Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja D. H. C. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-99 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.Paaiškino, jog skundžiamame sprendime, kuris priimtas remiantis Departamento 2017 m. liepos 7 d. išvada Nr. (15/6-12)-13PR-99RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), nuspręsta nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jos prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.Pažymėjo, jog Departamentas apsiribojo tik atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, neįsigilino į prieglobsčio prašyme nurodytas specifines aplinkybes, t. y. kad galimybė įgyti išsilavinimą iš pareiškėjos atimta dėl jos turimų politinių įsitikinimų. Pareiškėja savo nepritarimą (duomenys neskelbtini) politinei sistemai nuolat reiškė internetinėse svetainėse (nestojo į komunistinę partiją), o atsisakius stoti į „Jaunųjų komunistų sąjungą“ (toliau – ir UJC) ir karinę mokyklą, jai nebuvo leista tęsti mokslų. Taip pat ji nuolat patirdavo neteisėtus pareigūnų veiksmus, t. y. teisėsaugos institucijos pareigūnai nuolat lankydavosi pareiškėjos namuose, išsiveždavo ją, laikydavo sulaikytą policijos įstaigose. Dėl savo politinių įsitikinimų pareiškėja neturėjo galimybių susirasti legalaus darbo. Išsiuntus ją į kilmės valstybę, ji būtų sulaikyta ir uždaryta į kalėjimą vien tuo pagrindu, kad pateikė prieglobsčio prašymą Europos Sąjungoje.Pažymėjo, jog atsakovas sprendimui priimti turėjo surinkti informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybės padėtį 2007–2009 metų laikotarpiu, siekdamas pagrįsti, kad pareiškėjos nurodyta informacija, jog buvo verčiama stoti į komunistų sąjungą ir su tuo susijusios neigiamos pasekmės, yra nepagrįsta, o ne atmesti šiuos teiginius kaip neva prieštaraujančius kilmės valstybės informacijai, kai ta informacija nėra aktuali pareiškėjos nurodytų aplinkybių kontekste, t. y. atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka aktualumo / tikslumo reikalavimo, nesilaikyta numatytos pareigos surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus.Teigė, kad nesutinka su Departamento išvada, nes ji nepagrįsta ir prieštarauja persekiojimo veiksmų, įtvirtintų 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – ir Aprašas) 116.1 punkto apibrėžimui. Pareiškėjos patirti neteisėti pareigūnų veiksmai dėl jos turimų politinių įsitikinimų (nepritarimas komunistiniam rėžimui, viešas tokių politinių pažiūrų reiškimas), pasireiškiantys psichologinio smurto pobūdžiu, yra priskiriami persekiojimui Konvencijos prasme, o atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę tiesiogiai patvirtina pareiškėjai kylantį pavojų patirti persekiojimui prilyginamus veiksmus dėl turimų politinių įsitikinimų / nuomonės.Pabrėžė, jog atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, tai, kas nutiks prieglobsčio užsienyje prašantiems asmenims, jiems grįžus į (duomenys neskelbtini), priklauso nuo to, ką jie veikė prieš išvykdami (o ne dėl to, jog pateikė prieglobsčio prašymą Europos Sąjungoje). Tokiu būdu atsakovas izoliuotai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, neatsižvelgdamas į pateiktų motyvų visumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių įsitikinimų grupę, ir jau patyrė persekiojimui pagal Konvenciją prilyginamus veiksmus – psichologinį smurtą, pasireiškiantį nuolatiniais policijos pareigūnų vizitais pareiškėjos namuose bei nuolatinėmis apklausomis dėl jos turimų politinių pažiūrų, todėl atsakovo teiginys, kad pareiškėjai negresia jokie neigiami padariniai, jos nelaikant disidente, yra visiškai nepagrįsti. Juolab, kaip nurodo pats atsakovas, pavojus asmenims, kurie pateikė prieglobsčio prašymą užsienyje, juos deportavus, nekyla tik tada, jeigu jie laikomi „gerais piliečiais“. Vadinasi, pareiškėja nepatenka į grupę asmenų, kuriuos deportavus į kilmės valstybę, nekyla joks pavojus jos laisvei, sveikatai ar net gyvybei.Atkreipė dėmesį į tai, jog Departamentas nepagrįstai ilgai nagrinėjo pareiškėjos prieglobsčio prašymą, nesilaikė imperatyviai numatytų maksimalių nagrinėjimo terminų, tuo pažeisdamas ir apribodamas pareiškėjos teises.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad dėl turimų politinių įsitikinimų atsisakius stoti į komunistinę partiją, tai eliminavo jai galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą. Departamento teigimu, tiek prašymo nagrinėjimo metu, tiek skunde pareiškėja nurodė, kad ji negalėjo studijuoti universitete, nes atsisakė mokytis karinėje mokykloje (į ją priimami tik komunistų partijos nariai). Departamentas, surinkęs kilmės valstybės informaciją (Departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. gegužės 24 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie karines mokyklas (duomenys neskelbtini), Jaunųjų komunistų partiją, (duomenys neskelbtini) patriotinę sąjungą, saviraiškos laisvę, probaciją, judėjimo laisvę (toliau – ir Pažyma)), nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) būtų priverstinai siūloma eiti į karines mokyklas, o atsisakius – ribojama teisė tęsti aukštuosius mokslus. Pagal kilmės valstybės informaciją, norint įstoti į universitetą, reikia būti atlikus vienerių metų karinę tarnybą. Tiek pagal kilmės valstybės informaciją, tiek pagal pačios pareiškėjos paaiškinimus „karinės mokyklos“ ir „karinės tarnybos“ sąvokos nėra tapačios, t. y. reikalavimas atlikti karinę tarnybą norint įstoti į universitetą nereiškia, kad prieš stojant į universitetą privaloma mokytis karinėje mokykloje. Atsižvelgiant į tai, sąlyga atlikti karinę tarnybą stojant į universitetą negali būti laikoma diskriminuojančia, nes ji yra taikoma visiems (duomenys neskelbtini) piliečiams, todėl ginčijamo sprendimo išvada, kad labiau tikėtina, jog pareiškėja negalėjo tęsti mokslų aukštojoje mokykloje, nes nėra atlikusi vienerių metų karinės tarnybos, o ne dėl (duomenys neskelbtini) valdžios pareigūnų veiksmų, sąlygotų jos atsisakymu mokytis karinėje mokykloje, yra pagrįsta.Taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jos patirti veiksmai (pareiškėja buvo apklausiama policijos pareigūnų), priskirtini persekiojimui Konvencijos prasme (psichologinis smurtas), įrodo, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta. Ginčijamas sprendimas, kuriame konstatuota, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata neįvykdyta, priimtas Departamentui atlikus išsamų tyrimą pagal Aprašo 115 ir 116 punktus. Departamentas vertino ne tik pareiškėjos paaiškinimus (prieglobsčio prašymo nagrinėjimu metu pareiškėja nurodė, kad ji nebuvo sulaikyta ar įkalinta, jos atžvilgiu nebuvo naudojami smurto veiksmai (ji nebuvo mušama, kankinama ar naudojamos kokios nors kitos priemonės); nurodė, kad internetiniame puslapyje „Facebook“ rašydavo komentarus, jokiuose politiniuose susirinkimuose, susitikimuose ar viešose diskusijose nedalyvaudavo), bet ir kilmės valstybės informaciją. Remiantis pareiškėjos pateikta informacija, ji nėra nei disidentė, nei politinė aktyvistė, nuo 2006 m. iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 2015 m. dėl turimos politinės nuomonės, apie kurią, jos teigimu, žinojo teisėsaugos pareigūnai, ji buvo tik apklausiama, tačiau nebuvo sulaikyta, įkalinta, prieš ją nebuvo panaudoti jokie smurto veiksmai ar teisinės, administracinės, teisminės priemonės. Pareiškėjai buvo išduotas (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasas ir ji teisėtai, be jokių kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės. Remiantis Departamento Pažyma, disidentams / aktyvistams, patekusiems į valdžios akiratį, yra apribota judėjimo laisvė. Todėl, įvertinęs aplinkybę, kad valdžios institucijos nesudarė jokių kliūčių pareiškėjos išvykimui, atsakovas pagrįstai nusprendė, jog išvykimo iš šalies metu ji nebuvo pareigūnų dėmesio akiratyje, t. y. praeities įvykiai nepagrindžia pareiškėjos baimės. Taigi pareiškėja neatitinka (duomenys neskelbtini) persekiojamų asmenų dėl turimos skirtingos politinės nuomonės profilio. Vadinasi, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėja dėl turimų jos įsitikinimų (duomenys neskelbtini) patirtų persekiojimui prilygstančius veiksmus, t. y. pareiškėjos baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Taigi pareiškėjos teiginys, kad sugrįžus į kilmės valstybę jai grėstų įkalinimas, nes ji pasiprašė prieglobsčio, yra visiškai nepagrįstas.Nesutiko ir su tuo, kad Departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka aktualumo / tikslumo reikalavimo, ir kad Departamentas pažeidė Aprašo 167 punktą, nes, kaip rodo Pažymos turinys, joje pateikta informacija buvo gauta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Pažymoje nurodyta, kad Kanados imigracijos ir pabėgėlių valdyba 2001 m. rašė, jog apie taikomas baudas dėl atsisakymo stoti į Jaunųjų komunistų sąjungą nėra žinoma, tačiau įvairūs šaltiniai užsimena apie narystės valdžios politinėse organizacijose privalumus ir narystės atsisakymo pasekmes. 2016 m. kanadiečius cituojantys Airijos informacijos apie kilmės šalis specialistai konstatuoja, kad nerado naujesnės informacijos apie tai, ar narystė Komunistų partijoje ar Jaunųjų komunistų sąjungoje yra būtina stoti į koledžą (universitetą) ar gauti valstybinį darbą. Atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog kitokios informacijos nebuvo rasta (nors jos buvo ieškoma), neleidžia daryti išvados, kad situacija yra pasikeitusi.Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindžia bendro pobūdžio teiginiais ir bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne individualaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios būtų susijusios su konkrečiai jai gresiančiu persekiojimu. Kadangi apie visiškai pagrįstos baimės pagrįstumą sprendžiama atsižvelgus į objektyvią situaciją – baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimai, t. y. prieglobsčio prašytojas turi pateikti individualaus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą. Nustatinėjant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta, reikia ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius vertinti kaip vieną visumą, o ne atskiras vieną ar kelias aplinkybes. Departamentas, įvertinęs duomenų visumą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad nenustatyta jokių pagrįstų priežasčių manyti, jog kilmės valstybėje pareiškėjai gresia jos nurodyti veiksmai, todėl jos baimė patirti šiuos veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta, t. y. „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.Nurodė, kad sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjai priimtas dėl to, kad pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje jai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai: pareiškėja nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, kad jai asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.Taip pat pabrėžė, kad Departamento 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 43PR-59, vadovaujantis Įstatymo 81 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos prašymo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas iki 2017 m. birželio 12 d. ir Departamento 2017 m. birželio 9 d. raštu Nr. (15/6-5) 10K-25150 pareiškėja buvo informuota, kad jos prašymo per 6 mėnesius išnagrinėti nebuvo įmanoma dėl neproporcingai padidėjusio darbo krūvio. Aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimas nebuvo baigtas Įstatymo 81 straipsnyje nustatytais terminais negali daryti įtakos šio sprendimo išvadų pagrįstumui.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji nebuvo persekiojama ir diskriminuojama savo kilmės valstybėje dėl to, jog atsisakė stoti į UJC bei nestudijavo karinėje mokykloje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, aiškiai nurodė, jog atsakovas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi iš esmės pats atsakovas (Pažymoje) nustatė, kad dauguma studentų į karinę mokyklą priimami dėl dalyvavimo komunistinėje partijoje, kas yra tiesiogiai susiję su karine mokykla ir pareiškėjos turimais įsitikinimais, t. y. pareiškėja atsisakė stoti į komunistinę partiją, dėl to negalėjo stoti į karinę mokyklą, kas eliminavo galimybę tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Pareiškėjai visą gyvenimą buvo ir yra nepriimtina (duomenys neskelbtini) politinė sistema ir ji viešai reiškė savo nepritarimą; kadangi ji mokykloje mokėsi labai gerai, jai buvo liepta stoti į UJC partiją bei į karinę mokyklą, o atsisakius (dėl turimų politinių įsitikinimų) – nebuvo leista tęsti mokslų, t. y. iš pareiškėjos teisė įgyti aukštesnį išsilavinimą atimta būtent dėl jos turimų politinių įsitikinimų. Šie argumentai buvo išdėstyti skunde bei palaikomi bylos nagrinėjimo metu, tačiau dėl neaiškių priežasčių šie esminiai argumentai nebuvo analizuoti bei vertinti, kas galimai turėjo reikšmės nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui.Pareiškėja laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atsakovas neužtikrino Aprašo 167 punkte įtvirtintos pareigos surinkti tikslią naujausią bei aktualią prieglobsčio prašytojo prašyme nurodytiems motyvams informaciją apie jo kilmės valstybę. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nurodė, kad stoti į komunistų partiją jai liepta devintoje klasėje, o pareiškėja yra gimusi 1991 m., vadinasi, atsakovas turėjo surinkti informaciją apie 2007 – 2009 m. laikotarpį, siekdamas pagrįsti, kad pareiškėjos nurodyta informacija, jog buvo verčiama stoti į komunistų sąjungą ir su tuo nurodytos neigiamos pasekmės, yra nepagrįsta, o ne atmesti šiuos teiginius kaip neva prieštaraujančius kilmės valstybės informacijai, kai ta informacija nėra aktuali pareiškėjos nurodytų aplinkybių kontekste, t. y. atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka aktualumo / tikslumo reikalavimo.Dėl pareiškėjai kilsiančių pasekmių grįžus į (duomenys neskelbtini) pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 46 straipsnio 3 dalį teismo atliekamas tiek faktinės, tiek teisinės situacijos vertinimas turi remtis visa naujausia informacija ir būti nukreiptas į ateitį. Tokie reikalavimai teismams kyla ir iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje inter alia pabrėžiama, kad „ginčui reikšmingos situacijos vertinimas negali būti vien retrospektyvus“ ir kad „turi būti įvertinta teismo sprendimo priėmimo dieną egzistuojanti padėtis“ (administracinė byla Nr. A-3670-624/2016). Paties atsakovo 2014 m. spalio 24 d. paruoštoje viešai prieinamoje pažymoje „Apie išvykimo ir grįžimo tvarką (duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog leidimas (duomenys neskelbtini) piliečiams būti užsienyje, jiems neprarandant pilietybės, yra pratęstas nuo vienuolikos iki dviejų metų, o (duomenys neskelbtini) pilietis pažeidęs leidimo grįžti sąlygas (arba terminą) (duomenys neskelbtini) valdžios laikomas emigrantu. Asmuo, turintis emigranto statusą, turi kreiptis į (duomenys neskelbtini) diplomatinę atstovybę dėl leidimo grįžti į (duomenys neskelbtini) išdavimo. Leidimas grįžti į (duomenys neskelbtini) nėra suteikiamas automatiškai: kiekvienas repatrijavimo prašymas yra peržiūrimas individualiai. Jei asmuo grįžo į (duomenys neskelbtini) per šiuo metu galiojantį nustatytą 24 mėnesių leidžiamą laikotarpį būti užsienyje ir nėra jokių „disidentiškos“ veiklos ar pareiškimų požymių, jis neturės jokių problemų. Tačiau jei asmuo grįžo į (duomenys neskelbtini) pasibaigus 24 mėn. laikotarpiui, jam nebus leista atvykti į (duomenys neskelbtini), nes bus laikoma, kad tokio asmens statusas pasikeitė iš asmens, turėjusio teisę keliauti, į emigranto ar „dezertyro“ statusą. Tokiu atveju asmeniui gali būti neleista skristi į (duomenys neskelbtini) arba jis gali būti grąžintas į šalį, iš kurios atvyko (jei asmuo turi kokį nors kitą užsienyje galiojantį dokumentą, su kuriuo galima keliauti). Jei vyriausybė leidžia emigrantui atvykti į (duomenys neskelbtini), jis vis tiek gali būti įkalintas, jei turėjo problemų su (duomenys neskelbtini) vyriausybe praeityje. Taigi atsakovas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei prieglobsčio suteikimo procedūros tikslą. Pareiškėja kilmės valstybę paliko daugiau nei prieš dvejus metus (iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2015 m. gegužės 29 d.), dėl ko jai galimybė grįžti į (duomenys neskelbtini) apskritai eliminuota, nebent ji teiktų prašymą diplomatinei (duomenys neskelbtini) atstovybei dėl leidimo grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl praeityje turėtų problemų su teisėsaugos institucijomis, ji, akivaizdu, būtų sulaikoma oro uoste, įkalinta ar net kankinama. Užuot įvertinęs minėtus duomenis, atsakovas pareiškėjos baimę dėl jos įkalinimo bei gresiančio pavojaus jos gyvybei bei sveikatai, grąžinus ją į kilmės valstybę, atmetė kaip nepagrįstą. Akivaizdu, jog atsakovas pažeidė Aprašo 168 punkte numatytą pareigą surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, o teismas pažeidė pareigą užtikrinti veiksmingą teisių gynybą, įvertinant prieglobsčio prašytojos padėtį teismo sprendimo priėmimo dieną.Nagrinėjamu atveju Departamentas išvadoje konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimo dalis apie tai, jog vietiniai pareigūnai žinojo apie jos turimas politines pažiūras, t. y. nepritarimą esamai vienpartinei politikai ir siekė įvairiomis priemonėmis pakeisti jos nuomonę (vizituodavo pas pareiškėją, apklausinėdavo ją, t. y. taikydami psichologinį smurtą siekė „perauklėti“) pripažino nustatytu materialiniu faktu. Iš to seka, jog pareiškėja jau patyrė persekiojimui prilyginamus veiksmus dėl savo turimų politinių įsitikinimų, kas leidžia konstatuoti esant visiškai pagristą jos baimę būti persekiojamai, juolab kad, kaip anksčiau minėta, asmenys, išvykę iš (duomenys neskelbtini) Respublikos seniau nei prieš dvejus metus, neįleidžiami į (duomenys neskelbtini) apskritai, o siekiant save repatrijuoti – kiekvieno asmens prašymas yra nagrinėjamas individualiai, be to, įleidus į (duomenys neskelbtini) emigrantas (tokiu laikomas asmuo iš (duomenys neskelbtini) išvykęs ilgiau nei dvejus metus) gali būti įkalintas, ypač jei turėjo problemų su (duomenys neskelbtini) valdžios institucijomis praeityje. Taigi atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Todėl Departamentas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, kas galimai lėmė nepagrįsto atsakovo sprendimo priėmimą, privalėjo panaikinti Departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo. Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.Departamentas, surinkęs kilmės valstybės informaciją (Pažyma), nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) būtų priverstinai siūloma eiti į karines mokyklas, o atsisakius – ribojama teisė tęsti aukštuosius mokslus. Sąvokos „karinės mokyklos“ ir „karinės tarnybos“ nėra tapačios. Pareiškėjos nurodytas priežastinis ryšys tarp šių dviejų faktų (atsisakymo mokytis karinėje mokykloje ir negalėjimo stoti į universitetą) yra tik jos pačios subjektyvi nuomonė, kuri nėra nei vienintelis, nei labiausiai tikėtinas įvykių paaiškinimas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė jokių šią Departamento išvadą galinčių paneigti argumentų ar įrodymų, skundo teiginiai yra labiau deklaratyvaus pobūdžio, nesusiję su individualia pareiškėjos situacija, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.Kaip rodo Pažymos turinys, joje pateikta informacija buvo gauta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog kitokios informacijos nebuvo rasta (nors jos buvo ieškoma), neleidžia daryti išvados, kad situacija yra pasikeitusi. Esant tokiai surinktai tokiai informacijai (t. y. surinkta informacija apie situaciją 2001 m., 2016 m. duomenys, kad naujesnės informacijos nerasta, aplinkybę, kad Departamentas 2017 m. nerado naujesnės kitokios informacijos), galima daryti pagrįstas išvadas, jog nagrinėjamu atveju surinkta informacija yra tiksli ir aktuali. Todėl skundo teiginiai dėl neaktualios informacijos atmestini.Remiantis pareiškėjos pateikta informacija, ji nėra nei disidente, nei politinė aktyvistė, nuo 2006 m. iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 2015 m. dėl turimos politinės nuomonės, apie kurią, jos teigimu, žinojo teisėsaugos pareigūnai, ji buvo tik apklausiama, tačiau nebuvo sulaikyta, įkalinta, prieš ją nebuvo panaudoti jokie smurto veiksmai ar teisinės, administracinės, teisminės priemonės. Pareiškėjai buvo išduotas (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasas ir ji teisėtai, be jokių kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės. Taigi pareiškėja išvykimo iš kilmės šalies metu nebuvo pareigūnų dėmesio akiratyje, t. y. praeities įvykiai nepagrindžia pareiškėjos baimės. Todėl nėra ir pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėja dėl turimų jos įsitikinimų (duomenys neskelbtini) patirtų persekiojimui prilygstančius veiksmus, t. y. pareiškėjos baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat nurodė, jog abejoja, kad informacija apie jos atsisakymą stoti į partiją 2006 m. būtų saugoma kokioje nors sistemoje (garso įrašo 51 min.). Įvertinus duomenų visumą, apeliacinio skundo teiginiai dėl pareiškėjos įkalinimo ar kankinimų dėl praeityje turėtų problemų su policija yra labiau deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami pačios pareiškėjos subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėja apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, jog įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje (šiuo atveju (duomenys neskelbtini), bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, kad jai asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, Departamentas vadovaujasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Taigi, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą, Migracijos departamentas neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.Apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad pareiškėja jau patyrė persekiojimui prilyginamus veiksmus, vertintini kaip pareiškėjos subjektyvus situacijos suvokimas, nepagrįstas objektyviais veiksniais. Departamentas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka (duomenys neskelbtini) persekiojamų asmenų dėl turimos skirtingos politinės nuomonės profilio: nors pareiškėjos teigimu ji 9 metus viešai reiškė savo politinę nuomonę, prieš ją valdžios institucijos nesiėmė jokių sankcijų, leido jai laisvai išvykti iš šalies.Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad Departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, yra nepagrįsti. Kaip ir numato Aprašo 115 punktas, tyrimas atliktas surinkus Aprašo 99, 101, 102 ir 114 punktuose nurodytą informaciją, apklausus pareiškėją, atsižvelgus į tikslią ir aktualią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindžia bendro pobūdžio teiginiais, bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne individualaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios būtų susijusios su konkrečiai jai gresiančiu persekiojimu. Departamentas, įvertinęs duomenų visumą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad nenustatyta jokių pagrįstų priežasčių manyti, jog kilmės valstybėje pareiškėjai gresia jos nurodyti veiksmai, todėl jos baimė patirti šiuos veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta, t. y. „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.