- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-06
- Bylos Nr.
- A-858-558-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01051-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, jog jo laisvė nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d. yra apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas iki 2010 m. gegužės 13 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje kartu su dar 5–4 asmenimis. Tai patalpa, kurioje pastatyti dviaukščiai gultai. Erdvės trūkumas, prirūkytas, pelėsiais dvokiantis oras kėlė emocinius ir psichologinius nepatogumus. Nurodė, kad vėliau buvo perkeltas bausmę atlikti į Marijampolės pataisos namus, kuriuose sąlygos neatitinka reikalavimų. Gyvenamosios patalpos perpildytos, pareigūnų elgesys apgailėtinas. Dėl trinties, pareigūnų neprofesionalumo ir aplaidumo kyla konfliktai. Vadovaujantis galiojančiais įstatymais, bausmę atlikti pareiškėjas turėjo būti paskirtas kuo arčiau namų.
Pažymėjo, jog transportavimas vyksta pažeidžiant elementarias saugumo taisykles, nėra saugos diržų, o į 4 kv. m. ploto surūdijusią, automobilyje pritaikytą patalpėlę, sutalpinama 8–12 žmonių.
Pastebėjo, kad dėl Lietuvos Respublikos tardymo izoliatorių ypatumų daug pasakyta tarptautinėse ataskaitose, taip pat ir Seimo kontrolierės atliktame tyrime (pažyma Nr. 4D-2008/2-1277), kurio metu nustatyti pažeidimai išliko iki šių dienų. Įtariamųjų, sulaikytųjų, nuteistųjų gydymas vykdomas paviršutiniškai, nesilaikant elementarių taisyklių.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjas kalintas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko pareiškėjas patyrė didžiulę dvasinę, psichologinę bei neturtinę žalą.
Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administracinio įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, 2006 m. Europos ministrų komiteto rekomendacija, taip pat Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, taip pat pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9–10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad visas tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis šiais teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu; transporto priemonės valstybinio atitikmens sertifikatu su paskirties nurodymu; kasmetinės techninės apžiūros ataskaita su transporto priemonės paskirties nurodymu. Visas Tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi išvardytus dokumentus. Paminėti dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Specialiojo transporto, skirto asmenų konvojavimui, eksploatacija grindžiama tik išvardytais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis. Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra. Tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitinka minėto teisės akto 145–148 punktuose įtvirtintus reikalavimus. Siekdama papildomai pasitikrinti specialiosios paskirties transporto atitikimą keliamiems reikalavimams, Tarnyba kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus specialistai teigiamai įvertino esamą specialiosios paskirties transporto būklę.
Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą Tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Tuo atveju, jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius).
Pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Tarnybos vadovybei. Tarnyba atsiliepimo pateikimo metu neturi jokių duomenų apie nuteistojo pareiškėjo raštu ar žodžiu pareikštas pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, tai leidžia manyti, kad pareiškėjo skundas yra teisiškai neskaidrus, nesąžiningas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo T. B. skundą (b. l. 65–70) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad nuteistasis T. B. atlikti teismo 2004 m. gegužės 25 d. nuosprendyje jam paskirtą 2 m. laisvės atėmimo bausmę, 2004 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje pakeistą ir paskirtą 3 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2004 m. birželio 3 d. ir Marijampolės PN nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu bei Marijampolės PN direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 7/07-72 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 16, brigadą Nr. 161. Šiame būryje bausmę atliko iki 2007 m. gegužės 5 d. Visu minėtu bausmės atlikimo laikotarpiu nuteistasis Marijampolės PN administracijos perkelti jį į kitą būrį neprašė, bausmę atliko tose pačiose patalpose. Pagal dabartinėje asmens byloje esančius duomenis suimtas 2009 m. vasario 10 d., todėl laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2009 m. vasario 10 d. jo laisvė suvaržyta nebuvo, todėl pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės.
Vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius šiuo laikotarpiu kito nuo 38 iki 50. Marijampolės PN direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-91 būrių numeracijos pakeistos: vietoje būrių Nr. 16 ir Nr. 17 nuo 2007 m. suformuotas būrys Nr. 14, todėl patalpos liko tos pačios.
Kitą kartą nuteistasis laisvės atėmimu T. B. atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2010 m. gegužės 13 d. Marijampolės PN nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu ir Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 7/07-100 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 13, brigadą Nr. 131. Dėl nesutarimų su kitais būrio nuteistaisiais Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 7/07-1444 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 14, brigadą Nr. 142. Šiame būryje bausmę atlieka iki dabar. Po šios datos nuteistasis Marijampolės PN administracijos perkelti jį į kitą būrį neprašė.
Būrys Nr. 13, kuriame bausmę pareiškėjas atliko nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. liepos 13 d., susideda iš 2 gyvenamųjų sekcijų: patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį. Bendras nuteistųjų būriui Nr. 13 priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas – 238,63 m². Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas – apie 350 m², jame įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta. Tualeto ir prausyklos patalpa visiškai atskira nuo kitų patalpų (I-54) 11,53 m² ploto patalpa. Nuteistųjų miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras plotas – 153,15 m², patalpoje Nr. I-52 (10,82 m²) įrengta būrio nuteistiesiems skirta virtuvėlė. Patalpoje Nr. I-51 (27,15 m²) įrengtas nuteistųjų poilsio kambarys. 2010 m. vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius būryje Nr. 13 gegužės mėn. buvo 42 nuteistieji, birželio mėn. – 42 nuteistieji, liepos mėn. – 40 nuteistųjų.
Būrys Nr. 14, kuriame atlieka bausmę pareiškėjas, susideda iš 7 patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, sporto aikštyną, kuriame yra futbolo aikštė, krepšinio aikštė, treniruoklių salė ir kitos turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtos erdvės. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje prie Marijampolės PN arba ūkio aptarnavimo brigadoje. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties (skaičius per metus kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek Marijampolės PN darbuotojai, tiek su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šių programų metu sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo, kitos problemos. Pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl pablogėjusios psichologinės savijautos dėl bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė. Be to, nuteistasis teisės aktuose nustatyta tvarka gali eiti į trumpalaikius (iki 4 val.) bei ilgalaikius (iki 2 parų) pasimatymus su artimaisiais. Nuteistasis daugeliu iš šių galimybių (išskyrus darbą valstybės įmonėje) aktyviai naudojosi.
Pažymėjo, jog nuteistųjų miegui skirtoje patalpoje pareiškėjas pagal Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 4/07-33 patvirtintą dienotvarkę privalo būti tik miego (nakties) metu, t. y. nuo 22.30 val. iki 6.30 val., todėl pareiškėjas klaidingai ir neadekvačiai ar net sąmoningai tendencingai skunde pritaiko EŽTT praktiką. Dauguma pareiškėjo pateiktų citatų kalinimo sąlygų tema, susijusios su sąlygomis kamerų tipo patalpose, t. y. tardymo izoliatoriuose arba pataisos namų baudos izoliatoriuje. Kamerų tipo patalpose nuteistieji neturi teisės laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas, jie kameroje (vienoje patalpoje) praleidžia apie 95 proc. paros laiko ir turi tik trumpus pasivaikščiojimus nustatytu laiku nedideliuose kiemeliuose. Kamerose paprastai toje pačioje patalpoje įrengtas ir sanitarinis mazgas – tualetas bei kriauklė, dėl ko dažnai nuteistieji papildomai skundžiasi, dėl saugumo ir kitų priežasčių čia paprastai prastesnės ir vėdinimo bei natūralaus apšvietimo sąlygos. Tuo tarpu pareiškėjas bausmę atlikinėjo Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Šiam kalinimo tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), ši nuostata galioja nuo 2010 m. balandžio 26 d. Iki tol minimaliam patalpų plotui galiojo Lietuvos higienos normos HN76:1999 reikalaujamas ne mažesnis negu 3 kv. m. patalpų plotas vienam nuteistajam. Šiuo metu ši higienos norma negalioja, o naujoji higienos norma HN76:2010 taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, be to, naujojoje higienos normoje minimalus ploto vienetas asmeniui nenustatytas. Dėl to higienos normų reikalavimų taikymas seniai pastatytuose pataisos namuose pastaraisiais metais yra iš dalies komplikuotas dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo ir spragos. Todėl daugeliu atvejų pataisos namai, kol nėra kito galiojančio ir tinkamai šią sritį reguliuojančio teisės akto, vadovaujasi HN 76:1999.
Atsiliepimas
Atkreipė dėmesį, kad bendras nuteistųjų būriui Nr. 14 priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 209,47 m² (su atsiliepimu pateiktoje schemos kopijoje būrio patalpos pažymėtos spalvotai); be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas – apie 350 m², jame įrengti suoliukai poilsiui, treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta. Tualeto ir prausyklos patalpa (visiškai atskira nuo kitų patalpų) – 11,55 m² ploto. Nuteistųjų miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras plotas – 153,75 m², patalpoje Nr. I-21 įrengta būrio nuteistiesiems skirta virtuvėlė. Patalpoje Nr. I-28 šiuo metu įrengtas nuteistųjų poilsio kambarys. Nuo 2010 m. liepos 13 d. iki dabar (pareiškėjo buvimo šiame būryje laikotarpiu) šio būrio vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius buvo 47 nuteistieji. Šiuo laikotarpiu mažiausias būrio nuteistųjų vidutinis skaičius užfiksuotas 2010 m. lapkričio mėn. (37), didžiausias – 2011 m. gruodžio mėn. (58). Taigi būrio Nr. 14 patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 2 miegui skirtų gyvenamųjų kambarių (pateiktame brėžinyje Nr. 1-23 ir Nr. l-24) ir virtuvės (Nr. 1-21), iš viso šis plotas sudaro 168,95 m². Šiame plote pagal nurodytų teisės aktų normatyvus turėtų gyventi ne daugiau kaip 55 nuteistieji. Remiantis pateikiama pažyma, bendras būriui priskirtų nuteistųjų skaičius per visus daugiau negu keturis pareiškėjo bausmės atlikimo metus tik 2 kartus (2011 m. lapkričio mėn. bei gruodžio mėn.) neženkliai viršijo šį rodiklį, o didžiąją dalį nuteistojo kalinimo laiko buvo ženkliai mažesnis. Šis būriui priskirtų nuteistųjų skaičius yra teoriškai maksimalus, bet praktikoje beveik niekada nepasiekiamas. Pažymėjo, kad Marijampolės PN kaupia tik vidutinį sąrašinį atitinkamam būriui priskirtų nuteistųjų skaičių mėnesio tikslumu, tačiau šis skaičius beveik visada skiriasi nuo realaus būryje esančių nuteistųjų skaičiaus, kadangi vidutiniškai 1–2 būrio nuteistieji dėl drausmės pažeidimų atlieka nuobaudas baudos izoliatoriuje, taip pat vidutiniškai 1–2 būrio nuteistieji būna ilgalaikių pasimatymų patalpose, be to, nuteistieji, laikinai paguldyti į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą, statistiškai laikomi esančiais to paties būrio sąrašuose. Atsižvelgiant į tai, net ir minėtus du mėnesius faktiniu būryje gyvenančių nuteistųjų skaičiaus ir ploto santykiu Marijampolės PN teisės aktų nepažeidė, nes duomenų apie tokį pažeidimą nėra.
Pastebėjo, jog būrio Nr. 14 nuteistųjų, patalpintų į baudos izoliatorių 2011 metų lapkričio mėn., buvo 4 (bendras baudos izoliatoriaus parų skaičius – 60), 2011 m. gruodžio mėn. – 6 (bendras baudos izoliatoriaus parų skaičius – 82), šuo laikotarpiu ir pareiškėjas dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nubaustas, uždarant jį į baudos izoliatorių 15 parų. 2011 m. lapkričio mėn. būrio Nr. 14 nuteistieji buvo 14 ilgalaikių pasimatymų (jiems suteikti 3 vienos paros ir 11 dviejų parų ilgalaikiai pasimatymai). 2011 m. gruodžio mėn. būrio Nr. 14 nuteistieji buvo 13 ilgalaikių pasimatymų (jiems suteikti 4 vienos paros ir 9 dviejų parų ilgalaikiai pasimatymai). Sprendžiant iš pareiškėjo skundo, tokių duomenų (tikslių ir objektyviai pagrįstų įrodomų) neturi ir pats pareiškėjas, todėl darytina išvada, kad pateikdamas kaltinimus Marijampolės PN, pareiškėjas vadovaujasi subjektyviais įspūdžiais, prielaidomis ir pamąstymais.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 ir nurodė, jog neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo ženklių moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastis – kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesikreipė į Marijampolės PN direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamasis plotas, taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui, nesikreipė ir į būrio viršininką – tiesiogiai su nuteistuoju dirbantį administracijos pareigūną. Todėl nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.
Pabrėžė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 95–101) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad 2009 m. balandžio 6 d. ryte, 2009 m. liepos 2 d. ryte, 2009 m. liepos 8 d. ryte, 2009 m. rugsėjo 2 d. vakare, 2009 m. rugsėjo 10 d. ryte, 2010 m. kovo 9 d. vakare, 2010 m. balandžio 16 d. ryte, 2010 m. gegužės 6 d., 2010 m. gegužės 7 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos.
Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, kuris nuolat viršijamas ir gali siekti daugiau kaip 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat ten laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (atsiliepimo pateikimo metu jų buvo 86) bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75 ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus laikomi po vieną (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu gali būti laikomi po du asmenis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių į įstaigą bei joje esančių, skaičiui, o minėtų asmenų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio. Pabrėžė, kad dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
Pastebėjo, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.
Pagal HN76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl perkėlimo atlikti bausmę kuo arčiau namų Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjas, vadovaujantis BVK 65 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-30, kuriame nurodytos „Nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės“, atsižvelgiant į atitinkamų tarnybų rekomendacijas, buvo nukreiptas atlikti teismo paskirtą 10 metų laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN. Pagal išvardytus teisės aktus, išskyrus nuteistuosius areštu, skirstant nuteistuosius į pataisos įstaigą, į gyvenamąją vietą neatsižvelgiama. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka pavestas darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 134-150) pareiškėjo T. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl kamerų plotų nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d., todėl vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje turi būti tiek 5 m² plotas (iki 2010 m. gegužės 13 d.), tiek 3,6 m² plotas (nuo 2010 m. gegužės 14 d.), bei pabrėžė, kad teismo posėdyje pareiškėjui buvo išsiaiškinta, jog jis kelia ginčą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2009 m. vasario 19 d. iki šiol, nes to, kas bus ateityje, teismas negali numatyti ir spręsti.
Rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos.
Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, jog neteisėti veiksmai buvo tuomet, kai T. B. buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., nes buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN76:1999 nustatyti reikalavimai, išskyrus atvejus, kai T. B. buvo laikomas 2009 m. balandžio 6 d. ryte, 2009 m. liepos 2 d. ryte, 2009 m. liepos 8 d. ryte, 2009 m. rugsėjo 2 d. vakare, 2009 m. rugsėjo 10 d. ryte, 2010 m. kovo 9 d. vakare, 2010 m. balandžio 16 d. ryte, 2010 m. gegužės 6 d., 2010 m. gegužės 7 d. ryte (tuomet vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus). Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, jis buvo išvykęs iš įstaigos. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o jo motyvai, kad jis nekaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi.
Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį žalos atlyginimui taikomas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. balandžio 4 d., todėl dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K iki 2010 m. balandžio 3 d. pateiktus pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstus, praleidus ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. Lukiškių TI-K taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN76:1999 nustatytus reikalavimus, tačiau pareiškėjas tik beveik po trejų metų kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, duomenų, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų, byloje nėra. Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2013 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus beveik 3 metams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais. Dėl šios priežasties teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Akcentavo tai, jog teismo posėdžio metu teismas išsiaiškino, kad pareiškėjas skundą surašė todėl, jog buvo nuspręsta kolektyviniame nuteistųjų susirinkime – tai taip pat įrodo, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, o siekia pasipelnyti. Todėl dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pateiktus pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis turėjo būti paskirtas į pataisos įstaigą, esančią arčiau namų, teismas sutiko su Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytais argumentais, jog vadovaujantis BVK 65 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-30, kuriame nurodytos nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės, išskyrus nuteistuosius areštu, skirstant nuteistuosius į pataisos įstaigą, į gyvenamąją vietą neatsižvelgiama.
Teismas, pasisakydamas dėl laikymo sąlygų Marijampolės PN, atkreipė dėmesį į Marijampolės PN atsiliepime išdėstytą poziciją, jog tas būrys, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš įvairių patalpų, kur pareiškėjas gali laisvai būti, bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad per visą bausmės atlikimo laiką nebuvo nė vieno pareiškėjo nusiskundimo ar kreipimosi dėl ligos, kurią galėjo išprovokuoti tariamai blogos laikymo sąlygos.
Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Kadangi Marijampolės PN menką pažeidimą pripažino, tai teismas vertino, jog šioje administracinėje byloje T. B. teisės yra apgintos pakankamai, nepriteisiant jam piniginės kompensacijos, nes jo laikymo sąlygos nebuvo blogos.
Taip pat teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis negu yra sėdimų bei gulimų vietų, o 142 punkte – bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.
Pareiškėjas T. B. buvo konvojuojamas 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. liepos 15 d., 2010 m. liepos 29 d., 2010 m. gruodžio 2 d., 2010 m. gruodžio 9 d., 2011 m. kovo 10 d., 2011 m. kovo 17 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 19 d. Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo vežamas automobiliuose „Maz“, „Mercedes Benz“ bei „VW Crafter“ – šie automobiliai atitinka techninius reikalavimus, juose galima vežti keleivius. Pažymėjo, jog bylos duomenys, t. y. su pareiškėju 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. liepos 15 d., 2010 m. liepos 29 d., 2010 m. gruodžio 2 d., 2010 m. gruodžio 9 d., 2011 m. kovo 10 d., 2011 m. kovo 17 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2011 m. balandžio 14 d., 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 19 d. vežamų žmonių skaičius įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeidžiami keleivių saugos reikalavimai. Nors pareiškėjas įrodinėja, kad jis negalėjo tinkamai vežtis daiktų, tačiau Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek asmuo su savimi gali vežtis daiktų.
Pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje. Tačiau dokumentacijoje konvojuojamojo T. B. nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas T. B. apeliaciniu skundu (b. l. 155-156) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtina spaudoje esančios užsienio šalių ekspertų publikacijos apie nežmoniškas kalinimo sąlygas Lietuvoje. Teismas nesvarstė ir kitų pareiškėjo garbę ir orumą žeminančių aplinkybių, tokių kaip: standartų neatitinkantys pasivaikščiojimų kiemeliai, asbesto šiferio danga, kuri sukelia sveikatos sutrikimus, priešgaisrines saugos nebuvimas ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad pareiškėjas pradėjo ginti savo teises susirinkime susitaręs su kitais kalinčiais asmenimis, nurodė, jog susirinkimus organizuoja įkalinimo įstaigų administracija. Vieno iš jų metu atvykęs teisininkas išaiškino kalinčių asmenų teises ir pabrėžė šių teisių gynimo svarbą. Todėl siekis ginti savo garbę ir orumą negali būti traktuojamas kaip noras pasipelnyti, o taikyti 3 metų senaties terminą nėra moralinio pagrindo. Pažymėjo, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. gegužės 13 d., t. y. nuo tos dienos, kai buvo baigti vykdyti neteisėti veiksmai.
Remiasi 2006 m. Europos ministrų komiteto rekomendacija – Pagrindiniai principai ir nurodo, kad buvo pažeisti visi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti punktai, kurie įtvirtinti minėtoje Europos ministrų komiteto rekomendacijoje.
Atsiliepimas
Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai išnagrinėjo ir aplinkybes, susijusiais su kalinimo sąlygomis Marijampolės PN. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo atsiliepimą, tačiau neįvertino pareiškėjo pateiktų Seimo kontrolierių išvadų, kurios yra viešos ir įrodo sveikatos tarnybos apgailėtiną veiklą, antisanitariją, priešgaisrinės saugos nesilaikymą, draudimą pirkti būtiniausias prekes, nuobaudų skyrimo ypatumus. Pažymi, kad ir Marijampolės pataisos namų stogus dengia asbesto turinti danga. Todėl visa tai sukelia ne tik psichologinius ir emocinius sutrikimus, žemina garbę ir orumą, bet ir gali neigiamai paveikti pareiškėjo sveikatą.
Atkreipia dėmesį, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos konvojavimo automobilių būklė yra apgailėtina, o atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktas melas. Pastebi, kad Tarnyba nepateikė vienu metu konvojuojamų asmenų skaičiaus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 172) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad visas Tarnybos specialusis transportas, skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems pervežti, yra licencijuotas laikantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos tvarkos. Visi automobiliai turi registracijos liudijimus su tiksline paskirtimi, atitikmens sertifikatus su tiksline paskirtimi ir periodinės techninės apžiūros pažymas-ataskaitas su tiksline paskirtimi. Nei vienas iš paminėtų dokumentų nėra panaikintas, apribotas ar sustabdytas. Todėl mano, kad visas Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos specialusis transportas, skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems pervežti, naudojamas teisėtai ir pagrįstai.
Pažymi, jog apeliantas apeliacinio skundo dalyje dėl Viešojo saugumo tarnybos nenurodo ginčijamų klausimų. Taip pat nenurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės bei jas patvirtinantys įrodymai, kuriais galėtų būti grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas, t. y. apeliacinis skundas neturi juridinio pagrindo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą (b. l. 173) prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad Marijampolės pataisos namai savo nuomonę yra detaliai išdėstę atsiliepime į pareiškėjo skundą, kitų duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, atsakovas neturi. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, jog pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Marijampolės pataisos namuose bei netinkamo transportavimo, kurį vykdo Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės pataisos namų bei Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu, laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Marijampolės pataisos namų administracijos neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, sąlygomis, vėdinimas buvo nepakankamas, kameros prirūkytos, dažnai kildavo konfliktai, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, susirgo depresija, išsivystė nemiga.
Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo T. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo T. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Marijampolės pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti pareiškėjui 50 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo ir transportavimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas taikė trejų metų senaties terminą bei nusprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą pareiškėjui yra pažeidimo pripažinimas, o ne neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo transportavimo galimai pažeidžiant galiojančius teisės aktus.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Šios taisyklės numato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo konvojuojamas automobiliais „Maz“, „Mercedes Benz“ ir „Volkswagen Crafter“, kurie atitiko higienos reikalavimus (b.l.13-31). Pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi apelianto argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o tik subjektyviu suvokimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.
Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su saugos diržų nebuvimu, konvojuojamų asmenų skaičiumi ir kt., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ir šiuos pareiškėjo argumentus netinkamais atsakovo veiksmų neteisėtumui įrodyti.
Be to, Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.
Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi galimai atsiradę sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti šiuo atveju.
Pasisakydama dėl trejų metų senaties taikymo nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose kalėjo nuo 2004 m. birželio 6 d. iki 2007 m. gegužės 5 d. bei nuo 2010 m. gegužės 13 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalėjo nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 4 d. (b. l. 5). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Kita vertus byloje nėra įrodymų, kad atsakovo atstovai būtų reikalavę taikyti ieškinio senatį. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visą, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą bei nevertino atsakovo atstovų veiksmų nuo 2004 m. gegužės 12 d. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertins ir pasisakys dėl minėtų aplinkybių, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3straipsnį.
Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d.sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).
Pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85. Šių Taisyklių 11¹.1 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas T. B. į Marijampolės PN atvyko 2004 m. birželio 3 d. ir Marijampolės PN nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu bei Marijampolės PN direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 7/07-72 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 16, brigadą Nr. 161. Šiame būryje bausmę atliko iki 2007 m. gegužės 5 d., kai buvo paleistas. Pažymėtina, jog Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-91 buvo pakeistos būrių numeracijos – vietoje būrių Nr. 16 ir Nr. 17 nuo 2007 m. suformuotas būrys Nr. 14, tačiau patalpos išliko tos pačios, kurių miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras plotas yra 153,75 kv. m. Iš byloje esančios 2013 m. balandžio 22 d. Marijampolės pataisos namų pažymos apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių būrio Nr. 14 patalpose Nr. 14/07-1154 (b. l. 76) matyti, jog nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. nuteistųjų skaičius Marijampolės PN nuteistųjų būryje Nr. 14 svyravo nuo 30 iki 50 žmonių per mėnesį. Atsižvelgusi į tai, kad tuo metu Marijampolės pataisos namų bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. bei į tuo metu buvusių asmenų skaičių, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 3 d. iki 2007 m. gegužės 5 d. užtikrino teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto normą, t. y. nebuvo pažeista, kaip teigia pareiškėjas, jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.
Pažymėtina, kad antrą kartą T. B. atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2010 m. gegužės 13 d. Marijampolės PN nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu ir Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 7/07-100 bausmę atlikti buvo paskirtas į nuteistųjų būrį Nr. 13, brigadą Nr. 131. Dėl nesutarimų su kitais būrio nuteistaisiais Marijampolės PN direktorius 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 7/07-1444 bausmę atlikti pareiškėją paskyrė į nuteistųjų būrį Nr. 14, brigadą Nr. 142. Šiame būryje bausmę atlieka iki šiol. Iš byloje pateiktos Marijampolės PN nuteistųjų būrio Nr. 13 schemos (b. l. 82) matyti, jog nuteistųjų miegui skirtų 2 patalpų šiame būryje bendras plotas – 153,15 kv. m., o 2010 m. vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius būryje Nr. 13 gegužės mėn. buvo 42 nuteistieji, birželio mėn. – 42 nuteistieji, liepos mėn. – 40 nuteistųjų. Nurodyti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš paminėtos Marijampolės pataisos namų pažymos apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių būrio Nr. 14 patalpose Nr. 14/07-1154 matyti, jog 2010 m. liepos mėn. iki 2013m. balandžio mėn. laikotarpiu Marijampolės pataisos namai neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,1 kv. m. tenkančio ploto vienam asmeniui 2011 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėn. bei 2012 m. sausio – birželio mėn., kuomet pareiškėjui teko 0,1-0,5 kv. m mažiau ploto nei nustatyta norma vienam asmeniui. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl labai nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimus tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad per visą bausmės atlikimo laiką nebuvo nė vieno pareiškėjo nusiskundimo ar kreipimosi dėl ligos, kurią galėjo išprovokuoti tariamai blogos laikymo sąlygos.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat savo reikalavimą priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos skunde kėlė ir dėl to, jog kalinimo konkrečiais laikotarpiais metu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija taip pat neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte buvo numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam žmogui. Minėta Lietuvos higienos norma galiojo iki 2010 m. gegužės 14 d.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas atvyko 2009 m. vasario 19 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas – 7,38 kv. m., laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2009 m. kovo 2 d. (išskyrus 2009 m. vasario 24 d., kurią buvo perkeltas į kamerą Nr. 189, kurios plotas – 7,86 kv. m.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 138, kurios plotas – 7,44 kv. m., nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2009 m. kovo 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 146, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2009 m. kovo 4 d. vakaro iki 2009 m. kovo 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 199, kurios plotas – 7,94 m, nuo 2009 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 14 d. laikomas kameroje Nr. 155, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 148, kurios plotas – 8,02 kv. m., 2009 m. gegužės 12 d. vėl perkeltas 5 kamerą Nr. 199, nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2009 m. liepos 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 161, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 148, kurios plotas – 8,02 kv. m., 2009 m. rugsėjo 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 104, kurios plotas – 7,38 kv. m., nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. sausio 21 d. vakaro pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 153, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo m. sausio 21 d. vakaro iki 2010 m. vasario 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 141, nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. kovo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 152, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2010 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 289, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 299, kurios plotas – 7,87 kv. m., ir nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2010 m. gegužės 12 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 253, kurios plotas – 34,43 kv. m. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius minėtose kamerose buvo nuo 2 iki 17. Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu tekdavo nuo 2,03 kv. m. iki 4,1 kv. m. gyvenamasis plotas. Pažymėtina, kad visą sulaikymo laikotarpį minėtose kamerose pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatytas 5 kv. m. kameros plotas.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes šiuo atveju būtent atsakovui tenka įrodinėjimo našta pateikti įrodymus, kad buvo laikytasi teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų.
Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi kamerose trūko ventiliacijos, buvo prirūkytas oras. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo teiginiai dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kamerų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamo ploto apgyvendimą, tačiau vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Be to, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 107–117), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 50 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 11 200 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 11 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. B. (T. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą pakeisti rezoliucinės dalies 1 punktą išdėstyti taip: „Pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui T. B. (T. B.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 11 200 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.“
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.