Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltik vairas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-230-357/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autovygreda“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltic vairas“ dėl skolos išieškojimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltik vairas“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Autovygreda“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatydamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius teismas laikė, jog tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir, remdamasis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T-81 ir Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. birželio 3 d. pažyma Nr.3-240 (t. 1, b. l. 23, 145), sprendė, kad atsakovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir dėl šios priežasties iki 2008 m. birželio 30 d. nesudarius pagrindinės sutarties, ieškovo prievolė ją sudaryti pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.). Dėl to, teismo teigimu, atsakovas be pagrindo ieškovo veiksmus traktuoja kaip sutarties nutraukimą ir privalo grąžinti ieškovui avansą, nes ieškovo kaltė dėl sąlygų neįvykdymo nenustatyta (Sutarties 3.3 p.).

Teismas, tirdamas pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis, nurodė, kad atsakovas inicijavo sutarties vykdymo pakeitimą, naujų terminų nustatymą ir, atsakovui vilkinant pardavimo dokumentų tvarkymo procesą, ieškovui 2008 m. birželio mėnesį atsirado finansavimo problemos. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nagrinėjamos kategorijos bylose, sprendė, jog nekilnojamojo turto rinkoje 2008 metais susiklosčiusi situacija, sumažėjęs bankų finansavimas, kuris galėjo turėti įtakos taip pat ir ieškovo mokumui, negali būti pripažįstama kaip ieškovo kaltė dėl pagrindinės sutarties nepasirašymo, nes šis pardavimo procesas nuo 2007 metų gegužės mėnesio užsitęsė dėl atsakovo kaltės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, būdama protinga ir apdairi šalis, pati inicijuodama sandorį su gamybine veikla užsiimančia bendrove, turėjo suvokti riziką ir realią galimybę, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis galėjo būti ir nesudaryta. Teismas, vertindamas šakių elgesį, taip pat laikė svarbia aplinkybe tai, kad atsakovas 2007-2008 m. lygiagrečiai pardavinėjo tą patį turtą, ieškodamas pirkėjo geresnėmis sąlygomis, kad atsakovas sutartyje sulygtą minimų žemės sklypų sujungimą pagaliau atliko visiškai nederindamas su juo, nors, ieškovo atstovo žodžiais tariant, sujungimo sąlygos jam buvo svarbios svarstant verslo vystymo klausimus. Šios aplinkybės bei atsakovo interesus atstovavusio liudytojo V. M. paaiškinimai, teismo nuomone, pagrindžia išvadą, kad atsakovas, galiojant preliminariai sutarčiai, siekė parduoti turtą nebūtinai ieškovui, kad ieškovas atsakovui nekliudė ieškoti kito pirkėjo, ir sprendė, jog pagrįstas ieškovo teiginys, kad kylant turto vertei pats atsakovas tikėjosi palankesnio pirkėjo ir buvo suinteresuotas procesą vilkinti, tuo tarpu ieškovas atsakovui nuostolių nepadarė.

Remdamasis paminėtu, teismas nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl neįvykusio sandorio, todėl sprendė, kad nėra pagrindo ir ieškovo civilinei atsakomybei bei priešieškinio patenkinimui. Teismo teigimu, atsakovas neįrodė, kad ieškovas iš ginčo patalpų gavo ar yra sutaupęs 56 000 Lt, kad atsakovas 2008 m. gegužės-rugsėjo mėnesį realiai galėjo išnuomoti patalpas kitiems asmenims bei gauti naudą, ir pažymėjo, kad atsakovas nuo 2007 m. gegužės mėnesio disponavo atsakovo įmokėtu 150 000 Lt avansu ir turėjo galimybę panaudoti šią sumą galimų nuostolių kompensavimui.

Nagrinėdamas atsakovo argumentus dėl 150 000 Lt avanso įskaitymo už netesybas, teismas sprendė, kad toks įskaitymas neatitinka CK 6.130 straipsnio nuostatų, nes reikalavimas nebuvo galiojantis ir vykdytinas. Nurodė, jog ši ieškovo prievolė atsakovui turėjo būti įrodinėjama kaip egzistuojanti, galiojanti ir apibrėžta. Be to, laikė, jog taikytinos CK 6.134 straipsnio pirmosios dalies pirmojo punkto nuostatos. Teismas sprendė, jog nesant ieškovo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, esant nepažeistam Susitarimo 3.3 punktui, atsakovo 2008 m. rugsėjo 16 d. atliktas avanso įskaitymas pripažintinas nepagrįstu ir negaliojančiu, todėl atsakovo priešieškinį atmetė, o ieškovo reikalavimą dėl negražinto avanso bei procesinių palūkanų priteisimo patenkino.

Kartu teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 6 645,25 Lt atstovavimo ir 4 000 Lt žyminio mokesčio išlaidų (CPK 93, 98 str.).

Teismas pažeidė rungimosi principą, nes analizavo aplinkybes, kuriomis ieškovas, formuluodamas ieškinio dalyką ir pagrindą, nesirėmė: 2008 m. susiklosčiusi situacija nekilnojamojo turto rinkoje, sumažėjęs bankų finansavimas, kito turto pirkėjo ieškojimas (CPK 12, 178 str.). Be to, teismas pažeidė CPK 263 straipsnio antrąją dalį, nes sprendime rėmėsi tokiomis aplinkybėmis, kurios šalių nebuvo įrodinėtos. Nepagrįstai rėmėsi liudytojo D. K. parodymais, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymai nėra patvirtinti kitais įrodymais bei paneigti rašytiniais įrodymais. Nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovas pažeidė sutarties ar papildomų susitarimų terminus, nes papildomų susitarimų pasirašymas rodo, kad šalims buvo priimtina, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas būtų nukeltas vėlesniam laikui. Teismas netinkamai interpretavo bylos medžiagą ir nepagrįstai sprendė, jog apeliantas pažeidė sutartį, nes jis tinkamai ir laiku įvykdė įsipareigojimą pateikti Šiaulių žemėtvarkos skyriaus sutikimą. Apeliantas dar iki 2008 m. birželio 16 d. buvo parengęs ir notarui pateikęs sandoriui reikalingus dokumentus. Sandoris laiku nebuvo sudarytas dėl ieškovo kaltės ir tai patvirtino liudytojas D. K. , teidamas, kad notarė persiuntė laišką dėl sandorio, bet jis neturėjo banko garanto. Teismas neatsižvelgė į tikimybių pusiausvyros principą, nes bylos medžiaga rodo, kad ieškovui 2008 m. birželio 3 d. buvo žinoma apie Susitarimuose nurodytą 2008 m. birželio 3 d. Žemėtvarkos skyriaus sutikimą. Be to, pagal susiklosčiusią sandorių sudarymo praktiką, visi dokumentai pirmiausia pateikiami notarui, todėl ieškovas privalėjo domėtis, ar notaras negavo sutikimo, juo labiau, kad neneigia iš notaro gavęs elektroninį laišką su sutarties projektu bei informacija apie sandorio sudarymo laiką. Teismo argumentai, kad atsakovas turėjo suvokti, jog sutartis gali būti nesudaryta, nėra nagrinėjimo dalykas, nes atsakovas nesiekia teisių gynimo, kai kita sandorio šalis įpareigojama prievolę įvykdyti natūra, o prašo priteisti nuostolių atlyginimą. Teismas nemotyvavo atsakovo priešieškinio atmetimo, išskyrus išvadą, jog nesant ieškovo kaltės dėl neįvykusio sandorio, nenustačius jo neteisėtų veiksmų, neatsiranda jo civilinė atsakomybė. Be to, nelogiškos teismo išvados, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovas gavo ar yra sutaupęs 56 000 Lt, kad už nurodytą 14 000 Lt sumą galėjo realiai išnuomoti kitiems asmenims (CPK 263 str.).Teismo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja motyvuojamajai, nes teigiama, kad 150 000 Lt avansą atsakovas galėjo panaudoti galimų nuostolių kompensavimui, tačiau nuspręsta priešieškinį atmesti, o ieškinį patenkinti priteisiant iš atsakovo ieškovui šį avansą.Teismas neteisingai išaiškino Sutarties 3.3 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad tuo atveju, jei pirkėjas vienašališkai nutraukia šią sutartį (kas ir įvyko nagrinėjamu atveju), sumokėtas avansas nėra grąžinamas ir lieka pardavėjui kaip netesybos už patirtas ar būsimas išlaidas, tai yra transformuojasi į netesybas be jokių atskirų dokumentų surašymo ir pateikimo, skirtas tiesioginiams nuostoliams atlyginti.Teismas be pagrindo laikė, kad atsakovas privalo įrodinėti nuostolių dydį, nes pagal CK 6.73 straipsnio pirmąją dalį, 6.258 straipsnio trečiąją dalį netesybos įskaitomos į nuostolius, tuo pabrėžiant jų kompensuojamąją funkciją. Todėl atsakovas neprivalėjo įrodinėti tiesioginių nuostolių dydžio, be to, atsižvelgiant į turto kainą, į tai, kad atsakovas ieškovo pageidavimu ir interesais savo sąskaita atliko detaliojo planavimo procedūras siekiant sujungti du žemės sklypus į vieną, 150 000 Lt netesybų suma yra protingo dydžio.Nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovo atliktas įskaitymas neatitinka CK 6.130 straipsnio sąlygų visumos, nes reikalavimas nebuvo galiojantis ir vykdytinas. Pagal sutarties 3.3 punktą atsakovas neprivalėjo atlikti jokių įskaitymų ar siųsti dokumentų, o 2008 m. rugsėjo 16 d. raštas ieškovui traktuotinas, kaip pranešimas apie 150 000 Lt tikslinį panaudojimą kaip sutartinių netesybų.Teismas neteisingai išaiškino atsakovo reikalavimą priteisti 168 000 Lt netiesioginių nuostolių atlyginimą. Atsakovas neprivalėjo įrodinėti, kad jis realiai galėjo gauti iš trečiųjų asmenų pajamas už ginčo turto nuomą, nes tokių galimybių nėra, kadangi buvo numatytas turto pardavimas ieškovui ir atsakovas neturėjo nei pagrindo, nei galimybių ieškoti nuomininkų, o dalimi turto naudojosi ieškovas. Be to, 56 000 Lt suma yra apskaičiuota įvertinus tai, kad pagal UAB „Ober haus“ pažymą vieno mėnesio turto nuomos rinkos kaina 14 000 Lt, taigi tiek ieškovas sutaupė (CK 6.249 str. 2 d.) ir priešieškinyje atsakovas įskaitė šią sumą į reikalaujamą priteisti 168 000 Lt netiesioginių nuostolių sumą. Kita vertus, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškovas atsakovui turi kompensuoti prarastos galimybės piniginę vertę, nes be pakankamo pagrindo nutraukė derybas, kai savo elgesiu buvo sukūrę atsakovui pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta. Taigi ieškovas iš susiklosčiusių santykių gavo naudos, neteisėtai atsisakė pirkti turtą, o atsakovas tik patyrė nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, todėl privalo patikrinti tiek teisinį, tiek faktinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo bei papildomo sprendimo negaliojimo pagrindus.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo nagrinėjamam klausimui svarbias bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, todėl naikinti ar keisti šį sprendimą anksčiau paminėtais apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo „Baltik vairas“ apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog prieš pradedant nagrinėti atskirus apeliacinio skundo argumentus, yra būtina pabrėžti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas esminį klausimą - dėl kurios ginčo bei sutarties šalies kaltės sutartu laiku nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto bei turtinių teisių pirkimo-pardavimo sutartis, vykdydamas CK 6.196 straipsnio reikalavimus, teisingai atskleidė tiek sutarties šalių vaidmenį bei elgesį sudarant preliminarią sutartį, jos galiojimo eigoje, po to, kai pasibaigė minimas terminas ir prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, tiek pasikeitusias verslo aplinkos sąlygas, ir paminėtas išvadas padarė remdamasis nustatytų aplinkybių visetu (CPK 185 str.).

Visų pirma, teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Sutarties, tiek Susitarimų tekstus ruošė atsakovas, kuriam, kaip žinoma, šiuose teisiniuose santykiuose atstovavo UAB ,,Ober-Haus“ Nekilnojamasis turtas, o ši bendrovė, kaip seka jau vien iš firmos pavadinimo, yra nekilnojamojo turto rinkoje veikiantis verslininkas. Taigi apelianto minimos aplinkybės dėl Sutartyje bei Susitarimuose (atitinkamai 1.2, 1.3 ir 2, 3 p.) nurodomų sąlygų bei terminų formulavimo, kaip ir nurodė teismas, negali būti panaudojamos prieš ieškovą (CK 6.193 str. 4 d.). Be to, aiškinant Sutarties bei Susitarimų dalis dėl Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimo pateikimo, akivaizdu, jog šioje dvišalėje sutartyje pardavėjui (atsakovui) įsipareigojant ne įstatymo nustatyta tvarka gauti tokį sutikimą, o jau jį pateikti, teisėjų kolegijos manymu, yra aiškiai suformuluota jo pareiga tokį sutikimą pateikti kitai sutarties šaliai, tai yra ieškovui. Kaip jau paminėta, preliminari sutartis buvo sudaryta dar 2007 m. gegužės 3 d. ir pirminis pagrindinės sutarties pasirašymo terminas buvo sulygtas 2007 m. birželio 30 d., tačiau atsakovo iniciatyva, kuri, kaip seka iš bylos medžiagos, kilo dėl to, kad jis negalėjo laiku įvykdyti įsipareigojimų, susijusių būtent su valstybinės žemės nuomos teise bei žemės sklypų sujungimu (bent atsakovas nurodytų ieškovo argumentų nepaneigė), šis terminas dar 2 kartus buvo nukeliamas, kol galutinai buvo susitarta, jog pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2008 m. birželio 30 d. Iš tiesų apeliantas teisingai nurodė, jog šie susitarimai buvo pasiekti abipusiu sutarimu, tačiau teismas teisus pažymėjęs, kad atsakovas, pats inicijuodamas sandorį su gamybine veikla užsiimančia bendrove, atstovaujamas profesionalaus nekilnojamojo turto verslu beverčiančio verslininko, siūlydamas preliminarios sutarties bei Susitarimų sąlygas, tarp jų ir minimus terminus, žinodamas, kad šių klausimų išsprendimas yra jo pareiga, numatė arba bent jau iš savo praktikos turėjo numatyti, kiek savivaldybėje gali užtrukti šių klausimų išsprendimas. Ieškovas, vykdydamas 2007 m. gegužės 3 d. Sutartines nuostatas, nedelsdamas 2007 m. gegužės 5 d. mokėjimo pavedimu Nr. 535 pervedė atsakovui 150 000 Lt (galutinė sutarties kaina 3 870 400 Lt), kuriais šis iki dabar naudojasi. Tačiau būtent atsakovo iniciatyva daugiau nei 200 000 Lt buvo padidinta sandorio kaina. Šių aplinkybių atsakovas taip pat neneigė. Taigi teismas, vertindamas šalių elgesį, teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, įvykdęs savo įsipareigojimą, turėjo pagrindo tikėtis, jog atsakovas taip pat atsakingai vykdys savo sutartines prievoles, atsižvelgdamas ne vien į savo, bet ir į ieškovo turtinius interesus (CPK 6.200 str.).

Teisėjų kolegija laiko, kad apibūdinant šalių elgesį teismas teisingai vertino ir kitą ieškovo nurodytą aplinkybę, kurios atsakovas taip pat neneigė, jog galiojant ginčo preliminariai sutarčiai, siekdamas surasti pirkėją, galintį nupirkti šį turtą geresne kaina, per savo atstovą paminėtą nekilnojamojo turto verslu užsiimančią bendrovę, beje, su kurią, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2007 m. balandžio 26 d. buvo sudaryta bendra sutartis dėl minimo atsakovui priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo (t. 1, b. l. 139-143), ir neatsižvelgdamas į galiojančią preliminarią sutartį, pagal kurią jau buvo paimtas avansas, atsakovas laisvai skelbė parduodantis šį turtą. Be to, atsakovas taip pat nepaneigė ieškovo paaiškinimo, kad atsakovas sutartyje sulygtą minimų žemės sklypų sujungimą atliko visiškai nederindamas su juo, nors, ieškovo atstovo žodžiais tariant, sujungimo sąlygos jam buvo svarbios svarstant verslo vystymo klausimus.

Šios aplinkybės bei atsakovo interesus atstovavusio liudytojo V. M. paaiškinimai visiškai pagrindžia teismo išvadą, kad atsakovas nepaneigė ieškovo argumentų, jog minimas atsakovo į bylą pateiktas Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimas (pažyma) galėjo būti pateikiamas santykiuose su kitais klientais, nes atsakovas neįrodė, jog toks sutikimas vykdant sutartį ieškovui buvo išsiųstas ar kitaip pateiktas. Be to, kaip matyti iš Šiaulių miesto 3-ojo notarų biuro notarės N. V. 2008 m. spalio 27 d. pažymos, atsakovas jai buvo pateikęs dokumentų kopijas pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, bet, neįvykus sandoriui, kopijos buvo sunaikintos, todėl ji negalinti pateikti tikslią informaciją, kada ir kokie dokumentai buvo pateikti (t. 1, b. l. 30). Šiame kontekste negalima laikyti pagrįstu atsakovo argumento, kad būtent ieškovo interesais buvo paruoštas žemės sklypų apjungimo projektas, pareikalavęs iš atsakovo papildomų išlaidų.

Vertindama teismo išvadas bei apelianto argumentus dėl atsakovo sutartinio įsipareigojimo pateikti minimą sutikimą (pažymą) ieškovui, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodytas byloje esantis pirkimo-pardavimo sutarties projektas, kuriame remiamasi minima pažyma, taip pat nepaneigia ieškovo argumentų, nes byloje nenustatyta, kad būtent šis projektas būtų buvęs pateiktas ieškovui. Ieškovo administracijos vadovas V. S. bei buvęs šios bendrovės vadovas liudytojas D. K. neigia jį gavę ir tvirtina, jog pagrindinės sutarties sudarymas buvo nuolatos atidėjinėjamas dėl žemės nuomos klausimų neišsprendimo, o tuo atveju, jei minima pažyma būtų bendrovei pateikta, sutartis būtų buvusi sudaryta, nes dalimi patalpų atsakovas jau buvo leidęs pasinaudoti, bet su žemės nuomos teise buvo tiesiogiai susijęs ieškovo planuojamas ginčo nekilnojamojo turto panaudojimas. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, liudytojo D. K. paaiškinimai nėra esminiai, jie tik patvirtina byloje surinktą medžiagą, todėl teismas turėjo pagrindą jais remtis, beje, kaip ir atsakovo iniciatyva apklaustų, liudytojų: jį atstovavusios bendrovės bei paties atsakovo darbuotojos, paaiškinimais.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo argumentais, o taip pat šioje nutartyje anksčiau pateiktomis aplinkybėmis, atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sutikti su ieškovo reikalavimu ir konstatuoti, jog atsakovas, nepateikdamas ieškovui minimos pažymos, iš esmės pažeidė sutartį (Sutarties 1.3 p.), ir be pagrindo nekonstatavo ieškovo nesąžiningo veikimo jų tarpusavio teisiniuose santykiuose ir jo kaltės dėl pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto motyvus dėl teismo padarytų CPK 12, 178 straipsnių, 263 straipsnio antrosios dalies nuostatų pažeidimo, nes, kaip minėta, teismas, atsakovo kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo grindė Sutarties 1.3 punkto pažeidimu ir laikė jį esminiu. Tuo tarpu argumentus, susijusius su atsakovo elgesiu siūlant turtą kitiems pirkėjams, pokyčiais nekilnojamojo turto rinkoje, teismas nurodė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nagrinėjamais klausimais, o taip pat siekdamas kuo tiksliau nustatyti ginčo šalių elgesį šiuose teisiniuose santykiuose. Beje, faktai dėl ginčo preliminariosios sutarties dalyku buvusio turto siūlymo pirkti kitiems asmenims buvo nagrinėjami teismo posėdžiuose, o nekilnojamojo turto rinkoje 2008 m. susiklosčiusi nepalanki situacija yra plačiai žinoma aplinkybė ir ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė šiuos argumentus, teigdamas, kad dėl kitos sutarties šalies – atsakovo elgesio 2007 m. gegužės 3 d. sudarytos preliminariosios sutarties vykdymo eigoje jis patyrė papildomus sunkumus. Be to, šių argumentų nurodymas teisėjų kolegijos nuomone, neduoda pagrindo spręsti, kad dėl šio buvo neteisingai išnagrinėta byla (CPK 329 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas turėjo pagrindą spręsti, jog pasibaigus šiai sutarčiai, atsakovas privalo grąžinti ieškovui minimą avansą, kurį jis užlaiko be pagrindo, nes ieškovo kaltė dėl sąlygų neįvykdymo nenustatyta (Sutarties 3.3 p., CK 6.237 str.).

Kaip minėta, atsakovas, remdamasis ieškovo 2008 m. rugsėjo 16 d. raštu, jo veiksmus traktuoja kaip vienašalį neteisėtą preliminarios sutarties nutraukimą. Tačiau teisėjų kolegija, anksčiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių bei išdėstytų argumentų pagrindu, o taip pat vertindama šalių veiksmus jau po to, kai pasibaigė paskutinis pagrindinės sutarties sudarymo terminas, sprendžia, kad teismas teisingai atsakovo veiksmus traktavo, kaip esminį sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, o tai paneigia paminėtus atsakovo teiginius. Dėl šio atmestini kaip nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo motyvai, susiję su Sutarties 3.3 punkto taikymu ir šio avanso įskaitymu. Kaip žinoma, netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (CK 6.70 str.), taigi nenustačius ieškovo kaltės dėl minimos prievolės neįvykdymo, o nustačius esminį sutarties pažeidimą iš paties atsakovo pusės, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atliktas įskaitymas yra neteisėtas, nes, kaip nurodyta sprendime, atsakovo reikalavimas nebuvo galiojantis ir vykdytinas (CK 6.730 str.).

Kaip buvo nurodyta, atsakovas, remdamasis neteisėtu vienašaliu sutarties nutraukimu, priešieškiniu prašė priteisti jam iš ieškovo 168 000 Lt netiesioginių nuostolių atlyginimą. Tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad jo patirtus tiesioginius nuostolius: ilgai užtruko ikisutartiniai santykiai ir jis turėjo išlaikyti sutartą parduoti turtą, savo lėšomis finansavo žemės sklypų sujungimą ir kt., - padengė įskaitytas avansas. Tuo tarpu prašomi priteisti netiesioginiai nuostoliai – 168 000 Lt, tai prarastos galimybės gauti pajamas iš šio turto per laikotarpį piniginė vertė, apskaičiuota UAB ,,Ober-Haus“ nustatytos rinkos vertės pagrindu, į kurią įskaitytos iš ieškovo negautos pajamos, už laikotarpį, kai jis naudojosi dalimi ginčo turto. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau paminėtais motyvais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog sutartinius įsipareigojimus iš esmės yra pažeidęs atsakovas, pagrįstai atmetė šį atsakovo priešieškinį, o atsakovo teiginiai, kad ieškovas jam turi kompensuoti prarastos galimybės piniginę vertę, nes be pakankamo pagrindo nutraukė derybas, kai savo elgesiu buvo sukūręs atsakovui pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, atmestini, kaip prieštaraujantys bylos medžiagai (CK 6.256, 6.258 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovo UAB ,,Baltik vairas“ apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltik vairas“ (įmonės kodas 110599930) valstybei 13, 60 (trylika litų 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.