Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų V. R. ir J. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovai pareiškė šioje byloje ieškinį, prašydami pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, o civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 ieškovas buvo pareiškęs priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti šalių sudarytą laidavimo sutartį CK 6.87 str. 4 d. nustatytu pagrindu, t.y. prašė pripažinti sutartį pasibaigusia. Todėl ieškovas teismui nurodė visiškai skirtingus ieškinio dalykus – sandorio negaliojimą ir sandorio pabaigą. Išnagrinėtoje byloje ieškovai ieškinį (priešieškinį) grindė aplinkybe, kad atsakovas sudarytais susitarimais dėl finansinio lizingo sutarčių pakeitimo pakeitė pastoviąją palūkanų normos dalį iš 5 proc. iki 50 proc., nesant laiduotojo sutikimo, kai laidavimo sutarties 1.4 p. šalys susitarė, kad be atskiro laiduotojo sutikimo gali būti keičiamos visos lizingo sutarties sąlygos, išskyrus lizingo sumos ir (ar) palūkanų didinimą ir (ar) lizingo sutarties galiojimo termino pratęsimą. Šiame ieškinyje ieškovai nurodė aplinkybes, kad ieškovai, išanalizavę laidavimo sutartį, įsitikino, kad šios sutarties nei vienas iš ieškovų nesudarė ir jos nepasirašė. Ieškovai prašė paskirti rašysenos ekspertizę ir šiuo tikslu išsireikalauti iš atsakovo laidavimo sutarties originalą. Taigi, išnagrinėtoje byloje Nr. e2-6367-465/2015 nebuvo nagrinėjamos ir nustatinėjamos ieškovų nurodomos aplinkybės, kad jie nesudarė ir nepasirašė ginčijamos laidavimo sutarties.

Šiuo atveju klausimas dėl 2013-01-17 Laidavimo sutarties Nr. 701999/01-10 ginčijimo jau buvo nagrinėjamas anksčiau civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015, kuri buvo pirma instancija išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teisme, apeliacinėje instancijoje – Vilniaus apygardos teisme. Byloje dėl skolos priteisimo priešieškiniu V. R. reikalavo sutarties negaliojimo – prašė nutraukti laidavimo sutartį CK 6.87 str. 4 d. pagrindu. Taigi V. R. pasirinko būtent tokį savo pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdą dėl laidavimo sutarties ir teismas V. R. reikalavimus dėl pasirinkto gynybos būdo byloje dėl skolos priteisimo jau išnagrinėjo. Šioje byloje ieškovai reiškia alternatyvų reikalavimą dėl laidavimo sutarties negaliojimo, todėl jis negali būti nagrinėjamas. Ieškovai byloje dėl skolos priteisimo turėjo visas galimybes pareikšti šioje byloje keliamą reikalavimą dėl laidavimo sutarties negaliojimo, nes jie neva jos nepasirašė, tačiau to nepadarė, pasirinkdami kitą alternatyvų gynybos būdą, kurį teismai jau išnagrinėjo. Priešingas aiškinimas sukurtų situaciją, kai siekdamos vilkinti skolos išieškojimo procesą, nesąžiningos proceso šalys galėtų ginčyti sutartį pasirinkdamos vis kitą gynybos būdą – prašyti pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.), dėl apgaulės (CK 1.91), dėl to, kad pasibaigė pagrindinė prievolė (CK 6. 81 str. 2 p.), dėl to, kad prievolė pasikeitė iš esmės (CK 6.87 str. 4 d.) ir t.t.Ieškovai teigia, kad J. R. byloje dėl skolos priteisimo nebuvo pareiškusi jokio reikalavimo dėl laidavimo sutarties. Tačiau šioje byloje J. R. negali būtų ieškovė nagrinėjant klausimą dėl laidavimo sutarties galiojimo, nes ji nėra laidavimo sutarties šalis. Laidavimo sutarties šalimis yra atsakovas ir ieškovas V. R., o J. R. laidavimo sutartyje išreiškė sandoriui pritarimą, dėl kurio jai kaip sutuoktinei taip pat kyla pareiga atsakyti savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio laidavimo prievolę. Taigi J. R. gali būti ieškove ir reikšti atskirą reikalavimą tik dėl tokio savo sutikimo negaliojimo, tačiau ne dėl pačios laidavimo sutarties. Be to, J. R. būdama trečiuoju asmeniu byloje dėl skolos priteisimo, turėjo teisę ir galimybę pareikšti visus argumentus ir nurodyti bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau to nepadarė. Ieškovai pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą. Keliant reikalavimus šioje byloje nepaaiškėjo naujų aplinkybių lyginant su aplinkybėmis egzistavusiomis nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo – jeigu ieškovai laidavimo sutarties nepasirašė, jie turėjo tai įvertinti ir šį klausimą iškelti nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo. Ieškovų argumentas, kad jie tik pasibaigus metus trukusiam bylos dėl skolos priteisimo procesui suprato, kad laidavimo sutarties nepasirašė, yra nepagrįstas. Nagrinėjant bylą ieškovai kaip sąžiningos ir protingos proceso šalis, kurios taip pat naudojosi advokato pagalba, turėjo įvertinti visas egzistuojančias aplinkybes ir pateikti jas teismui, o ne laukti, kol byla dėl skolos priteisimo bus išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, vykdomasis dokumentas bus pateiktas vykdyti – ir tik tada pareikšti reikalavimus dėl laidavimo sutarties negaliojimo.Trečiasis asmuo BUAB „Transbank logistics“ atsiliepimu prašo spręsti klausimą teismo nuožiūra. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais. Šioje byloje ieškovai ginčija sutartį, prašydami vertinti sutarties teisėtumą. Civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 ieškovas taip pat ginčijo laidavimo sutartį, prašydamas vertinti sutarties teisėtumą, o ieškovė dalyvavo trečiuoju asmeniu nurodytoje byloje. Pažymi, kad nors ieškovai šioje civilinėje byloje teigia, jog laidavimo sutarties iš viso nepasirašė, tačiau ieškinio dalykas, pagrindas ir bylos šalys šioje civilinėje byloje ir nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 yra tie patys. Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuris turi res judicata galią, ieškinys tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko negali būti nagrinėjamas (CPK 293 str. 3 d.). Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-6367-465/2015 tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme, tiek teikdamas apeliacinį skundą, ieškovas niekada neneigė sudaręs sutartį ir jos nepasirašęs. Nagrinėjant sutarties galiojimo klausimus teismuose ieškovai neabejotinai būtų paaiškinę, kad sutarties nebūtų pasirašę. Todėl ieškovų reiškiamas naujas ieškinys vertintinas kaip galimas ieškovų piktnaudžiavimas ir vengimas vykdyti prievolę atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į skundo argumentus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2016-06-10 nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė. Atskirasis skundas tenkintinas.

9. Bylos duomenimis, ieškovai V. R. ir J. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui SIA „UniCredit Leasing“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prašydami pripažinti 2013-01-17 laidavimo sutartį negaliojančia, trečiasis asmuo BUAB „Transbank logistics“. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2016-06-10 nutartimi nutraukė civilinę bylą Nr. e2-24307-934/2016, konstatavęs, kad jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015, dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 str. 3 p.).

10. Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutraukta civilinė byla Nr. e2-24307-934/2016 pagal ieškovų V. R. ir J. R. ieškinį atsakovui SIA „UniCredit Leasing“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

11. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2015-07-01 galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-22 preliminarų sprendimą pakeitė ir priteisė iš atsakovo V. R. 29 625,64 Eur skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir 329,19 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo SIA „UniCredit Leasing“ naudai, o asakovo V. R. priešieškinį atmetė. Ieškovai atskirajame skunde nurodo, kad skiriasi ieškinio dalykas išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje bylose, t.y. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 ieškovas priešieškiniu prašė pripažinti 2013-01-13 laidavimo sutartį pasibaigusia, o šioje byloje – negaliojančia. Ieškovų teigimu, taip pat skiriasi faktinės ieškinio ir priešieškinio aplinkybės, t.y. šioje byloje ieškovai, išanalizavę laidavimo sutartį, įsitikino, kad šios sutarties nei vienas iš ieškovų nesudarė ir jos nepasirašė, o išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 ieškovai priešieškinį grindė aplinkybe, kad atsakovas sudarytais susitarimais dėl laidavimo sutarties pakeitimo pakeitė pastoviąją palūkanų normos dalį iš 5 proc. iki 50 proc., nesant laiduotojo sutikimo. Su ieškovų argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

12. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-01 galutiniu sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovas SIA „UniCredit Leasing“ (ieškovas nurodytoje byloje) 2013-01-13 laidavimo sutarties pagrindu turi materialinę reikalavimo teisę ieškovo V. R. atžvilgiu, kad ieškovas šią atsakovo SIA „UniCredit Leasing“ teisę pažeidė, todėl ši teisė teismine tvarka buvo apginta priteisiant atsakovui iš ieškovo 29 625,64 Eur skolą. Tačiau nurodytoje byloje ieškovo V. R. priešieškinis nebuvo grindžiamas aplinkybėmis, kad ieškovai nesudarė ir nepasirašė 2013-01-13 laidavimo sutarties, taip pat ieškovai nekėlė reikalavimo pripažinti 2013-01-13 laidavimo sutartį negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išnagrinėtoje byloje Nr. e2-6367-465/2015 ieškovas priešieškiniu prašė pripažinti 2013-01-13 laidavimo sutartį pasibaigusia dėl aplinkybių, kad atsakovas sudarytais susitarimais dėl laidavimo sutarties pakeitimo pakeitė pastoviąją palūkanų normos dalį iš 5 proc. iki 50 proc., nesant laiduotojo sutikimo. Be to, šioje byloje taip pat keliamas klausimas (kuris nebuvo nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015), ar J. R. laidavimo sutartyje išreiškė ginčo sandoriui pritarimą, dėl kurio jai, kaip sutuoktinei, taip pat kyla pareiga atsakyti savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio laidavimo prievolę. Dėl nurodytų priežasčių negalima padaryti išvados, kad ieškinys šioje byloje yra tapatus jau išnagrinėtam priešieškiniui civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015, kadangi šio ieškinio pagrindas ir dalykas yra skirtingi.

13. Pažymėtina, kad atsakovo ir trečiojo asmens argumentai, jog ieškovai šiuo ieškiniu tik siekia teismo priteistos 29 625,64 Eur skolos mokėjimo ieškovui išvengimo, nes apie tokią aplinkybę (t.y. kad ieškovai išanalizavę laidavimo sutartį, įsitikino, jog šios sutarties nei vienas iš ieškovų nesudarė ir jos nepasirašė) turėjo žinoti dar nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-6367-465/2015, gali būti vertinamai taikant CPK 95 str. įtvirtintą piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmių institutą, jeigu bylos nagrinėjimo metu būtų nustatyta, kad šis ieškinys pareikštas nesąžiningai ir (arba) sąmoningai ieškovams veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą.

14. Ieškovo pateikta 2016-08-10 rašysenos ekspertizės akto kopija neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo dėl bylos nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako šiuo klausimu.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą CPK 293 str. 3 p. pagrindu, neteisingai aiškino ir taikė bylos nutraukimą reglamentuojančias procesines teisės normas bei nepagrįstai nutraukė civilinę bylą. Todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.