- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- I-2103-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07743-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. M.-Š.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M.-Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. M.-Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo 6 111,29 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-03-19 ir nuo 2012-03-01 iki 2013-09-30.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjos, pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl jai nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (pareiginė alga (koeficientas) ir priedas už kvalifikacinę klasę) dalis. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įpareigota priimti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau pareiškėjos žiniomis, minėtas mechanizmas iki šiol nėra priimtas. Nurodo, kad jos reikalavimams teismas negali taikyti ieškinio senaties, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2013-10-01. Mano, kad aplinkybė, jog Konstitucinis Teismas nustatė jos teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą tik po daugiau nei 4 metų nuo pažeidimo pradžios, sudaro pagrindą teigti, jog ieškinio senaties terminas praleistas ne dėl jos kaltės (b. l. 1–4).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pareiškėjos reikalavimui prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ). Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3918) 1 ir 3 str. nuo 2009-08-01 buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. VSDFV Vilniaus skyrius laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-03-19 ir nuo 2012-03-01 iki 2013-09-30 apskaičiuodamas pareiškėjai pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžius pagrįstai taikė tuo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo nuostatas, kadangi valstybės valdžios institucijos privalo vykdyti galiojančių įstatymų nuostatas ir neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimą, prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą (b. l. 36–38).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2008-07-28 įsakymu Nr. P-711 „Dėl priedų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ nuo 2008-08-18 įsakė mokėti pareiškėjai 9 procentų priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 9).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2009-01-29 įsakymu Nr. P-160 „Dėl kvalifikacinės klasės suteikimo A. M.“ nuo 2009-02-02 suteikė Draudėjų ir apdraustųjų skyriaus vyriausiajai specialistei (Įmokų ir apdraustųjų apskaitai), t. y. pareiškėjai, antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 10).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2009-10-01 įsakymu Nr. P-718 „Dėl priemokų nustatymo draudėjo ir apdraustųjų skyriaus specialistams“ laikotarpiu nuo 2009-10-01 iki 2009-12-31 nustatė pareiškėjai 30 procentų dydžio priemoką (b. l. 11).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2010-02-08 įsakymu Nr. P-87 „Dėl praktikos vadovų paskyrimo ir priemokų nustatymo“ skyrė pareiškėją praktikos vadove ir nustatė 20 procentų priemokos dydį laikotarpiu nuo 2010-02-08 iki 2010-04-30 (b. l. 12).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2010-07-09 įsakymu Nr. A-144 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo A. M.“ laikotarpiu nuo 2010-07-24 iki 2012-05-29 leido pareiškėjai atostogų vaikui prižiūrėti (b. l. 13).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2011-07-28 įsakymu Nr. P-440 „Dėl priedų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ nuo 2011-08-18 įsakė mokėti pareiškėjai 12 procentų priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 14–15).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2012-02-14 įsakymu Nr. P-175 „Dėl vaiko priežiūros atostogų nutraukimo A. M.“ nuo 2012-02-29 nutraukė pareiškėjos atostogas vaikui prižiūrėti ir leido 2012-03-01 pareiškėjai grįžti į darbą (b. l. 16).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2012-07-02 įsakymu Nr. P-882 „Dėl priemokų nustatymo Registro skyriaus specialistams“ laikotarpiu nuo 2012-07-02 iki 2012-09-30 nustatė pareiškėjai 20 procentų priemokos dydį nuo jos pareiginės algos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (b. l. 17).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2012-09-27 įsakymu Nr. P-1169 „Dėl A. M. perkėlimo į aukštesnes pareigas ir kvalifikacinės klasės suteikimo“ nuo 2012-10-01 perkėlė pareiškėją į Registro skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorijos) pareigas, skirtas Registro duomenų tvarkymui, ir suteikė antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 18).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2012-10-02 įsakymu Nr. P-1220 „Dėl priemokų nustatymo Registro skyriaus specialistams“ laikotarpiu nuo 2012-10-02 iki 2012-12-31 nustatė pareiškėjai 20 procentų priemokos dydį nuo jos pareiginės algos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (b. l. 19).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2012-11-16 įsakymu Nr. P-1380 „Dėl priemokų nustatymo Registro skyriaus valstybės tarnautojams“ laikotarpiu nuo 2012-11-19 iki 2012-12-31 nustatė pareiškėjai 30 procentų priemokos dydį nuo jos pareiginės algos už papildomų užduočių atlikimą (b. l. 20–21).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2013-01-04 įsakymu Nr. P-31 „Dėl priemokų nustatymo Registro skyriaus valstybės tarnautojams“ laikotarpiu 2013-01-04 iki 2013-01-31 nustatė pareiškėjai 40 procentų priemokos dydį nuo jos pareiginės algos už papildomų užduočių atlikimą (b. l. 22–23).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2013-02-08 įsakymu Nr. P-170 „Dėl priemokų nustatymo Registro skyriaus valstybės tarnautojams“ laikotarpiu 2013-02-08 iki 2013-02-28 nustatė pareiškėjai 40 procentų priemokos dydį nuo jos pareiginės algos už papildomų užduočių atlikimą (b. l. 24–25).
VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2013-02-20 įsakymu Nr. P-302 „Dėl A. M. perkėlimo ir kvalifikacinės klasės suteikimo“ nuo 2013-03-01 perkėlė pareiškėją į Registro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygio, 12 kategorijos) pareigas, skirtas Registro valstybinio socialinio draudimo duomenų tvarkymo bei sprendimų dėl duomenų tikslinimo kontrolei ir suteikė antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 26).
Pareiškėja 2013-10-16 su prašymu „Dėl dokumentų kopijų pateikimo“ kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama pateikti atitinkamų dokumentų kopijas, o su prašymu „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo“ – prašydama išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 5, 6).
VSDFV Vilniaus skyriaus atsiskaitymo lapeliai patvirtina, kad pareiškėjai buvo mokama pareiginė alga, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir kvalifikacinę klasę bei atitinkamos priemokos (b. l. 27–33).
VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-12-10 pažymoje Nr. 25F-292 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. ir nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 6 111,29 Lt (b. l. 7–8).
VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-04-26 pažymoje Nr. 25F-154 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“ nurodyta, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, yra 694,3 Eur (b. l. 59–60).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases.
Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Draudėjų ir apdraustųjų skyriaus vyriausiosios specialistės (Įmokų ir apdraustųjų apskaitai) (A lygis, 9 kategorija) pareigas bei turėjo antrąją kvalifikacinę klasę (b. l. 7–8, 9, 10, 11, 12, 13, 14–15). Laikotarpiu nuo 2010-07-24 iki 2012-02-29 pareiškėja buvo atostogose vaikui prižiūrėti (b. l. 13, 16). Nuo 2012-10-01 pareiškėja perkelta į Registro skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorijos) pareigas, suteikiant jai antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 18), o nuo 2013-03-01 buvo perkelta Registro skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas, suteikiant jai antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 26). Taigi, pareiškėjai dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos priedo už kvalifikacinę klasę dydį. Pažymėtina, kad sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjai tuo pačiu sumažėjo ir priedų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir priemokų dydžiai.
VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-03-19 ir nuo 2012-03-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-12-12.
Pareiškėja prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėja nurodo, kad apie savo teisę į neišmokėto atlyginimo priteisimą didesnį nei už 3 metų sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2013-10-01 (b. l 1–4).
Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo įsigaliojimas nėra pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-03-19. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-03-19) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2012-03-01 iki 2013-09-30) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Pažymėtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-12-10 pažymoje Nr. 25F-292 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“ nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. ir nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 6 111,29 Lt (b. l. 7–8), o VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-04-26 pažymoje Nr. 25F-154 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“ nurodyta, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, yra 694,3 Eur (b. l. 59–60). Grąžinimo įstatymo nustatytas kompensavimo mechanizmas numato sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą, kuris skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 m. mėnesius yra 0,98, o už 2010 m. mėnesius – 0,955. Taigi, pareiškėjai perskaičiavus neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pagal Grąžinimo įstatyme nustatytus sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientus, nustatyta, jog pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 694,3 Eur. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikia argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-12-10 pažymoje Nr. 25F-292 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“ ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-04-26 pažymoje Nr. 25F-154 „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“ nurodyti skaičiavimai nesutampa, minėtos aplinkybės nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui neturi reikšmės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja skundo prašė iš atsakovo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tačiau konkrečiai iš kurio atsakovo, t. y. ar iš VSDFV Vilniaus skyriaus, ar iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, nenurodė.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra VSDFV Vilniaus skyrius, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. M.-Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.