Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-12-30 · Civilinė byla Nr. e2S-3064-431/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-30
Bylos Nr.
e2S-3064-431/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-39274-2015-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
UAB „Klaista“
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-3064-431/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39274-2015-2 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.; 3.3.2.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Klaista“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui UAB „Klaista“ dėl įpareigojimo nugriauti pastatą.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti pirtį ir sutvarkyti statybvietę, o atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti ieškovui nugriauti pirtį ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo. Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui perleisti pirtį kitiems asmenims. Nurodė, jog atsakovas iki šiol vengė vykdyti savo, kaip pastato savininko ir naudotojo pareigas, nereagavo į jam siųstus ieškovo pranešimus ir raginimus, todėl laikytina, jog egzistuoja reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas gali vengti vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Atsakovas, perleisdamas turtą tretiesiems asmenims, išvengtų papildomų išlaidų, todėl ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir uždraudė atsakovui UAB „Klaista“ perleisti pirtį, kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, jog ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovą per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti statinį, t. y. pirtį; atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti ieškovui nugriauti anksčiau nurodytą statinį, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turės teisę bet kuriuo metu perleisti teises į statinį tretiesiems asmenims, dėl to teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgiant į nagrinėtinos bylos pobūdį, siekiant užtikrinti galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovui perleisti teises tretiesiems asmenims į jo naudojamą turtą, t. y. pirtį, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB “Klaista” prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.

Nurodo, jog teismas nesvarstė ir nesprendė, ar ieškovas bent preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimą. Ieškovas nepateikė ir neįrodė, kad atsakovui nustatyta tvarka įteikė pranešimus apie neprižiūrimą pastatą. Ieškovas nenuroė, kokiame laikraštyje paskelbė skelbimą dėl pastato priežiūros, todėl nežinoma, ar atsakovas turėjo galimybę sužinoti apie skelbimą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo teisę reikšti ieškinį dėl teisėtai pastatyto pastato, įsigyto iš ieškovo valdomos įmonės UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“, nugriovimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, ar statinio nugriovimui yra parengtas griovimo projektas ir išduotas leidimas. Be šių dokumentų statinio nugriovimo klausimas iš viso negali būti svarstomas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2015 m. balandžio 24 d. atsakovas ir Nacionalinė žemės tarnyba sudarė Valstybinės žemės nuomos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo išnuomotas žemės sklypas, kuriame stovi ginčo statinys, 43 metams. Nacionalinė žemės tarnyba nėra išdavusi jokių pažymų dėl perleidimo sandorių sudarymo, taigi, jokia grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad juridinis faktas apie iškeltą bylą, susijusią su nekilnojamuoju daiktu, yra įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre. Todėl vien atsakovo teisė sudaryti perleidimo sandorį nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir drausti atsakovui sudaryti perleidimo sutartį. Drausti perleisti pirtį bet kokiu būdu, pavyzdžiui, pagal rangos sutartį rangovui pavesti sutvarkyti pastatą ar pradėti jo remontą, yra neekonomiška ir neteisinga.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Klaista“ atskirąjį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovui ginčo statinį perleidus kitam asmeniui bylos nagrinėjimo metu, šis asmuo turėtų būti traukiamas atsakomybėn už statinio keliamą pavojų, teisminis procesas turėtų būti pradedamas iš pradžių, o tai prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui. Pastatas yra avarinės būklės ir neaptvertas, todėl bet kurią dieną gali nukentėti ir kiti asmenys, atsidūrę šalia pastato ar pastate. Taigi civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir operatyvumo principų įgyvendinimas, taikant laikinąsias apsaugos priemones yra pakankamai svarbus, siekiant išvengti ir galimų nelaimių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl įpareigojimo atsakovui savo lėšomis nugriauti pirtį, kadangi statinys yra nenaudojamas, apleistas ir kelia pavojų žmonėms bei aplinkai. Ieškovas taip pat pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo atsakovui perleisti pirtį kitiems asmenims – taikymo.

Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, ar iš tikrųjų ieškovas įteikė atsakovui pranešimus apie neprižiūrėtą pastatą, kokia yra pastato būklė bei jo vertė, galės būti nustatytos tik bylą nagrinėjant iš esmės. Tuo tarpu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažymėtina, kad teismas sprendžia, ar yra pagrindas jas taikyti, tai yra, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas bei, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas nepasunkės ar pasidarys neįmanomu. Pagal Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą statinių naudotojai privalo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Pagal minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punktą savivaldybių administracijos atlieka statinių naudojimo priežiūrą. Taigi ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus atsakovui dėl jam priklausančios pirties tinkamos priežiūros. Klausimą, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja įstatymo numatytas pagrindas nugriauti statinį, galės išspręsti tik pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį teismo sprendimą.

CPK 145 straipsnyje 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas skundžiama nutartimi uždraudė atsakovui perleisti pirtį iki sprendimo byloje priėmimo ir įsiteisėjimo. Pripažintina, kad šis draudimas nevaržo atsakovo teisių naudotis jam priklausančiu statiniu, taip pat gauti iš jo naudą, pavyzdžiui, jį nuomojant. Atskirajame skunde atsakovas, nurodydamas, jog jis nebegalės pagal rangos sutartį rangovui pavesti sutvarkyti pastatą, neteisingai aiškina ir išplečia jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį. Skundžiama nutartimi ieškovui yra uždrausta perleisti statinį kitems asmenims nuosavybės teise, tačiau nėra draudžiama leisti kitiems asmenims atlikti remonto darbus minėtame statinyje, ar perduoti juo naudotis pagal nuomos ar panaudos sutartis. Teismui galimai atmetus ieškovo ieškinį, atsakovas vėl įgis teisę parduoti ar kitaip perleisti savo nuosavybės teises į pirtį kitiems asmenims. Tuo tarpu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovui perdavus kitiems asmenims nuosavybės teises į statinį, ieškovas turėtų reikšti ieškinį ir naujajam savininkui, tai yra bylinėjimosi procesas taptų ilgesnis ir brangesnis, o taip pat, pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, kiltų pavojus ir grėsmė dėl pastato būklės kitų asmenų sveikatai. Todėl skundžiama nutartimi nėra pažeistas ekonomiškumo principas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė