Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-01-21 · Administracinė byla Nr. A-822-26-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-21
Bylos Nr.
A-822-26-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Kvadro Vilnius“
Atsakovas
Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Administracinė byla Nr. A822 – 26/2009Procesinio sprendimo kategorija 20
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant atsakovo atstovėms Laurai Petrauskaitei ir Jurgitai Miliauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kvadro Vilnius“ prašymą atnaujinti procesą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kvadro Vilnius“ skundą atsakovui Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB ,,Kvadro Vilnius“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir tarnyba) 2007 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. 3K07/278 (toliau – ir Nutarimas); 2) nustačius, kad tikrinimo metu jis pateikė netinkamus juridinę galią turinčius alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentus, perkvalifikuoti pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir panaikinti alkoholinių gėrimų konfiskavimą. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. B1-599 patvirtintų Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų įforminimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 3, 6, 7, 8, 9 punktai neprieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 2 daliai ir 13 straipsnio 3 daliai.

Nurodė, kad atsakovas Nutarimu paskyrė jam 5 000 Lt baudą ir konfiskavo alkoholinius gėrimus už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų, 17 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktų pažeidimus. Atsakovas nustatė ir paskyrė baudą už pažeidimą, kuris nėra priskirtas jo kompetencijai Įstatymo 34 straipsnio 11 dalimi, todėl viršijo kompetenciją. Be to, nebuvo nustatytas alkoholinių gėrimų pardavimo faktas, jis nepardavė alkoholinių gėrimų, neturėdamas juridinę galią turinčių privalomų jų įsigijimo dokumentų ir kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių ženklinimo reikalavimų. Nurodė, kad atsakovas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 119:2002 ,,Maisto produktų ženklinimas“ (toliau – ir Higienos norma HN 119:2002) I skyriaus „Taikymo sritis“ 1 ir 2 punktus. Didmeninės prekybos sandėlyje laikomi gėrimai, nurodyti Nutarime, nebuvo skirti parduoti Lietuvos rinkoje, o buvo skirti eksportui. Tai, kad jis turi didmeninės prekybos licenciją, nereiškia, kad įmonės sandėlyje alkoholiniai gėrimai yra laikomi turint tikslą juos parduoti Lietuvos Respublikoje. Turima licencija nedraudžia alkoholinius gėrimus eksportuoti, o pateikimo į Lietuvos rinką sąvoka nevienareikšmiškai nustato paminėtos higienos normos taikymo sritį – ji taikoma tik tiems alkoholiniams gėrimams, kurie laikomi pardavimui Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad alkoholio produktų atitiktį patvirtinantys dokumentai reikalingi deklaruoti faktinius kokybės bei nekenksmingumo (saugos) rodiklius ir šie dokumentai nėra skirti kaip priemonė atsakovui nustatyti alkoholinių gėrimų tapatumą. Atsakovui buvo pateikti alaus tyrimo protokolas, kokybės (sveikatos) sertifikatai, kuriuose nurodyti privalomi faktiniai kokybės bei nekenksmingumo (saugos) rodikliai, ir šių reikalavimų nepažeidė. Pabrėžė, jog alkoholio produktų atitiktį patvirtina ne tik atitikties deklaracija ar kokybės pažymėjimas, todėl atitikties deklaracijai keliami reikalavimai negali būti taikomi tyrimų protokolui ar sertifikatui, kuriuose pateikiami teisės aktuose privalomi faktiniai kokybės bei nekenksmingumo (saugos) rodikliai. Be to, Reikalavimai priimti pažeidžiant Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius Lietuvos Respublikoje pagamintų ir importuotų alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų privalomumą, tuo tarpu nenumatančių įvežamų privalomumo. Tačiau Reikalavimai nustato ir įvežamų alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų privalomumą, t.y. šiuo poįstatyminiu teisės aktu yra sukuriamos naujos teisės normos, kurios konkuruoja su minėtomis įstatymo normomis ir joms prieštarauja. Nurodė, kad prekių atsakingo saugojimo akte ir prekių išėmimo akte nurodytas alaus ,,Faro Lombic Lindemans“ partijos numeris nesutampa su faktiškai ant šio alaus butelių partijos nurodytu numeriu, tokia aplinkybė yra esminė, dėl kurios jis negalėjo pateikti alaus įsigijimo dokumentų tai alaus partijai, kurios neturėjo, prie skundo pridėti alaus įsigijimo dokumentai įrodo, kad alus įsigytas teisėtai, ir jie yra alaus juridinę galią turintys įsigijimo dokumentai pagal Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasmę, todėl alkoholiniai gėrimai konfiskuoti be pagrindo. Pabrėžė, jog atsakovas skyrė baudą už kelis pažeidimus, tačiau iš paskirtos baudos neaišku, kokia bauda skirta už kiekvieną pažeidimą atskirai. Įstatymas nereglamentuoja baudų skyrimo, padarius kelius pažeidimus, todėl turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 straipsnio nuostatos, užtikrinant atsakomybėn traukiamo asmens procesines teises. Padarė išvadą, jog atsakovas, priimdamas Nutarimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, pažeidė procesinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos aplinkybių, dėl šių priežasčių skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad atsakovas Nutarimu pareiškėjui paskyrė 5 000 Lt baudą su 2007 m. spalio 18 d. prekių saugojimo akte ir 2007 m. spalio 18 d. prekių išėmimo akte nurodytų gėrimų konfiskacija (iš viso 96 buteliai ir 6 statinės) už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų, 17 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktų pažeidimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas įveža alkoholinius gėrimus, turėdamas tikslą juos parduoti, t.y. gėrimai teikiami į Lietuvos Respublikos rinką. Tiekiamus į Lietuvos rinką alkoholinius gėrimus privaloma ženklinti Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų tvarka ir turėti jų įsigijimą patvirtinančius juridinę galią turinčius dokumentus. Tai, kad pareiškėjas turi licenciją verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, bet ne tiesioginiam vartotojui, nereiškia, kad jo atžvilgiu netaikytini Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų reikalavimai. Nurodė, kad Įstatymas numato privalomą reikalavimų laikymąsi visų grandžių prekybai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 927 „Dėl apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis“, Higienos normos HN 119:2002 I skyriaus 1, 2 punktais, 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 178/2002) 3 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, kad prekes jis laikė sandėlyje, vėliau ketindamas jas eksportuoti ir todėl jam paminėtos higienos normos nuostatos netaikytinos, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas nustatė, jog 2007 m. spalio 18 d. prekių atsakingo saugojimo akte ir 2007 m. spalio 18 d. prekių išėmimo akte nurodytoms prekėms byloje nėra pateikti privalomi jų įsigijimą ar gabenimą patvirtinantys juridinę galią turintys dokumentai. Byloje pateiktos sąskaitos – faktūros invoice Nr. 271014, invoice Nr. SE7167, invoice IR 208461 RG 207643 ir 2007 m. spalio 22 d. atsakovui pateikti dokumentai negali būti pripažinti paminėtuose prekių atsakingo saugojimo ir išėmimo aktuose nurodytų alkoholinių gėrimų privalomais juridinę galią turinčiais dokumentais, nes neįmanoma nustatyti faktiškai rastų ir minėtuose dokumentuose nurodytų alkoholinių gėrimų tapatumo: sąskaitose (invoice) ir kokybės pažymėjimuose nenurodytas siuntos identifikavimo rekvizitas – partijos numeris. Teismas, atsižvelgęs į Reikalavimų 1, 3, 6 punktus, padarė išvadą, kad išduodant atitiktį patvirtinančius dokumentus siuntos identifikavimo rekvizitai nurodomi būtent juose. Teisės aktai turi būti aiškinami sistemiškai, todėl neatsižvelgiant į tai, kokia alkoholinių gėrimų atitiktį patvirtinančių dokumentų forma pasirenkama, ji turi būti įforminama taip, kad minėtus dokumentus ir produktą galima būtų susieti. Todėl pareiškėjo argumentą, kad alkoholio produktų atitiktį patvirtinantys dokumentai reikalingi deklaruoti tik faktinius kokybės bei nekenksmingumo rodiklius ir nėra skirti nustatyti alkoholinių gėrimų tapatumą, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad Įstatymo III skirsnio nuostatos įtvirtina ne tik Lietuvos Respublikoje pagamintų ir importuotų alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų privalomumą, bet ir įvežamų alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų privalomumą. Todėl Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2004 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. B1-599 pagrįstai nustato ne tik importuotų ar Lietuvoje pagamintų, bet ir įvežamų alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų įforminimo reikalavimus. Pažymėjo, jog neturi pagrindo abejoti minėto įsakymo atitikimu Įstatymui, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio įsakymo nuostatų atitikimo Įstatymui išaiškinimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 34 straipsnio 11, 13 dalis, konstatavo, kad už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų, 17 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktų pažeidimą taikytinos atsakomybės priemonės yra atsakovo kompetencija, kurios jis neviršijo. Todėl pareiškėjo argumentą, jog nuobaudą jam paskyrė tam neįgaliota institucija, atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda už kelis pažeidimus, už kuriuos numatyta ta pati ekonominė sankcija – bauda nuo vieno tūkstančio iki penkiasdešimties tūkstančių litų (Įstatymo 34 str. 2 d.). Ekonominių sankcijų skyrimo tvarką numato Įstatymo 34 straipsnio 7 dalis, kurioje įtvirtinta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir nustatytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Tačiau Įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta, kokia tvarka skiriamos ekonominės sankcijos, kai padaryti keli pažeidimai. Padarė išvadą, kad atsakovas, paskyręs baudą, neviršijančią sankcijos ribų už kiekvieną iš pažeidimų, Įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsakovas, nustatydamas baudos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, o pareiškėjui pritaikyta ekonominė sankcija yra teisėta ir pagrįsta. Paskirta bauda atitinka pažeidimo metu galiojusios Įstatymo 34 straipsnio 2, 7 dalių redakcijos nustatytas taisykles.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nėra įrodymų, kad alkoholinių gėrimų išėmimo akte nurodyti alkoholiniai gėrimai buvo parduodami Lietuvos Respublikoje, nes nurodyti alkoholiniai gėrimai skirti tik eksportui į Rusijos Federaciją. Įstatymas ir jį papildantys poįstatyminiai teisės aktai numato skirtingus reikalavimus įvežtiems alkoholiniams gėrimams, kurie eksportuojami ir kurie parduodami Lietuvos Respublikos rinkoje.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 927 ir Higienos norma HN 119:2002, nes ginčo esmė yra ne alkoholinių gėrimų ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis, bet didmeninės prekybos sandėlyje laikomi alkoholiniai gėrimai (alus), skirti eksportui, ant kurių nebuvo užklijuotos ženklinimo etiketės lietuvių kalba – lipdukai.

3. Teigė, jog pateikė Reikalavimų 1, 3 punktų nuostatas atitinkančius dokumentus, patvirtinančius alkoholio produktų atitiktį.

4. Pabrėžė, jog alkoholio produktų atitiktį patvirtina ne tik atitikties deklaracija ar kokybės pažymėjimas, todėl atitikties deklaracijai keliami reikalavimai negali būti taikomi tyrimų protokolui ar sertifikatui, kuriuose pateikiami teisės aktuose privalomi faktiniai kokybės bei nekenksmingumo (saugos) rodikliai. Reikalavimai šiuo metu nebegalioja.

5. Atsakovas nustatė ir paskyrė baudą už pažeidimą, kuris nėra priskirtas jo kompetencijai Įstatymo 34 straipsnio 11 dalimi, todėl viršijo kompetenciją.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 13 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Nurodė, jog byloje iš esmės nėra ginčijamos tokios faktinės aplinkybės: 1) kad pagal pareiškėjo įstatus bei turimą 2006 m. sausio 19 d. licenciją pareiškėjas turi teisę verstis alkoholio produktų (alaus) didmenine prekyba; 2) 2007 m. spalio 18 d. atlikto pareiškėjo tikrinimo metu (patikrinimas vyko pareiškėjo didmeninės prekybos sandėlyje, adresu Arimų g. 35, Vilnius) tos pačios datos prekių išėmimo bei prekių atsakingo saugojimo aktuose nurodytas pareiškėjo įvežtas alus (alaus buteliai ir statinės) Higienos normos HN 119:2002 nustatyta tvarka nebuvo paženklintas; 3) kad pagal pareiškėjo atsakovui pateiktus šio alaus įvežimo dokumentus nėra galimybės identifikuoti šio alaus, t.y. nustatyti, kad minėtuose aktuose nurodytas (faktiškai rastas) alus ir pareiškėjo atsakovui pateiktuose įvežimo dokumentuose nurodytas alus yra tapatus. Remdamasis Įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, III skyriaus trečiuoju skirsniu, padarė išvadą, jog Įstatymo 17 straipsnio nuostatos taikytinos visiems į Lietuvą įvežtiems alkoholio produktams, tai yra bendra įvežtiems alkoholio produktams skirta taisyklė. Pažymėjo, kad nagrinėjamojoje situacijoje yra svarbu nustatyti, ar alkoholio produktų laikymas didmeninės prekybos sandėlyje turint tikslą juos eksportuoti gali būti laikytinas išimtimi iš minėtos bendros taisyklės. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė specialių teisės normų, kuriose būtų aiškiai aptarta ir kitokiu būdu, negu Įstatymo 17 straipsnyje nustatytu, reglamentuojama situacija su eksportui skirtu alkoholiniu gėrimu (alumi). Nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais - banderolėmis taisyklių 21 punkte (kuriame yra išvardinti atvejai, kai ženklinimas banderolėmis nereikalaujamas), nei šiame punkte nurodytame Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 17 straipsnyje (išvardinti atvejai, kai akcizais apmokestinamos prekės atleidžiamos nuo akcizų) nėra nurodytas šioje byloje aptariamas (pareiškėjo nurodytas) atvejis. Be to, pareiškėjo paaiškinimas apie ketinimą eksportuoti minėtą alų teisės taikymo požiūriu neturi privalomosios reikšmės (privalomų taikyti teisinių pasekmių), nes tokia situacija nėra specialiai sureglamentuota (kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjas nenurodė jo poziciją atitinkančių teisės aktų). Taip pat pabrėžė, kad nurodytas alus pareiškėjo buvo laikomas (sandėliuotas) specialioje skirtoje didmeninei prekybai Lietuvoje vietoje, todėl, nesant aukščiau nurodytam „išimtiniam“ teisiniam reglamentavimui, laikytina, kad šios prekės skirtos realizuoti Lietuvos rinkoje. Konstatavo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu šioje administracinėje byloje, todėl pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

V.

Pareiškėjas UAB „Kvadro Vilnius“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-58/2009 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktų pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kvadro Vilnius“ prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A143-58/2009 remiantis tuo, jog teismo nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, jog nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl nutarimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti pripažinti nurodytų alkoholinių gėrimų privalomais juridinę galią turinčiais dokumentais ir dėl to pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, taip pat atsižvelgė į tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog byloje pareiškėjas ginčijo tai, jog pagal pateiktus dokumentus negalima identifikuoti rastų alkoholinių gėrimų, ir padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikti jokie motyvai ir nenurodyti įrodymai, kurių pagrindu padaryta išvada, kad byloje nėra ginčo dėl minėtų aplinkybių, konstatuotina, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada galėjo turėti įtakos teismo procesinio sprendimo priėmimui, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143–58/2009 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A17-76/2007 yra pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme jokios nuostatos dėl bylos nagrinėjimo ribų po proceso atnaujinimo nėra, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atnaujintos bylos nagrinėjimas vis dėl to turėtų apsiriboti ribomis, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. Tokią išvadą pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kai kuriose bylose, todėl administracinė byla nagrinėtina proceso atnaujinimo ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 495 – 05). Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2008 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008 yra nurodęs, jog atnaujinus bylos procesą ir tęsiant jos nagrinėjimą Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka byla bus nagrinėjama pagal bendrąsias Civilinio proceso kodekso taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas dėl bylos nagrinėjimo ribų atnaujinus procesą darytina išvada, kad atnaujintos bylos procesas negalėtų peržengti tų ribų, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi. Procesas šioje administracinėje byloje buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto (teismo nutartis yra be motyvų) pagrindu, turint omenyje, jog nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti pripažinti nurodytų alkoholinių gėrimų privalomais juridinę galią turinčiais dokumentais ir dėl to pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, ir atsižvelgiant į tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog byloje pareiškėjas ginčijo tai, jog pagal pateiktus dokumentus negalima identifikuoti rastų alkoholinių gėrimų, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepateikti jokie motyvai ir nenurodyti įrodymai, kurių pagrindu padaryta išvada, kad byloje nėra ginčo dėl minėtų aplinkybių.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuriai pritarta ir 2009 m. sausio 13 d. nutartyje, kad byloje pateiktos sąskaitos – faktūros invoice Nr. 271014, invoice Nr. SE7167, invoice IR 208461 RG 207643 ir 2007 m. spalio 22 d. atsakovui pateikti dokumentai negali būti pripažinti paminėtuose prekių atsakingo saugojimo ir išėmimo aktuose nurodytų alkoholinių gėrimų privalomais juridinę galią turinčiais dokumentais, nes neįmanoma nustatyti faktiškai rastų ir minėtuose dokumentuose nurodytų alkoholinių gėrimų tapatumo: sąskaitose (invoice) ir kokybės pažymėjimuose nenurodytas siuntos identifikavimo rekvizitas – partijos numeris. LVAT 2009 m. sausio 13 d. nutartyje yra konstatavęs, kad byloje iš esmės nėra ginčijamos šios faktinės aplinkybės: 1) kad pagal pareiškėjo įstatus bei turimą 2006 m. sausio 19 d. licenciją pareiškėjas turi teisę verstis alkoholio produktų (alaus) didmenine prekyba; 2) 2007 m. spalio 18 d. atlikto pareiškėjo tikrinimo metu (patikrinimas vyko pareiškėjo didmeninės prekybos sandėlyje, adresu Arimų g. 35, Vilnius) tos pačios datos prekių išėmimo bei prekių atsakingo saugojimo aktuose nurodytas pareiškėjo įvežtas alus (alaus buteliai ir statinės) Higienos normos HN 119:2002 nustatyta tvarka nebuvo paženklintas; 3) kad pagal pareiškėjo atsakovui pateiktus šio alaus įvežimo dokumentus nėra galimybės identifikuoti šio alaus, t. y. nustatyti, kad minėtuose aktuose nurodytas (faktiškai rastas) alus ir pareiškėjo atsakovui pateiktuose įvežimo dokumentuose nurodytas alus yra tapatus. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečioji konstatuota aplinkybė yra tampriai susijusi su antrąja aplinkybe, kad 2007 m. spalio 18 d. atlikto pareiškėjo tikrinimo metu tos pačios datos prekių išėmimo bei prekių atsakingo saugojimo aktuose nurodytas pareiškėjo įvežtas alus (alaus buteliai ir statinės) Higienos normos HN 119:2002 nustatyta tvarka nebuvo paženklintas. Apeliantas šios aplinkybės nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neginčija. Apeliaciniame skunde pateikta argumentacija, kurią galima būtų įvardinti kaip netiesioginį nesutikimą su trečiąja apeliacinio teismo konstatuota kaip neginčijama aplinkybe (iš pareiškėjo atsakovui pateiktų šio alaus įvežimo dokumentų nėra galimybės identifikuoti šio alaus, t. y. nustatyti, kad minėtuose aktuose nurodytas (faktiškai rastas) alus ir pareiškėjo atsakovui pateiktuose įvežimo dokumentuose nurodytas alus yra tapatus), faktiškai yra siejama tik su teiginiu, kad teisės aktai nereikalauja konkretaus alaus ženklinti. Skunde pareiškėjas taip pat yra nurodęs, kad jis tarnybai yra pateikęs alaus tyrimo protokolą, kokybės (sveikatos) sertifikatus, kuriuose nurodyti privalomi faktiniai kokybės bei nekenksmingumo (saugos) rodikliai, tačiau pripažino, kad jie nėra skirti kaip priemonė tarnybai nustatyti alkoholinių gėrimų tapatumą, taip pat skunde pareiškėjas tvirtina, kad alkoholinių gėrimų atitiktį patvirtinantys dokumentai neturi būti įforminti taip, kad juos būtų galima susieti su minimu produktu. Vadinasi, ginčas iš tiesų yra ne dėl to, kad pagal pateiktus dokumentus negalima identifikuoti rastų alkoholinių gėrimų, bet dėl to, kad alkoholinių gėrimų atitiktį patvirtinantys dokumentai neturi būti įforminti taip, kad juos būtų galima susieti su minimu produktu.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 13 d. nutartyje yra pateikęs pagrįstą argumentaciją dėl reikalavimo ženklinti konkretų alų privalomumo. Šioje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 13 straipsnio (Alkoholio produktų įvežimo ir importo tvarka) 4 dalis nustato, kad įvežti alkoholio produktus leidžiama juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms; įvežę alkoholio produktus, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės privalo laikytis šio įstatymo III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatytų realizavimo, laikymo, gabenimo reikalavimų. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnis patenka į šio įstatymo III skyriaus trečią skirsnį. Vadinasi, šio straipsnio` nuostatos taikytinos visiems į Lietuvą įvežtiems alkoholio produktams. Tai yra bendra įvežtiems alkoholio produktams skirta taisyklė. Išimtys iš jos gali būti nustatytos specialiais teisės aktų numatytais atvejais, t. y. tokioms išimtims turi būti taikomos specialios teisės normos. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais - banderolėmis taisyklių 21 punktą (išvardinti atvejai, kai ženklinimas banderolėmis nereikalaujamas) ir Akcizų įstatymo 17 straipsnį (išvardinti atvejai, kai akcizais apmokestinamos prekės atleidžiamos nuo akcizų), alkoholio produktų laikymas didmeninės prekybos sandėlyje turint tikslą juos eksportuoti negali būti laikytinas išimtimi iš minėtos bendros taisyklės. Pareiškėjo paaiškinimas apie ketinimą eksportuoti minėtą alų teisės taikymo požiūriu neturi privalomosios reikšmės (privalomų taikyti teisinių pasekmių), nes tokia situacija nėra specialiai sureglamentuota (kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjas nenurodė jo poziciją atitinkančių teisės aktų), be to, nurodytas alus pareiškėjo buvo laikomas (sandėliuotas) specialioje skirtoje didmeninei prekybai Lietuvoje vietoje, todėl, nesant aukščiau nurodytam „išimtiniam“ teisiniam reglamentavimui, laikytina, kad šios prekės skirtos realizuoti Lietuvos rinkoje.

Dėl nurodytų argumentų kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartyje pateiktu materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu šioje administracinėje byloje, laikosi nuostatos, kad ši nutartis yra motyvuota.

Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo prašymą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė