- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-10
- Bylos Nr.
- Ik-135-815/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01825-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Egidija Puzinskaitė, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- G. Š.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Advokatai
- Tomas Venckus
- Kategorijos
- 70.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, rašytinio posėdžio tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – G. Š. skundą atsakovui – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja – G. Š. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokato Tomo Venckaus (atstovavimo sutartis (b. l. 10-11, 69-70)) su skundu (b. l. 1-8) ir patikslintu skundu (b. l. 60-68) (toliau šioje nutartyje skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka) kreipėsi į teismą, prašydama:
1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, ir VSDFV) 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3006 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (11.1)I-3006) ir 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5971 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ (toliau – ir sprendimas Nr. (11.1)I-5971);
1.2. panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-805 „Dėl G. Š. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 6-26-805) ir 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721 „Dėl G. Š. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 6-26-2721);
1.3. įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių vykdyti 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 6-24-18947 „Dėl G. Š. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ (toliau – ir sprendimas Nr. 6-24-18947) jame nustatytomis sąlygomis nuo sprendimo Nr. 6-26-805 priėmimo iki motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos, t. y. iki 2011 m. birželio 25 d.;
1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas;
1.5. sustabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 ir 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 16 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73–75 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (b. l. 44-46, 81-83) nurodo, kad skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai Nr. 6-26-805 ir Nr. 6-26-2721 bei Fondo valdybos sprendimai Nr. (11.1)I-3006) ir Nr. (11.1)I-5971 yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra teisinio pagrindo.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (b. l. 30-33, 84-85) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II
Pareiškėjos – G. Š. atstovas – advokatas Tomas Venckus pateikė teismui prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo (b. l. 127-128), kuriuo prašė patvirtinti pateiktą taikos sutartį (b. l. 129-130) administracinėje byloje Nr. I-135-815/2013, nutraukti administracinę bylą Nr. I-135-815/2013, patvirtino, kad pareiškėjai yra žinomas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 102 straipsnio 3 dalies turinys, t. y. bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, taip pat žinomos Taikos sutarties sudarymo materialinės ir procesinės pasekmės; pareiškėjai žinomos visos bylos nutraukimo pasekmės, nurodytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnyje, jas ji supranta ir su jomis sutinka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Pareiškėjos – G. Š. atstovas – advokatas Tomas Venckus pateikė prašymą bylą nutraukti ir patvirtinti taikos sutartį (b. l. 127-128), taip pat pateikė taikos sutartį (b. l. 129-130), kurios 8 punktu šalys prašo taikos sutartį patvirtinti rašytinio proceso tvarka.
2. Teismas akcentuoja, kad darydamas galutines išvadas šioje administracinėje byloje, vadovaujasi imperatyvia nuostata, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 20 straipsniai).
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad sprendžiant taikos sutarties patvirtinimo klausimą, kaip vieną iš būdų teisingumui pasiekti, pagal analogiją taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1064/2009, 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-101/2010, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2825/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1219/2012, 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1429/2012 ir kt.). Taikos sutartimi proceso šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). CPK 42 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta proceso šalių teisė bylą užbaigti taikos sutartimi. Tokia teise šalys gali pasinaudoti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 straipsnio 2 dalis). Teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnio 1 dalis). Teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi įsitikinti, kad sudaryta taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik dėl teismui pareikštų ieškinio reikalavimų ir priešinio ieškinio, taikos sutartimi negalima spręsti klausimų, dėl kurių įstatymo nustatyta tvarka nesikreipta į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. patvirtinti Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai). Sudarydamos taikos sutartį šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, taip realizuodamos dispozityvumo principą – teisę įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Taigi, sudarydamos taikos sutartį, proceso šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų ir tokiu būdu nustato bei įgyvendina savo teisių ir pareigų pusiausvyrą. Be to, ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje taip pat numatyta, kad tuo atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo teisinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog teisingumui įvykdyti administracinėje byloje gali būti vadovaujamasi įstatymo analogija bei bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, aukščiau paminėtos taisyklės taikytinos ir sprendžiant taikos sutarties tvirtinimo klausimą administracinėse bylose.
4. Teismui pateiktos Taikos sutarties (b. l. 129-130) sąlygų analizė duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėja laisva valia atsisakė nuo savo skundo Taikos sutartyje nurodytomis sąlygomis, nes ginčas tapo neaktualus. Proceso šalys taip pat pareiškė ir patvirtino, kad žino administracinės bylos nutraukimo teisines pasekmes. Taikos sutartis išreiškia pareiškėjos ir atsakovo valią taikiai išspręsti šioje byloje kilusį ginčą, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, todėl yra pakankamas pagrindas ją patvirtinti (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis, CK 6.983 straipsnis, CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Patvirtinus Taikos sutartį bei nesant kliūčių atsisakyti tenkinti prašymą nutraukti administracinę bylą, byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu (ABTĮ 13, 20 straipsniai, Teismų įstatymo 33 straipsnis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A556-101/2010, Nr. A822-1011/2009, Nr. A143-896/2009, Nr. A756-903/2009, Nr. A822-1106/2009, Nr. A438-729/2008, A492-1429/2012 ir kt.).
Pareiškėjai taip pat tikslinga išaiškinti ABTĮ 102 straipsnio 3 dalies nuostatą – administracinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 10 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu, 102, 105, 106 straipsniais, 149 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
1. Patvirtinti pareiškėjos G. Š., atstovaujamos advokato Tomo Venckaus, ir atsakovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. pasirašytą Taikos sutartį tokiomis sąlygomis:
1) Pareiškėja patvirtina, kad gavo Atsakovo į Pareiškėjo banko sąskaitą pervestą 8203,10 litų dydžio (atskaičius mokesčius: 1557,62 Lt gyventojų pajamų mokestį ir 623,03 Lt PSDĮ) motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 25 d.
2) Šalys susitaria, kad Pareiškėja atsisako kitų skundo Administracinėje byloje reikalavimų Atsakovo atžvilgiu.
3) Šalys patvirtina, kad Taikos sutartimi visi ginčai tarp Šalių Administracinėje byloje laikomi išspręstais ir Šalys neturi ir neturės viena kitai dėl to jokių pretenzijų ir/ar reikalavimų.
4) Šalys susitaria, kad kiekvienai jų tenka jų Administracinėje byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos ir jos neturi bei neturės viena kitai jokių pretenzijų ir/ar reikalavimų dėl šių išlaidų atlyginimo.
5) Ši Taikos sutartis įsigalioja po teismo nutarties, kuria bus patvirtinta Taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos.
6) Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniu, 140 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.983 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Šalys prašo Taikos sutarties patvirtinimo teisme ir tai laikoma Šalies prašymui teismui patvirtinti Taikos sutartį ir Administracinę bylą nutraukti.
2. Priimti pareiškėjos – G. Š. skundo atsakovui – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsisakymą ir administracinę bylą Nr. I-135-815/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01825-2010-2) nutraukti.
Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.