- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-12
- Bylos Nr.
- A-822-338-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ skundu (b. l. 4 - 6) prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarimą, kuriuo jam paskirta 11000 Lt bauda.
Pareiškėjas nurodė, jog skundžiamu nutarimu jis pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, nes 2006-10-25 į Palangos oro uostą AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ reisu iš Oslo buvo atskraidintas Rusijos Federacijos pilietis R. J. V. (R. J. V.), gim. 1976-01-18, Norvegijos kelionės dokumento Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenantis Norvegijoje, tačiau neturintis Lietuvos Respublikos vizos. Keleivis buvo atskraidintas aviakompanijos reisu, todėl jai, kaip vežėjui, atvežusiam Lietuvos Respublikos vizos neturintį asmenį, skundžiamu nutarimu buvo paskirta bauda.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad su nutarimu nesutinka. Teigė, jog praleistas terminas baudai paskirti, nes Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo datos, o bauda skundžiamu nutarimu paskirta praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo pažeidimo nustatymo dienos.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvai tapus Šengeno erdvės nare, aviakompanijai atsakomybė už pažeidimą, kuriuo ji kaltinama, negali atsirasti. Teigė, jog pagal Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 21 straipsnį, užsieniečiai, turintys vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, naudodamiesi tuo leidimu ir galiojančiu kelionės dokumentu, gali ne ilgiau kaip tris mėnesius keliauti kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose, jei jie atitinka 5 straipsnio 1 dalies a, c ir e punktuose nurodytas atvykimo sąlygas ir nėra įtraukti į atitinkamos Susitariančiosios Šalies nacionalinį asmenų, kuriems draudžiama įvažiuoti, sąrašą, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, minėta nuostata taip pat taikoma užsieniečiams, turintiems vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą leidimą laikinai gyventi ir šios Susitariančiosios Šalies išduotą kelionės dokumentą. Mano, jog net pripažinus, kad aviakompanija, atveždama keleivį be Lietuvos Respublikos vizos 2006 m. spalio 26 d., pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, tačiau nuo prisijungimo prie Šengeno konvencijos dienos (2007 m. gruodžio 21 d.), įsigaliojo teisės aktas, naikinantis administracinę atsakomybę už tokią veiką.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakomybė vežėjui kyla tik tuomet, kai vežėjas neužtikrina, kad užsienietis turėtų galiojantį kelionės dokumentą, bet ne vizą. Mano, kad skundžiamu nutarimu neteisingai ir plečiamai taikytos Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio nuostatos. Nurodė, jog atsakomybė už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio pažeidimą oro vežėjui kyla, kai vežėjas pažeidžia pareigą užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, aviakompanija keleivio R. J. V. kelionės dokumentą patikrino. Teigė, jog tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, išvardintus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną, turi išimtinai atsakovas ir jokie teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – riboti užsieniečių galimybių laisvai judėti. Be to, užsieniečiui, registracijos skrydžio metu neturinčiam Lietuvos Respublikos vizos, ji gali būti išduota Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymo Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime (b. l. 13 - 18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta vežėjo, kuris verčiasi keleivių pervežimu oro ar jūrų keliais, pareiga užtikrinti, kad į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną įvežami užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už šios nuostatos pažeidimą.
Nurodė, jog pirmą kartą pažeidimo byla buvo išnagrinėta 2006 m. lapkričio 23 d. priėmus nutarimą, kurį pareiškėjas apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. 2007 m. kovo 9 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas aviakompanijos skundą atmetė. Pareiškėjas teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2007 m. gruodžio 21 d. panaikino VSAT PAR Palangos užkardos vado 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, todėl 2008-01-18 priėmė nutarimą, kuriuo skyrė pareiškėjui 11 000 Lt baudą. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pareiškėjo argumentas dėl termino praleidimo nepagrįstas. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ATPK 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į šį kodeksą, Lietuvos Respublikoje taikomi tiesiogiai. Nurodė, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog VSAT bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, o ATPK 35 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju – pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinus apeliacine tvarka – administracinės nuobaudos skyrimo terminai pradedami skaičiuoti iš naujo, todėl mano, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas nebuvo praleistas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą priėmė 2007 m. gruodžio 21 d., o pažeidimo byla pakartotinai išnagrinėta 2008 m. sausio 18 d.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pažeidimo dieną Lietuvos Respublika dar nebuvo Šengeno erdvės nare, nes Šengeno acquis taikymas Lietuvos Respublikoje pradėtas 2007-12-21, o oro erdvės sienoms nuo 2008-03-30. Teigė, jog pažeidimo padarymo dieną galiojo nuostata, kad Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) stojimo į Europos Sąjungą akte nenumatyta galimybė leisti Šengeno vizas (leidimus gyventi) turintiems trečiųjų šalių piliečiams keliauti per naujai prisijungusių trečiųjų šalių teritorijas, todėl Rusijos Federacijos piliečio turėti dokumentai 2006-10-25 nesuteikė jam teisės atvykti į Lietuvos Respubliką neturint vizos, todėl mano, kad pareiškėjo argumentas, kad nebegalioja teisės aktas, numatantis atsakomybę, nepagrįstas.
Atsakovas taip pat nurodė, kad įstatymo leidėjas, inkorporuodamas Tarybos direktyvą 2001/51/EB „Dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo“, 2005 m. gegužės 19 d. įstatymu Nr. X-214 papildė Transporto veiklos pagrindų įstatymą ir 20 straipsnio 1 dalyje nustatė, jog vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teigė, jog ši nuostata įpareigoja vežėją, kurio veikla yra keleivių vežimas, užtikrinti, kad keleivis turėtų ne tik kelionės dokumentą, bet ir kad toks dokumentas vežimo sutartį su vežėju sudariusiam keleiviui leistų pasiekti vežimo sutartyje numatytą tikslą, t.y. atvykti į Lietuvos Respubliką. Nurodė, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (ICAO) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punkte imperatyviai nurodyta, kad vežėjai keleivių įlaipinimo punkte privalo imtis priemonių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui būtinus dokumentus. Pagal 3.40.3 punktą, Susitariančios šalys ir vežėjai turi bendradarbiauti nustatant pasų ir vizų tinkamumą ir tikrumą. Teigė, jog vežėjas, parduodantis bilietą keleiviui, įsipareigoja už tam tikrą mokestį nuvežti keleivį iki paskirties vietos, o ne iki valstybės sienos, nes konvencijos 3.39.4 punktas numato, kad vežėjo prievolė išvežti bet kurį asmenį iš Susitariančių šalių pasibaigia tuo momentu, kai toks asmuo įleidžiamas į šalį. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 punktą, vežėjas turėjo pareigą patikrinti keleivio kelionės dokumentus, reikalingus atvykimui į Lietuvos Respubliką – galiojantį kelionės dokumentą bei vizos, reikalingos įvažiavimui į šalį, turėjimą. Teigė, jog pareiškėjas, priimdamas Rusijos Federacijos pilietį į savo lėktuvą, žinojo, jog jis kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl turėjo pareigą užtikrinti (patikrinti, informuoti, pareikalauti), kad Rusijos pilietis turėtų galiojančiame kelionės dokumente galiojančią vizą, ir, priešingu atveju, žinodamas apie keleivio, neturinčio reikiamų dokumentų pervežimo pasekmes, galėjo atsisakyti vykdyti pervežimo sutartį.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje, taikymo sąlygų. Pagal Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Įstatymas skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (5 straipsnis), todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjui.
Teismas konstatavo, kad minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją tokiais dokumentais laikytini kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Teismo manymu, tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Anot teismo, tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą. Tokia minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo teisminė praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (administracinė byla Nr. A11 - 223/07; Nr. 8 – 1060/07, Nr. A8 – 1178/2007).
Teismas konstatavo, kad užsieniečiams, kuriems pagal jų pilietybę atvykstant į ES (taip pat ir į Lietuvą) reikia turėti vizą, tokia viza tampa neatsiejama kelionės dokumento dalimi, be kurios užsienietis negali vykti per valstybės sieną. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Tai, jog vežėjas turi teisę ir pareigą tikrinti keleivio kelionės dokumentus, reikalingus kirsti atitinkamos valstybės sieną, patvirtina ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatytos vežėjo atleidimo nuo minėtos atsakomybės sąlygos. Viena iš jų, nustatyta Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, numato galimybę neskirti vežėjui baudos, jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Iš šios teisės normos matyti, kad įrodinėjimo našta tenka vežėjui bei yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas, pobūdžio matyti, kad jos yra susijusios su fakto, jog vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, nustatymu. Teismas priėjo išvadą, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnis nustato vežėjui pareigą prieš įvežant keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Bylos medžiaga teismas nustatė, kad Rusijos Federacijos pilietis neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jam kirsti Lietuvos valstybės sieną ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleistas per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, tai reiškia, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme jis neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Todėl nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad jis turi tikrinti tik kelionės dokumentus, bet ne vizas, kad neturi teisės riboti laisvo asmenų judėjimo bei turi pareigą tikrinti, ar užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties sąlygas, kad būtų įleistas į Lietuvos Respubliką.
Teismas pažymėjo, jog vežėjas yra atsakingas už keleivio gabenimą iki jo įleidimo į valstybės teritoriją. Šią išvadą parėmė Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (pasirašyta Čikagoje 1944 m. gruodžio 7 d.) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.39.4 punktu, kuris numato, kad vežėjo prievolė išvežti bet kurį asmenį iš susitariančių šalių teritorijos pasibaigia tuo momentu, kai toks asmuo įleidžiamas į tokią šalį, bei Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punktu, numatančiu, kad vežėjas įsodinimo (įlaipinimo) punkte imasi priemonių, užtikrinančių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui reikiamus dokumentus, kurių reikalaujama susitariančioje šalyje. Vežėjo pareiga yra pasirūpinti ne tik bilieto pardavimu (pelno gavimu), bet ir dokumentų, leidžiančių įvažiuoti į paskirties vietą ar tranzito valstybę, nustatymu (tikrinimu).
Teismas nepagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą, kad atsakovas baudą nepagrįstai paskyrė praėjus daugiau nei metams nuo pažeidimo nustatymo dienos. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės sienos apsaugos tarnyba bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Teismas konstatavo, kad pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį, nutarimo panaikinimas teismine tvarka yra pagrindas senaties terminus pradėti skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (rėmėsi 2007-12-22 LVAT nutartimi adm. byloje Nr. A8 – 1178/2007). Nustatė, kad pažeidimo byla buvo išnagrinėta 2006 m. lapkričio 23 d. priėmus nutarimą, kurį pareiškėjas apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. 2007 m. kovo 9 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas aviakompanijos skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 21 d. panaikino VSAT PAR Palangos užkardos vado 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Skundžiamas nutarimas priimtas 2008 m. sausio 18 d., todėl terminas nuobaudai skirti nepraleistas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad 2007-12-06 Tarybos sprendimu 2007/801/EB „Dėl Šengeno acquis nuostatų visapusio taikymo Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje“ nuspręsta Šengeno acquis nuostatas prie vidaus sienų taikyti nuo 2007-12-21, o oro erdvių sienoms – nuo 2008-03-30. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad Rusijos Federacijos pilietis, turėdamas leidimą gyventi susitariančioje valstybėje – Norvegijoje, galėjo laisvai judėti po visas ES valstybes, priklausančias Šengeno zonai, teismo pripažintas nepagrįstu ir neteisingu materialiosios teisės požiūriu. Ginčijamame nutarime nurodyta, kad Rusijos Federacijos pilietis be reikiamų kelionės dokumentų, reikalingų atvykti į Lietuvos Respubliką, atskraidintas 2006-10-25, Lietuvai dar nesant visateise Šengeno erdvės nare, todėl ginčo atveju Šengeno acquis visapusiškas taikymas nebuvo galimas. Šengeno acquis numato, kad trečiosios šalies pilietis vietoje vizos pateikęs pasą ir Šengeno valstybės narės išduotą galiojantį leidimą, gali trumpam atvykti į kitą Šengeno valstybę narę be vizos, tačiau Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečio atvykimo metu dar negaliojo Šengeno acquis, todėl šių nuostatų taikymas Lietuvoje nebuvo galimas. Šengeno acquis Lietuvoje įsigaliojo tik 2007-12-21, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, jog turėjo būti taikoma tuo metu dar negaliojanti Šengeno acquis, teismo manymu, nepagrįstas, nes būtų pažeistas Lex retro non agit. Įstatymo pažeidimo dieną galiojo nuostata, kad Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) stojimo į ES akte nenumatyta galimybė leisti Šengeno vizas (leidimus gyventi) turintiems trečiųjų šalių piliečiams keliauti per naujai prisijungusių trečiųjų šalių teritorijas. Šengeno šalių išduotų leidimų gyventi turėtojams nebuvo leidžiama atvykti ir į Lietuvos Respubliką be vizų. III. Pareiškėjas AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimo panaikinimo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas plečiamai išaiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – „Įstatymas“) 20 str. normą. Apeliantas nemano, jog Įstatymas gali būti taikomas apeliantui, kai jis atveža keleivį be LR vizos, nors ir su galiojančiais kelionės dokumentais (LR Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 p.). Kelionės dokumento forma ir turinys bei šio dokumento individualumas (tai, kad jis yra atskiras dokumentas nuo vizos) yra labai aiškiai išdėstyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymo Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo atvejų nustatymo, kai užsienietis, turintis vizą, gali studijuoti, dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, taisyklių patvirtinimo“ V skyriaus II skirsnyje. Vadovaujantis minėtu Įsakymu Nr. V-101/1V-397, Įsakymu Nr. 1V-280/V-109 bei Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 str. 1 d., užsienietis turi teisę atvykti i Lietuvos Respubliką ir neturėdamas vizos. Viza ir kelionės dokumentas yra atskiri savarankiški dokumentai, vizos buvimas ar nebuvimas užsieniečio pase nepadaro užsieniečio paso negaliojančiu ir neatima jam teisės vykti į Lietuvą. Teismo teiginys, jog viza yra kelionės dokumento dalis (o, pvz., sveikatos draudimo polisas, kadangi jis nėra klijuojamas į pasą, kelionės dokumento dalies nesudaro), apelianto manymu, yra nepagrįstas. Skirtingai nei kelionės dokumentą, kuris pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 str. 1 d. yra vienintelė sąlyga tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką, ir kurio buvimą vežėjas – apeliantas – privalo užtikrinti pagal Įstatymo 20 str. 1 d., tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, įvardintus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 str. 1 d. 3 punkte tam, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną, turi išimtinai atsakovas. Atsakovo išimtinė teisė tikrinti, ar užsienietis atitinka visas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnyje nustatytas sąlygas tam, kad jis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, yra įtvirtinta šio įstatymo 8 str. 2 d., 9 str. 2 p., o taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnyje. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovas pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. Kadangi šiems asmenims yra suteikta galimybė minėtų teisės aktų pagrindu kreiptis dėl vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, apeliantas negali reikalauti keleivio pateikti vizos registracijos į skrydį metu. Taigi, apeliantas negali būti atsakingas už valstybės institucijos (atsakovo) sprendimus, atsisakyti įleisti asmenį į Lietuvos Respubliką. Todėl apeliantas negali būti nubaustas už tai, kad keleivis atvyko į Lietuvą turėdamas galiojantį kelionės dokumentą, tačiau atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti jam leisti kirsti valstybės sieną. Apelianto nuomone, teismas netinkamai išaiškino Apelianto poziciją dėl Šengeno acquis taikymo nagrinėjamoje byloje. Apelianto manymu Šengeno acquis turėtų būti taikomas ne sprendžiant Nutarimo pagrįstumo klausimą, o sprendžiant Apelianto atsakomybės už inkriminuojamą pažeidimą klausimą. Nuo tos dienos, kai Apeliantas savo reisu atvežė keleivį be LR vizos, bet turintį leidimą gyventi Norvegijoje, Lietuva tapo Šengeno erdvės valstybe, kurią saisto Šengeno konvencijos įsipareigojimai, tame tarpe, ir trečiųjų asmenų piliečių, vykstančių po Šengeno erdvės valstybių teritoriją, atžvilgiu. Aplinkybė, jog nuo 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuva tapo Šengeno erdvės valstybe, kuriai pilna apimtimi galioja Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo, nagrinėjamoje byloje turi tą reikšmę, jog Apelianto atžvilgiu įsigalioja teisės aktas, naikinantis administracinę atsakomybę pagal Įstatymą už veiką, kai Apelianto reisu atvežamas užsienietis be LR vizos, tačiau turintis teisę gyventi Norvegijoje. Taigi net jei ir būtų pripažinta, kad apeliantas, atveždamas keleivį be LR vizos, pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d., nuo prisijungimo prie Šengeno konvencijos dienos, šis Apelianto veiksmas neteko pavojingumo. Atsižvelgiant į tai, jog administracinėje teisenoje yra pripažįstamas įstatymo galiojimo atgal principas, jei įstatymas numato švelnesnę atsakomybę arba ją panaikina (ATPK 8 str.), nutarimas turėtų būti panaikintas, o teismo sprendimas, kuriuo patvirtinimas nutarimo pagrįstumas – pakeistas ir byla nutraukta. Apelianto manymu, teismas, nagrinėdamas bylą, net ir tuo atveju, jeigu teismo manymu, apeliantas pažeidė Įstatymo 20 str. 1 d. įtvirtintą pareigą, turėjo svarstyti klausimą, ar apeliantui atsakovo paskirta bauda yra pagrįsta. Nei atsakovo nutarime, nei teismo sprendime nėra nurodyta, kuo grindžiamas apeliantui paskirtos 11 000 litų baudos dydis. Atsakovui atsisakius Rusijos Federacijos pilietį R. J. V. įleisti į Lietuvos Respubliką kertant valstybės sieną, šis keleivis apelianto sąskaita buvo išvežtas iš Lietuvos. Lietuvos Valstybė nepatyrė jokių nuostolių dėl šio keleivio atvežimo į Lietuvos Respubliką, jokių neigiamų pasekmių, kurias teismas mini skundžiamame sprendime aiškindamas apelianto kaltę, neatsirado. Dėl šios priežasties 11 000 litų sankcijos paskyrimas apeliantui, kuris vykdo tarptautinį susisiekimą oro transportu, kai tokia sankcija 31 kartą viršija bilieto, kurį įgijo užsienietis, siekiantis atvykti į Lietuvą, kainą, yra iš esmės pažeidžianti apelianto interesus ir nepagrįsta. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė savo atsiliepime dėl apelianto motyvų ta apimtimi, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. taikymo, remiasi argumentais, išdėstytais Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės (PAR) anksčiau teismui pateiktuose atsiliepimuose (2007 m. kovo 7 d. atsiliepimas Nr. 21/23-15-586 , 2007 m. balandžio 25 d. atsiliepimas Nr. 21/23-15-905, 2007 m. sausio 18 d. atsiliepimas Nr. 21/23-15-172). Mano, kad Aviakompanijos nuomonė dėl teisės aktų galiojimo laike principo yra neteisinga, ir Šengeno acquis nuostatų visapusiškas taikymas Lietuvos Respublikoje nuo 2007-12-21 (oro uostuose nuo 2008-05-30) negalėjo įtakoti Aviakompanijos atsakomybės už pažeidimą, padarytą 2006-10-25, nes būtų pažeistas lex retro non agit principas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl teisės (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. ir su juo susijusių teisės normų) aiškinimo. Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką (1 d.); jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (2 d.). Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnis perkelia 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 2001/51/EB, papildančios Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 26 straipsnio nuostatas, normas ir atitinka Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 26 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti vežėjus, įvežančius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečius, užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas vežėjams suteikė teisę tikrinti keleivių dokumentus, kad įsitikinti, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio normą, kuri, anot jo, negali būti taikoma vežėjui.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką šio pobūdžio administracinėse bylose ne kartą pažymėjo, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga užtikrinti, kad įvežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, turi būti aiškinama neatsiejamai nuo kitais teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, kuriais nustatyta kokius galiojančius dokumentus reikia turėti užsieniečiui tam, kad juos pateikęs valstybės sienos kontrolės tarnybai, jis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną (2007 m. spalio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-876/2007; 2008 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-78/2008; 2008 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-146/2008; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1482/2008; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1483/2008; ).
Atsižvelgdama į aukščiau minėtą praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalis vežėjas tikrina kelionės dokumentus, kurie yra reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, tai yra, apibūdinant kelionės dokumentą Transporto veiklos pagrindų įstatymo taikymo prasme, yra išskiriamas (akcentuojamas) tokio dokumento tinkamumo ir pakankamumo panaudoti turint tikslą įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną aspektas. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą. Toks aiškinimas neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą.
Akcinė bendrovė (oro vežėjas) į Palangos oro uostą AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ reisu iš Oslo atskraidino Rusijos Federacijos pilietį R. J. V. su Norvegijos kelionės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini) be Lietuvos Respublikos vizos 2006 m. spalio 25 d., tai yra, kai Lietuvos Respublika dar nebuvo Šengeno erdvės narė, todėl pareiškėjas, vežantis užsienietį (trečiosios šalies pilietį) į Lietuvos Respubliką iš Šengeno erdvės oro uosto turėjo užtikrinti, kad užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas 2008 m. sausio 18 d. nutarimu skirdamas pareiškėjui baudą už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą, teisės aktus taikė teisingai. Apelianto argumentas, kad šiuo metu Lietuva yra prisijungusi prie Šengeno erdvės ir yra panaikinta vidaus sienų kontrolė šios erdvės oro uostuose nagrinėjamam ginčui įtakos neturi.
Taigi konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.