Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Borkovski, sekretoriaujant Gražinai Osinskajai, dalyvaujant skundo pareiškėjui (toliau - Pareiškėjas) Ž. K., suinteresuotam asmeniui E. G. M., institucijos, priėmusios ginčijamą nutarimą, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK įgaliotajam atstovui A. B.,

teismo posėdyje išnagrinėjo Ž. K. skundą dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK 2019 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 17-ANR_N-266-2019 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 19097348874),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Veiklos skyriaus tyrėjo A. Ž. 2019 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 17-ANR_N-266-2019 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 19097348874) E. G. M. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad 2019-02-03, apie 17:25 val., jos vedžiotas šuo – dalmatino mišrūnė, vardu „Ūdra“ – teritorijoje šalia (duomenys neskelbtini), G. buvo vedžiojamas be antsnukio ir pavadėlio, dėl ko gyvūnas pribėgęs prie kitų asmenų, vieną kartą sulojo ir tuo galėjo išgąsdinti mažametį vaiką. Be to, minėtas šuo nėra vakcinuotas (paskiepytas) įstatymų nustatyta tvarka. Šiais veiksmais šuns savininkė E. G. M. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto bei 2013-09-18 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2001 „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių tvirtinimo“ (suvestinė redakcija nuo 2018-09-13) 16 punkto reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą pagal Lietuvos Respublikos ANK 346 straipsnio 1 dalį. Minėtu nutarimu už šį nusižengimą E. G. M. skirtas įspėjimas.

Teismo posėdyje pareiškėjas Ž. K. palaikė skundą jame nurodytais motyvais. Nurodė, kad atsižvelgiant į jo nurodytas faktines aplinkybes apie šuns elgesį, tyrėjas nepagrįstai nevertino situacijos, kaip keliančios grėsmę. Šeima neturi šuns. Vaikai į juos žiūri atsargiai. Šuo prie jų ramiai ėjusios šeimos atlėkė palaidas, metėsi prie sūnaus ir ėmė loti. Sūnui tik (duomenys neskelbtini) metų. Šuns nasrai buvo sūnaus peties ir kaklo lygyje. Atstumas nuo vaiko buvo nedidelis. Sulojo ne mažiau trijų kartų. Patraukęs sūnų stojo tarp jo ir šuns. Šeimininkė buvo akiratyje, tačiau niekaip savo šuns nedrausmino. Ji buvo nuo šuns gal 5-10 metrų atstumu. Jų šeima niekuo šio šuns neišprovokavo tokiam elgesiui. Jis pribėgo ir išsyk ėmė loti. Po įvykio padarė mandagią pastabą šuns savininkei, kad šuo turi būti su antsnukiu ir pavadėliu. Ji uždėjo šuniui pavadėlį ir pasišalino. Atsiprašymo iš jos pusės nebuvo. Pasitaręs su šeimos nariais vis tik nutarė kreiptis į policiją. Kai atvyko policijos pareigūnai, šuo jau buvo su antsnukiu. Šuo kryptingai buvo pribėgęs tik prie sūnaus. Kitų žmonių nepuolė. Mano, kad grėsmė vaikui buvo reali. Šuo vidutinio dydžio, neveislinis, juodai balto kailio. Jis mišrūnas, jo psichinė sveikata nežinoma.

Teismo posėdžio metu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Veiklos skyriaus įgaliotas asmuo A. B. prašė palikti galioti ginčijamą nutarimą. Ne pirmus metus tiria šio pobūdžio nusižengimus, mano, jog pažeidėjos veika pagal buvusią situaciją buvo tinkamai kvalifikuota, realios grėsmės vaikui nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Ž. K. skundas netenkintinas

Lietuvos Respublikos ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta pilnai ir sprendimas priimtas remiantis byloje ištirtais įrodymais. Be to, nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe. Administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

ANK 346 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Norma blanketinė ir nukreipianti ir kitus teisės aktus.

Būtent pagal šį straipsnį buvo kvalifikuota E. G. M. veika nustačius, jog jos vedžiojamas šuo nebuvo vakcionuotas teisės aktų nustatyta tvarka, tuo pažeidžiant 2013-09-18 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2018-09-13) 16 punkto, numatančio, kad šuns, katės laikytojas privalo registruoti ir vakcinuoti (skiepyti) gyvūną Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka, reikalavimus, be to, vedžiojamas be antsnukio ir pavadėlio, dėl ko atsirado sąlygos kilti incidentui, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 4 p., numatančio, kad gyvūnų laikytojai privalo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, reikalavimus.

Tarp šalių nėra ginčo dėl Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 16 punkto reikalavimų pažeidimo. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis numato, jog gyvūnų savininkai ar laikytojai pagal teisės aktų reikalavimus privalo užtikrinti kačių, šunų, šeškų ir kitų pasiutligei imlių gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės. E.G. M. pripažįsta jog jos šuo šiuo privalomu skiepu skiepytas nebuvo, tuo ji, kaip šuns savininkė, pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2018-09-13) 16 punkto bei minėto Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Šie jos veiksmai (neveikimas) užtraukia atsakomybę pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį.

Šuns šeimininkė neginčija ir fakto, kad gyvūnas buvo vedžiojamas palaidas, be pavadėlio ir antsnukio, kas jam sudarė sąlygas pribėgti prie žmonių bei juos aploti. Abi šalys sutinka dėl faktinės aplinkybės, jog prasilenkiant pareiškėjui su berniuku bei E.G. M. su šunimi, šuo pribėgęs prie pareiškėjo su vaiku, vaiką aplojo, dėl ko vaikas galėjo išsigąsti. Esminis ginčas kilęs byloje, ar šią situaciją yra pagrindas vertinti kaip sukėlusią grėsmę vaiko sveikatai ar turtui, kas leistų šuns šeimininkės veiksmus kvalifikuoti pagal ANK 346 straipsnio 2 dalį, numatančią administracinę atsakomybę už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, sukėlusį grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei. Įstatymo leidėjo ANK 346 straipsnio 2 dalies dispozicijoje pavartotas žodis „sukėlė“ rodo į tam tikrą veiksmo baigtumą, rezultatą. Pagal šį straipsnį negalima kvalifikuoti situacijos, kai grėsmė buvo hipotetinė. Ji turėjo būti reali, o ne numanoma ar įsivaizduojama.

Akivaizdu, jog abi šalys situaciją vertina itin subjektyviai. Teismas neturi pagrindo netikėti, jog pribėgusio pakankamai didelio šuns lojimas išgąsdino mažametį vaiką. Šuns šeimininkė turėjo užtikrinti, jog jos šuo neturėtų galimybės aploti ir išgąsdinti mažametį ar bet kurį kitą asmenį, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas neturi pagrindo manyti, jog situacija sukėlė realią grėsmę vaikui. Pareiškėjas teigia, jog šuo buvo labai arti, jo elgesys rodė aiškiai išreikštą agresiją vaikui, jis lojo ant sūnaus net atsistojęs ant užpakalinių kojų, rodydamas dantis. Nelaimės padėjo išvengti tik greita paaiškėjo reakcija atitraukiant sūnų ir stojant tarp šuns ir vaiko. Tuo tarpu šeimininkė teigė, jog tai buvo paprastas sulojimas prasilenkiant svetimam žmogui ir šuniui, šuo agresyviai nusiteikęs nebuvo. Nebuvo jokių pareiškėjo nurodomų jo agresijos požymių (urzgimo ir šokinėjimo), ji net nėra įsitikinusi, kurį iš dviejų žmonių – vyrą ar berniuką aplojo šuo. Teigiama, jog šuo buvo iššiepęs dantis, tačiau atliekant lojimo veiksmą, kurio neginčija nei viena iš šalių, natūralu, jog gyvūno dantys yra matomi. Pareiškėjas nenurodo, jog lojimas būtų lydimas išankstinio urzgimo, dantų šiepimo ar kaukšėjimo, ausų priglaudimo, kas tikrai neabejotinai rodytų kryptingą šuns agresiją, ketinimus kąsti. Iššieptus šuns dantis pats pareiškėjas siejo tik su lojimo veiksmu, kuris nebūtinai turi reikšti tiesioginę agresiją, gali būti tiesiog šuns kominikacijos priemonė, išreiškiant reakciją į svetimą žmogų jo teritorijoje, siekiant parodyti dominavimą. Teismas neabejoja, jog lojantis nemažo ūgio šuo (dalmatino mišrūnas), juolab šunų nelaikantiems ir su jais nebendraujantiems pareiškėjui, jo šeimos nariams, pasirodė keliantis fizinę grėsmę, tačiau nagrinėjamu atveju nėra požymių, jog ši grėsmė buvo reali. Vertindamas situacijos pavojingumą, teismas pažymi, jog šeimininkei po šuns sulojimo nekilo jokių problemų tuoj pat sugriebti ir sulaikyti savo šunį (ką ji ir padarė), nors šis buvo be pavadėlio. Po incidento tarp šuns šeimininkės bei pareiškėjo kilo konfliktas, jai buvo reiškiamos pretenzijos, situacija buvo emocinga ir pakankamai įtempta. Iš prigimties agresyvus šuo būtų į ją reagavęs. Tačiau pareiškėjas nenurodo, jog šuo būtų veržęsis iš šeimininkės rankų, po sudraudimo bandęs toliau loti ar pulti berniuką ar jį patį, būtų toliau ant jų lojęs ar urzgęs net ir būdamas pririštas prie pavadėlio. Nors teigia, kad aplodamas vaiką stojosi ant užpakalinių letenų, tačiau nenurodo, jog būtų įvykęs koks realus kontaktas tarp vaiko ir šuns (pavyzdžiui piestu stojantis ir pavadėlio neprilaikomas šuo būtų atsirėmęs į vaiką ar į jo tėvą letenomis, mėgintų dantimis pasiekti drabužius), jam būtų tekę šį atstumti nuo savęs ar vaiko. Kad šuo būtų buvęs agresyvus, savo tarnybiniuose pranešimuose nenurodo ir pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai, kurie turėjo galimybę jį matyti ir vertinti.

Vertindamas aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, teismas sutinka, jog institucija pagrįstai šuns šeimininkės E. G. M. veiksmus, vedžiojant šunį be pavadėlio ir antsnukio, kuo buvo sudaryta galimybė viešoje vietoje gyvūnui pribėgti prie kitų asmenų, juos aploti, išgąsdinti, sutrikdyti jų laisvalaikį, tokiu būdu netinkamai vykdant gyvūnų laikytojo pareigą nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, pagrįstai kvalifikavo kaip ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Nagrinėjamoje situacijoje nepakanka duomenų teigti, jog minėtas incidentas sukėlė realią grėsmę kitų asmenų sveikatai ar turtui.

Nenustačius pažeidėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir konstatavus jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kada ji gailisi dėl nusižengimo, įvertinus, jog administracinėn atsakomybėn ji traukiama pirmą kartą, dar įvykio vietoje atsiprašė nukentėjusios šeimos, E.G. M. pagrįstai buvo paskirta švelniausia sankcijoje numatyta nuobauda – įspėjimas.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad E.G. M. veiksmai pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai, bylą išnagrinėjo ir nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis teisę spręsti šios kategorijos bylas, nuobauda paskirta laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, todėl naikinti ginčijamą nutarimą skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi, teismas

nutarė:

Ž. K. skundo netenkinti. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Veiklos skyriaus tyrėjo A. Ž. 2019 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 17-ANR_N-266-2019 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 19097348874) palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.