- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-14
- Bylos Nr.
- e2A-794-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Bankinės konsultacijos“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bankinės konsultacijos“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BAB Ūkio bankas (toliau ir – Bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Bankinės konsultacijos“ 2011 m. birželio 10 d. sudarytą Sutartį Nr. 110610/1 (toliau – Sutartis) nuo sudarymo momento (ab initio) ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 302 500 Lt sumą.
Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Ieškovo administratorius, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis, patikrinęs įmonės sandorius, nustatė, kad su atsakovu 2011 m. birželio 10 d. buvo sudaryta Sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo teikti konsultacines paslaugas, apimančias techninės galimybių studijos, kuria būtų įvertinta kūrybinių industrijų sektoriaus vystymosi perspektyva Lietuvoje, parengimą (toliau – Galimybių studija). Pagal Sutartį ieškovas už Galimybių studijos parengimą sumokėjo atsakovui 302 500 Lt.
Ieškovas Sutartį ginčijo Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, teigdamas šis sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes dėl jo sumažėjo Banko turto apimtis ir mokumas. Pasak ieškovo, Galimybių studija nėra susijusi su Banko veikla, šios paslaugos Bankui nebuvo reikalingos. Be to, Bankui nebuvo sukurtas individualus kūrinys. Akivaizdi Sutarties šalių įsipareigojimų disproporcija preziumuoja sandorio šalių nesąžiningumą (CK 6.67 str. 4 p.). Šalys ginčo sandorį sudarė savanaudiškais tikslais ir veikdami susijusių asmenų grupėje.
Ieškovas Sutartį ginčijo ir CK 1.86 straipsnio 1 dalies (tariamas sandoris) pagrindu, teigdamas, kad Sutartis buvo sudaryta siekiant iš ieškovo išvesti dideles pinigų sumas, jas pervedant atsakovui. Sutartis yra fiktyvi, ja nebuvo siekta įsigyti atitinkamas konsultacines paslaugas ir šios paslaugos niekada nebuvo suteiktos, nes Galimybių studija buvo skirta ne ieškovui.
Ieškovas taip pat Sutartį ginčijo CK 1.82 straipsnio (juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris) pagrindu, nurodydamas, kad sandoriai, kuriais įsigytos paslaugos, kurios realiai nebuvo suteiktos, už jas sumokant neprotingai dideles lėšas, atsižvelgiant į Banko veiklos esmę bei jo pagrindinius veiklos principus, yra akivaizdžiai žalingi bei nenaudingi ieškovui bei jo kreditoriams. Atsakovas veikė nesąžiningai, nes turėjo įvertinti Sutarties kontrahento (Banko) statusą, todėl turėjo žinoti, kad Sutartis sudaroma pažeidžiant privataus juridinio asmens veiklos tikslus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovo bankroto byloje teismas 6 mėnesiams pratęsė ĮBĮ nustatytą 6 mėnesių terminą, skirtą sandoriams peržiūrėti ir ieškiniams pareikšti. Ginčo sandoris buvo tikrinamas antrajame sandorių patikrinimo etape, kuris truko nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. gegužės 3 d. Šie duomenys, pasak teismo, patvirtina, kad senaties terminas pareikšti ieškiniui actio Pauliana pagrindu nepraleistas.
Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčo sandorį, todėl nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Pasak teismo, ieškovo finansinės ataskaitos už 2011 ir 2012 metus, palyginamoji lentelė apie ieškovo turto ir įsipareigojimų pokyčius apskaitoje nuo 2010 m gruodžio 31 d. iki 2013 m. balandžio 21 d., duomenys apie 2013 m. vasario 23 d. tarp VĮ „indėlių ir investicijų draudimas”, ieškovo ir AB „Šiaulių bankas” sudarytą trišalę sutartį, 2014 m. balandžio 21 d. ieškovo balansas ir kiti duomenys atsakovui galėjo tapti žinomi tik po Sutarties pasirašymo. Ieškovas nepateikė į bylą jokių įtikinančių įrodymų apie tai, kokius Banko finansinius duomenis atsakovas privalėjo žinoti ar žinojo ginčo sandorio sudarymo metu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas remiasi informacija, atsiradusia 2012 metais ir vėliau, tačiau šiai bylai aktuali informacija apie Banko būklę būtent 2010 ir 2011 metų I pusmetyje. Pasak teismo, iš pateiktų įrodymų matyti, kad 2010 ir 2011 metais Banko finansinė padėtis buvo gera: Banko turtas viršijo įsipareigojimus ženklia suma, nei audito bendrovė (atliekanti finansinių ataskaitų auditą), nei Lietuvos Bankas (atliekantis veiklos inspektavimą), nei tarptautinė reitingų agentūra, nei vertybinių popierių komisija neteigė priešingai. Sutarties sudarymo metu viešojoje erdvėje nebuvo duomenų apie ieškovo galimus finansinius sunkumus, todėl teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo galimybės žinoti apie galimus ieškovo finansinius sunkumus, o Sutarties sudarymas tuo metu negalėjo turėti įtakos Banko mokumui ar likvidumui.
Pasisakydamas dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad Bankas, vykdydamas įstatuose numatytas veiklas, galėjo panaudoti Sutarties objektą – Galimybių studiją. Pasak teismo, remdamasis Galimybių studija, Bankas galėjo teikti kokybiškesnes paslaugas šiose savo veiklos srityse: vertindamas kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriui priklausančių įmonių, kurios prašo suteikti kreditą, išduoti finansinį laidavimą ar garantiją, suteikti finansinės nuomos paslaugas rizikingumą, būklę ir perspektyvas (įstatų p. 3.2, 3.3, 3.5); konsultuodamas kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus įmones dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos, įmonių reorganizavimo, pertvarkymo ir pirkimo ir susijusiais klausimais, teikdamas informaciją ir konsultacijas kredito teikimo ir mokėjimo klausimais (įstatų p. 3.9, 3.13). Pasak teismo, finansinėse įstaigose vertinant klientų rizikingumą nustatoma ir veiklos sektoriaus rizikos klasė, kuri nusako sektoriaus, kuriame veiklą vykdo klientas, rizikos laipsnis. Įvertinant paminėtas Banko (Ieškovo) veiklos sritis, ekonomine ir verslo prasme paaiškintinas Banko poreikis įgyti teisę komerciniais tikslais naudoti Galimybių studiją, kurios tikslas yra „siekiant identifikuoti kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus finansavimo riziką, įvertinti KI sektoriaus vystymosi perspektyvas Lietuvoje”. Teismas sprendė, kad ginčo sandoris neprieštaravo ieškovo veiklos tikslams. Be to, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja ieškovo veiklos tikslams, t. y. kad atsakovas veikė nesąžiningai.
Teismas nustatė, kad šalys siekė gauti ir gavo tai, kas numatyta Sutartyje: Bankas gavo sukurtą produktą, suteikiantį jam galimybę komercinėje veikloje panaudoti Galimybių studiją. Atsakovo pareiga buvo sukurti produktą – Galimybių studiją, o teisė – gauti Sutartyje numatytą atlygį. Atsakovas pareigą įvykdė ir gavo Sutartyje numatytą atlygį. Galimybių studija gali būti naudojama Banko veikloje ir atsakovas pagal Sutartį paslaugas ieškovui suteikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti tariamu, todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti Sutartį negaliojančia ir pagal CK 1.86 straipsnį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas BAB Ūkio bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nesivadovavo teismų praktikoje suformuota taisykle, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Ieškovas rašytiniais įrodymais pagrindė aplinkybę, kad esamo Banko turto neužtenka kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Iš to seka, kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo kreditorių, dalis kurių egzistavo tiek sudarant šį sandorį, tiek yra patvirtinti ieškovo bankroto byloje, teises, nes ieškovui sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo Banko turto apimtis ir mokumas. Teismas šių aplinkybių ir argumentų nenagrinėjo, nenurodė, kodėl juos atmeta.
2. Teismas netinkamai vertino ieškovo argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo. Ieškovas byloje pasisakė, kad Bankas realiai jau 2010 metais turėjo finansinių sunkumų. Tačiau esminė aplinkybė, lėmusi atsakovo nesąžiningumą, buvo tai, kad ieškovas pagal Sutartį atsakovui sumokėjo neadekvačią sumą, t. y. daugiau kaip 0,3 mln. Lt, už paslaugas, kurių negavo ir kurios apskritai buvo skirtos ne Bankui. Galimybių studija buvo autoplagiatas, t. y. atsakovo jau anksčiau Nacionalinei kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijai jos tikslams įgyvendinti ir narių poreikiams tenkinti parengtos galimybių studijos fragmentų kopija. Sutarties šalių įsipareigojimų disproporcija rodo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo akivaizdžiai nesąžiningi, todėl nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 4 punkte nurodyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija.
3. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo teiginiais, kad Galimybių studija Bankui buvo reikalinga teikiant paslaugas klientams. Atsakovo teiginiai apie tariamą kūrybinių industrijų sukuriamą net 5 proc. BVP dalį, yra niekuo nepagrįsti. Kūrybinių industrijų sektorius nebuvo ir kol kas nėra įdomus bankams, nes šio sektoriaus subjektai paprastai neturi turto, kuriuo galėtų užtikrinti gautą paskolą, nemaža jų dalis yra individualia veikla besiverčiantys asmenys. Bankas neturėjo jokių planų finansuoti kūrybinių industrijų sektoriaus subjektų, kad būtų iškilęs poreikis pirkti tokią Galimybių studiją. Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, Bankas neužsiėmė konsultacijų veikla įmonėms dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos, įmonių reorganizavimo, pertvarkymo ir pirkimo – tokių įrodymų byloje nėra. Šiuos rodiklius Bankas analizuodavo vertindamas ar teikti kreditą, ar ne savo klientams. Papildoma konsultacijų veikla Bankas neužsiėmė, todėl Galimybių studija nėra reikalinga ir šiai sprendime nepagrįstai sureikšmintai, tačiau realiai Banko nevykdytai funkcijai atlikti.
4. Teismas nevertino ieškovo argumentų, kurie pagrindžia, kad Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia kaip tariamas sandoris (CK 1.86 str.). Sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą ir motyvą – iš ieškovo išvesti dideles pinigų sumas jas pervedant atsakovui taip sumažinant ieškovo bendro turto mastą ir pažeidžiant kreditorių interesus. Galimybių studija yra niekaip nesusijusi su ieškovo veikla, todėl Bankui tokios paslaugos suteikimas nėra ir niekada nebuvo aktualus bei reikalingas, o tai rodo, kad Bankui nebuvo jokio komercinio tikslo, naudos ir būtinybės įsigyti visiškai nereikalingas paslaugas. Todėl ieškovas atsakovui apmokėjo už niekada nesuteiktas paslaugas. Galimybių studija yra atsakovo rengtų studijų autoplagiatas, taigi neatitinka Sutarties 1.1 p. numatyto produkto – unikalaus kūrinio – parengimo sąlygos, todėl darytina išvada, kad Sutartis yra fiktyvi, t. y. Sutartimi šalims nebuvo sukurtos realios teisinės pasekmės, kurias turėtų sukelti paslaugų teikimo sutartis.
5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Bankas, įsigijęs Galimybių studiją, turėjo galimybę teikti geresnės kokybės paslaugas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ši Galimybių studija buvo kaip nors panaudota Banko veikloje. Ieškovo bankroto administratoriaus pažyma patvirtina, kad Banke buvo įsigytos tik dvi Galimybių studijos – iš atsakovo ir iš UAB „Versum Credo Consulting“ – bendrovės, kuri susijusi su atsakovu. Šios Galimybių studijos buvo įsigytos Bankui nereikšmingais klausimais, kai nepalyginamai svarbesniais klausimais jokių studijų Bankui neprireikė. Toks išskirtinumas nereikšmingų klausimų atžvilgiu aiškiai parodo tokios Galimybių studijos fiktyvumą ir realų nepritaikomumą. Šių aplinkybių teismas neanalizavo, todėl nepagrįstai sprendė, kad Sutartis neprieštarauja Banko veiklos tikslams (CK 1.82 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Bankinės konsultacijos“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovas nepateikia jokių skaičiavimų, palyginimų ir kitos informacijos, pagrindžiančios jo samprotavimus, kodėl gi (ir kiek) Banko įsigytas produktas viršija jo vertę. Ieškovas nepaneigė atsakovo pateiktų argumentų, kad viešųjų pirkimų būdu perkamų panašių galimybių studijų užsakymai patvirtina, jog tokio produkto kaina rinkoje yra normali. Dalį ieškovo reikalaujamos sumos (52 500 Lt) sudaro pridėtinės vertės mokestis, kurį atsakovas yra sumokėjęs valstybei. Ieškovas nepateikia skaičiavimų ir kitos informacijos apie Sutarties sudarymo metu buvusius Banko kreditorius, atsiskaitymui su kuriais turėjo / galėjo turėti įtakos Sutarties sudarymas ir vykdymas. Ieškovas nurodo duomenis apie Banko būklę praėjus 2-3 metams po sandorio sudarymo.
2. Sutarties sudarymą inicijavo pats Bankas. Kokia apimtimi Bankas naudojo pagal ginčo sandorį įsigytą produktą, kokie buvo jo planai įvairių sričių kreditavimui ir pan., atsakovas nežinojo, negalėjo ir neprivalėjo žinoti. Atsakovui jokiais teisės aktais nėra keliami reikalavimai vertinti ir tuo labiau kontroliuoti, panaudojo ar nepanaudojo Bankas įsigytą produktą, kokia apimtimi jį panaudojo ir pan. Ieškovas nepasisakė dėl Europos Komisijos oficialiai suformuluotos pozicijos apie kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus finansavimo (kreditavimo) specifiškumą bei būtinybę gerinti bankų žinias apie šių įmonių ekonominę vertę ir potencialą (Žalioji knyga, 3.3 skyrius).
3. Apeliantas neigia ginčijamu sandoriu parengtos Galimybių studijos naudą, neįvertinęs kreditavimo bei kitų bankinių paslaugų teikimo apimčių kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus klientams nei prieš sandorio sudarymą, nei po jo. Apelianto minimi statistiniai duomenys bei jų skaičiavimai yra pateikti Galimybių studijos 6.3 dalyje „KI sektoriaus indėlis į šalies biudžetą ir BVP ilgalaikėje perspektyvoje“. Banko įstatuose, kituose Banko veiklą reglamentuojančiuose aktuose numatyta galimybė Bankui kredituoti įvairias visuomenės veiklos sritis, tame tarpe ir kūrybinių industrijų sritį. Apeliantas nepateikia įrodymų dėl teisinių apribojimų įgyvendinti Banko įstatuose nurodytas veiklas, tuo neneigdamas ir Banko galimybės teikti kūrybinių ir kultūrinių industrijų atstovams bankines paslaugas. Viešojoje erdvėje tiek Bankas, tiek jo pagrindinis akcininkas dažnai būdavo pateikiami kaip kultūrinės veiklos mecenatai, todėl Banko siekis įsigyti produktą, susijusį su kūrybinių industrijų finansavimo galimybėmis, tame fone atrodė pagrįstas ir logiškas. Ieškovo suinteresuotumą kultūros sritimi įrodo Banko parama įvairiems kultūros projektams. Galimybių studijos autorystės teisės priklauso atsakovui. Sutarties 1.1 punkte nėra reikalavimo, kad kūrinys būtų unikalus. Ieškovo administratorius, manydamas, kad sandoris nenaudingas Bankui, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš Banko vadovų ar kitų atsakingų asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 terminas Banko sandorių patikrinimui ir ginčijimui buvo pratęstas iki 2014 m. gegužės 3 d. įskaitytinai. Ieškinys pareikštas 2014 m. rugsėjo 16 d., t. y. praėjus 4 mėnesiams po ieškovui nustatyto sandorių ginčijimo termino pabaigos. Senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo to momento, kai Bankas patikrino sandorius (pats nustatęs jų patikrinimo eiliškumą, trukmę ir etapus), tačiau nuo to momento, kai bankroto administratorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie sandorį, t. y. tuomet, kai gavo bankrutuojančios bendrovės sandorius patikrinimui. Todėl ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.
5. Ieškovo pozicija, kad Sutartis yra juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris (CK 1.82 str.) ir tuo pačiu metu tariamas sandoris (CK 1.86 str.), prieštaringa. Ieškovas nepagrindžia, kaip gali prieštarauti juridinio asmens tikslams fiktyvus sandoris, kuriuo nesiekiama sukurti jokių teisinių padarinių. Tariamo sandorio atveju restitucija netaikoma, tačiau ieškovas prašo ją taikyti. Galimybių studija yra komercinės paskirties produktas, kurį ieškovas galėjo naudoti net penkiose veiklose, kurios numatytos Banko įstatuose.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Apeliantas Sutartį ginčijo skirtingais sandorių negaliojimo pagrindais – tiek pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana), tiek ir pagal CK 1.82 straipsnį (juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris) bei CK 1.86 straipsnį (tariamas sandoris). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vieno iš šių sandorių negaliojimo pagrindų pripažinimui būtinų sąlygų, todėl ieškinį atmetė. Apeliantas visiškai nesutinka su teismo išvadomis, todėl teisėjų kolegija toliau atskirai aptaria kiekvieną apelianto prašomą taikyti sandorio negaliojimo pagrindą.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Šiuo pagrindu teisę ginčyti sandorius turi ir skolininko bankroto administratorius, kuris gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat išskiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo nesąžiningumo, sudarant Sutartį, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Kitų actio Pauliana taikymo sąlygų teismas nenustatinėjo.
Apelianto teigimu, teismas neįvertino jo akcentuotos esminės aplinkybės, kad pagal Sutartį atsakovui sumokėta kaina yra neadekvati suteiktoms paslaugoms. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatyta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo nesąžiningumo kaip vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų nebuvimo, skundžiamame sprendime minėtų ieškinio argumentų analizės ir jų atmetimo motyvų nepateikė.
Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas vadovautis CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta prezumpcija, atsižvelgtina į abiejų šalių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų apimtis. Pagal Sutarties 1.1 punktą vykdytojas (t. y. atsakovas) įsipareigojo teikti šias konsultacines paslaugas: parengti techninę galimybių studiją, kurioje būtų įvertintos kūrybinių industrijų sektoriaus vystymosi perspektyvos Lietuvoje. Užsakovas (t. y. apeliantas) įsipareigojo apmokėti už atliktus darbus Sutarties numatyta tvarka ir terminais (Sutarties 1.2 p.). Sutartyje nustatyta darbų kaina – 250 000 Lt be PVM (Sutarties 3.1 p.). Sutartyje nėra numatyta jokių konkrečių reikalavimų Galimybių studijai, o tik nustatyta, kad darbus turi atlikti kompetentingas(-i) specialistas(-ai); užsakovui turi būti perduota atspausdinta Galimybių studija ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Atsakovas 2015 m. sausio 15 d. rašytinuose paaiškinimuose palyginimui pateikė viešai skelbiamus duomenis apie kitas panašios vertės techninių galimybių studijas, kurių parengimas buvo finansuojamos ES paramos lėšomis. Remiantis šiais duomenimis negalima daryti išvados, kad ginčijamo sandorio vertė (Galimybių studijos kaina) yra nepagrįstai didelė (CPK 185 str.). Apeliantas jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti priešingai, t. y. kad Galimybių studijos kaina yra neproporcinga atsakovo atlikto darbo vertei, teismui nepateikė (CPK 178 str.).
Apeliantas byloje pateikė duomenis apie tai, kad Galimybių studija yra kitų dviejų galimybių studijų, kurias atsakovas jau anksčiau buvo parengęs Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos užsakymu, pastarajai gavus ES skiriamą finansavimą, fragmentų kopija. Pasak apelianto, tai patvirtina, kad Galimybių studija buvo skirta ne Bankui, todėl jam apskritai nebuvo reikalinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad atsakovas Galimybių studiją pagal Banko užsakymą parengė savo ankstesnių darbų rezultatų pagrindu, nereiškia, kad tokiu atveju Sutarties kaina tampa neproporcinga atlikto darbo vertei. Pažymėtina, kad Sutartyje nėra nustatyta reikalavimo, jog Galimybių studija turi būti unikalus autorinis kūrinys.
Sprendžiant dėl poreikio Bankui įsigyti Galimybių studiją, atsižvelgtina į Sutartyje ir pačioje Galimybių studijoje numatytą jos paskirtį bei tikslą – siekiant identifikuoti kūrybinių industrijų sektoriaus finansavimo riziką, įvertinti kūrybinių industrijų sektoriaus vystymosi perspektyvas Lietuvoje. Bankų veikla yra susijusi su finansinių paslaugų teikimu, tarp jų ir lėšų skolinimu, prisiimant su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (Bankų įstatymo 2 str. 1 d., 4 str. 2 d., Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Tokia veikla yra numatyta ir Banko įstatų 3.2 punkte. Taigi įvertinus Banko veiklos pobūdį bei Galimybių studijos paskirtį, negalima sutikti su apelianto argumentu, kad Galimybių studija Bankui buvo akivaizdžiai nereikalinga ir nenaudinga. Galimybių studijos turinys leidžia manyti, kad Bankas ją galėjo panaudoti svarstant kūrybinės ir kultūrinės industrijos subjektų finansavimo klausimus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad egzistuoja ginčijamo sandorio šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, todėl preziumuoti šalių nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą nėra pagrindo. Kiti byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina, kad atsakovas, sudarydamas su Banku ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad Sutartis pažeidžia Banko kreditorių teises. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Vertinant trečiojo asmens (šioje byloje atsakovo) nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).
Apeliantas teigia, kad Bankas realiai jau 2010 metais turėjo finansinių sunkumų, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovui galėjo būti žinoma apie Banko realią finansinę padėtį Sutarties sudarymo momentu, byloje nepateikė (CPK 178 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad remiantis viešai skelbtais Banko 2010 ir 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, metiniais pranešimais bei kita informacija, konstatuoti Banko nemokumo nebuvo jokio pagrindo. Apelianto byloje pateikti duomenys rodo Banko finansinės būklės pablogėjimą praėjus jau keliems metams po Sutarties sudarymo, todėl tai nagrinėjamu atveju nėra aktualu, nes atsakovas negalėjo numatyti Banko bankroto. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliantas neįrodė atsakovo nesąžiningumo sudarant Sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Nenustačius vienos iš būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, apeliacinio skundo argumentai dėl kitų šio sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų egzistavimo nebeturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.
Dėl sandorio negaliojimo, kaip prieštaraujančio juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 str.)
Vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi, sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje byla Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013 ir kt.).
Taigi pagal teisinį reglamentavimą privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius, motyvuojant jų prieštaravimu juridinio asmens teisnumui, įstatymo yra ribojama: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia to privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, nustatytą jo veiklos dokumentuose, ar prieštarauja to juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str. 1 d.). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 str.).
Apeliantas, pažymėdamas komercinio banko veiklos esmę – gauti pelną, kas yra numatyta ir Banko įstatų 2.1 punkte, akcentuoja tai, kad Bankui akivaizdžiai nebuvo jokio poreikio įsigyti Galimybių studiją už neadekvačią kainą. Tačiau kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija nesutinka, kad Galimybių studija, atsižvelgiant į jos paskirtį, Bankui buvo aiškiai nereikalinga. Apeliantas nepateikė jokių svarių argumentų, kad ši Galimybių studija apskritai negalėjo būti panaudota vertinant kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriui priklausančių įmonių, kurios prašo suteikti kreditą ar kitokio pobūdžio finansavimą, rizikingumą, būklę ir perspektyvas. Tai, ar Bankas faktiškai panaudojo Galimybių studiją savo veikloje, priklausė nuo paties užsakovo, t. y. Banko, o ne atsakovo valios. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad Bankas tik du kartus pirko tokio pobūdžio konsultacines paslaugas (galimybių studijos parengimą), nereiškia, kad šios paslaugos Bankui buvo nereikalingos. Apeliantui neįrodžius, kad Sutartis jam buvo aiškiai nenaudinga, nėra pagrindo spręsti, kad šis sandoris prieštarauja Banko kaip privataus juridinio asmens teisnumui, t. y. Banko įstatuose nurodytiems veiklos tikslams. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, jog Galimybių studija Banko veikloje nėra reikalinga ar naudinga, todėl prieštarauja jos tikslams. Taigi apeliantas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovo sąžiningumo prezumpcijos nepaneigė (CPK 178 str.).
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apelianto ginčijamas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu.
Dėl sandorio negaliojimo, kaip tariamo sandorio (CK 1.86 str.)
CK 1.86 straipsnio 1 dalis numato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamas sandoris yra toks sandoris, kuriame nėra esminio sandorio elemento – suderintos sutarties šalių valios, siekiant tam tikrų teisinių pasekmių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008 ir kt.). Pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ginčijamo sandorio realų vykdymą – priešingai sandorio šaliai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sutartis realiai buvo įvykdyta, t. y. atsakovas, nepraleisdamas Sutartyje nustatyto termino, atliko darbus ir pagal 2011 m. spalio 18 d. atliktų darbų aktą perdavė Bankui parengtą Galimybių studiją, o Bankas apmokėjo atsakovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Taigi abi Sutarties šalys realiai įgijo joje numatytas atitinkamas civilines teises ir pareigas.
Apeliantas, įrodinėdamas, kad tikrasis ginčijamo sandorio šalių tikslas bei motyvas buvo pasisavinti iš Banko didelę pinigų sumą, remiasi tuo pačiu jau prieš tai aptartu argumentu, kad Galimybių studija niekaip nėra susijusi su Banko veikla ir tokių paslaugų Bankui apskritai nereikėjo. Kaip minėta, apeliantas nepaneigė tos aplinkybės, jog Galimybių studija galėjo būti panaudota siekiant Banko įstatuose numatytų veiklos tikslų. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos duomenys patvirtina, kad paslaugos pagal Sutartį Bankui faktiškai buvo suteiktos. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad sudarydamos ginčijamą sandorį šalys iš tikrųjų siekė kitokių nei numatyta Sutartyje tikslų, t. y. sukurti fiktyvų pagrindą atsakovui gauti iš ieškovo lėšas.
Apeliantui neįrodžius ginčijamo sandorio tariamumo, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti šį sandorį negaliojančiu ir pagal CK 1.86 straipsnį.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir padarė teisingą išvadą, atsisakydamas pripažinti ginčijamą Sutartį negaliojančia ieškovo nurodytais sandorių negaliojimai pagrindais. Skundžiamas teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos 455,54 Eur dydžio išlaidos už advokato teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias patvirtina byloje pateikti dokumentai (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (į. k. 112020136) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bankinės konsultacijos“ (į. k. 122612823) 455,54 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 54 ct) išlaidų už advokato teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.