Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės V. Chodorcevičienės apeliacinį skundą dėl 2015 m. balandžio 1 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo I. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 str. ir 144 str. išteisinta kaip nepadariusi šių nusikalstamų veikų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I. G. išteisinta kaltinant ją tuo, kad :

1) būdama K. F., gimusios (duomenys neskelbtini), motina ir turėdama pareigas, numatytas 1996-03-14 Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme Nr. 1-1234 bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165 str. sudaryti vaikams tinkamas sąlygas augti, vystytis, tinkamai auklėti bei prižiūrėti savo vaikus, rūpintis savo vaikų sveikata, gyvendama (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2006-01-10, kai šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų grupę, iki 2013-04-08, būdama daug kartų socialinių darbuotojų perspėta dėl vaikų nepriežiūros, todėl suvokdama savo pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdama taip veikti, ilgą laiką pastoviai piktnaudžiavo alkoholiu, nuolat vesdavosi pašalinius girtuokliaujančius asmenis į namus, neprižiūrėjo savo dukros, nesudarė jai normalių gyvenimo sąlygų, nesirūpino jos sveikata, dėl ko dukra K. F. augo emocinėje ir fizinėje nepriežiūroje bei gyveno ilgalaikėje psichotraumuojančioje situacijoje, ne kartą vartojo dukros atžvilgiu fizinį smurtą, sukeldama jai fizinį skausmą, taip tyčia ją fiziškai gniuždė, o K. F. tapus nėščia, visą jos nėštumo laikotarpį nesuteikė jai adekvačios globos, emociškai ją atstūmė, būdama neblaivi priekaištaudavo dėl jos nėštumo, vartodavo jos atžvilgiu įžeidžiančius necenzūrinius žodžius, grasindavo išvaryti iš namų, taip jos atžvilgiu sistemingai vartodama emocinę prievartą tyčia ją psichiškai gniuždė, dėl ko jos dukra, nesugebėdama išspręsti probleminės situacijos, atsidūrė psichologiškai beviltiškoje padėtyje; be to, žinodama, kad jos nepilnametė dukra yra nėščia, nesirūpino jos sveikatos būkle, taip tyčia žiauriai elgėsi su savo vaiku, sistemingai piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis;

2) būdama K. F., gimusios (duomenys neskelbtini), motina, turėdama pareigą ja rūpintis, žinodama, kad ji yra nėščia, ir pagal išorinius požymius matydama, kad nėštumo terminas eina į pabaigą, 2013-04-07 dienos metu ir 2013-04-08 apie 7 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), K. F. pasiskundus, kad jai skauda šoną, suvokdama, kad gali būti prasidėję sąrėmiai, pasiūlė jai išgerti nuskausminamųjų ir daugiau jos sveikatos būkle nepasirūpino, neiškvietė medicininės pagalbos, gretimame kambaryje girtavo, dėl ko nepilnametei K. F. 2013-04-08 antroje dienos pusėje antisanitarinėmis sąlygomis vienai gimdant namuose, grėsė realus pavojus jos ir naujagimio gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jai pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, prokurorės apeliaciniu skundu bei atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, t. y. apklausęs liudytojus O. P., L. G. bei ekspertę A. Š., sprendžia, jog šiuo atveju byloje esantys duomenys nėra pakankami apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ir I. G. kaltės padarius BK 144 str. bei 163 str. numatytus nusikaltimus konstatavimui.

Visų pirma kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 163 str. įtvirtinto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyvių veiksmų padarymu: fiziniu ar psichiniu vaiko gniuždymu, vaiką paliekant ilgą laiką be priežiūros; panašiu žiauriu elgesiu su vaiku. Bet kurį iš šių alternatyvių veiksmų, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, turi padaryti teisėtas vaiko atstovas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas ar kitas teisėtas atstovas, piktnaudžiaudamas savo kaip vaiko atstovo teisėmis ar pareigomis. Be to, ne visi dispozicijoje nurodyti veiksmai yra apibūdinti konkrečiai, todėl kiekvienu atveju gali reikėti vertinti, ar atlikti veiksmai laikytini žiauriu elgesiu su vaiku. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. tik suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdamas taip veikti. Pagal BK 144 str. atsako tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, BK 144 str. numatyta veika siejama su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2009).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokurorė ginčija pirmos instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą, teismo padarytas išvadas bei priimtą sprendimą išteisinti I. G. dėl jai pareikštų kaltinimų. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimu. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2013-04-10 apie 10 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) upėje, pasitelkus Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos gelbėtojus, buvo rastas K. F., kuri buvo ieškoma, kaip dingusi be žinios, bei nenustatytos tapatybės nuogas moteriškos lyties naujagimio lavonai. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, jog K. F. prieš mirtį buvo 8 – 9 mėnesį nėščia, gimdymas įvyko prieš keletą valandų iki mirties, gimdymas buvo natūralus, kūdikis gimė gyvas, o netoliese nuo K. F. lavono rastas moteriškos lyties kūdikio lavonas yra jos prieš mirtį pagimdytas naujagimis. Buvo nustatyta ir tai, jog K. F. ir jos naujagimio mirties priežastis yra uždusimas, kvėpavimo takus uždarius vandeniu (1 t., 56 – 57, 61 – 62 b. l.). Iš liudytojo A. B., išteisintosios kaimyno, parodymų matyti, kad jis matė kaip K. F. 2013-04-08 po 18 val. nešdama kažką priglaudus prie krūtinės ėjo (duomenys neskelbtini) upės link, o K. F. kambaryje buvo rasta kruvina patalynė bei žirklės. Taigi nustatytos ir nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, kad K. F., savo namuose pagimdžiusi gyvą mergaitę, kartu su juo nusiskandino.

Tyrimo metu paaiškėjus, kad K. F. ir jos kūdikio mirtis nėra smurtinė, buvo siekiama išsiaiškinti jos elgesio – jos pačios savižudybės ir naujagimio nužudymo, priežastis. Viso baudžiamojo proceso metu apeliacinį skundą pateikusi prokurorė siekė įrodyti, jog I. G., būdama K. F. motina, nesudarė jai normalių gyvenimo sąlygų, nesuteikė jai adekvačios globos, emociškai atstūmė savo dukrą, tyčia psichiškai ją gniuždė, žiauriai elgėsi su savo vaiku, sistemingai piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, o taip pat nesuteikė gimdančiai dukrai pagalbos, nors tokią pagalbą suteikti galėjo. Su tokiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais galima sutikti tačiau tik iš dalies, kadangi byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad šį skaudų įvykį lėmė o ne tiek netinkama jos motinos I. G. globa bei priežiūra, kiek keletas itin reikšmingų ir svarbių faktorių, tokių kaip K. F. nėštumas, kurį ji pati kategoriškai neigė, jos išsiskyrimas su draugu šiam sužinojus apie nėštumą, iš dalies netinkamas ir nepakankamas jos normalaus gyvenimo sąlygų užtikrinimas, nepakankamas ir neadekvatus šeimą prižiūrėjusių socialinių tarnybų darbuotojų elgesys.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išteisintosios I. G. elgesys tiek betarpiškai prieš įvykį, tiek ir anksčiau tikrai neatitiko normalaus ir visuotinai suprantamo motinos ir dukters elgesio standarto. Tačiau, kolegijos vertinimu, tai nebuvo lemiantis veiksnys, dėl kurio įvyko aptariamas įvykis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. G. šeima dar nuo 2006 m. buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašus, išteisintoji tiek iki tol, tiek ir po to sistemingai girtavo, namuose dažnai lankydavosi įvairūs sugėrovai, ji praktiškai nesirūpino savo dukra ir neteikė jai reikiamos paramos bei pagalbos. I. G. elgesys ir jos požiūris į dukrą nepasikeitė ir jai sužinojus apie jos nėštumą. Nors išteisintoji teigė apie tai tiksliai nežinojusi, nes dukra nėštumą slėpė, tačiau iš šeimą lankiusių socialinių darbuotojų parodymų akivaizdu, kad I. G. apie tai galėjo žinoti. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų bei pačios I. G. parodymų, ji pati buvo iš daugiavaikės šeimos, kurioje tėvai vartojo alkoholį ir nepakankamai rūpinosi vaikais (2 t., 155 – 157 b.l.). Todėl I. G. pati praktiškai neturėjo reikiamų socialinių įgūdžių, niekur nedirbo, gyveno amoraliai, todėl ji, kolegijos vertinimu, ne tik kad nesugebėjo, tačiau ir negalėjo tinkamai rūpintis ir savo vaikais bei suteikti jiems tinkamą materialinį bei socialinį aprūpinimą. Atsižvelgus į tai tampa paaiškinamas I. G. elgesys, kuomet ji, įtardama jog dukra K. F. laukiasi, su ja elgėsi atsainiai ir nesiekė išsiaiškinti tikrųjų dukters poreikių bei jos suprasti. Priešingai, kaip matyti iš jos pačios ir T. F. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, I. G. klausė savo dukters, ar ji nėra nėščia, tvirtino padėsianti jai užauginti gimusį kūdikį, tačiau sulaukusi neigiamos K. F. reakcijos, daugiau apie tai nekalbėjo ir tuo daugiau nesirūpino. Tačiau tai nereiškia, kad I. G. taip elgėsi siekdama tyčia pakenkti savo dukrai – tokių duomenų byloje nėra. O kaip jau minėta, veikos, kuriomis buvo kaltinama išteisintoji, gali būti padaromos tik tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad tokia aplinka, kurioje buvo nuolat girtaujama, kai į namus parsivedami nepažįstami sugėrovai, namuose netvarkinga, nėra pasirūpinama vaikų buitimi ir gyvenimo sąlygomis, išties yra itin netinkama ir priešinga vaiko interesams. Tačiau vien tai, kaip jau minėta pirmiau, nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei pagal BK 163 str. kilti, kadangi tokia aplinka pačiai K. F. buvo pakankamai įprasta, ji buvo prisitaikiusi prie tokių gyvenimo sąlygų, pati sakydavo, jog tai jai netrukdo, kadangi ji turi savo kambarį, kalbėdama su aplinkiniais gindavo savo mamą ir nenorėjo išsikraustyti iš namų (1 t., 128, 129, 189 – 190 b. l.). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada tai patvirtina – čia, be kita ko, nurodyta, jog K. F. emocinė būsena priešmirtiniu periodu ir įvykio metu iš dalies susijusi su jos gyvenimo sąlygomis bei jos motinos elgesiu, tačiau tiesioginis priežasties – pasekmės ryšys nenustatytas (2 t., 55 b. l.). Kolegija pažymi, kad visi socialinę pagalbą šeimai teikę specialistai buvo aiškiai identifikavę, jog esminė šeimos problema yra neatsakingas I. G. alkoholio vartojimas, kuris ir sukuria kitas problemas – vaikų nepriežiūrą, nesirūpinimą buitimi ir girtaujančių asmenų lankymąsi namuose. Nepaisant to, visos su šia rizikos šeima susijusios socialinės institucijos bei specialistai, atsižvelgdami į tai, kad I. G. laikas nuo laiko reaguoja į jų pastabas, tam tikrais laikotarpiais negerdavo, tvarkydavosi namuose, rūpindavosi buitimi ir net savanoriškai prašė neduoti jai pašalpos pinigų, o už juos nupirkti reikiamus daiktus, jokių kardinalių veiksmų šią situaciją pakeisti nesiėmė. Tai taip pat leidžia tvirtinti, jog I. G. priklausomybė nuo alkoholio ir nesugebėjimas adekvačiai vertinti gyvenimiškų situacijų negali būti besąlygišku pagrindu konstatuoti jos tikslingą ir tyčinį siekį kenkti savo vaikams, kas galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tuo atveju, jei K. F. nebūtų nusižudžiusi, jos gyvenimo ir vystymosi sąlygos teisėsaugos institucijoms greičiausiai nebūtų buvusios pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 163 str., nes tam buvo pakankamai galimybių iki įvykio, vienok jokie tyrimai dėl to nebuvo atliekami nuolat apsiribojant įspėjimais I. G., pokalbiais su ja, ir pan. Atsižvelgiant į tai, tvirtinti, jog K. F. buvo motinos gniuždoma ir neprižiūrima tyčia, taip specialiai siekiant žiauriai elgtis su vaiku ir piktnaudžiauti motinos teisėmis bei pareigomis, šiuo atveju nėra pagrindo.

Kolegija nesutinka su prokurorės skundo argumentu, kad I. G. prieš dukrą K. F. nuolat vartojo fizinį smurtą. Nors liudytojai P. J. ir O. Č. ir nurodė, jog I. G. tokių atvejų yra buvę, tačiau vien jų parodymai, atsižvelgiant į kitą byloje esančią medžiagą, neleidžia kategoriškai spręsti, jog I. G. smurtas buvo nuolatinio pobūdžio. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, O. Č. išties yra praktiškai asocialų gyvenimo būdą gyvenantis asmuo, jos parodymai apie neva K. F. patiriamą motinos fizinį smurtą nebuvo nenuoseklūs. Iš byloje esančių V. M., T. F. bei tos pačios O. Č. parodymų matyti, jog ši tiesiogiai bendravo ne su K. F., o su I. G., su kuria dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu T. F. parodė, jog O. Č. nebuvo jos mirusios sesers draugė. Priešingai, ji ir sesė nenorėdavo, kad O. Č. būtų jų namuose ir girtautų su I. G., dėl ko jos nuolat kviesdavo policijos pareigūnus. Iš to akivaizdu, jog K. F. ir O. Č. santykiai negalėjo būti itin artimi ir draugiški, juo labiau kad pati K. F. buvo itin uždaras ir nelinkęs bendrauti su aplinkiniais žmogus. Tuo tarpu seserys K. F. ir T. F. buvo itin artimos, rūpinosi viena kita, todėl, priešingai nei tvirtina prokurorė, nors T. F. paskutiniu metu ir negyveno mamos namuose, tačiau pagal jos parodymus sesuo (K. F.) jos prašydavo įvairių higienos priemonių ir reikmenų (1 t., 117 b. l.), kas rodo, jog sesės bendravo artimai ir nuolat, todėl ji negalėjo nežinoti, kad motina sistemingai smurtauja prieš jos sesę K. F.. P. J. parodymai, kolegijos vertinimu, taip pat negalėtų būti besąlygiškai teisingais ir neabejotinais, nes jis buvo tiesiogiai susijęs su K. F. ir jos gyvenimą itin stipriai sukrėtusiais įvykiais, t. y. jų draugyste, vėliau sekusiu išsiskyrimu ir K. F. nėštumu. Iš bylos matyti, kad P. J. su K. F. buvo užmezgęs itin artimus santykius, ir jis turi pagrindą jausti itin stiprius išgyvenimus ir savotišką kaltę dėl tragiškų įvykių. Kartu čia būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu geriausia K. F. draugė R. B. tvirtino nemačiusi ir nežinanti, kad I. G. būtų mušusi jos draugę. Šeimą nuolatos stebėjusios ir kontroliavusios įvairių institucijų specialistai faktų, kad I. G. su vaikais būtų elgusis agresyviai, prieš juos fiziškai smurtautų ar tyčia juos engtų, taip pat nenustatė – priešingai, nuo 2010 m. išteisintoji nebuvo patraukta teisinėn atsakomybėm už vaikų nepriežiūrą, nebuvo net bandyta apriboti jos, kaip motinos teises. Kaip matyti iš socialinių pedagogių ir vaikų teisių tarnybos specialisčių parodymų, I. G. apsilankymo pas ją namuose metu būdavo rami, abejinga, ant mamos šaukdavo pati K. F., kuri nė karto nebuvo net itin artimai sesei T. F. pasakiusi, kad mama ją muša ar atima iš jos maistą (1 t., 120 – 121, 124 – 125, 126 – 127, 130 – 131, 132 – 133 b. l., 2 t., 158 – 159, 161 – 162, 181 – 182, 184 – 185, 185 – 186 b. l.). Nėra pagrindo visiškai atmesti prokurorės argumento, jog dukterys socialinėms darbuotojoms galimai nesisakė apie smurtą prieš jas nenorėdamos būti apgyvendintos vaikų globos namuose, tačiau baudžiamojoje byloje konkretaus asmens veiksmai, kaltė turi būti ne paneigti, o įrodyta, ir įrodyti ne spėjimais, prielaidomis, o jokių abejonių nekeliančiais įrodymais. Kita vertus, T. F. motinos namuose išvis negyveno ir buvo pilnametė, o jos sesuo K. F. lankė 10 klasę, rudenį ji būtų sulaukusi pilnametystės, planavo išvažiuoti mokytis į (duomenys neskelbtini) – taigi, abejotina, kad seserys realiai galėjo bijoti atsidurti vaikų globos namuose. Todėl, kolegijos vertinimu, neįtikėtina, kad T. F. slėptų tiesą apie neteisėtus, nuolatinius smurtinius motinos veiksmus prieš savo mirusią seserį.

Apeliacinės instancijos teismas kartu atkreipia dėmesį ir į tai, jog išteisintoji viso baudžiamojo proceso metu pripažino, kad su vaikais elgėsi netinkamai, kad neprižiūrėjo jų taip, kaip derėtų, tačiau tvirtino būdama blaivi nėra su jais konfliktavusi ar juos skriaudusi. Matyti, jog I. G. pripažino neprisimenanti, ką ji galėjo dukrai pasakyti būdama neblaivi. Todėl akivaizdu, jog prokurorės nurodomi jos dukrai K. F. pasakyti teiginiai, jog ji „čia negyvens“ ar „dings iš čia“, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybės, taip pat negali būti laikomi pagrindu konstatuoti jos tiesioginę tyčią BK 163 str. prasme. Tokią išvadą leidžia daryti ir byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 31 – 55 b. l.) bei ekspertės A. Š. parodymai. Ekspertė A. Š. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog K. F. namuose išties patyrė emocinę prievartą, neprižiūrą, buvo apleista ir nemylima, nejautė psichologinės šilumos. K. buvo uždara, neturėjo galimybės išmokti konstruktyviau elgtis stresinėse situacijose, nes mama vartojo alkoholį, o stresinėse situacijose jo vartojo dar daugiau ir nepriėmė jokios pagalbos iš išorės. Kadangi vaikai mokosi iš savo tėvų, tai stresinėse situacijose elgiasi taip pat, kaip jie. K. panašiai ir elgėsi : atstūminėjo pagalbą, kitus žmones, neigė problemas. Pyktis buvo jos priemonė atstumti kitus žmones, užsidaryti savyje. Ji buvo vieniša, jai niekas negalėjo padėti. Tam tikru metu susipažinimas su vaikinu, K. F. buvo labai didelis įvykis, nes jai jis rodė dėmesį, jis ją mylėjo, ji su juo turėjo daug vilčių. Tai buvo kompensavimas meilės, kurios ji negavo šeimoje. K. tuo metu gavo tai, ko tuo metu negavo šeimoje. Tačiau ji buvo uždara, dėl nėštumo nematė išeities, todėl priėmė savarankišką sprendimą nusižudyti ir nužudyti vaiką. Nepaisant to, K. F. tai padarė nemaža dalimi ir dėl aplinkinių vertinimo : vaikinas nenorėjo ir nėštumo nepripažino, gal tą netiesiogiai pasakė ar parodė, šeimoje buvo irgi atstūmimas: mamos žodžiai, kad dingsi iš čia, yra labai svarūs. Veikė labai daug veiksnių. K. nemokėjo konstruktyviau reaguoti į tą situaciją, nepriėmė pagalbos, patyrė ypatingai traumuojantį įvykį – išsiskyrimą su vaikinu, jos nėštumo niekas nepriėmė (3 t., 54 – 55 b. l.). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog K. F. būsenos ir elgesio priežastys buvo daugialypės : tam turėjo įtakos tiek jos nėštumas, kuomet ji nežinojo, kaip elgtis; jos motinos, draugo elgesys su ja; jos pačios vidiniai išgyvenimai ir baisios gyvenimo sąlygos.

Prokurorė skunde tvirtina, kad I. G. privalėjo pasirūpinti savo dukra, kadangi žinojo ir suprato, jog ji laukiasi. Tačiau, iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. G., socialinės pedagogės, auklėtoja, socialinės darbuotojos, K. F. gydytoja, P. J., T. F. bei geriausia K. F. draugė R. B. nuosekliai tvirtino, kad mirusioji, net kai jos nėštumas buvo akivaizdus, kategoriškai neigė esanti nėščia, o būdama itin smulkaus kūno sudėjimo neatrodė esanti nėščia jau 8 ar 9 mėnesį. Todėl aplinkybė, kad K. F. dieną prieš ir įvykio dieną skaudėjo šoną, kuri, kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, buvo žinoma tik iš pačios I. G. parodymų, atsižvelgiant į pirmiau aptartus duomenis dėl išteisintosios socialinių įgūdžių stokos, neleidžia neabejotinai spręsti, kad motina įvykio dieną suprato ir suvokė, jog dukrai prasideda ar prasidės gimdymas. Kita vertus, išteisintoji teiravosi kaip dukters sveikata, siūlė jai išgerti vaistų. Taigi, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į socialinius įgūdžius stoką bei faktą, kad įvykio metu I. G. galimai buvo neblaivi, ji rūpinosi savo dukterimi pagal savo supratimą bei turimą gyvenimišką patirtį. Tą papildomai patvirtina ir pačios I. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad jai įvykio metu galvoje buvo ne dukters, kuri neatrodė esanti nėščia 8 ar 9 mėnesį, šono skausmas, o alkoholis. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju pirmos instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo I. G. išteisino iš kaltinimų pagal BK 163 str. ir 144 str., dėl ko nėra jokio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu I. G. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikusi gynėja advokatė D. B. pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 81,06 Eur, bei prašė jas priteisti Tačiau šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės V. Chodorcevičienės apeliacinį skundą atmesti.