Maskvos metro, 2004 m. rugsėjo įvykių Beslane. Didelį susirūpinimą kelia tai, kad federaliniai ir nacionaliniai teisės aktai sistemingai nėra taikomi Rusijos Federacijoje, regioninė vietos valdžia įteisina savo įstatymus, kurie prieštarauja nacionalinei teisei ir neatitinka tarptautinių standartų. Dėl to ypač kenčia perkeltieji asmenys ir kitos pažeidžiamos grupės. Valios praktika, kai asmenims iš Čečėnijos taikomi neskelbti norminiai aktai ir slapti įsakymai bei instrukcijos, yra rimta problema perkeltiems asmenims gyventi teisėtai už Čečėnijos ribų, be to, yra varžoma jų teisė laisvai judėti".
Minėtas aplinkybes, pareiškėjo teigimu, patvirtina ir kiti dokumentai. Ištraukoje iš Memorial žmogaus teisių centro pranešimo "Dėl Čečėnijos gyventojų situacijos Rusijos Federacijoje (2005-ųjų liepa - 2006-ųjų liepa)" teigiama, kad už Čečėnijos ribų čečėnai, Rusijos Prezidento vadinami ''pilnateisiais piliečiais", iš tikrųjų yra atleidžiami iš darbo ir gyvena nuolat jausdami pavojų tapti įtariamais nusikaltimo padarymu arba tiesiog aukomis, suklastojus nusikaltimus pagal kažkieno nurodymus. Memorial Žmogaus teisių centro pranešime taip pat teigiama, kad nėra net minimalių Čečėnijos Respublikos gyventojų saugumo garantijų. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu Čečėnijos gyventojams nėra persikėlimo alternatyvos Rusijos teritorijoje. JAV Valstybės departamento pranešime apie žmogaus teisių padėtį Rusijoje, paskelbtame 2007 m. kovo 6 d., teigiama, kad paplito valdžios institucijų ir visuomenės diskriminacija etninių mažumų atžvilgiu, taip pat rasiniai užpuolimai, įskaitant smurto protrūkį čečėnų atžvilgiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad yra akivaizdu, jog dėl priklausymo čečėnų tautinei grupei jis negali naudotis Rusijos valstybės, kurioje buvo nuolat persekiojamas, gynyba.
Pareiškėjas nesutinka ir su apelianto teiginiais, kad dėl sulaikymų 1995 ir 2006 metais jam neva negresia pajojus, nes sulaikymai buvo susiję ne su jo priklausimu tam tikrai grupei, o su valdžios atstovų neteisėtu noru pasipelnyti iš jo sulaikymo. Pareiškėjo nuomone, toks teiginys nelogiškas, nes jei valstybėje paplitusi neteisėtų sulaikymų ir išpirkos reikalavimo praktika, negalima kalbėti apie saugumą. Net, jeigu tai nesusiję su jo priklausymu čečėnų kovotojams, pareiškėjo teigimu, yra pagrindas kalbėti apie grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Tai neabejotinas papildomos apsaugos suteikimo pagrindas (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 str. 1 dalies 3 punktas). Nurodo, jog pagal Aprašo 66.1. punktą, prieglobsčio prašytojui jaučiant visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje, jis gali būti pripažintas pabėgėliu, jeigu jis patyrė valstybės institucijų arba kitų organizacijų ar struktūrų, kontroliuojančių dalį valstybės teritorijos, persekiojimą, t.y. prieš jį buvo nukreipti valstybės institucijų pakankamai rimti arba besikartojantys veiksmai, pažeidžiantys jo pagrindines teises, arba toks persekiojimas jam realiai gresia. Persekiojimas, kurį vykdė ne valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos, gali būti pripažintas pagrindu suteikti pabėgėlio statusą, jeigu valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos neįstengė ar negalėjo užtikrinti jo apsaugos nuo tokio persekiojimo. Persekiojimas arba persekiojimo grėsmė, kurie turi būti pripažinti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Pareiškėjo manymu, pagal minėtą punktą jam galėtų būti suteiktas net pabėgėlio statusas. Bet kuriuo atveju, pareiškėjo teigimu, atsakovas jo prašymą ištyrė nepakankamai, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Pareiškėjas pažymi, jog visoje Rusijos Federacijoje egzistuoja nuolatinis pavojus čečėnų tautybės asmenims, šis pavojus nėra tik bendro pobūdžio. Pareiškėjo teigimu, dauguma jo problemų Rusijoje Federacijoje atsiranda būtent dėl priklausimo čečėnų tautinei grupei, dėl to jis negalįs pasinaudoti kilmės valstybės gynyba.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš prieglobsčio prašytojo bylos dokumentų matyti, kad 2007 m. vasario 19 d. VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardos pareigūnai sulaikė pareiškėją Rusijos Federacijos pilietį A. M., jo sutuoktinę Rusijos Federacijos pilietę R. M. ir du jų mažamečius vaikus, patekus į Lietuvos Respublikos teritoriją ne per valstybės sienos perėjimo punktą ir neturint Lietuvos Respublikos vizų. Pareiškėjas turėjo su savimi Rusijos Federacijos piliečio pasą, 2002 m. balandžio 30 d. išduotą Čečėnijos Respublikos Grozno miesto Staropromyslovskij vidaus reikalų skyriuje, ir vairuotojo pažymėjimą, taip pat kelionės traukiniu bilietus, patvirtinančius kelionę iš Maskvos į Minską (byla Nr.RUS0604, 9-18).
2007 m. vasario 19 d. A. M. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme ir tą pačią dieną surašytame prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko tikslu prašyti prieglobsčio. Analogiškai atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą įvardijo prieglobsčio prašytojo anketoje, prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole (byla Nr.RUS0604, 1-7,35-60). Pareiškėjo paaiškinimų nuoseklumas nekelia abejonių, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką jo nurodytu tikslu - prašyti suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymas numato tris prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo formas: pabėgėlio statusą, papildomos apsaugą arba laikinąją apsaugą (UTPĮ 2 straipsnio 23 dalis, 66 straipsnis).
Atsakovas 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 15/6-11-12PR-54 nusprendė Rusijos Federacijos piliečiui A. M. nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi jis nepateikė argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį bei dėl neatitikimo Užsieniečių teisinės apsaugos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumos. Tuo pačiu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių taikyti minėto asmens atžvilgiu Užsieniečių teisinės apsaugos įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jei nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Šioje įstatymo normoje išvardytos pabėgėlių statuso suteikimo sąlygos yra iš esmės analogiškos Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą išvadai, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas, grįžęs į kilmės šalį, gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašė suteikti pabėgėlio statusą motyvuodamas pagrįsta baime sugrįžti į savo valstybę (Rusijos Federaciją) ir būti persekiojamu (sulaikytu, įtariamu, tardomu, kankinamu, dingti be žinios), kadangi čečėnų kilmės, kuriai jis priklauso, asmenims Rusijos Federacijoje yra labai nesaugu, o jis Rusijos Federacijos tarnyboms yra žinomas kaip pirmojo Čečėnijos karo (1995 m.) kovotojas (buvo du kartus sulaikytas; paleistas už išpirką; dėl sulaikymų metu patirtų mušimų ir kankinimų yra 2-os grupės invalidas; vengdamas pavojaus keitė gyvenamąsias vietas). Migracijos departamento Sprendime teisingai nurodyta, kad svarstant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo turi būti įvertinta objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma. Bylos medžiaga nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad visi prieglobsčio suteikimui reikšmingi faktoriai buvo pilnai ir visapusiškai įvertinti. Atsakovas nenustatė, kad prieglobsčio prašytojas A. M., nuosekliai teigdamas, jog jis buvo Čečėnijos karo dalyvis, buvo du kartus sulaikytas (sulaikymų metu muštas, kankintas ir dėl to yra invalidas), iš sulaikymų paleistas už išpirką, klaidina tyrimą. Byloje nėra duomenų, kad priimant Sprendimą buvo atitinkamai įvertinta pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie jo invalidumą, nors, pasak pareiškėjo, invalidu jis tapo dėl jo minėtų sulaikymų metu patirtų mušimų ir kankinimų. Ši aplinkybė gali būti reikšminga visiškai pagrįstos baimės faktoriaus buvimo (nebuvimo) nustatymui. Sprendimo motyvas, kad abu pareiškėjo sulaikymai gali būti sietini su bendro pobūdžio neramumais, nesaugia situacija, Rusijos kariškių savivale Čečėnijos Respublikoje, siekimu gauti neteisėtą uždarbį iš sulaikytų asmenų, yra atsakovo prielaida. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 83 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimo priemonių leistinumą, 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Šio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies netaikymas, jei nėra pagrindo ją taikyti, gali būti pagrįstas ne prielaidomis, o įtikinamais argumentais.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Užsieniečių teisinės pagalbos įstatymo 91 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu metu Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovai gali teikti nuomonę dėl tam tikro prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms ir įstaigoms bei teismams. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėją atstovaujantis advokatas kreipėsi į JTVPK koordinatorių Lietuvoje, kuris 2007 m. sausio 12 d. pateikė nuomonę dėl žmogaus teisių padėties Čečėnijos Respublikoje. Byloje nėra duomenų, kad šis dokumentas iki Sprendimo priėmimo buvo pateiktas atsakovui. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad JTVPK koordinatoriaus nuomonė yra paruošta remiantis 2003-2005 metų ataskaitomis ir pozicijoms, o Migracijos departamentas rėmėsi naujausia informacija, kuri nurodyta Pažymoje (2007 m. kovo 5 d. Nr.RU-10-124). Kaip matyti iš JTVPK koordinatoriaus nuomonės ir minėtos Pažymos, abiejuose dokumentuose akcentuojami šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai Čečėnijoje ir prieš čečėnų kilmės asmenis Rusijos Federacijoje. Duomenys apie žmogaus teisių padėtį atitinkamame regione už atitinkamai ilgesį laikotarpį atspindi padėties aktualumą ir tendencijas. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išvardytų ir pateikti į bylą naujausių oficialių padėtį dėl žmogaus teisių tiriančių šaltinių informacijoje taip pat konstatuojami eilę metų trunkantys grubūs žmogaus teisių pažeidimai. Prieš tai minėta, kad ne visi, atsižvelgus į nagrinėjamą individualų atvejį, prieglobsčio suteikimui reikšmingi faktoriai buvo pilnai ir visapusiškai įvertinti, todėl jie turi būti ištirti ir įvertinti papildomai mintų informacijos šaltinių visumos kontekste. Šių aplinkybių visumos ištyrimas yra reikšmingas ir dėl Sprendimo antrosios dalies, kuria atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad nėra pagrindo taukyti pareiškėjo atžvilgiu Užsieniečių teisinės apsaugos įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Papildomos apsauga gali būti suteikta tik tuo atveju, jei byloje nustatomi faktiniai duomenys, kurie leidžia daryti išvadą, kad asmens baimė patirti bent vieną iš Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytų grėsmių yra visiškai pagrįsta. Pareiškėjas pagrįstą baimę grįžti į kilmės šalį grindžia Užsieniečių teisinės apsaugos įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Kaip matyti iš atsakovo Pažymos (2007m. kovo 5 d. Nr.RU-10-124 ), kurioje pateikti duomenys apie žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus Rusijos Federacijoje, Čečėnijos Respublikoje, tokia grėsmė dėl padėties aktualiame regione yra galima. Sprendime nurodant, kad pareiškėjas gali naudotis vidaus persikėlimo alternatyva, pateiktas motyvas, kad Voronežo srityje registruota pareiškėjo sutuoktinė su vaikais, kurie ten turi visas socialines garantijas, taip pat gyvena pareiškėjo sesuo, kurti yra atitinkamo gyvenamojo ploto savininkė. Pareiškėjo teigimu, dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam specialiųjų tarnybų jis negali kreiptis dėl registracijos. Kiekvieno prieglobsčio prašytojo atvejis dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo (nesuteikimo) turi būti vertinamas individualiai. Aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė su vaikais yra registruota Voroneže, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus argumentus, pati savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pats pareiškėjas turėjo ir turi galimybę naudotis vidinio persikėlimo alternatyva, tačiau ja nesinaudoja.
Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo individualus atvejis pagal jo pateiktą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nebuvo pilnai ir visapusiškai ištirtas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai panaikino atsakovo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr.15/6-11-12PR-54 ir įpareigojo pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą. Naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą nėra pagrindo. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.