Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 str. 1 d. - laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu trylikai metų;

- pagal BK 253 str. 2 d. - laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir G. K. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. K. pagal BK 24 str. 5 d., 253 str. 2 d. išteisintas, jam nepadarius šios veikos.

Iš G. K. priteista Valstybinei ligonių kasai 2 816 Lt, G. Š. 10 000 Lt bei J. A. 107 294 Lt žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. Z. , tačiau apeliacinis skundas jo atžvilgiu nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Jis, 2002 m. rugpjūčio 31 d. apie 24 val., veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, Saločių miestelyje, Pasvalio rajone, prie alaus baro „Pas tą Vitą“, esančio Vytauto aikštėje, nukreipdamas nenustatyto modelio lygiavamzdį šaunamąjį ginklą į nukentėjusįjį G. Š. ir taip jam grasindamas, tuo pat metu kitam bendrininkui iš lygiavamzdžio šautuvo iššaunant nukentėjusiajam G. Š. į dešinę koją, sunkiai sutrikdė G. Š. sveikatą - padarė atvirą skeveldrinį dešinio blauzdikaulio šautinį lūžį;

Jis, 2004 m. lapkričio 6 d. apie 19 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Saločių miestelyje, Pasvalio r., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, iššaudamas ne mažiau kaip keturis šūvius į nukentėjusįjį R. A. , padarė jam šautinį kiauryminį sužalojimą dešinio žasto srityje ir krūtinės sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, šautinį pilvo ir nugaros minkštųjų audinių sužalojimą, dėl ko įvyko ūmus vidinis nukraujavimas į krūtinės ertmę sukėlęs nukentėjusiojo R. A. mirtį bei odos nubrozdinimą kairiame petyje, kairiame žaste, taip tyčia nužudė R. A. ;

Jis nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš nenustatytų šaltinių, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo šaunamuosius ginklus: 1) pramoninės gamybos 5,45 mm „KALAŠNIKOV“ konstrukcijos automatą AK - 74, kurio numeris panaikintas, 2) pramoninės gamybos 16 - o kalibro lygiavamzdį „3K“ modelio medžioklinį šautuvą, kurio numeris panaikintas, 3) savadarbiu būdu pagamintą dvivamzdį lygiavamzdį šautuvą perdirbant pramoninės gamybos 16 - o kalibro lygiavamzdį dvivamzdį „BM“ modelio medžioklinį šautuvą Nr. 178583, 4) savadarbiu būdu pagamintą perdirbant Vokietijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą ME 9 mod. Para Nr. 2356, 5) savadarbį 5,6 kalibro šaunamojo ginklo vamzdžio pusgaminį, kuris yra pagrindinė šaunamojo ginklo dalis, 6) Rusijos pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro šautuvo „TOZ“ - 8m uoksą su užraktu, kuris yra pagrindinė šaunamojo ginklo dalis, 7) savadarbį 5,6 mm kalibro šaunamojo ginklo vamzdį, kuris yra pagrindinė šaunamojo ginklo dalis, 8) savadarbiu būdu perdirbtą buvusios TSRS pramoninės gamybos dvivamzdį lygiavamzdį 12 - o kalibro medžioklinį šautuvą „IŽ - 27M“ Nr. 9111277; didelį kiekį šaudmenų: 1) 119 vnt. Rusijos pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro 1974 m. pavyzdžio 5,45 mm X 39 mm šovinius, 2) 6 vnt. pramoninės gamybos 12 - o kalibro medžioklinių šovinių, 3) 54 vnt. pramoninės gamybos 35 - o kalibro (9 mm) šovinius su pasklindančiu šratų užtaisu, 4) pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro imitacinį šovinį, 5) 4 vnt. pramoninės gamybos 16 – o kalibro medžioklinių šovinių; 6) 66 vnt. pramoninės gamybos, 9 mm kalibro „MAKAROV“ (9x18 mm) šovinių; 7) 2 vnt. pramoninės gamybos, 7,62 mm kalibro (7,62x53mm) šovinių; 8) 3 vnt. pramoninės gamybos „30-06 SPRINGFIELD“ kalibro medžioklinių šovinių; 9) 8 vnt. pramoninės gamybos 9 mm „LUGER“ (9x19 mm) šovinių; 10) 1 pramoninės gamybos „308 - WINCHESTER“ kalibro (7,62x51 NATO) šovinį; 11) 1 pramoninės gamybos 5,56 kalibro (5,56x45 NATO) garsinį šovinį; 12) 1880 vnt. pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro, ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių; didelį kiekį sprogmenų: 1194 gramų normalaus galingumo sprogstamosios medžiagos – trotilo, kuriuos laikė žemėje įrengtoje slėptuvėje, esančioje eglyne, Kubiliūnų k., Pasvalio r. ir sandėliuke žemėje įrengtoje slėptuvėje esančioje (duomenys neskelbtini), Saločių miestelyje, Pasvalio rajone, iki 2005 m. sausio 02 d., tyrimo metu nenustatytos valandos, kol D. Z. neteisėtai laikomus šaunamuosius ginklus, šaudmenis ir sprogmenis paėmė ir pargabeno į savo motinos A. Z. namus, esančius (duomenys neskelbtini), Saločiai, Pasvalio r., o iš sandėliuko žemėje įrengtos slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Saločių miestelyje, Pasvalio r., 2005 m. sausio 11 d. 20 val. 30 min., policijos pareigūnai ginklus ir šaudmenis paėmė; be to, tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto šaltinio, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo 2 perdirbtus pramoninės gamybos šaunamuosius ginklus - „Valtro“ A.P. 92 ARMY Nr. D04795 ir Nr. D04797, 10 vienetų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „MAKAROV“ šovinių, kuriuos 2004 m. lapkričio 6 d. automobiliu MAZDA 626, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno į Kirdonių k., Biržų r., kur neteisėtai laikė iki 2004 m. lapkričio 8 d., kuomet paėmęs šiuos ginklus iš slėptuvės, juos neteisėtai gabeno iš Kirdonių k., Biržų r. iki tilto per Svalios upę, esančio kelyje Pasvalys - Panevėžys, Kartaniškio k., Pasvalio r., kur šiuos ginklus įmetė į upę.

Nuteistasis G. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, kadangi jis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl padarytų procesinių pažeidimų, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių aplinkybių. G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis pagrįstas melagingais, neobjektyviais, šališkais įrodymais, kurių nemaža dalis neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantas mano, kad teismas buvo šališkas ir kryptingai ieškojo tik kaltinančių duomenų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygybės prieš įstatymą principą.

Apeliantas nurodo, kad nuo pat jo sulaikymo momento buvo šiukščiai pažeistos jo, kaip įtariamojo, teisės, numatytos BPK 21 str. apklausų metu turėti gynėją, prieš jį buvo naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas, dėl ko jis neatlaikęs psichologinio spaudimo buvo privestas prie bandymo nusižudyti, todėl buvo paguldytas į Pasvalio rajono ligoninę, tačiau jau kitą dieną buvo išvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių, kuriame jį aplankę pareigūnai reikalavo nerašyti skundo dėl jų veiksmų. Tačiau jis parašė skundą, o atlikus tarnybinį patikrinimą, jam buvo atsakyta tik po pusės metų, tačiau jame neteisingai nurodyta, kad gynėjas dalyvavo visose apklausose. Ikiteisminio tyrimo metu jį apklausė daugiau nei du kartus, į jas gynėjas nebuvo kviečiamas, o prieš jį naudojamas smurtas. Neteisėtos apklausos buvo vykdomos Pasvalyje, Pakruojyje, Radviliškyje, Panevėžyje, Šiaulių tardymo izoliatoriuje bei Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau Panevėžio prokuratūra, taip pat teismas atsisakė patikrinti duomenis dėl neteisėtų apklausų. Apeliantas nurodo, jog pats bandęs gauti patvirtinimą apie apklausą Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Jam buvo atsakyta, jog tokia informacija yra, bet ji gali būti suteikta tik teismui ar pareigūnams. Teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra nė vieno jo rašyto skundo, nes tiek prokuratūra, tiek teismas atmetė prašymą juos prijungti prie bylos medžiagos, todėl mano, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą bei nešališką teismą. Nurodo, jog prokuratūra neteisingai konstatavo, jog apelianto sveikata nebuvo sutrikusi po pareigūnų spaudimo. Apelianto nuomone, apie pablogėjusią jo sveikatą patvirtina Panevėžio psichiatrų ekspertų komisijos jam skubos tvarka skirtas gydymas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kur jis gydėsi 5 mėnesius, taip pat gydėsi Lukiškių laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Šiuo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje gydymas tęsiamas. Kai jis gydėsi Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, pareigūnai darė slaptus telefoninius įrašus. Tačiau byloje pateikti tik tie, kuriuos, iškreipiant jų esmę, būtų galima pridėti prie bylos, ignoruojant tuos, kurie teisintų apeliantą.

Apklausiant liudytojus G. Š. ir N. T. teismas padarė pietų pertrauką ir taip specialiai sudarė galimybę jiems susitarti ir suderinti savo parodymus. Todėl buvo pažeistos BPK nuostatos dėl liudytojų apklausos tvarkos bei BPK 264 str. nuostatos.

Teigia, jog Panevėžio apygardos teismui buvo nurodęs, kad prokuratūra nuslėpė kriminalistinių tyrimų ekspertizės aktą, kuris yra naudingas gynybai ir tikriausiai nenaudingas kaltinimui. Tai, kad ekspertizė dėl dirvožemio buvo atliekama, įrodo byloje esantis dokumentas (t. 2, b. l. 176), tačiau atsakymo byloje nėra. Teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti, kodėl byloje nėra minėto ekspertizės akto. Dėl šių aplinkybių apeliantas pareiškė teisėjų kolegijai nušalinimą, tačiau prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nors jame nurodyti faktai buvo teisingi ir atitiko BPK 58 str. nuostatas. Mano, kad teisėjų kolegija buvo netinkamai susipažinusi su bylos medžiaga ir nepakankamai kompetentingai, kruopščiai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą. Nuosprendyje nurodyti faktiniai duomenys neatitinka duomenų, nustatytų ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu. Apeliantas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė susipažinti su teismo posėdžio protokolu, nors prašymas tai padaryti buvo pridėtas prie bylos. Tačiau po nuosprendžio paskelbimo jau kitą dieną jis buvo išvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Apeliantas nurodo, kad pagal BK 25 str. 2 d., 135 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai, nes byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų. Nurodo, jog šio nusikaltimo padarymu prokuroras jį apkaltino, siekdamas kuo didesnio proceso reikšmingumo, o nukentėjusysis - siekdamas finansinės naudos. Teigia, jog nukentėjusiojo G. Š. visai nepažįsta, nei karto su juo nekalbėjo, neturėjo jokių konfliktų. Tai pripažįsta ir nukentėjusysis G. Š. . Apeliantas Saločių miestelyje nebegyvena jau 7 metai, iki įvykio gyveno ir dirbo Vilniuje, tėvų aplankyti grįždavo retai, todėl abejoja tuo, kad galima atpažinti nepažįstamą žmogų iš judesių, eisenos, manierų. Nukentėjusysis teismo posėdyje taip pat nurodė, kad apeliantą matydavęs retai - gal porą kartų per pusę metų. Teigia, kad atpažinti žmogų iš tokių nurodytų savybių teoriškai galbūt ir būtų galima, jeigu tik žmogus būtų dažnai matomas. Baudžiamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad įvykio dieną pats nukentėjusysis apelianto neatpažino ir tik kitą dieną po įvykio padarė tokią prielaidą, jog ten buvo nuteistasis. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis G. Š. policijai gerai žinomas dėl įvairių nusikaltimų, dėl to jis ir galėjo būti sužalotas. Teigia, kad 2002-08- 31 buvo namuose, todėl su A. P. ir L. P. susitikęs nebuvo. Pažymi, kad nukentėjusiojo G. Š. parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja jo paties pirminiams ir liudytojo N. T. parodymams. G. Š. 2002-09-01 apklausoje nurodė neteisingą sužalojimo vietą, neva prie Mūšos upės tilto, teigė, kad jį sužalojusio asmens nematė, nežino, kas ir kokiu ginklu jam sužeidė koją, buvo vienas, išgėręs alaus. 2002-09-30 pakartotinėje apklausoje G. Š. jau nurodo, kad buvo sužalotas prie alaus baro ir buvo kartui su N. T. , apibūdino jį užpuolusių asmenų aprangą - juodai apsivilkę, ant galvų užsidėję kažkokias kaukes, tvirtino, jog nematė kur nubėgo jį sužeidę asmenys, kad jų nepažino ir atsisakė rašyti pareiškimą. 2002-11-06 apklausoje apibūdino užpuolusių asmenų aprangą (ant galvų užsidėję kaukes, apsirengę juodos spalvos rūbais) ir tvirtino, kad jų neatpažino. G. Š. duoti parodymai 2004-11-08 iš esmės prieštarauja anksčiau duotiems parodymams. Šioje apklausoje G. Š. tvirtino, kad buvo blaivus, pamatė nuo upės pusės ateinančius asmenis, nors teisme sakė, jog pamatė iš už kampo. Be to nukentėjusysis jau kitaip apibūdino užpuolikų aprangą - neva apsirengę dengiamos spalvos komufliažiniais drabužiais, su tamsios spalvos megztomis kaukėmis, tvirtino, jog gatvė buvo apšviesta, todėl juos atpažino iš eisenos, sudėjimo. Apeliantas pažymi, kad G. Š. prieštarauja savo parodymams, teigdamas, kad abejojo dėl G. K. , nes geriau įsidėmėjo A. P. . Tai, kad jis (G. K. ) buvo nusikaltimo vietoje nukentėjusysis mano ne dėl to, jog jį ten atpažino, o dėl to, kad kitą dieną apgalvojo visas aplinkybes ir nusprendė, jog įvykio vietoje buvo ir G. K. . Šioje apklausoje G. Š. taip pat nurodė, kad jį užpuolę asmenys turėjo „Vinčester“ markės su atitraukiama pompa šautuvą, kur nuėjo užpuolikai nepastebėjo, po to apie tai kalbėjosi su L. P. , nors pastarasis tai paneigė. G. Š. apklaustas 2005-02-12 nurodė, kad A. P. ir G. K. atpažino iš eisenos, judesių, sudėjimo. G. Š. nurodė, kad šautuvai buvo labai panašūs į „Vinčester“ markės vienvamzdį ginklą, su atitraukiama pompa vamzdžio gale. Nurodė, kad abu užpuolikai priėję pakėlė šautuvus ir nukreipė į jį, nors liudytojas N. T. nurodė, kad tik vienas iš jų pakėlė ginklą.

G. K. nurodo, kad prokuroras R. Vilimavičius, siekdamas, kad G. Š. parodymai atitiktų bylos aplinkybes, nurodė Pasvalio rajono policijos pareigūnams rastus ginklus pateikti G. Š. atpažinti. Tačiau policijos pareigūnai atsisakė tai padaryti motyvuodami tuo, jog apklausiant G. Š. kaip liudytoją, šis nurodęs, jog ginklai buvo panašūs į „Vinčester“ markės ginklus. Tuo tarpu iš A. P. ūkinio pastato paimtas ginklas buvo medžioklinis su nupjautu vamzdžiu, tačiau ne pompinis ir ne vienvamzdis. Apeliantas mano, kad kaip tik po šių prokuroro veiksmų G. Š. 2005-02-12 d. apklausoje pakeitė savo parodymus ir parodė, jog negali kategoriškai tvirtinti, kad A. P. šovė į jį iš pompinio, panašaus į „Vinčester“ markės ginklo, nes buvo tamsu, nors ankstesniuose parodymuose teigė, kad įvykio vietoje buvo šviesu. Teisme G. Š. patvirtino, kad nuteistojo nepažįsta, jį pažinojo tik iš matymo, yra matęs porą kartų per pusmetį. G. Š. teisme tvirtino, kad įvykio metu matė ir suprato, kad į jį buvo nukreiptas „Vinčester“ markės ginklas. Po to, kai prokuroras į teismo posėdį pristatė visus pas D. Z. rastus ginklus, G. Š. pakeitė parodymus. Teigia, kad prokuroras R. Vilimavičius teisme uždavė G. Š. menamą klausimą, o tai reiškia, kad liudytojas buvo kryptingai veikiamas duoti prokurorui naudingus parodymus. Pabrėžia, kad pakartotinai apklausiant nukentėjusįjį teisme jau po jo paskutiniame žodyje išdėstytų abejonių, patvirtino, kad įvykio vietoje apelianto neatpažino ir tik kitą dieną, gerai apgalvojęs ir įvertinęs tą aplinkybę, kad nuteistasis buvo A. P. draugas, pamanė, kad antrasis užpuolikas galėjo būti jis (G. K. ). Tai iš esmės paneigia G. Š. teiginį, kad dar įvykio vietoje matytas asmuo galėjo būti atpažintas pagal eiseną, judesius.

Apeliantas nurodo, jog 2005-11-22 d. parodymuose N. T. teigė, kad abu užpuolikai buvo apsirengę juodais drabužiais, jų neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų. Vėliau apklaustas papildomai N. T. nurodė, kad jaunuoliai iš eisenos, kūno sudėjimo buvo panašūs į A. P. ir G. K. . Kadangi užpuolikai buvo su kaukėmis, to tvirtinti negali. Taip pat nurodė, kad šovė aukštesnis, o kitas taip pat rankoje turėjo ginklą. Teisme liudytojas N. T. patvirtino, kad užpuolikai buvo apsirengę juodai, kad tik vienas pakėlė šautuvą ir šovė, o kitas stovėjo, negalėjo pasakyti, kas buvo užpuolikai, nes jie buvo su kaukėmis. Apelianto nuomone, tiek N. T. , tiek G. Š. parodymai nesutampa su specialisto išvadoje nurodytais duomenimis dėl šūvio atstumo. Specialisto išvadoje nurodyta, kad G. Š. kelnių pažeidimas padarytas šaunant iš 60 cm. atstumo, o liudytojai nurodo, jog šauta buvo iš 2 - 4 m. atstumo. Be to, specialisto išvadoje nėra nurodyta, kad G. Š. buvo sužalotas iš A. P. tėvų ūkinio pastato išimtu ginklu, taip pat ant A. P. kelnių nebuvo rasta parako dalelių. Todėl, anot apelianto, nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes pastarojo apibūdintas ginklas neatitinka specialisto išvadoje nurodyto ginklo.Nuteistasis abejoja liudytojo M. Š. parodymais, kadangi šis teisme nurodė, jog atpažino jį sumušusius asmenis su kaukėmis iš balsų, nors ankstesniuose parodymuose šito nebuvo nurodęs. Šie M. Š. parodymai neatitinka liudytojų V. P. bei L. P. parodymams.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis surašytas klaidingai ir klastojant parodymus. Jame dėstomi duomenys prieštarauja liudytojų parodymams, specialistų išvadoms ir kitiems byloje esantiems duomenims. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto parodymus, jog jis G. Š. nepažįsta, niekada nėra su juo bendravęs ar konfliktavęs. Tai nurodė ir G. Š. , kuris teigė, kad nuteistąjį pažinojo tik išmatymo. Atmesdamas apelianto parodymus teismas nurodė, kad G. Š. ir G. K. ilgą laiką gyveno toje pačioje nedidelėje Saločių gyvenvietėje ir vienas kita pažinojo, tačiau neįvertino tai, kad Saločiai yra ne gyvenvietė, o miestelis, turintis 6 tūkstančius gyventojų. Teigia, kad teismas nuosprendyje nurodydamas, jog A. P. ir G. K. sumušė M. Š. dėl jo draugystės su A. P. žmona V. P. , pažeidė konstitucijos 31 str. įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą ir apelianto teises. Nors M. Š. parodė, kad jis galėjo būti sumuštas gindamas V. P. , tačiau teismas nuosprendyje nurodo, kad jis buvo sumuštas dėl draugystės su V. P. . Apeliantas teigia, kad jis M. Š. nėra sumušęs ir šis faktas nėra užfiksuotas, todėl jis neturėjo motyvo užpulti ir sužaloti G. Š.

Mano, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog G. Š. sužalojo būtent G. K. su A. P. , patvirtina M. Š., G. Š. , Ms. Š. bei M. A. parodymų visuma. Nukentėjusysis teisme nurodė, kad užpuolimo dieną apelianto neatpažino, o tik kitą dieną, gulėdamas ligoninėje, įvertinęs tai, kad jis (nuteistasis) buvo A. P. draugas, padarė tokią išvadą. Tai paliudijo ir Ms. Š., kuri parodė, kad sūnus jai tik kitą dieną pasakė, jog jį sužalojo A. P. ir G. K. . M. A. parodymai yra nepatikimi, melagingi ir prieštarauja nukentėjusiojo duotiems parodymams teisme. M. Š. parodymai taip pat nepatikimi, nes melagingi ir neatitinkantys byloje esančių duomenų. Teismas, nešališkai vertindamas šių liudytojų parodymus, jų seką, nuoseklumą, prieštaravimus, specialisto išvadas, negalėjo jų susieti į objektyvių parodymų visumą.

Nurodo, kad teismo nuosprendyje liudytojo N. T. parodymai užrašyti netiksliai ir nepilnai. Teisme liudytojas N. T. parodė, jog užpuolusieji asmenys buvo apsirengę juodais bliuzonais su kapišonais ir kad ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus. Tuo tarpu G. Š. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių teigė analogiškai, o praėjus dviems metams pakeitė savo parodymus ir tvirtino, kad užpuolikai buvo su dengiamos spalvos (kareiviškais) drabužiais. Be to, nuosprendyje nėra nurodyta, kad liudytojas N. T. negali tvirtai pasakyti, kas buvo minėti asmenys. Nuteistasis teigia, kad N. T. parodymai nuosprendyje neatitinka parodymų užrašytų teismo posėdžio protokole, nes jame nėra nurodyta, kad užpuolikai abu pakėlė šautuvus ir N. T. atpažino A. P. ir G. K. . Mano, kad šių parodymų klastojimas pažeidžia jo teises ir trukdo gintis nuo kaltinimo.

G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal BK 129 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, nes byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Apelianto nuomone, teismas rėmėsi tik melagingais liudininkų parodymais, šališkai vertino šiuos parodymus, todėl pažeidė jo teisę į gynybą. Teigia, kad nužudytojo R. A. nepažinojo, jį žinojo tik iš matymo. Iš kalbų girdėjo, kad jis neseniai buvo grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kur atliko bausmę už išžaginimą bei plėšimus, su juo niekada nekalbėjo, neturėjo jokių konfliktų. Tai patvirtino nužudytojo žmona J. A. , jo pusbrolis G. Š. . Baudžiamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad nužudytasis turėjo daug priešų, kurie galėjo jam pakenkti. Tai matyti iš G. Ž. , P. K. , A. K. , K. B. , G. Š. , J. A. , J. A. parodymų. Byloje yra duomenų apie konfliktą prie baro „Pakelės namai“, jog buvo išdaužyti R. A. priklausančio automobilio stiklai bei padegtas garažas su automobiliu. Jam žinoma, kad iki R. A. nužudymo pastarasis šovė į kitą asmenį, bet nepataikė. Teigia, jog jo (apelianto) parodymai iš esmės sutampa su S. B. ir N. T. parodymais, kurie patvirtina, kad jis turėjo tikslą atsivežti į Vilnių du ginklus. Nei vienas iš minėtų liudytojų nepatvirtino, kad jis nužudė R. A. , todėl jo parodymų negali paneigti jokie kiti duomenys.

Apeliantas nurodo, kad 2004 m lapkričio 4-5 d. skambino S. B. ir prašė pavežti iki Saločių, šis galėjo tik savaitgalį, todėl atvažiavo pas G. K. 2004 m. lapkričio 6 d. apie 12 val. Vėliau S. B. pastebėjo, jog pamiršo vairuotojo pažymėjimą ir grįžo į Vievį, todėl jie išvyko apie 15 val. Apeliantas iš namų pasiėmė polietileninį maišelį. Jame buvo įdėtas medžiaginis krepšys, kuriame vežiodavosi statybinius įrankius. Krepšys buvo įdėtas į polietileninį maišelį, kad neišteptų mašinos užvalkalų. Saločių miestelyje jis paprašė S. B. sustoti sodyboje, pasiėmė celofaninį maišelį, išsiėmė krepšį ir nuėjo į pušynėlį, kur A. P. laikė ginklus. Jis ginklus rado negreitai, nes neturėjo kuo pasišviesti, pasiėmė du pistoletus ir žiūronus. Grįžtant pamatė kelių policijos patrulį, todėl į Vilnių grįžo kitu keliu. Ties Kirdonių kaimu jis pagalvojo, kad naktį vežti ginklus neverta, todėl liepė S. B. sustoti, o ginklus paslėpė krūmuose prie kelio. Jie grįžo į Vilnių apie 22 val. Teigia, kad iki įvykio vietos buvo apie 1 000 m. atstumas, todėl jis nusikaltimo padaryti negalėjo. Jis 2004-11-08 d. rytą paprašė N. T. pavežti darbo reikalais iki Biržų. Jiems važiuojant, ties Kirdonių kaimu jis paprašė N. T. pavežti iki tos vietos, kur buvo palikęs krepšį. Važiuojant atgal ties Pasvaliu N. T. vairuojamą automobilį sustabdė kelių policijos pareigūnai, kurie patikrino dokumentus ir leido važiuoti toliau. Kiek pavažiavus apeliantas išmetė krepšį, o N. T. paaiškino, kad išmetė šiukšles. Mano, kad šių jo parodymų negali paneigti jokie byloje esantys duomenys. Apelianto nuomone, specialistų išvados patvirtina, kad jis nėra susijęs su R. A. nužudymu. Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada nustatyta, kad įvykio vietoje rastos ir paimtos trys tūtelės ir kulka, bei skrodimo metu iš nužudytojo kūno išimtos 3 kulkos buvo iššautos ne iš tirti pateiktų pistoletų, o iš kito ginklo. Chemine-balistine ekspertize nustatyta, kad į R. A. buvo šaudyta ne iš tirti pateiktų pistoletų, kad šaudymo metu pėdsakus formuojančios ginklo dalys nesideformuoja, ginklo pėdsakai ant iššautų tūtelių ir kulkų išlieka pastovūs ir tinkami identifikavimui. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino savo išvadas ir nurodė, kad visiškai nesutampa trasų (krypčių) nukrypimas ant kulkų. Teismo teiginys, kad ginklas galėjo būti perdarytas yra nepagrįstas, nes norint perdaryti trasų nukrypimą vamzdyje, reikėtų iš naujo pagaminti naują ginklo vamzdį, o tam reikia aukštos kategorijos tekintojo-frezuotojo įgūdžių bei įrengimų.

Kriminalistinių tyrimų centro išvada paneigė šūvio pėdsakų buvimą ant jo drabužių bei rankų. Specialistas nurodė, kad negali kategoriškai teigti, jog rastos dalelės yra šūvio pėdsakai, nes tokia šūvio pėdsakų sudėtis nėra unikali, tokių dalelių kilmės šaltinis gali būti tiek šovinių kapsulės medžiagos, tiek kitos buityje naudojamos medžiagos. Teismo posėdyje specialistas J. Mincevičius patvirtino, kad rastos dalelės nėra būdingos šūvio pėdsakams, nes jų sudėtyje yra vario ir geležies (tūtelių metalo elementai, būdingi dalelėms, iškritusioms iš iššautų tūtelių) ir šie pėdsakai daugiau būdingi dalelėms, kurios galėjo persinešti ant apelianto rankų nuo tų ginklų, kuriuos jis tą dieną vežė. Šie duomenys nėra nurodyti nuosprendyje, todėl apeliantas mano, kad nuosprendis yra nenuoseklus ir šališkas. Pačių dalelių sutapimas gali būti tik prielaida, kad tiek nusikaltimo vietoje, tiek iš apelianto vežtų ginklų buvo šaudyta naudojant „Makarov“ firmos šaudmenis. Ekspertai nurodė, kad tokie šaudmenys buvo gabenami iš Lenkijos ir jų įvežta apie 10 % visų šaudmenų. Apeliantas mano, kad toks kiekis Lietuvos mastais yra didelis, todėl šaudmenų negalima vienašališkai vertinti retais.

Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodoma, kad ant apelianto drabužių, su kuriais buvo sulaikytas, bei dviejų porų batų, taip pat ir tų, su kuriais 2004-11-06 d. vyko į Saločius, nėra rasta dirvožemio, identiško savo sudėtimi paimtiems iš įvykio vietos dirvožemio pavyzdžiams. Apeliantas pažymi, jog tai įrodo, kad jis nebuvo įvykio vietoje, kur buvo nužudytas R. A. . Teigia, kad teisėjų kolegija bandė suklastoti šią išvadą, teisėjui pareiškus, kad yra dokumentas, patvirtinantis, kad rastas dirvožemis identiškas su įvykio vietoje esančiu. Dėl šių priežasčių, jis prašė iškvieti į teismą ekspertą, atlikusį minėtą ekspertizę, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Apeliantas nurodo, kad protestuodamas prieš tokį šališką teisėjų elgesį buvo priverstas atsisakyti duoti tolimesnius parodymus. Mano, kad teismas atmesdamas jo prašymą, suvaržė jo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo, pažeidė lygybės prieš įstatymą ir nekaltumo prezumpcijos principus, teismo nešališkumo ir bei BPK 10 str. nuostatas. Remiantis tokiu neteisingu specialisto išvados vertinimu buvo atliekama klaidinanti liudytojo N. T. apklausa, į posėdį kviečiamas policijos pareigūnas. Vėliau minėtas ekspertas vis tik buvo iškviestas į teismo posėdį ir patvirtino, kad nebuvo rasta dirvožemio, identiško su esančiu įvykio vietoje. Šioje specialisto išvadoje buvo nurodyta tik grupinė dirvožemio priklausomybė, todėl dirvožemis jokiu būdu negali būti vadinamas identišku. Pažymi, kad ekspertas nurodė, jog pagal grupinę dirvožemio priklausomybę negalima nurodyti tikslios vietovės. Apelianto manymu, dirvožemis galėjo būti iš vietovės, kur jis dirbo.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra vienos specialisto išvados dėl dirvožemio, nors buvo pavesta atlikti dirvožemio tyrimą (t. 2, b. l. 176). Todėl mano, kad buvo pažeista jo teisės į gynybą, nes specialisto išvados gali būti jį teisinančios. Ant jo darbinių pirštinių, paimtų iš N. T. automobilio, rastas DNR nieko neįrodo, kadangi pirštinės iš tikrųjų priklauso jam, su jomis jis važiavo į darbą.

Nurodo, kad liudytojo V. A. parodymai nuosprendyje nurodyti nepilnai ir negali būti vertinami kaip patikimi. Nurodo, kad šis liudytojas, apklaustas kitą dieną po R. A. nužudymo, parodė, jog visą dieną buvo su R. A. ir nieko įtartino nepastebėjo. Tačiau po keturių dienų V. A. savo duotus parodymus pakeitė ir paaiškino, kad nužudymo dieną matė laiptais žemyn lipantį žmogų, panašų į G. K. . Pažymi, kad V. A. buvo nužudytojo draugas ir parodymus pakeitė po to, kai apeliantas jau buvo sulaikytas kaip galimas įtariamasis ir tai pastarasis žinojo. Liudytojas V. A. po dviejų mėnesių apibūdino jo matyto vyriškio aprangą, neva su tamsia neilga, iki juosmens striuke, tikriausiai juoda, juodomis tikriausiai džinsinėmis kelnėmis, užsidėjęs juodą megztą kepurę. G. K. pažymi, kad jis buvo apsirengęs su ilga striuke iki kelių, o kelnės buvo su kišenėmis iš šonų. Apeliantas mano, kad būtina jo drabužius pateikti V. A. atpažinti. Apeliantas teigia, kad V. A. nurodytas laikas 18.20 val., kai jis matė į nuteistąjį panašų žmogų, nesutampa su liudytojo G. R. , S. R. parodymais. Šie liudininkai nurodė, kad minėtu laiku R. A. buvo užėjęs pas savo pusbrolį H. R. ir jo žmoną S. R. , gyvenančius gretimoje laiptinėje. Ikiteisminio tyrimo metu V. A. teigė, jog jį (apeliantą) atpažino iš eisenos, kūno sudėjimo, elgesio manierų. Tačiau teisme jis parodė, kad G. K. gali atpažinti tik pagal kūno sudėjimą. Apeliantas mano, kad liudytojo V. A. parodymai yra nepatikimi, kadangi jis beveik visą savo gyvenimą yra praleidęs Lietuvos ir Latvijos kalėjimuose, yra pripažintas pavojingu recidyvistu. Be to, šio liudytojo parodymus visiškai paneigia liudytojo W. A. parodymai, kuris patvirtino, kad laiptinėje nieko nematė. Teisme liudytojas W. A. parodė, kad būdamas antro aukšto laiptinėje viršuje girdėjo vyrišką ir moterišką balsus, kurie galėjo būti kaimynų. Apeliantas mano, kad teismas, atmesdamas jo prašymą iškviesti liudytoją W. A. ir apklausti kartu su V. A. pažeidė jo teisę į gynybą, nes šie liudytojai galėjo susitarti. Šį teiginį grindžia tuo, kad W. A. teisme buvo apklaustas praėjus vienam mėnesiui po V. A. apklausos. Be to, teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad V. A. automobilyje pasakė, jog pro šalį praėjęs žmogus buvo panašus į „K.“.

Teismas nuosprendyje rėmėsi melagingais liudytojų G. R. ir S. R. parodymais. Šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad R. A. jiems pasakojo, jog po A. P. laidotuvių neva jis (G. K. ) R. A. , M. A. ir G. Š. grasino. Tuo tarpu teisme H. R. jau nurodo, kad apie grasinimus R. A. jis sužinojo iš M. A. . Apeliantas teigia, kad S. R. melagingai parodė, jog apeliantas dalyvavo konflikte, kai nužudytasis R. A. kirviu prakirto galvą M. S. . Tai, kad jis (G. K. ) šiame konflikte nedalyvavo gali patvirtinti M. S. . Tvirtina, kad S. R. melagingai teisme parodė, jog jis ir N. T. padegė R. A. garažą. Sudegęs tvarkas yra prie pat apelianto tėvo brolio K. K. ūkinių pastatų, todėl padegdamas R. A. garažą būtų sukėlęs realų ir tiesioginį pavojų tėvo brolio turtui. Liudytojo M. A. parodymai nuosprendyje aprašyti taip pat netiksliai, nes jame nurodyta, kad po A. P. mirties jam (M. A. ) ir A. G. K. grasino. Tačiau tai neatitinka liudytojo M. A. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Nurodo, kad M. A. jis niekada negrasino, kai tuo tarpu pastarajam taip elgtis yra būdinga. Jam buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos - dėl grasinimų ir dėl žmogaus sužalojimo bei grasinimo nužudyti.

Teigia, kad S. B. parodymai nuosprendyje užrašyti nepilnai ir netiksliai, nes jis teisme patvirtino, kad apeliantui nebuvo svarbu nei kurią dieną, nei kurią valandą jis ten nuvyks, ir kad, jeigu jis nebūtų pamiršęs automobilio dokumentų, tai į Saločius būtų nuvykę apie 14.30 val. Tai, anot nuteistojo, paneigia teiginius, kad viskas buvo suplanuota. Apygardos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis S. B. liepė išjungti telefoną. Nors S. B. parodė, kad 2004-11-06 d. apie 12 val. jis atvažiavo pas jį (nuteistąjį) į namus, kur G. K. prašė išjungti savo mobilų telefoną. Tačiau šiuos parodymus paneigia telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kad S. B. telefonas 2006-11-06 buvo išjungtas 9.02 val., tai yra dar prieš tris valandas iki atvažiuojant pas G. K. . Tai reiškia, kad telefoną išjungė pats S. B. , o ne apelianto paprašytas. Teigia, kad S. B. neliepė nesakyti, kad buvo atvažiavę į Saločius. Mano, kad S. B. taip teigė norėdamas pasiteisinti pareigūnams, kodėl anksčiau davė melagingus parodymus.

Nurodo, kad S. B. parodžius, jog G. K. jam buvo davęs palaikyti kažkokį pistoletą, teismas liudytojui parodydamas atpažinti ginklus pažeidė BPK 193 str. reikalavimus, kadangi liudytojui buvo pateikti atpažinti keturi pistoletai iš tos pačios bylos. Tokiu būdu S. B. pasirinkus bet kurį iš pateiktų ginklų, atsakymas būtų buvęs „teisingas“. Be to, teismas atpažinti pateikė du visiškai vienodus ginklus „VALTRO“ ir du skirtingus, todėl apeliantas mano, kad tokiu būdu liudytojui buvo palengvinama atpažinimo tvarka ir tai turi būti vertinama kaip procesinis pažeidimas. Teigia, kad S. B. ir sargui, kuris saugojo statybos objektą Riešėje, anksčiau buvo davęs dujinį pistoletą.

Apeliantas nurodo, kad jo telefoniniai pokalbiai su T. T. buvo neteisingai vertinami, nes prieš tai turėjo būti apklaustas jis arba T. T. . Nurodo, kad šiuose pokalbiuose nieko nėra kalbama apie R. A. nužudymą. Kadangi jis S. B. neparodė, kur A. P. laikė ginklus, todėl nemanė, kad S. B. davė parodymus apie ginklus. Iš slapto pokalbių pasiklausymo matosi tik tai, jog jis kalba apie dujinių ginklų perdirbimą, tačiau nepasakyta, kad apeliantas juos gamina. Liudytojas N. T. teisme paneigė, kad jis (G. K. ) jam anksčiau grasino. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog jo parodymai yra nenuoseklūs. Nurodo, jog dėl netinkamo tyrėjų elgesio bei daromo fizinio bei psichologinio spaudimo pasinaudojo savo teise parodymus duoti tik teisme, todėl jo parodymai teisme yra teisingi ir juos patvirtina specialistų išvados. Teismas nuosprendyje nurodydamas, jog apelianto neprisipažinimas padarius nusikaltimą yra jo pasirinktas gynybos nuo kaltinimo būdas, pažeidžia jo teises, nes jis ginasi nuo nusikaltimo, kurio nėra padaręs ir byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

Apeliantas nurodo, kad pagal BK 253 str. 2 d. dėl neteisėto didelio kiekio šaudmenų, šaunamųjų ginklų įgijimo ir laikymo, sprogmenų laikymo nuteistas nepagrįstai. Rasti ginklai ir šaudmenys jam niekada nepriklausė, jų nepirko ir nelaikė. Šie ginklai ir šaudmenys priklausė A. P. , o apeliantas tik žinojo apie jų buvimo vietą. A. P. priklausė Savanoriškai krašto apsaugos tarnybai ir ginklus buvo įsigijęs minėtam tikslui. Tai, kad ginklai jam nepriklausė patvirtina ekspertizės išvada dėl to, kad jo DNR nebuvo surastas nei ant vieno ginklo ar daikto. Teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad apelianto parodymai dėl ginklų yra nenuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu dėl ginklų jis nebuvo apklaustas. Teisme jis nurodė, kad ginklai priklausė SKAT nariui, kuris yra miręs ir dėl moralinių priežasčių atsisakė įvardinti minėtą asmenį, o vėliau teisme nurodė A. P. . Tai, kad ginklų savininką nurodė vėliau, teismas negali vertinti, kaip naują jo versiją. Teigia, kad liudytojo S. B. parodymai neprieštarauja jo (nuteistojo) parodymams, nes jis yra rodęs S. B. slėptuves, tačiau niekada nerodė ginklų.

Nurodo, kad teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad D. Z. parodė, jog slėptuvės turinys priklauso G. K. . Apeliantas teigia, jog D. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog nežinąs kam priklauso rasti ginklai. Jis tik iš laiško turinio suprato, jog ginklai priklausė apeliantui, tačiau minėto laiško jis (apeliantas) nerašė. Teismas rėmėsi D. Z. ir T. T. pokalbių telefonu įrašais, kuriuose nėra kalbama apie tai, kad ginklai priklauso G. K. . Iš pokalbių galima suprasti, kad T. T. žinojo apie ginklų buvimo vietą ir apeliantui nežinant T. T. ir D. Z. paėmė slėptuvėje esančius ginklus ir pasisavino. Nurodo, kad minėtų ginklų, sprogmenų ir šaudmenų jis neįsigijo, nelaikė, o A. P. mirus, jie nepradėjo priklausyti jam (apeliantui). Apeliantas tvirtina, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog jis apie ginklų paslėpimą į kitą vietą kalbėjosi su T. T. ir kad kartu su juo brakonieriaudavo, kadangi jis jokiame pokalbyje neprašė T. T. padėti perslėpti kokius nors įkalčius, su juo nebuvo medžioklėje.

Prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2006-09-18 nuosprendį ir pripažinti jį kaltu tik pagal BK 253 str. 1 d. dėl dviejų pistoletų „VALTRO“ įgijimo ir laikymo, dėl ko nuoširdžiai gailisi. Taip pat prisipažįsta žinojęs, kad A. P. yra įsigijęs ir laiko ginklus, nepranešė apie tai pareigūnams, todėl padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 238 str. Prašo atsižvelgti į tai, kad visiškai prisipažino padaręs minėtas veikas, nuoširdžiai gailisi, yra neteistas, dirba, turi šeimą, charakterizuojamas teigiamai, suėmime išbuvo dvejus metus, dėl šios priežasties negali padėti antros grupės invalidei motinai bei vaikui, kurio išlaikymu po brolio žūties rūpinosi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis G. K. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių aplinkybių dalyje dėl G. K. nuteisimo pagal BK 253 str. 2 d. (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo G. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikaltimas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais BPK 20 str. numatytus reikalavimus, bei vadovaujantis BPK 301 str. 1 d. nuostatomis patikrintais teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo teigti, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija buvo šališka. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus vertino visapusiškai, ne vien tik kaltinimo, bet ir nuteistąjį teisinančiu aspektu. Nors apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendis surašytas klaidinančiai ir klastojant parodymus, jame dėstomi duomenys prieštarauja liudytojų parodymams, specialistų išvadoms ir kitiems byloje esantiems duomenims, tačiau pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos nėra esminės, jos ištaisomos nekeičiant nuosprendžio, bylą nagrinėjant apeliacinio proceso metu. Nuteistasis G. K. neginčija civilinių ieškinių, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas skunde nurodo, jog nuo pat sulaikymo momento buvo šiurkščiai pažeidinėjamos jo kaip įtariamojo teisės, numatytos BPK 21 str., apklausiant turėti gynėją, prieš jį pastoviai naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas, dėl ko jis bandęs nusižudyti. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu rašė skundus, tačiau atsakant į juos neteisingai konstatuota, jog gynėjas dalyvavo visose jo apklausose. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. ikiteisminio tyrimo metu dėl apeliaciniame skunde minimų jo teisių pažeidimų iš tikrųjų rašė skundus. Šie jo skundai dėl neva neteisėtų apklausų, prieš apeliantą atliktų neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo išnagrinėti ir atmesti kaip nepagrįsti (t. 8, b. l. 82, t. 10, b. l. 18). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu G. K. penkis kartus buvo apklausiamas įtariamuoju, iš kurių du kartus jis davė parodymus, o kitus kartus atsisakė. Visose apklausose dalyvavo gynėja advokatė V. Deveikienė, išskyrus 2005 m. rugpjūčio 25 d., kuriame nėra gynėjos parašo. Apeliacinės instancijos teismas tai vertina kaip neesminį pažeidimą, nesuvaržiusį įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kuris nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą teisme, kadangi įtariamasis šios apklausos metu atsisakė duoti parodymus, nurodydamas, jog juos duos teisme. Be to, 2005 m. lapkričio 15 d. G. K. įteikus naują pranešimą apie įtarimą jis dar kartą buvo apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjai advokatei V. Deveikienei. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir esant minėtam pažeidimui, ikiteisminio tyrimo metu apeliantui teisė į gynybą buvo tinkamai užtikrinta.

Apeliantas nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistos BPK nuostatos dėl liudytojų apklausos tvarkos bei BPK 264 str. nuostatos, kadangi apklausiant nukentėjusįjį G. Š. ir liudytoją N. T. teismas tarp jų apklausų padarė pietų pertrauką, taip sudarydamas galimybę jiems susitarti duoti vienodus parodymus. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. kovo 31 d. vykusio teismo posėdžio metu pertrauka buvo padaryta apklausus D. Z. . Po pertraukos buvo apklausti nukentėjusieji G. Š. , J. A. , liudytojai V. Š., M. Š., N. T. ir M. A. . Taigi šis apelianto nurodymas yra nepagrįstas ir neteisingas, nes pertrauka buvo padaryta anksčiau, o ne tarp minėtų asmenų apklausų. Bylos nagrinėjimo teisme metu pertraukos yra organizacinio pobūdžio teisiamojo posėdžio tvarkos elementai, kurių paskirtis - sudaryti sąlygas normaliam bylų procesui. Pertraukos gali būti daromos BPK 243 str. nurodytais tikslais, įstatymas neriboja jų trukmės. Todėl Panevėžio apygardos teismas padarydamas pertrauką nepažeidė BPK nuostatų dėl liudytojų apklausos tvarkos bei BPK 264 str. nuostatų. Kita vertus, nukentėjusiojo G. Š. ir liudytojo N. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų analizė leidžia teigti, kad jų parodymai iš tikrųjų nėra identiški, jie skiriasi kai kuriose detalėse.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad apelianto teiginys, jog apygardos teismo teisėjų kolegija buvo netinkamai susipažinusi su bylos medžiaga ir nepakankamai kompetentinga kruopščiai, objektyviai ir visapusiškai nagrinėti bylą, yra deklaratyvus, nes nuteistasis jo nepagrindė įtikinamais argumentais ir nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos šališkumas. Iš byloje esančios medžiagos nėra galimybės kaip nors įvertinti, patvirtinti ar paneigti šį nuteistojo teiginį. Pirmosios instancijos teismo padaryti kai kurie neesminiai pažeidimai ištaisomi apeliacinio proceso metu, tačiau tai negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Apeliantas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė susipažinti su teismo posėdžio protokolu, nors jis ir buvo pateikęs tokį prašymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2006-09-18 paskelbus nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis be kitų klausimų apeliantui buvo išaiškinta susipažinimo su teisiamojo posėdžio protokolu tvarka ir terminai, kuriuos G. K. suprato. Tačiau nuteistojo prašymas susipažinti su teismo posėdžio protokolu tuo metu nebuvo pateiktas. Toks prašymas buvo pateiktas 2006 m. spalio 27 d. teismo posėdžio, kurio metu buvo nagrinėjamas daiktinių įrodymų bei proceso išlaidų išsprendimo klausimai, tačiau dar tą pačią dieną G. K. Panevėžio apygardos teismui pateikė kitą prašymą, iš kurio matyti, jog jis nepageidauja susipažinti su protokolu (t. 9, b. l. 242). Todėl byloje nėra duomenų, kad apelianto teisė susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu buvo pažeista. Priešingai, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pats nuteistasis nusprendė nesinaudoti šia savo teise, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje yra nepagrįstas. Be to, apeliacinio teismo kolegija pažymi, kad nuteistojo G. K. prašymu apeliaciniame teisme prieš bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teisiamajame posėdyje jam buvo suteikta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga ir tinkamai pasiruošti gynybai.

BK 135 str. 1 d.

G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal BK 135 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, kadangi byloje nėra jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų. Teigia, kad G. Š. nepažįsta, su juo nėra kalbėjęs ar konfliktavęs, Saločiuose nebegyvena jau 7 metai, todėl abejoja tuo, kad galima atpažinti nepažįstamą žmogų iš judesių, eisenos, manierų. Nurodo, jog įvykio dieną G. Š. apelianto neatpažino, tik kitą dieną po įvykio padarė prielaidą, kad ten buvo nuteistasis. Nuteistasis abejoja nukentėjusiojo parodymų patikimumu, kadangi jis gerai žinomas policijai dėl įvairių nusikaltimų, dėl ko ir galėjo būti sužalotas. Teigia, kad 2002-08-31 buvo namuose, nei su A. P. , nei su L. P. susitikęs nebuvo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., padarymo aplinkybes, teisingai kvalifikavo G. K. padarytą veiką. Nors G. K. neigia padaręs šį nusikaltimą, jo kaltę įrodo nukentėjusiojo G. Š. , liudytojų N. T. , M. A. , D. P. , M. Š. V. P. , V. Š. parodymai, rašytinių įrodymų visuma, kuriuos teismas ištyrė teisminio nagrinėjimo metu, juos įvertino pagal BPK 20 str. numatytas taisykles ir pasirėmė rašydamas nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, juos išanalizavo bei atskleidė jų tarpusavio ryšį ir padarė logiškas bei pagrįstas išvadas, kad G. K. padarė BK 135 str. 1 d. numatytą veiką. Vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas teismas rėmėsi ne vienu ar keletu įrodymų, bet pasirėmė jų visuma, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas bei pašalino visas iškilusias abejones bei prieštaravimus.

Apeliaciniame skunde G. K. plačiai analizuoja nukentėjusiojo G. Š. parodymus, atskleisdamas jų nenuoseklumą ir prieštaravimus pirminiams parodymams ir liudytojo N. T. parodymams. Nurodo, kad G. Š. pirminiuose parodymuose, duotuose iškart po įvykio, nurodė neteisingą sužalojimo vietą, kad nematė jį sužalojusių asmenų, nežino, kas ir kokiu ginklu jį sužalojo, teigė, kad buvo vienas. Vėlesnėse apklausose nukentėjusysis nurodė, kad jį sužalojo prie baro, kad buvo su N. T. , jį sužaloję asmenys buvo su juodais drabužiais ir kaukėmis, tačiau jų negali atpažinti. Nukentėjusysis 2004-11-08 parodymuose jau nurodo iš esmės kitas įvykio aplinkybes neva atpažino A. P. ir G. K. iš eisenos ir kūno sudėjimo, jie turėjo „Vinčester“ markės ginklus su atitraukiama pompa. Apygardos teismas minėtus prieštaravimus G. Š. parodymuose teisminio nagrinėjimo metu tyrė ir pašalino, tai išsamiai aptarė ir motyvavo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiais Panevėžio apygardos teismo argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis G. Š. iškart po įvykio duotuose parodymuose iš tiesų nenurodė įvykio aplinkybių, teigė neatpažinęs jį užpuolusių asmenų, nes nenorėjo, kad policijos pareigūnai tirtų šį įvykį. Teisme G. Š. paaiškino, kad pirmesniuose parodymuose minėtų aplinkybių nenurodė dėl to, kad bijojo galimo keršto. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis tikrąsias įvykio aplinkybes nurodė praėjus grėsmei, t. y. po A. P. mirties ir po G. K. suėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie G. Š. argumentai dėl savo parodymų nenuoseklumo yra įtikinami. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. mirė 2003-11-20 (t. 8, b. l. 37-43), o G. K. buvo sulaikytas BPK 140 str. tvarka 2004-11-08, vėliau jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas (t. 7, b. l. 1, 91). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu po 2004-11-08 nukentėjusiojo G. Š. duoti parodymai iš esmės yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitų liudytojų parodymams bei kitiems byloje esantiems duomenims, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis G. Š. 2004-11-08 apklausoje nurodė, kad užpuolikai turėjo „Vinčester“ markės ginklus su atitraukiama pompa, o 2005-02-12 (tokios datos apklausos protokolo byloje nėra, yra tik 2005-02-21 d. papildomos apklausos protokolas (t. 4, b. l. 16-18) apklausoje nurodė, kad ginklai buvo labai panašūs į „Vinčester“ markės vienvamzdį ginklą su atitraukiama pompa vamzdžio gale. Teigia, kad nukentėjusysis parodymus pakeitė kaip tik po to, kai prokuroras nurodė Pasvalio policijos pareigūnams rastus ginklus pateikti G. Š. atpažinti, nors tarp jų nebuvo nei „Vinčester“ markės, nei kito panašaus į G. Š. apibūdintą ginklo. Apygardos teismas nuosprendyje aptarė šiuos netikslumus G. Š. parodymuose ir tinkamai juos motyvavo, apeliacinio teismo kolegija sutinka su šiais argumentais. Akivaizdu, kad G. Š. nebūdamas ginklų specialistu tiksliai nustatyti ginklo tipo negalėjo. Juo labiau, nukentėjusysis nematė kada ir kaip šie ginklai buvo užtaisyti. Teisme G. Š. nurodė, kad ginklai buvo panašūs į „Vinčester“, kadangi buvo vertikalus vamzdžių išdėstymas, jų skaičiaus negalėjo nurodyti, matė tik siaurą ginklo vamzdį (t. 9, b. l. 177). Ikiteisminio tyrimo metu G. Š. iš tikrųjų teigė, kad užpuolikai turėjo „Vinčester“ markės ginklus, vienvamzdžius, su atitraukiama pompa vamzdžio gale (t. 4, b. l. 11, 17). Vėliau papildomoje apklausoje G. Š. parodė, kad tokią išvadą padarė dėl to, jog ginklai buvo ranka prilaikomi už medinės rankenos iš apačios ir neturėjo buožės. Šiuos G. Š. parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Iš ekspertizės akto Nr. 11-3599 bei specialisto išvados Nr. 1502 matyti, kad ginklai yra su vertikaliu vamzdžių išsidėstymu, pašalintomis buožėmis, sutrumpintais vamzdžiais (t. 4, b. l. 115, 117, t. 5, b. l. 27, 29). Liudytojas N. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad užpuolikai turėjo ginklus be buožių (t. 4, b. l. 44). Kadangi ginklai buvo su vertikaliu vamzdžių išdėstymu, nupjautomis buožėmis ir vamzdžiais, todėl ne specialistui, mačiusiam ginklus gana trumpą laiko tarpą, tamsiu paros metu, nors ir apšviestoje vietovėje bei ekstremaliomis sąlygomis, ginklai vizualiai galėjo pasirodyti panašūs į „Vinčester“ markės ginklus, dėl to nukentėjusysis galėjo padaryti tokią išvadą dėl ginklų markės ir vėlesniuose parodymuose, juos apibūdindamas, galėjo sąžiningai klysti.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis G. Š. ikiteisminio tyrimo ir teisme metu apibūdino užpuolikų aprangą nenuosekliai, jo parodymai dėl ginklų vamzdžių pakėlimo ir nukreipimo į nukentėjusįjį, taip pat dėl to, kada atpažino užpuolikus yra prieštaringi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis G. Š. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nuo 2004-11-08 bei teisme vienodai apibūdino užpuolikų išvaizdą ir tvirtino, kad abu užpuolikai turėjo ginklus, artėdami prie jo ginklus nešė nukreipę vamzdžius į žemę, o priėję abu pakėlė ginklus ir nukreipė į jį, tik A. P. iššovė jam į dešinę koją, tuo metu G. K. taip pat laikė panašų ginklą nukreipęs į jį ir taikėsi šauti. Liudytojas N. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad šovė A. P. , o G. K. irgi turėjo rankose ginklą. Teisme šis liudytojas parodė, kad vienas iš vyrų (aukštesnis) pakėlė ginklą ir šovė. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad N. T. neakcentavo, kaip tuo metu elgėsi antrasis vyras, kuris iš eisenos ir manierų buvo panašus į G. K. . Tuo tarpu nukentėjusiojo G. Š. parodymai šiuo klausimu yra nuoseklūs, jis visose apklausose tvirtino, kad tiek A. P. , tiek G. K. buvo nukreipę ginklus į jį, o šovė tik vienas iš jų, t. y. A. P. . Netikėti liudytojo N. T. parodymais taip pat nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nukentėjusiojo G. Š. ir N. T. parodymuose esantį prieštaravimą dėl ginklo pakėlimo momento nelaiko esminiu, nes įvykio aplinkybės klostėsi dinamiškai, po šūvio G. K. ir A. P. nubėgo, todėl nukentėjusysis ir liudytojas galėjo matyti skirtingą veiksmo momentą dėl šautuvų pakėlimo. Nukentėjusysis G. Š. nuo 2004-11-08 d. visose apklausose tvirtino, kad jį sužeidė A. P. ir G. K. , kad užpuolikus atpažino iš sudėjimo, eisenos. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Liudytojas N. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad G. Š. užpuolę asmenys buvo su kaukėmis, tačiau iš manierų, iš eisenos tai galėjo būti A. P. ir G. K. . Tiek G. Š. , tiek N. T. teisme apibūdino A. P. ir G. K. eisenos ypatybes. Todėl teismui nekyla abejonių dėl to, kad G. Š. atpažino nuteistąjį ir A. P. , kaip jį užpuolusius asmenis, nors jie ir buvo su kaukėmis. Juo labiau, kad tiek nuteistasis, tiek A. P. nukentėjusiajam ir liudytojui buvo žinomi iš matymo. Tai kad G. Š. pažino jį sužalojusius asmenis patvirtina ir V. Š. parodymai teisme. Apeliantas teigia, kad atnaujinus įrodymų tyrimą apklausiant G. Š., šis nurodęs, jog įvykio vietoje apelianto neatpažinęs, ir tik kitą dieną gerai apgalvojęs ir įvertinęs tą aplinkybę, kad nuteistasis buvo A. P. draugas, pamanė, kad antrasis užpuolikas galėjo būti G. K. . Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, nukentėjusysis parodė, kad įvykio metu atpažino abu užpuolikus, tačiau A. P. geriau įsidėmėjo, nes šis buvo arčiau jo ir šovė. Tik vėliau dar tą patį vakarą apgalvojęs visas aplinkybes suprato, kad antrasis buvo G. K. . Teisėjų kolegijos nuomone, tokie G. Š. parodymai esmės nekeičia, o nuteistasis tik savaip ir sau naudinga linkme interpretuoja nukentėjusiojo ir liudytojo N. T. parodymus.

Apelianto skundo teiginys, jog nesutampa N. T. ir G. Š. parodymai su ekspertizės išvadoje nurodytais duomenimis dėl šūvio atstumo, nepagrįstas. 2002-12-16 ekspertizės akto Nr. 11-3599 išvadoje nurodyta, kad G. Š. kelnių pažeidimas buvo padarytas šaunant iš apie 60 cm. atstumo (t. 4, b. l. 115). G. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad šūvio metu užpuolikai buvo 2-3 m. atstumu nuo jo (t. 4, b. l. 11). Teisminio nagrinėjimo metu G. Š. nurodė, kad A. P. šovė jam į koją stovėdamas apie 1,5 - 2 m. atstumu (t. 9, b. l. 102). Liudytojas N. T. taip pat nurodė, kad A. P. iššovė apie 1,5 m. atstumu (t. 9, b. l. 108). Tačiau įvertinus tai, kad ginklo vamzdis bet kokiu atveju buvo arčiau nukentėjusiojo nei stovėjo į jį šovęs asmuo, darytina išvada, kad G. Š. ir N. T. parodymai neprieštarauja ekspertizės išvadoje nurodytiems duomenims dėl šūvio atstumo. Apygardos teismas šiuos prieštaravimus nuosprendyje aptarė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Minėtos ekspertizės išvados neatmetė galimybės, kad grankulkės ir kamščio dalys, išimti iš G. Š. kojos, buvo iššauti iš tyrimui pateikto nupjautvamzdžio. Tai, kad ant A. P. kelnių nebuvo rasta parako dalelių nepaneigia šios teismo išvados, nes ant G. Š. kelnių parako dalelių taip pat nerasta, nors konstatuota, kad jų dešinės klešnės pažeidimas yra šautinis (t. 4, b. l. 108-115). Byloje nėra jokių įrodymų, kad G. Š. ir N. T. turėtų tikslą apkalbėti G. K. . Be to, jeigu nukentėjusysis ir liudytojas turėtų tokį tikslą, tai jų parodymai iš tikrųjų būtų tiksliai identiški ir tarpusavyje sutaptų. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, G. Š. ir N. T. parodymai, nors ir neesminėse detalėse, tačiau skiriasi. Nuteistojo skundo argumentas, kad nukentėjusysis G. Š. tokiu būdu siekia finansinės naudos, taip pat nepagrįstas ir atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-08-29 apie 1 val. nakties į barą, kur buvo M. Š., atėjo L. P. , su kuriuo susibarė V. P. , tačiau ją užstojo M. Š. Iš M. Š. parodymų matyti, kad vėliau jį sumušė du vyriškiai, kuriuos jis atpažino kaip A. P. ir G. K. (t. 4, b. l. 34-35, t. 9, b. l. 107-108). Dėl šio įvykio ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, todėl šioje byloje nėra jokio pagrindo nustatinėti ar įrodinėti motyvo, dėl kurio buvo sumuštas M. Š., t. y. ar dėl pastarojo draugystės su A. P. žmona M. P. , ar dėl to, kad M. Š. minėto konflikto metu užstojo L. P. žmoną V. P. . Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad po šio incidento į konfliktą įsitraukė G. Š. reikalaudamas, kad A. P. ir G. K. atsiprašytų dėl brolio (M. Š.) sumušimo bei atlygintų žalą. Akivaizdu, kad A. P. ir G. K. atsiprašyti ir atlyginti žalą neketino, todėl šis G. Š. reikalavimas dar labiau pagilino konfliktą. Todėl A. P. ir G. K. turėjo pagrindą sužaloti G. Š.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad G. Š. buvo sužalotas dėl M. Š. draugystės su A. P. žmona M. P. . Tačiau tai nekeičia bylos esmės ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas nepažeidė apelianto teisių į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principo.

Nuteistasis taip pat abejoja liudytojo M. Š. parodymais, kadangi šis teisme nurodė, jog atpažino jį sumušusius asmenis iš balsų, nors ankstesniuose parodymuose šito nebuvo nurodęs. Teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu M. Š. nurodė, kad atpažino jį sumušusius vyrus, tačiau nenurodė pagal kokius požymius (t. 4, b. l. 34 - 35). Bylos nagrinėjimo teisme metu M. Š. savo parodymuose tiksliau nurodė, jog jį sumušusius asmenis atpažino iš kūno sudėjimo, balso (t. 9, b. l. 108), todėl šioje dalyje esminių prieštaravimų nėra. Be to, M. Š. parodymai duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu neprieštarauja nei L. P. , nei V. P. parodymams. Tai, kad dėl M. Š. sumušimo nebuvo ar nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui šioje byloje.

Nusikaltimas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant jį tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas padaryti nusikaltimą gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais - ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sunkus sveikatos sutrikdymas taip pat gali būti padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus tyčia sužaloti kitą žmogų, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus sveikatą pradėjęs asmuo tai suvokia. Tokiais atvejais, kai dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis. Pagal BK 24 str. 3 d. sunkaus sveikatos sutrikdymo vykdytojas yra toks asmuo, kuris nukentėjusiajam betarpiškai padarė atitinkamo laipsnio sužalojimus arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis, arba nesulaukusius BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią sužaloti kitą asmenį ir patys tiesiogiai dalyvauja padarant atitinkamo laipsnio sužalojimus nukentėjusiajam, tai jie visi yra nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.). Šioje byloje nustatyta ir įrodyta, kad prie G. Š. su ginklais rankoje, kurių vamzdžiai buvo nukreipti į nukentėjusįjį, priėjo A. P. ir G. K. . Tiek A. P. , tiek G. K. buvo užsidėję kaukes, tačiau iššovė tik A. P. , po to abu pabėgo. Akivaizdu, kad šiuos sužalojimus betarpiškai padarė A. P. , kuris šiuo metu yra miręs, o byla jo atžvilgiu nutraukta. Tačiau toks A. P. ir G. K. veiksmų pobūdis įrodo, kad jų abiejų veiksmai buvo iš anksto apgalvoti, suderinti, siekiant vieno tikslo - padaryti G. Š. atitinkamą sveikatos sutrikdymą. Tiek A. P. , tiek G. K. veiksmai padarinių atžvilgiu vertintini kaip tiesioginė neapibrėžta tyčia padaryti sužalojimus, t. y. juos tenkino bet koks sveikatos sutrikdymas. Nors G. K. betarpiškai G. Š. sužalojimų nepadarė, tačiau jo veiksmai iki ir po nusikaltimo padarymo akivaizdžiai įrodo, kad tokiems padariniams (sunkiam sveikatos sutrikdymui) atsirasti jis ne tik neprieštaravo, jiems nesutrukdė, bet akivaizdžiai pritarė. Esant šioms aplinkybėms G. K. nusikalstami veiksmai taip pat vertinami kaip bendravykdytojo. Apygardos teismas, vertindamas šiuos duomenis visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, jog jis G. Š. nepažįsta, su juo niekada nebendravo ar konfliktavo. Tai patvirtino ir nukentėjusysis G. Š. , kuris teigė, kad nuteistąjį pažinojo tik išmatymo. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog apygardos teismas pagrįstai atmetė šiuos G. K. parodymus, kadangi juos paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Apeliantas mano, kad teismo motyvas, jog G. Š. ir G. K. ilgą laiką gyveno toje pačioje nedidelėje Saločių gyvenvietėje ir vienas kita pažinojo, yra nepagrįstas, nes apelianto manymu, Saločiai yra ne gyvenvietė, o miestelis, turintis 6 tūkstančius gyventojų. Tačiau tokie nuteistojo samprotavimai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek nuteistasis, tiek nužudytasis A. P. Saločių gyvenvietėje buvo gerai žinomi, jie artimai bendravo, juos dažnai matydavo kartu. Iš liudytojos S. R. parodymų matyti, kad nuteistąjį ir A. P. tik dėl jiems būdingos eisenos ir apsirengimo pravardžiavo „nyndzėmis“. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismo nuosprendyje nurodytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kadangi M. Š., G. Š. , V. Š. bei M. A. parodymai iš esmės yra nuoseklūs ir vienodi tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitus byloje esančius duomenis, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas mano, jog apelianto teiginiai, kad M. A. parodymai yra nepatikimi, melagingi ir prieštarauja nukentėjusiojo duotiems parodymams teisme, M. Š. parodymai taip pat nepatikimi, nes melagingi ir neatitinkantys byloje esančių duomenų yra nepagrįsti. Apeliantas teigdamas, jog teismas vertindamas nurodytų liudytojų parodymus, jų prieštaravimus, specialisto išvadas, negalėjo susieti į objektyvių parodymų visumą, yra deklaratyvi pozicija ir vertintina kaip noras byloje esančius įrodymus aiškinti savaip, tik sau naudinga prasme.

Teismas sutinka su G. K. teiginiu, kad liudytojo N. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nuosprendyje nurodyti netiksliai, tačiau dėl to jo parodymų esmė nesikeičia. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas N. T. nurodė, jog asmenys iš eisenos, kūno sudėjimo buvo panašūs į A. P. ir G. K. , kadangi jie buvo su kaukėmis, tai kategoriškai to tvirtinti negali (t. 4, b. l. 44). Apygardos teismo nuosprendyje nurodoma, jog N. T. atpažino G. K. ir A. P. iš eisenos, kūno sudėjimo. N. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog į G. Š. iššovė A. P. , o antrasis taip pat rankose turėjo ginklą be buožės, tačiau neakcentavo, ar G. K. tuo metu taip pat pakėlė ginklą ir jį nukreipė į G. Š..

Apeliantas mano, kad G. Š. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes po to, kaip jam buvo parodyti iš D. Z. išimti ginklai, šis pakeitė parodymus ir parodė, kad ginklas galėjų būti dvivamzdis. Iš specialisto išvados aiškiai matyti, kad ginklas visiškai nesutampa su G. Š. apibūdintu ginklu. Apeliacinės instancijos teismas jau aptarė ir motyvavo G. Š. parodymus dėl ginklo panaudojimo, kuriuo buvo sužalotas G. Š. . Pažymėtina, kad minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, jog grankulkės ir kamštis galėjo būti iššauti iš tyrimui pateikto ginklo, tačiau ši išvada nei paneigia, nei patvirtina, jog G. Š. buvo peršautas iš A. P. tėvų ūkinio pastato išimtu ginklu (t. 4, b. l. 108-119). Antra vertus, ikiteisminio tyrimo metu G. K. buvo pareikštas įtarimas ir jis teismo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad G. Š. sužalojo iš nenustatyto modelio lygiavamzdžio šautuvo. Todėl teismas neturėjo įrodyti, kad G. Š. buvo peršautas iš A. P. tėvų ūkinio pastato išimtu ginklu. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo G. Š. ir liudytojo N. T. parodymų neatitikimas dėl G. K. ir A. P. apsirengimo, neturi esminės reikšmės, kadangi šiuos asmenis jie matė gana trumpą laiko tarpą ir esant ekstremaliai situacijai, todėl jie galėjo tiksliai neįsidėmėti drabužių, juo labiau dengiamosios spalvos drabužiai naktį galėjo atrodyti kaip tamsūs drabužiai.

pagal BK 129 str. 1 d.

G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal BK 129 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, nes byloje nėra jokių - nei tiesioginių, nei netiesioginių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Apeliantas mano, kad apygardos teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi tik melagingais liudininkų parodymais, šališkai vertino juos, todėl pažeidė jo teisę į gynybą. Teigia, kad nužudytojo nepažinojo, niekada nebuvo su juo kalbėjęs ir nekonfliktavo. Tik iš kalbų žinojo, kad R. A. neseniai buvo grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kad turėjo daug priešų, kurie ir galėjo jam pakenkti. Tai matyti ir iš G. Ž. , P. K. , A. K. , K. B. , G. Š. , J. A. , J. A. parodymų bei kitų bylos duomenų. G. K. taip pat nurodo, kad S. B. ir N. T. parodymai patvirtina, kad jis norėjo į Vilnių atsivežti tik du ginklus, byloje nėra įrodymų, kad jis nužudė R. A. , todėl jo parodymų negali paneigti jokie kiti duomenys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad šie apelianto teiginiai iš dalies teisingi, tačiau nuteistojo vertinami atsietai nuo visų bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų, juos vėl gi interpretuojant tik sau naudinga prasme. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė teismo posėdžio metu ir jais pagrindė savo išvadas. Teismas atsižvelgė į visas esmingai reikšmingas bylos aplinkybes, byloje esamus įrodymus ištyrė ir aptarė ne izoliuotai vienus nuo kitų, o analizuodamas ir vertindamas jų visetą. Teismo išvadas dėl G. K. kaltės padarius BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtina visuma įrodymų, surinktų byloje, išnagrinėtų teismo posėdyje bei išanalizuotų nuosprendyje. Byloje iš tikrųjų nėra tiesioginių įrodymų, kad G. K. nužudė R. A. . Tačiau byloje surinktų, nors ir netiesioginių įrodymų visuma neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu. Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai, ar jų visuma. Įrodinėjimo procese netiesioginiais įrodymais nustatomos tokios aplinkybės, kurioms nustatyti trūksta tiesioginių įrodymų. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Apeliantas skunde nurodo, kad 2004 m lapkričio 4-5 d. skambino S. B. ir prašė jo pavežti iki Saločių, šis galėjo pavežti tik savaitgalį, todėl pas jį atvažiavo 2004 m. lapkričio 6 d., apie 12 val. Po to S. B. pastebėjo, jog pamiršo pasiimti vairuotojo pažymėjimą, todėl grįžo į Vievį ir jie išvyko apie 15 val. Apeliantas pasiėmė iš namų polietileninį maišelį. Jame buvo įdėtas medžiaginis krepšys, kuriame vežiodavosi statybinius įrankius, o krepšys buvo įdėtas į polietileninį maišelį, kad neišteptų mašinos užvalkalų. Saločių miestelyje jis S. B. paprašė sustoti sodyboje, pasiėmė celofaninį maišelį, išsiėmė krepšį ir nuėjo į pušynėlį, kur A. P. laikė ginklus, iš kur pasiėmė du pistoletus ir žiūronus. Grįžtant pamatė kelių policijos patrulį, todėl į Vilnių grįžo kitu keliu. Ties Kirdonių kaimu jis pagalvojo, kad naktį vežti ginklus neverta, todėl liepė S. B. sustoti, o ginklus paslėpė krūmuose prie kelio. Jie grįžo į Vilnių apie 22 val. Teigia, kad iki nusikaltimo vietos buvo apie 1 000 m. atstumas, todėl jis nusikaltimo padaryti niekaip negalėjo. Jis 2004-11-08 d. rytą paprašė N. T. pavežti darbo reikalais iki Biržų. Jiems važiuojant ties Kirdonių kaimu jis paprašė N. T. pavežti iki tos vietos, kur buvo palikęs krepšį. Važiuojant atgal ties Pasvaliu N. T. vairuojamą automobilį sustabdė kelių policijos pareigūnai, kurie patikrino dokumentus ir leido važiuoti toliau. Kiek pavažiavus apeliantas išmetė krepšį, o N. T. paaiškino, kad išmetė šiukšles. Nuteistojo nuomone, šiuos jo parodymus patvirtina rašytinė bylos medžiaga. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada nustatyta, kad įvykio vietoje rastos ir paimtos 3 tūtelės ir kulka, bei skrodimo metu iš nužudytojo kūno išimtos 3 kulkos buvo iššautos ne iš tirti pateiktų pistoletų, o iš kito ginklo. Cheminės - balistinės ekspertizės išvadose nurodyta, kad į R. A. buvo šauta ne iš tirti pateiktų pistoletų, kad šaudymo metu pėdsakus formuojančios ginklo dalys nesideformuoja, ginklo pėdsakai ant iššautų tūtelių ir kulkų išlieka pastovūs ir tinkami identifikavimui. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino savo išvadas ir nurodė, kad visiškai nesutampa trasų (krypčių) nukrypimas ant kulkų. Todėl, anot apelianto, teismo tvirtinimas, kad ginklas galėjo būti perdarytas yra nepagrįstas, nes norint perdaryti trasų nukrypimą vamzdyje, reikėtų iš naujo pagaminti naują ginklo vamzdį, o tam reikia aukštos kategorijos tekintojo - frezuotojo įgūdžių bei įrengimų (staklių). Teisme specialistas J. Balsys parodė, kad atsižvelgiant į tyrimui pateiktas kulkas, tūteles, žinant, kad tyrimui pateikti ginklai buvo mechaniškai apdoroti, pažeisti, galima tik manyti, kad buvo panaudoti tyrimui pateikti ginklai (t. 9, b. l. 128-129). Specialistas taip pat nurodė, kad pateiktų tyrimui ginklų ir ginklų, iš kurių buvo iššautos tyrimui pateiktos tūtelės ir kulkos, grupinė priklausomybė tokia pati, skiriasi tik individualūs požymiai. Pagal bendruosius požymius įvykio metu panaudotas ginklas yra tos pat rūšies, kaip ir tyrimui pateikti du pistoletai - tokio tipo, perdirbtas (t. 9, b. l. 129). Todėl specialistas teisme paaiškindamas savo išvadas neatmetė galimybės dėl minėtų ginklų, kuriuos su savimi gabeno G. K. ir kuriuos jis vėliau išmetė į Svalios upę, panaudojimo. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimui pateiktų kulkų bei iššautų iš pateiktų tyrimui ginklų kulkų pėdsakų nuolinkio kampas skiriasi. Tačiau J. Balsys apklaustas teisme parodė, kad nuolinkio kampą galima pakeisti, pavyzdžiui, pragręžiant bei tai gali atsirasti dėl ginklo eksploatacijos, o mechaninius apdorojimus ir pažeidimus padaryti daug laiko nereikia, tai priklauso nuo asmens sugebėjimų, juos galima padaryti net per kelias valandas. Iš liudytojų S. B. ir N. T. parodymų matyti, kad nuteistasis domėjosi šaunamaisiais ginklais. Todėl apygardos teismo išvada, kad ginklų vamzdžiai galėjo būti persriegti, nėra be pagrindo, kadangi tai patvirtina ekspertas J. Balsys, iš dalies - minėti liudytojai. Be to pažymėtina, kad, nežiūrint išvardintų aplinkybių apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, jog konkretus ginklas, iš kurio buvo nužudytas R. A. nėra nustatytas.

Apeliantas nurodo, jog kriminalistinių tyrimų centro išvada paneigė šūvio pėdsakų buvimą ant drabužių bei rankos. Specialistas nurodė, kad negali kategoriškai teigti, jog rastos dalelės yra šūvio pėdsakai, nes tokia šūvio pėdsakų sudėtis nėra unikali, kadangi tokių dalelių kilmės šaltinis gali būti tiek šovinių kapsulės medžiagos, tiek kitos buityje naudojamos medžiagos. Teismo posėdyje apklaustas specialistas J. Mincevičius taip pat patvirtino, kad rastos dalelės nėra būdingos šūvio pėdsakams, nes jų sudėtyje yra vario ir geležies (tūtelių metalo elementai), būdingi dalelėms, iškritusioms iš iššautų tūtelių ir šie pėdsakai daugiau būdingi dalelėms, kurios galėjo persinešti ant apelianto rankų nuo ginklų, kuriuos jis tą dieną vežė. Šie duomenys nėra nurodyti nuosprendyje, todėl apeliantas mano, kad nuosprendis yra nenuoseklus ir šališkas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek 2004-12-15 specialisto išvadoje Nr. 11-3474-(04) nurodyta, tiek teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas nurodė, kad ant rankų šūvio pėdsakai išlieka iki 3 valandų, ant drabužių, jeigu jie neveikiami atmosferinių poveikių - apie parą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mikrodalelių pavyzdžiai nuo G. K. rankų paimti praėjus dviem dienom po įvykio, todėl ant rankų šūvio pėdsakų, nusėdusių šūvio metu, negalėjo išlikti. Tačiau, jeigu kelias valandas prieš paimant šūvio pėdsakus asmuo laikė rankose nevalytą ginklą, ginklo duslintuvą ar iššautas tūteles, šūvio pėdsakai nuo ginklo gali persinešti ant rankų. Kaip matyti iš minėtos specialisto išvados ant G. K. drabužių yra tokios pat sudėties dalelių, kaip šūvio pėdsakai iš pateiktų tyrimui tūtelių, rastų įvykio vietoje. Tikėtina kad tai šūvio pėdsakai. Ant lipdukų su mikrodalelių pavyzdžiais nuo G. K. rankų taip pat buvo rasta dalelių tokios pat sudėties, kaip šūvio pėdsakai iš pateiktų tyrimui tūtelių, rastų įvykio vietoje. Tikėtina, kad tai šūvio pėdsakai (t. 1, b. l. 138). Teisme apklaustas specialistas J. Mincevičius parodė, kad rasti šūvio pėdsakai pagal savo sudėtį yra daugiau panašūs į daleles, iškritusias iš iššautų tūtelių, o ne šūvio metu nusėdančias, šios dalelės galėjo persinešti ant rankų, jeigu nuteistasis kelias valandas prieš paimant mėginį laikė ginklą, ant drabužių rastas dalelių kiekis reikšmingas tiek, kad galima tikėti, kad tai šūvio pėdsakai. Bet specialistas kategoriškai teigti, kokiu laiku ir kokiu būdu dalelės persinešė, negalėjo. Be to, specialistas nurodė, kad tyrimo metu rastų mikrodalelių sudėtis būdinga Varšuvos bloko gamybos šaudmenims, kurie statistiškai yra reti. Tikėtina, kad rastos mikrodalelės yra šūvio pėdsakai, bet tokių dalelių kilmės šaltinis gali būti ir buityje naudojamos medžiagos, daiktai (t. 9, b. l. 127-128). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vertinat atskirai vien tik pačią specialisto išvadą, ar jo parodymus teisme, daryti kategorišką ir vienareikšmę išvadą, jog ant G. K. rankų bei grabužių rastos mikrodalelės yra šūvio pėdsakai, negalima. Tačiau apygardos teismas tiek specialisto išvadą, tiek jo parodymus teisme vertino visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas, kad G. K. kontaktavo su ginklu, palikusiu tokios pat sudėties pėdsakus, kokie nuo šūvio liko ant rastų įvykio vietoje šovinių tūtelių.

Apeliantas skunde nurodo, jog specialisto tyrimo metu nustatytas pačių dalelių sutapimas gali būti tik prielaida, kad tiek nusikaltimo vietoje, tiek iš apelianto vežtų ginklų buvo šaudyta naudojant „Makarov“ firmos gamyklinius šaudmenis, o iš eksperto teiginio, kad tokie šaudmenys buvo gabenami iš Lenkijos ir jų įvežta apie 10 % visų šaudmenų, vienašališkai daryti išvados, jog tai reti šaudmenys negalima, nes apeliantas mano, kad toks kiekis Lietuvos mastais yra didelis. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialistas apklaustas teisme nurodė, jog mikrodalelių sudėtis būdinga Varšuvos bloko gamybos šaudmenims, kurie statistiškai yra reti, tačiau nei teisme, nei atlikto specialisto tyrimo akte nėra nurodoma, kad šie šaudmenys sudaro apie 10 % visų šaudmenų. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad bet koks skaičius yra santykinis, todėl, jeigu sakoma, kad šaudmenys statistiškai yra reti, tai nesvarbu, kiek vienetų jų yra, lyginant su kitais šaudmeninis, šie yra reti, nes kitu šaudmenų yra žymiai daugiau.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad iš 2004-12-28 Nr. 11-3464-(04) ir 2004-12-29 Nr. 11-3894 specialisto išvadų matyti, jog ant G. K. drabužių, su kuriais jis buvo sulaikytas, ir juodų batų, bei pilkų sportinių batų nėra dirvožemio identiško savo sudėtimi su paimtais iš įvykio vietos dirvožemio pavyzdžiais. Ant tyrimui pateiktų apelianto kelnių ir juodų batų rastas dirvožemis skiriasi nuo dirvožemio pavyzdžių, paimtų iš įvykio vietos. Iš šio specialisto tyrimo taip pat matyti, kad ant automobilio „AUDI 80“, (duomenys neskelbtini)priekinio keleivio grindų patiesalo yra dirvožemis bendro grupinio priklausomumo su dirvožemio pavyzdžiu, paimtu iš įvykio vietos. Specialistė V. Nikitinienė apklausta teismo posėdžio metu parodė, kad ant kilimėlio rastas dirvožemis skiriasi nuo įvykio vietos dirvožemio, kadangi ant kilimėlio dirvožemis yra suneštas ir yra dirvožemių suma. Taip pat patvirtino, kad ant kilimėlio rastas dirvožemis yra tos pačios sudėties (bendro grupinio priklausomumo), bet jo galima rastai įvairiose vietose. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. nužudymo dieną į Pasvalio rajoną prie Saločių G. K. vyko kartu su S. B. pastarojo automobiliu. Po to, kai G. K. buvo sulaikytas, buvo ištirtas dirvožemis ir lygintas su įvykio vietos pavyzdžiais, kuris buvo paimtas nuo N. T. automobilio grindų patiesalų, su kuriuo N. T. ir G. K. 2004-11-08 d. važiavo į Biržus ir Saločiuose nebuvo. Todėl logiška, kad ant automobilio kilimėlio dirvožemio, identiško įvykio vietos dirvožemiui, ir negalėjo būti. Ištirti buvo nuo abiejų G. K. batų porų paimti dirvožemio pavyzdžiai, tačiau visi jie skyrėsi nuo dirvožemio pavyzdžių paimtų iš įvykio vietos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pilkos spalvos sportiniai bateliai buvo paimti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur juos paliko G. K. . Kaip nurodo liudytojas N. T. , nuteistasis šiais batais avėjo 2004-11-06 ir 2004-11-07, kai dirbo minėtame bute (t. 6, b. l. 125). Todėl logiška, kad dirvožemis ant batų galėjo būti ir iš tos vietovės, kurioje jis dirbo. Be to, batai po nusikaltimo įvykio galėjo būti nuvalyti, arba nešiojami, todėl dirvožemio iš nusikaltimo vietos galėjo natūraliai neišlikti ar išlikti nepakankamas tyrimui atlikti kiekis. Tokios išvados daromos remiantis specialistės V. Nikitinienės paaiškinimais teisme. Šios dirvožemio ekspertizių išvados iš dalies atitinka kitus bylos duomenis, tačiau nei patvirtina, nei paneigia, jog G. K. buvo nusikaltimo vietoje. Nuteistojo G. K. teiginys, kad apygardos teismo teisėjų kolegija bandė suklastoti ginčijamą specialisto išvadą dėl dirvožemio, yra nepagrįstas, kadangi byloje, taip pat ir teismo posėdžio protokole nėra nurodoma, jog rastas dirvožemis yra identiškas įvykio vietoje esančiam dirvožemiui, nurodoma tik bendra grupinė jo priklausomybė. Bylą nagrinėjant apygardos teisme, apelianto prašymas iškviesti specialistę į teismo posėdį buvo atmestas išklausius visų teismo dalyvių nuomonės ir motyvuojant tuo, kad specialisto išvados yra pakankamai išsamios, o papildomų klausimų specialistui G. K. nenurodė (t. 9, b. l. 155). Tačiau atnaujinus byloje įrodymų tyrimą specialistė V. Nikitinienė buvo iškviesta į teisiamąjį posėdį ir paaiškino specialisto išvadą dėl dirvožemio, bei atsakė į teismo dalyvių ir G. K. klausimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, jog atmetant prašymą apelianto teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo suvaržyta nebuvo, lygybės prieš įstatymą, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo principai ir BPK 10 str. nuostatos nebuvo pažeistos.

Apeliantas nurodo, kad prokuratūra nuslėpė kriminalistinių tyrimų ekspertizės aktą, kuris, anot apelianto, naudingas gynybai ir tikriausiai nenaudingas kaltinimui. Iš tikrųjų iš byloje esančios užduoties Nr. (07) S1 - 1265 matyti, kad 2004-12-15 d. Lietuvos teismo ekspertizių centrui buvo paskirta užduotis atlikti ant kilimėlių, paimtų iš S. B. automobilio „MAZDA 626“ (duomenys neskelbtini), esančių žemių cheminį dirvožemio tyrimą (t. 2, b. l. 172). Tačiau šioje byloje nėra pagal šią užduotį atliktos specialisto išvados. Apeliacinio proceso metu atlikus teisminį įrodymų tyrimą nustatyta, kad šis tyrimas nebuvo atliktas, nes ant G. K. batų, kuriuos jis avėjo įvykio metu, dirvožemis nebuvo aptiktas, o kilimėliai iš S. B. priklausančio automobilio buvo paimti praėjus daugiau kaip trims savaitėms po įvykio. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasitarę su specialistu, atlikusiu kitus dirvožemio tyrimus, nusprendė, kad atlikti tokį tyrimą netikslinga, nes nuo įvykio praėjo daug laiko ir ant kilimėlių esantis dirvožemis gali būti užterštas kitu dirvožemiu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas šiuo įrodymu nesirėmė, šio tyrimo neatlikimas nei patvirtina, nei paneigia svarbias bylos aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad taip buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą.

Apeliantas teigia, kad iš slapta darytų telefoninių pokalbių įrašų byloje yra pateikti tik tie, kurie kaltina G. K. ir visiškai ignoruoti tie, kurie jį teisina. Byloje iš tikrųjų yra pateikta dalis telefoninių pokalbių nuo 2005-03-10 iki 2005-09-10, kurie buvo įrašyti pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, stenogramos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prie bylos buvo pridėti tik tie telefoninių pokalbių įrašai ir jų stenogramos, kuriuose ikiteisminiam tyrimui yra reikšmingų duomenų, o kiti telefoninių pokalbių įrašai apie privatų G. K. gyvenimą, kaip neturintys jokios įrodomosios reikšmės, buvo sunaikinti. Telefoninių pokalbių įrašai buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, ir laikantis įrodymų liečiamumo principo prie bylos buvo pridėti tik tų pokalbių stenogramos, kuriuose yra duomenų, galinčių patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Ikiteisminio tyrimo metu buvo sunaikinti tie įrašai, kurie neturi reikšmės bylai. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai sunaikino ar neprijungė prie bylos įrašų, kurie teisintų apeliantą, ar turintys kitokią reikšmę bylai. Be to, pats apeliantas šio savo teiginio niekaip nemotyvuoja ir nekonkretizuoja, todėl jis laikytinas deklaratyviu ir abstrakčiu.

Apeliantas nurodo, kad jo DNR, rastas ant darbinių pirštinių, paimtų iš N. T. automobilio, nieko neįrodo, kadangi tai jo darbinės pirštinės, su kuriomis jis važiavo į darbą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su G. K. nuomone. Specialisto išvadoje nurodytas faktas, kad ant minėtų pirštinių yra G. K. biologiniai pėdsakai, tik leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad apeliantas dėvėjo minėtas pirštines. Tačiau kaip šios pirštinės susijusios su įvykio aplinkybėmis sprendžiama pagal kitus byloje esančius įrodymus. Kaip matyti iš liudytojo N. T. parodymų, G. K. minėtas pirštines buvo užsidėjęs, kai laikė rankose medžiaginį krepšį, kurį jis vėliau išmetė į Svalios upę. Todėl N. T. parodymai neprieštarauja specialisto išvados duomenims, tačiau neatmetama galimybė, kad minėtas pirštines G. K. yra dėvėjęs ir anksčiau.

G. K. teigia, kad liudytojo V. A. parodymai nuosprendyje nurodyti nepilnai. Apeliantas tvirtina, kad V. A. apklaustas neužilgo po R. A. nužudymo teigė, kad visą dieną buvo su R. A. ir nieko įtartina nepastebėjo. Tačiau po keturių dienų šis liudytojas pakeitė parodymus ir paaiškino, kad matė laiptais lipantį žmogų, panašų į G. K. . Apeliantas pažymi, kad V. A. buvo R. A. draugas ir pakeitė savo parodymus po to, kai G. K. jau buvo sulaikytas kaip galimas įtariamasis ir liudytojas tai žinojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas V. A. ikiteisminio tyrimo metu 2004-11-07 apklausiamas kaip liudytojas nenurodė, jog nužudymo dieną prie R. A. namų matė pro šalį praeinantį vyriškį, panašų į G. K. . Ikiteisminio tyrimo metu V. A. 2004-11-10 ir 2005-01-18 apklaustas kaip liudytojas papildomai parodė, kad 2004-11-06 apie 18.20 val. laiptinėje matė lipantį vyriškį. Vėliau, kai jis su W. A. sėdėjo automobilyje ir laukė R. A. , tas pats vyriškis išėjo iš laiptinės ir nuėjo į buvusio darželio pusę. Šis vyriškis pagal eiseną, kūno sudėjimą buvo panašus į G. K. (t. 2, b. l. 70, 73). Bylą nagrinėjant teisme liudytojas V. A. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (t. 9, b. l. 133-135). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina liudytojo W. A. parodymai, kuris teigė, kad nurodytu laiku, kai jis ir V. A. laukė mašinoje kažkas lyg praėjo pro automobilį. Kadangi buvo aprasoję automobilio stiklai, todėl buvo sunku ką nors pastebėti. Po kelių dienų (po R. A. nužudymo), jis kalbėjosi su V. A. apie įvykį, pastarasis minėjo, kad laiptinėje matė žmogų, kuris lyg buvo panašus į „k.“. Tačiau W. A. pasakė V. A. , kad „jeigu neatpažino tokio žmogaus, tai tegu ir nekalba (t. 9, b. l. 138-139). Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, V. A. nebuvo ir nėra įsitikinęs, kad jis tikrai matė G. K. , todėl tikėtina, kad dėl šios priežasties pirmą kartą jį apklausiant kaip liudytoją ir nenurodė, jog matė nuteistąjį netoli įvykio vietos.

Apeliantas nurodo, kad V. A. nurodytas laikas apie 18.20 val., kai jis matė į G. K. panašų žmogų, nesutampa su liudytojo G. R. ir S. R. parodymais, kurie nurodo, kad minėtu laiku R. A. buvo užėjęs pas juos, gyvenančius gretimoje laiptinėje. Tačiau iš V. A. ir W. A. parodymų matyti, kad nurodytu laiku R. A. , V. A. ir W. A. pavakarieniavę iš antrame aukšte esančio R. A. buto laiptais nusileido žemyn ir įsėdo į automobilį. Tuo metu R. A. buvo sugrįžęs, nes kažką pamiršo ir V. A. bei W. A. jo laukė automobilyje. Iš liudytojų S. R. ir G. R. parodymų matyti, kad R. A. pas juos minėtu laiku buvo užėjęs, tačiau užtruko tik 10 min. Todėl, kai R. A. buvo grįžęs į namus, jis galėjo užeiti ir pas liudytojus H. R. bei S. R. , gyvenančius tame pačiame name, tik gretimoje laitinėje. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo V. A. parodymai neprieštarauja liudytojų S. R. bei G. R. parodymams.

Apeliantas teigia, kad liudytojas V. A. apibūdino matyto vyriškio aprangą, kaip galimai tamsią (juodą), neilgą, iki juosmens striukę, juodos spalvos džinsines kelnes, juodą megztą kepurę. Apelianto nuomone, tai neatitinka jo aprangos, nes jis buvo apsirengęs su ilga striuke iki kelių, o kelnės buvo su kišenėmis iš šonų. Nuteistasis mano, kad jo drabužius būtina pateikti V. A. atpažinti. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, toks atpažinimas nereikalingas, nes nuo įvykio praėjo daug laiko, antra, liudytojas V. A. nurodytu laiku matė žmogų, kuris buvo tik panašus į G. K. pagal eiseną ir kūno sudėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas V. A. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu neparodė, kad matytas žmogus buvo panašus į nuteistąjį pagal rūbus. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu V. A. nurodė, jog nurodytu laiku matė žmogų iš eisenos, kūno sudėjimo, elgesio manierų panašų į G. K. , o teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog šis žmogus buvo panašus G. K. iš sudėjimo, esminės reikšmės įrodymų vertinimui neturi. G. K. skunde nurodė, kad V. A. yra kalėjęs Lietuvos ir Latvijos kalėjimuose, pripažintas pavojingu recidyvistu, todėl jo parodymais tikėti negalima. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad tokie argumentai dėl liudytojo V. A. parodymų pripažinimo nepatikimais yra nepakankami ir deklaratyvūs, nes asmenybės ar charakterio savybės neturi ir negali turėti reikšmės įrodymų vertinimui. Bet kokių byloje esančių įrodymų patikimumas priklauso nuo to, ar jie gauti teisėtu būdu ir ar juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Nors W. A. teisme nurodė, jog laiptinėje nepastebėjo jokio žmogaus, tačiau jo parodymai iš dalies patvirtina V. A. parodymus. Apygardos teismas atmesdamas G. K. prašymą iškviesti ir kartu apklausti liudytojus W. A. ir V. A. , nepažeidė jo teisės į gynybą, o jo teiginys, kad W. A. apklaustas praėjus vienam mėnesiui po V. A. apklausos galėjo susitarti su minėtu liudytoju, yra nepagrįstas. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto pastaba, jog apygardos teismas nuosprendyje netiksliai aprašė liudytojo W. A. parodymus, dėl to susidaro įspūdis, kad V. A. sakė W. A. , jog pro automobilį praėjo žmogus panašus į G. K. , jiems esant automobilyje. Iš tikrųjų, kaip nurodo liudytojas V. A. apklaustas teisme, apie matytą asmenį panašų į „k.“ su W. A. automobilyje jis nekalbėjo, apie tai jie kalbėjo praėjus kelioms dienoms po R. A. nužudymo. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. A. turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį. Be to, jo parodymai turi įrodomąją reikšmę tiek, kiek jie neprieštarauja kitų įrodymų visetui ir faktinėms bylos aplinkybėms.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi melagingais liudytojų G. R. ir S. R. parodymais. Teigia, kad šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. A. jiems pasakojo, jog po A. P. laidotuvių neva jis (G. K. ) R. A. , M. A. ir G. Š. grasino. Teisme liudytojas H. R. parodė, kad apie grasinimus R. A. jis sužinojo iš M. A. . Tačiau aplinkybės, kurias nurodė šie liudytojai, nustatytos ne tik liudytojų G. R. ir S. R. parodymais, bet ir liudytojų M. A. , iš dalies G. Š. , M. Š., N. T. , D. Z. parodymais. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojų G. R. ir S. R. parodymai yra melagingi.

G. K. teigia, jog liudytoja S. R. melagingai parodė, jog apeliantas dalyvavo konflikte, kai nužudytasis R. A. kirviu prakirto galvą M. S. . Tačiau liudytoja S. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė, kad G. K. dalyvavo minėtame konflikte, ji išreiškė tik savo nuomonę. Todėl šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Apeliantas taip pat tvirtina, kad liudytoja S. R. teisme davė melagingus parodymus apie tai, jog jis ir N. T. padegė R. A. garažą. Apeliantas tvirtina, kad sudegęs garažas yra prie pat apelianto tėvo brolio K. K. ūkinių pastatų, todėl taip būtų sukėlęs realų pavojų giminaičio turtui. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytoja S. R. dėl garažo padegimo išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kuri šioje byloje nėra pagrįsta kitais įrodymais. Antra vertus, minėto garažo padegimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija šioje byloje negali vertinti tokių S. R. parodymų. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto išreikšta pozicija dėl S. R. parodymų „neva konfliktai prasidėjo dėl Š. draugystės su A. P. žmona V. P. “, nors iš tikrųjų turėtų būti „konfliktai prasidėjo dėl draugystės su L. P. žmona V. P. “. Teisėjų kolegija tai vertina kaip techninę klaidą, kuri neturi jokios įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliantas teigia, kad M. A. parodymai nuosprendyje aprašyti netiksliai, kadangi nuosprendyje nurodytos aplinkybės neva apeliantas grasino M. A. ir R. A. , neatitinka M. A. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas parodė, kad 2003-11-20 G. K. jam pagrasino, jog „nepraeis nei metai ir jis visus juos po vieną iššaudys“, neva M. A. , R. A. ir G. Š. (t. 2, b. l. 87). Teisme liudytojas M. A. taip pat parodė, kad po A. P. mirties G. K. sakė, jog „jūs nušovėt A., tai jus nušausiu“. Tokiu būdu M. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės yra vienodi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašyti liudytojo M. A. parodymai iš esmės nesiskiria nei nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Nors apeliantas ir teigia, kad M. A. niekada negrasino neva susidoros su juo, G. Š. bei R. A. , tačiau tai patvirtina ne tik M. A. parodymai, bet ir S. R. , G. R. parodymai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad svarbu nustatyti ne patį faktą, kad G. K. grasino nužudyti R. A. , kiek svarbu nustatyti, ar nuteistasis turėjo motyvą jį nužudyti. Tai, kad nuteistasis turėjo motyvą nužudyti R. A. matyti ne tik iš minėtų liudytojų, bet ir iš nuteistojo D. Z. parodymų, kuris ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog G. K. buvo įsitikinęs, jog A. P. nušovė R. A. arba jo draugai pastarojo nurodymu (t. 7, b. l. 199). Be to, liudytojas N. T. taip pat parodė, kad tarp G. K. ir R. A. nuo seno buvo kažkoks konfliktas, nors jo tiksliai neįvardijo. Todėl, apibendrinus visa tai, apygardos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nuteistasis buvo įsitikinęs, jog jo draugą A. P. nužudė R. A. arba jo draugai, todėl turėjo keršto motyvą. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus šių aplinkybių visumą įrodyta, kad G. K. turėjo tikslą atkeršyti už A. P. nužudymą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu motyvu dėl R. A. nužudymo.

Nuteistasis teigia, kad S. B. parodymai nuosprendyje surašyti nepilnai ir netiksliai, nes jis teisme patvirtino, kad apeliantui nebuvo svarbu nei diena, nei valanda, kada S. B. jį nuveš į Saločius ir, jeigu jis nebūtų pamiršęs automobilio dokumentų, tai į Saločius būtų nuvykę apie 14.30 val. Tai, anot nuteistojo, paneigia teiginius, kad viskas buvo suplanuota. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, jog apygardos teismas nuosprendyje nenurodė tos aplinkybės, kad S. B. po to, kai 2004-11-06 apie 12 val. buvo nuvykęs pas G. K. į namus, grįžo į Vievį pasiimti vairuotojo pažymėjimo, ir tik apie 15 val. kartu su G. K. išvyko į Saločius. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo parodymai vertinami tik kaip jo subjektyvi nuomonė, kuri negali turėti įtakos kitų įrodymų vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistojo skundo argumentu, jog jis (G. K. ) neliepė S. B. išjungti telefoną, kad nesusektų policija (t. 6, b. l. 9, 61, t. 9, b. l. 118). Liudytojo S. B. parodymai šioje dalyje yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra pagrindo. Apeliantas mano, jog liudytojo S. B. parodymus paneigia byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kad S. B. telefoną išjungė 2006-11-06 9.02 val., tai yra dar prieš tris valandas iki atvažiuojant pas G. K. . Tai, anot nuteistojo, rodo, kad telefoną išjungė pats S. B. , o ne apelianto prašymu. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtose S. B. telefoninių pokalbių išklotinėse yra fiksuoti visi S. B. naudoto mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefoniniai kontaktai (SMS žinutės, telefoniniai pokalbiai). Byloje taip pat yra pažyma dėl telefoninių skambučių išklotinių analizės, iš kurios matyti, kad 2004-11-06 d. 1.45 val. S. B. naudojamas telefono abonentas iš nežinomo abonento Nr. (duomenys neskelbtini) gavo SMS pranešimą. Tą pačią dieną 9.02 val. užfiksuotas įeinantis skambutis iš nežinomo abonento Nr. (duomenys neskelbtini), o dar kitas telefono skambutis užfiksuotas tik 22.52 val. Būtent tuo metu buvo gauti keturi SMS pranešimai iš nenustatytų abonentų (t. 3, b. l. 51). Iš liudytojo S. B. parodymų matyti, kad jis galėjo išjungti savo telefono aparatą 2004-11-06 apie 12 val. po to, kai paprašė G. K. , o laikotarpiu nuo 9.02 val. iki jis išjungė telefono aparatą, jam tiesiog galėjo niekas neskambinti, ar nesiųsti SMS pranešimų. Todėl natūralu, kad telefoninių kontaktų nuo 9.02 val. iki 12.00 val. S. B. telefoninių pokalbių išklotinėje nėra užfiksuota. Be to, kaip matyti iš telefoninių pokalbių išklotinių ir pažymos, savaitgaliais telefoninių kontaktų su minėtu abonentu būdavo mažiau nei darbo dienomis.

Apeliantas nurodo, jog liudytojui S. B. neliepė nutylėti apie tai, kad buvo atvažiavę į Saločius. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu liudytojas S. B. parodė, kad G. K. sakė, jeigu policija klaus, liepė jam sakyti, kad buvo darbe, o į Saločius nevažiavo (t. 9, b. l. 119). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. B. taip pat nurodė, kad G. K. jam sakė neva jo gali ieškoti policija, liepė sakyti, jog jo niekur nevežė, buvo Vilniuje ir paaiškino, kad savo telefoną įsijungtų tik Vilniuje, kad policija negalėtų jo susekti, o jeigu jį (B. ) sulaikys, kad jis nebijotų ir policijai nieko nepasakotų, nes jį po kelių dienų paleis (t. 6, b. l. 11-12, 62). Liudytojo S. B. parodymai šioje dalyje nuoseklūs, atitinka kitus bylos duomenis ir netikėti jais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentas, jog liudytojas S. B. norėdamas pasiteisinti pareigūnams dėl anksčiau duotų melagingų parodymų, teigia, kad G. K. liepė jam nesakyti, jog buvo Saločiuose, nepagrįstas ir atmestinas.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad S. B. ir sargui, kuris saugojo statybos objektą Riešėje, anksčiau buvo davęs dujinį pistoletą. Iš tikrųjų byloje yra duomenų, kad nuteistasis turėjo dujinį pistoletą, tai patvirtina S. B. ir N. T. parodymai (t. 6, b. l. 88). Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas liudytojui S. B. parodydamas atpažinti ginklus pažeidė BPK 193 str. reikalavimus, nes liudytojui buvo pateikti atpažinti keturi pistoletai iš tos pačios bylos. Todėl, anot nuteistojo, liudytojui S. B. pasirinkus bet kurį iš pateiktų ginklų, atsakymas būtų buvęs „teisingas“, o apeliantui nenaudingas. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas BPK 193 str. reikalavimų nepažeidė, nes bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojui S. B. buvo parodyti ginklai, kaip daiktiniai įrodymai, kurių jis nei vieno neatpažino (t. 9, b. l. 153-154). Teismas neatliko daiktų atpažinimo pagal BPK 193 str. nustatytą tvarką. Iš S. B. parodymų matyti, kad G. K. jam buvo davęs kažkokį ginklą, kuris buvo panašus į „Valtro 92“, tačiau šis buvo be sriegio vamzdžio gale. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojas S. B. teisme išsakė tik savo subjektyvią nuomonę, anksčiau paminėtos aplinkybės visiškai nesusijusios su G. K. inkriminuotų nusikaltimų padarymu, todėl jos nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas teisingai vertino telefoninių pokalbių tarp G. K. ir T. T. įrašus, padarytus kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, kadangi šių įrašų metu gauti duomenys buvo įvertinti visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis. Iš šių įrašų matyti, kad G. K. su T. T. kalba apie bylos aplinkybes ir svarsto, kas galėjo duoti parodymus šioje byloje. T. T. iškėlė versiją, kad parodymus davė S. B. , kuris įvardijamas kaip “tas iš Vievio” ( “ka jis nebūtų ož”), ir klausia, ar S. B. matė įvykio aplinkybes (“ ką, matė, kaip buva karočė tipa tas”). Tada G. K. liepia T. T. telefonu taip atvirai nešnekėti bei atmeta prielaidą, jog informacija apie įvykį byloje galėjo būti gauta iš S. B. , nes pastarasis jį tik vežė (“Atvežio, paliko i viskas, parvežio”). Taip pat kalbama, kad būtų gerai, jog G. K. pripažintų nepakaltinamu, tada psichiatrinėje ligoninėje reikėtų praleisti tik apie ketverius metus. Tuo tarpu apeliantas minėtus telefoninius pokalbius aiškina savaip, atsietai nuo byloje esančios kitos medžiagos ir tik sau naudinga prasme. Apeliantas paaiškindamas šiuos pokalbius teigia, kad juose nėra nieko kalbama apie R. A. nužudymą, taip pat pažymi, kad jis nerodė S. B. , kur A. P. laikė ginklus, todėl nemano, kad S. B. davė parodymus apie ginklus. Tačiau ši apelianto pozicija prieštarauja bylos duomenims, kadangi liudytojas S. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog G. K. jam anksčiau rodė dvi ginklų slėptuves: vieną esančią netoli G. K. namų upės šlaite, o kitą - įrengtą negyvenamoje sodyboje, esančioje šalia Saločių miestelio, prie upės (t. 6, b. l. 64, 65 67, t. 9, b. l. 118). Be to, toks nuteistojo pokalbių aiškinimas prieštarauja ir jo paties parodymams, duotiems teisminio bylos nagrinėjimo metu, kuriuose jis parodė, jog S. B. sakė apie slėptuves ir kelias parodė (t. 9, b. l. 144). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su G. K. teiginiu, jog iš įrašo turinio matosi tik tai, kad jis kalba apie dujinių ginklų perdirbimą, nekalbama apie jų gaminimą ar pan. Tačiau šis pokalbis patvirtina kitus byloje esančius duomenis (liudytojų S. B. , N. T. parodymus), jog G. K. domėjosi ginklais, išmanė tiek gamyklinių ginklų konstrukcijas, tiek savadarbių ar perdirbtų ginklų konstrukcijas ir jų savybes.

Apeliacinės instancijos teismas mano, kad liudytojo N. T. parodymai turi būti vertinami visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis ir jais remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Liudytojas N. T. parodė, jog su G. K. nepalaiko artimų draugiškų santykių, bet santykiai nėra ir priešiški. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis G. K. pažįsta nuo vaikystės, abu yra iš to paties Saločių miestelio, nuo 2004 m. pradžios kartu dirbo vienoje įmonėje, G. K. kartu su savo mergina vieną mėnesį gyveno N. T. namuose, jis dalyvavo G. K. vestuvėse, nuo 2004 m. spalio mėn. jie kartu remontavo butus. Visa tai rodo, kad jų santykiai buvo gana artimi. G. K. teigia, kad niekada negrasino N. T. . Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad po N. T. ir G. K. sulaikymo, N. T. apklausiamas kaip liudytojas 2004-11-08 bei 2004-11-09 apklausiamas kaip įtariamasis parodė, kad G. K. į Svalios upę išmetė kažkokį daiktą, nuteistasis sakė, jog tai buvo šiukšlės. Tačiau liudytojas N. T. 2004-11-25 ranka rašytame pareiškime nurodo, kad ankstesniuose parodymuose paaiškino ne visas jam žinomas aplinkybes, nes G. K. grasino nužudyti jį ir jo šeimos narius. Šiame pareiškime taip pat nurodoma, kad 2004-11-06 jis su žmona buvo nuvažiavęs pas G. K. ir matė virtuvėje sėdintį S. B. , ant kėdės matė krepšį, kuriame G. K. kartais vežiodavosi darbinius įrankius. Jam išeinant iš buto, G. K. pasakė, kad jis (N. T. ) pamirštų, jog matė pas jį S. B. , nes kitaip jis nužudys jį ir žmoną su vaiku. Pareiškime N. T. teigė, kad po policijos patikrinimo, kai G. K. į Svalios upę išmetė tą patį krepšį, kurį jis 2004-11-06 matė pas G. K. virtuvėje ant kėdės, nuteistasis liepė jam sakyti, kad išmetė šiukšles bei vėl jam grasino. 2004-11-25 N. T. apklausiamas kaip liudytojas patvirtino šias aplinkybes, bei tai, kad G. K. jam liepė niekam nesakyti, jog matė pas jį namuose S. B. , priešingu atveju jis grasino susidoroti su N. T. ir šeima. Šioje apklausoje N. T. taip pat nurodė, kad 2004-11-08 atsinešdamas iš pakelės krepšį G. K. buvo su pirštinėmis, kurias mūvėdamas mašinoje jame kažko ieškojo. Tuo metu liudytojas N. T. krepšyje pamatė daiktą panašų į žiūronus, dar kažkokių daiktų. G. K. jam tada vėl pagrasino sakydamas, kad „jis nieko nematė“. Po to, kai G. K. išmetė krepšį į Svalios upę, jis N. T. nurodė, kad policijos pareigūnams sakytų, jog išmetė šiukšles ir vėl pagrasino (t. 6, b. l. 123-129). Šias aplinkybes N. T. patvirtino 2004-11-25 parodymų patikrinimo vietoje metu, 2004-11-26, 2005-02-23 apklausiamas kaip liudytojas. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, po sulaikymo N. T. duodamas parodymus ilgai neigė svarbias įvykio detales, melavo pareigūnams (t. 6, b. l. 124). Šiuos N. T. parodymus patvirtina ir S. B. parodymai, iš kurių matyti, kad 2004-11-06 jis buvo pas G. K. virtuvėje, tuo metu atėjo N. T. ir jie tyliai kalbėjosi koridoriuje. Liudytojas N. T. tolesnėse apklausose tvirtino, kad bijo G. K. ir prašė apsaugoti jį ir jo šeimą. Iš byloje esančio pavedimo Nr. (07) S1-1251 matyti, kad liudytojas N. T. nurodė, jog jam ir jo šeimai gresia pavojus gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui. Be to, liudytojas N. T. 2005-02-23 papildomai apklaustas kaip liudytojas parodė, kad 2005 vasario mėn. G. K. jam skambino į mobiliojo ryšio telefoną ir reikalavo, kad jis atvažiuotų pas jį į Rokiškio psichiatrinę ligoninę pasikalbėti dėl bylos aplinkybes (t. 6, b. l. 143). Šių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad N. T. bijojo G. K. , nuteistasis grasino jam ir siekė daryti poveikį. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad būtent dėl šių priežasčių N. T. teisme kai kurias aplinkybes nurodo kitaip, nei ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš liudytojo N. T. parodymų teisme, G. K. neprašė jo kažko nesakyti policijai, grasino tiek, kad sakė „jeigu ką matei, tai geriau nesakyk niekam“. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo N. T. parodymų keitimą teisme vertina kaip siekimą padėti G. K. išvengti atsakomybės ir palengvinti jo padėtį.

Apelianto teiginys, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik vieną kartą, yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu G. K. buvo apklausiamas kaip įtariamasis 2004-11-09, 2004-11-18, 2004-12-22, 2005-08-25, 2005-11-15. G. K. pirmosiose dvejose apklausose davė parodymus, o kitose - parodymus duoti atsisakė (t. 7, b. l. 9-17, 19, 22, 26, 30). Parodymų patikrinimo vietoje metu G. K. patvirtino aplinkybes, kurias nurodė apklaustas kaip įtariamasis (t. 7, b. l. 31-36). Apeliacinės instancijos teismas pritaria apygardos teismo išvadai, jog G. K. parodymai yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo apklausose jis visiškai neigė 2004-11-06 vykęs į Saločius, teigė, kad nurodytą dieną po pietų vaikščiojo po parduotuves, parką ir namo grįžo apie 21 val. Taip pat nurodė, kad 2004-11-08 važiavo į Biržus susitikti su išmatymo pažįstamu vyriškiu, vardu Darius, apžiūrėti būsimo darbų objekto ir atsitiktinai pakelėje rado rankinę su žiūronais ir ginklais, kuriuos pasiėmė, o vėliau išmetė į Svalios upelį. Tai, kad 2006-11-06 vyko į Saločius pasiimti iš slėptuvės ginklų brakonieriavimui G. K. nurodė tik bylą nagrinėjant teisme metu. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai kritiškai vertino G. K. parodymus, nes jie nenuoseklūs, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai bei logikai.

Apeliantas nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus dėl netinkamo tyrėjų elgesio bei daromo fizinio ir psichologinio spaudimo. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo skundai dėl ikiteisminio tyrimo metu prieš jį naudoto pareigūnų fizinio ir psichinio smurto, nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. K. siekė įtikinti teismą, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai S. B. ir N. T. atžvilgiu naudojo psichinę ir fizinę prievartą. Byloje tokių duomenų visiškai nėra. Akivaizdu, kad G. K. taip siekė įtikinti teismą ir jį suklaidinti (t. 9, b. l. 143, 144). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino G. K. parodymus kaip nenuoseklius ir prieštaraujančius byloje surinktų įrodymų visumai bei logikai, laikydamas tai apelianto pasirinkta gynybos taktika, teisingai. Toks vertinimas nepažeidžia nuteistojo teisių į gynybą ar nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir BPK normose.

Apeliantas mano, kad S. B. ir N. T. parodymai iš esmės sutampa su jo parodymais bei patvirtina tai, kad jis norėjo į Vilnių atsivežti tik du ginklus, nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad jis nužudė R. A. , todėl jo parodymai teisingi ir jų negali paneigti jokie kiti duomenys. Šia versija, kad nuteistasis 2004-11-06 d. vyko prie Saločių tikslu atsigabenti į Vilnių ginklus brakonieriavimui, G. K. pateikė bylą nagrinėjant teisme. Apygardos teismo nuosprendyje ši nuteistojo versija aptarta, įvertinta ir pagrįstai atmesta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apygardos teismo motyvams, jog nelogiška yra tai, kad nuteistasis specialiai iš Vilniaus važiavo prie Saločių iš slėptuvės pasiimti ginklų ir juos tamsiu paros metu neatsivežė į Vilnių, o paliko pakelėje, nors jų vėl pasiimti važiavo po poros dienų ir dienos metu. G. K. nurodė, jog paėmęs ginklus iš slėptuvės ir eidamas plentu atgal prie S. B. automobilio matė, kaip Pasvalio kryptim nuvažiavo kelių patrulis, todėl į Vilnių grįžo kitu keliu, neva ginklų vežtis naktį nebuvo verta, todėl juo paliko pakelėje. Tačiau byloje yra 2006-06-06 Pasvalio rajono policijos komisariato pažyma Nr. 53-814, kurioje nurodoma, kad 2004-11-06 nuo 18.00 val. iki 20.00 val. Pasvalio r. PK pareigūnai tarnybiniais automobiliais, žymėtais specialiais ženklais Pasvalio r. Saločių seniūnijoje nevykdė jokių policijos uždavinių ir neatliko numatytų priemonių (t. 9, b. l. 50). Antra, liudytojas S. B. taip pat nematė jokio policijos automobilio. Kita vertus, G. K. vežėsi ginklus pagal savo techninius duomenis akivaizdžiai netinkamus laukinių gyvūnų medžiokle (brakonieriavimui), nors slėptuvėse buvo ir šiam tikslui tinkamesnių ginklų. Teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma nėra atsitiktinė, ji dėsningai ir logiškai išplaukia iš surinktų įrodymų visumos, kurie vienas kitą papildo bei visiškai paneigia nuteistojo iškeltas versijas. Tik teisme G. K. pradėjo aiškinti, jog 2004 m. lapkričio 6 d. apie 15 val. jis kartu su S. B. išvažiavo į Saločius tikslu iš slėptuvės pasiimti du ginklus su garso ir liepsnos slopintuvais bei naktinio matymo žiūronus neva brakonieriavimui. Tačiau neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad G. K. iš anksto kruopščiai pasiruošė R. A. nužudymui: liudytojas S. B. patvirtino, jog G. K. apie išvykos tikslus sakė „jog jam (S. B. ) geriau apie tai nežinoti“, liepė neigti vykimo į Saločius faktą, jeigu vėliau apie tai klaustų policija, net liepė išjungti mobilaus ryšio telefoną, kad „nesusektų policija“. G. K. net neužsuko į tėvų namus, nes žinojo, jog po R. A. nužudymo bus pradėtas tyrimas, galimi sulaikymai ir įkalčių rinkimas, o tokia aplinkybė akivaizdžiai būtų jam nenaudinga. Iš liudytojo S. B. parodymų matyti, kad G. K. iš negyvenamosios sodybos išėjo link Saločių apie 18 val., o grįžo apie 20 val. Iš nukentėjusiosios J. A. parodymų matyti, kad R. A. išėjo iš buto apie 19 val., o jau po 15 min. jai pranešė, jog vyras netoli namų rastas nušautas. Akivaizdu, kad sutampa nuteistojo buvimo Saločiuose ir R. A. nužudymo laikas. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad R. A. buvo nužudytas netoli namų ir tamsiu paros metu. Iš liudytojų W. P. , G. R. , A. O. parodymų matyti, kad tuo metu jie buvo netoli šios vietos, tačiau jokio šūvio negirdėjo. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. lavonas buvo rastas neužilgo po jo nužudymo, tačiau jokių automobilių ar pašalinių žmonių niekas nematė. Liudytojas V. A. parodė, kad netoli namo matė žmogų, panašų į G. K. , nors tuo nėra kategoriškai įsitikinęs. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. A. buvo sekamas ir buvo nušautas šaunamuoju ginklu su garso slopintuvu. Akivaizdu, kad tokius ginklus ir šūvio garso slopintuvą turėjo G. K. , kuriuos po nužudymo paslėpė, o dar vėliau išmetė į upę. Nors byloje nenustatytas konkretus ginklas, iš kurio buvo nušautas R. A. , tačiau neginčijamai įrodyta, kad būtent G. K. turėjo tokio tipo ginklus ir šaudmenis. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartos balistinių ir kriminalistinių ekspertizių išvados, specialistų paaiškinimai teisme. Kaip matyti iš G. K. ir T. T. telefoninio pokalbio, pastarasis kelia versiją, kad S. B. duoda parodymus, klausia „ar jis (S. B. ) matė įvykio aplinkybes“, tačiau G. K. liepia telefonu apie tai taip atvirai nekalbėti ir paaiškina, kad S. B. jį tik vežė. Byloje nėra jokių duomenų, kad 2004 m. lapkričio 6 d. nuo 18.20 val. iki 19 val. nužudytasis R. A. būtų konfliktavęs su kitais asmenimis, arba per tokį trumpą laiko tarpą jį būtų nužudę kiti asmenys. Nuteistojo versija, kad R. A. turėjo daug priešų, todėl jį galėjo nužudyti kiti, nepagrįsta ir atmestina. Juo labiau, tolimesnė įrodymų analizė dėl neteisėto ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo bei gabenimo tokias teismo išvadas dar labiau patvirtina ir įtikinamai įrodo, kad būtent G. K. nužudė R. A. .

pagal BK 253 str. 2 d.

Panevėžio apygardos teismas G. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 253 str. 2 d. dėl šaunamųjų ginklų, didelio kiekio šaudmenų bei sprogmenų neteisėto įgijimo, nešiojimo ir laikymo remdamasis nuteistojo D. Z. , iš dalies ir paties G. K. , liudytojų S. B. , N. T. , A. J. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu su priedais, G. K. telefoninių pokalbių įrašais, įvykio vietos apžiūros protokolais bei kita rašytine bylos medžiaga.

G. K. skunde nurodo, kad minėti ginklai ir šaudmenys jam niekada nepriklausė, jų nepirko ir nelaikė, neva jie priklausė A. P. , o apeliantas tik žinojo apie jų buvimo vietą. Apeliantas teigia, kad A. P. priklausė Savanoriškai krašto apsaugos tarnybai ir ginklus buvo įsigijęs minėtam tikslui. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo skundo argumentais ir šioje dalyje jo skundą tenkina iš dalies.

Iš nuteistojo D. Z. parodymų matyti, kad 2004 m. prieš Naujuosius metus jis iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus gavo nepasirašytą laišką, kuriame buvo rašoma, jog reikia iš slėptuvės iškasti paketus su ginklais ir paslėpti kitoje vietoje. Kadangi vieta miškelyje prie Saločių ties valymo įrenginiais buvo nurodyta labai tiksliai jis suprato, kad laišką parašė G. K. . D. Z. žinojo, kad G. K. tuo metu buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir jis žinojo jo adresą Vilniuje. Vėliau jam paskambino T. T. ir patikslino vietą, iš kurios reikėjo iškasti ginklus. D. Z. nuomone, T. T. laiško parašyti negalėjo, nes apie 2004 m. lapkričio mėn. buvo išvykęs į užsienį. T. T. skambino iš užsienio, nes tai matėsi iš telefono numerio, be to, jis nežinojo D. Z. adreso Vilniuje. D. Z. buvo girdėjęs, kad G. K. turi ginklų, bet kur juos laiko nežinojo. Vėliau vienoje iš nurodytų vietų rado paketą su ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis, kuriuos parnešė į motinos namus, o kitoje vietoje rado bidoną, tačiau ginklų jame nebuvo (t. 7, b. l. 182, 184 - 191). Iš liudytojo S. B. parodymų matyti, kad G. K. , domėjosi ginklais, anksčiau jam rodė kelias slėptuves, kurių viena buvo įrengta A. P. sodyboje (t. 6, b. l. 64-65, 67, 68-76.).

Telefoninių pokalbių tarp D. Z. ir T. T. bei G. K. ir T. T. turinys įrodo, jog apygardos teismas padarė teisingą, logiškai pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog po R. A. nužudymo G. K. suprato, jog bus ieškoma įkalčių, būtent ginklų. Apie slėptuves žinojo S. B. ir N. T. . Po S. B. ir N. T. sulaikymo G. K. suprato, kad jie gali duoti parodymus apie slėptuves, kuriose laikomi ginklai, šaudmenys ir sprogstamosios medžiagos. Tai patvirtina G. K. ir T. T. , bei D. Z. ir T. T. telefoninių pokalbių turinys. G. K. , būdamas suėmime dėl to rūpinosi ir šiuo klausimu mobiliuoju telefonu bendravo su T. T. , o pastarasis - su D. Z. , kuriam nurodė iš slėptuvės paimti ginklus, šaudmenis ir sprogstamąsias medžiagas ir paslėpti į kitą vietą.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi D. Z. ir T. T. telefoninių pokalbių įrašais, kadangi juose nėra kalbama apie tai, kad ginklai priklauso G. K. . Mano, jog iš pokalbių galima suprasti, kad T. T. žinojo apie ginklų buvimo vietą ir apeliantui nežinant T. T. ir D. Z. paėmė slėptuvėje esančius ginklus ir juos pasisavino. Nurodo, kad minėtų ginklų, sprogmenų ir šaudmenų jis neįsigijo, nelaikė, o A. P. mirus, jie nepradėjo priklausyti jam (apeliantui). Tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, jog apeliantas minėtų telefoninių pokalbių turinį aiškina iškreiptai, atsietai nuo visos bylos medžiagos ir sau naudinga linkme. Iš byloje esančio telefoninio pokalbio suvestinės tarp T. T. ir D. Z. (įrašo Nr. 1025 2004-12-28 13.07 val.) turinio matyti, kad jie kalba apie tai, jog „G. (G. K. ) prašė, jog ginklus būtinai reikia perslėpti, nes apie tai žino dar vienas žmogus (t. 3, b. l. 156). Iš telefoninių pokalbių tarp T. T. ir D. Z. 2005-04-22 suvestinės Nr. 50-SD-6380 pokalbio įrašo matyti, kad jie kalba apie G. K. bylos reikalus, T. T. ragina D. Z. gerai paslėpti ginklus, pridurdamas, kad “ … jeigu ja (t. y. G. K. ) nebebus, tai čia viskas mum atitenka …” (t. 3, b. l. 162). Tai leidžia padaryti pagrįstas ir neginčijamas išvadas, jog G. K. ginklus, šaudmenis ir sprogstamąsias medžiagas neteisėtai laikė, būdamas suimtas per kitus asmenis (T. T. ir D. Z. ) rūpinosi, kad policija jų nesurastų. Po to, G. K. nurodymu D. Z. ir T. T. rūpinosi šiuos ginklus, šaudmenis ir sprogmenis perdėti į saugesnę vietą, kad jų nesurastų policijos pareigūnai. Tai matyti ir iš minėtų T. T. ir D. Z. telefoninių pokalbių ir iš T. T. bei G. K. telefoninio pokalbio, kuriame G. K. su T. T. kalba apie bylos aplinkybes, apie žemėje įrengtą slėptuvę, kuri pokalbyje vadinama „duobe“. Iš pokalbio turinio galima suprasti, jog S. B. ir D. Z. galimai parodė teisėsaugos pareigūnams miškelyje įrengtą slėptuvę, iš kurios D. Z. paėmė ginklus (t. 3, b. l. 135). Tai, kad G. K. disponavo ginklais, šaudmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis patvirtina ir jo paties parodymai, jog žinojo, kur yra slėptuvės, iš vienos jų pasiėmė bei gabeno du pistoletus, du slopintuvus ir naktinio matymo prietaisą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, didelio kiekio šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo. Įvykio vietos apžiūros metu, adresu (duomenys neskelbtini), Saločiai, Pasvalio r. buvo rasta ir paimta įvairūs daiktai, taip pat ir radijo stotelės, šovinių tūtelės, dėžutės, išardytas ginklas, diržas, pistoleto dėklas ir kt. daiktai. Iš 2005-02-25 specialisto išvados Nr. 1304 matyti, kad rankų pėdsakai, esantys ant tyrimui pateiktų objektų yra netinkami asmens identifikavimui. Iš 2005-09-30 specialisto išvados Nr. 1305 matyti, kad iš visų pateiktų tyrimui daiktų, tik ant vieno raktų ryšulėlio rasti žmogaus biologiniai pėdsakai tinkami asmens tapatybės nustatymui tiriant DNR, tačiau jie nepriklauso G. K. , N. T. . Ant tirti pateiktų kelnių ir švarko rasti žmogaus biologiniai pėdsakai yra netinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, nes nesusidarius DNR amplifikacijos produktams, negalima pasakyti, ar yra žmogaus biologinių pėdsakų ant kitų tirti pateiktų objektų (t. 5, b. l. 19). Taigi nuteistojo G. K. teiginys, kad jo DNR nėra nė ant vieno ginklo ar daikto, iš dalies yra pagrįstas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje tinkami identifikavimui pėdsakai rasti tik ant vieno raktų ryšulio, o ant kitų objektų rasti pėdsakai netiko identifikavimui, arba jų nepavyko išskirti.

Ikiteisminio tyrimo metu G. K. buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 str. 2 d., 135 str. 1 d., 129 str. 1 d., 253 str. 1 d., 253 str. 2 d. bei BK 25 str. 2 d., 24 str. 4 d., 253 str. 2 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus, nurodydamas jog savo poziciją dėl įtarimų parodys teisme. Todėl G. K. teiginys, jog jis ikiteisminio tyrimo metu dėl ginklų nebuvo apklaustas, yra nepagrįstas. G. K. teisme nurodė, kad ginklai priklausė SKAT nariui, kuris yra miręs ir atsisakė įvardinti minėtą asmenį, tačiau vėliau parodė, kad tai buvo A. P. . Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog šioje dalyje jo parodymai iš esmės nuoseklūs.

Šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų įgijimu laikoma, kai kaltininkas juos gauna pirkdamas, mainydamas, atsiimdamas skolą, pasisavindamas radinį, pagrobdamas ar dovanojimo būdu. Byloje surinktais įrodymais nepaneigta nuteistojo versija, jog ginklus, šaudmenis ir sprogstamąsias medžiagas įgijo būtent A. P. arba kiti asmenys, o nuteistasis tik žinojo apie jų buvimą ir jais galėjo bet kada pasinaudoti, t.y. jais galėjo pilnai disponuoti. Laikymas - tai ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Šioje byloje ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įgijimą teismas sutapatino su laikymu, nes G. K. juos galėjo laikyti ir jų neįgijęs. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad būtent G. K. minėtus ginklus, šaudmenis ar sprogstamąsias medžiagas įgijo. Nuteistojo D. Z. parodymai ikiteisminio tyrimo metu dėl to, kam priklausė rasti ginklai, šaudmenys ir sprogstamosios medžiagos yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu 2005-02-22 apklausoje D. Z. teigė, kad suprato, jog gautą laišką rašė G. K. , taip pat suprato, kad, jeigu prašoma paimti ir paslėpti visus daiktus, tai jie priklausė G. K. , tačiau savo ranka papildė minėtos apklausos protokolą, jog jis nežinojo, kam priklausė jo rasti ir paslėpti daiktai (t. 7, b. l. 178). Bylą nagrinėjant teisme D. Z. parodė, jog tiksliai nežino, kam priklausė ginklai, tačiau mano, jog tie ginklai galėjo būti G. K. arba T. T. (t. 9, b. l. 178-179). Todėl galima teigti, kad D. Z. nebuvo tikras, kam priklauso minėti ginklai, jis tik spėjo, jog jie galėjo priklausyti G. K. ar T. T. . Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis D. Z. dėl ginklų priklausomybės išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl jo parodymai šioje dalyje vertinami visumoje su kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme patikrintais įrodymais. Esant šioms aplinkybėms, G. K. iš kaltinimo pašalinama jo veiką kvalifikuojantis požymis, kad jis kaltinime nurodytus šaunamuosius ginklus (išskyrus perdirbtus pramoninės gamybos šaunamuosius ginklus „Valtro“ A.P. 92 ARMY Nr. D04795 ir Nr. D04797, 10 vienetų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ šovinius), didelį kiekį šaudmenų ir sprogmenų neteisėtai įgijo. Antra vertus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nustatyta, kad G. K. du perdirbtus pramoninės gamybos šaunamuosius ginklus „Valtro“ A.P. 92 ARMY Nr. D04795 ir Nr. D04797 ir 10 vienetų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „MAKAROV“ šovinių įgijo nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens. Šiuos G. K. parodymus patvirtina ne tik jo parodymai, bet ir faktinės bylos aplinkybės: G. K. neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo du perdirbtus pramoninės gamybos šaunamuosius ginklus - „Valtro“ A.P. 92 ARMY Nr. D04795 ir Nr. D04797, 10 vienetų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „MAKAROV“ šovinių, kuriuos 2004 m. lapkričio 6 d. automobiliu MAZDA 626, v/n (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno į Kirdonių k., Biržų r., kur neteisėtai laikė iki 2004 m. lapkričio 08 d., kuomet paėmęs šiuos ginklus iš slėptuvės, juos neteisėtai gabeno iš Kirdonių k., Biržų r. iki tilto per Svalios upę, esančio kelyje Pasvalys - Panevėžys, Kartaniškio k., Pasvalio r., kur šiuos ginklus įmetė į upę. G. K. dėl anksčiau paminėtų dviejų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų neteisėto įgijimo ir gabenimo kaltu prisipažįsta, minėto apeliaciniame skunde neginčija. Nors G. K. iš kaltinimo pašalinama ginklų, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų „įgijimas“, tačiau nuteistojo veika kvalifikuota pagal BK 253 str. 2 d. teisingai, jos perkvalifikuoti į BK 253 str. 1 d. ar BK 238 str. nėra pagrindo.

Apeliantas tvirtina, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog jis apie ginklų paslėpimą į kitą vietą kalbėjosi su T. T. ir kad kartu su juo brakonieriaudavo, kadangi jis jokiame pokalbyje neprašė T. T. padėti perslėpti kokius nors įkalčius, nėra su juo buvęs medžioklėje. Tačiau tai, kad G. K. rūpinosi ginklų perslėpimu į kitą vietą ir apie tai bendravo su T. T. matyti iš D. Z. parodymų, jo ir T. T. telefoninių pokalbių įrašų turinio. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje yra pagrįstos ir teisingos. Nuosprendyje nėra nurodoma, jog G. K. ir T. T. kartu brakonieriavo ar buvo medžioklėje, todėl šie G. K. skundo teiginiai yra nepagrįsti.

G. K. prašo atsižvelgti į tai, kad visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 str. 1 d. ir 238 str., nuoširdžiai dėl to gailisi, yra neteistas, dirba, turi šeimą, charakterizuojamas teigiamai, suėmime išbuvo dvejus metus, dėl šios priežasties negali padėti 2 grupės invalidei motinai bei vaikui, kurio išlaikymu rūpinosi, kai žuvo brolis. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. K. bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, kaltę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. G. K. pagal BK 135 str. 1 d. ir 253 str. 2 d. laisvės atėmimo bausmės paskirtos įstatymo sankcijos vidurkio ribose, o pagal BK 129 str. 1 d. - nežymiai didesnė, nei sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas G. K. nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę už kiekvieną nusikaltimą, jas išsamiai motyvavo, jos nėra per griežtos. G. K. iš kaltinimo pašalinus jo veiką kvalifikuojantį požymį „ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų įgijimą“, tačiau vien tik tuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę pagal BK 253 str. 2 d. nėra pagrindo. Kaip matyti iš nuosprendžio, paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skirdamas G. K. bausmę, BK 54 str. 2 d. nuostatų ir teisingumo principo nepažeidė. Nuteistojo skunde nurodytos šeiminės ir kitos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas jam švelninti bausmes ne tik už atskirų nusikaltimų padarymą, bet ir galutinę bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas apeliantui paskyrė bausmę už kiekvieną padarytą nusikaltimą ir subendrintą galutinę bausmę teisingai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį dėl G. K. nuteisimo pagal BK 253 str. 2 d. pakeisti: iš nuosprendžio pašalinti veiką kvalifikuojančią aplinkybę, kad G. K. kaltinime išvardytus šaunamuosius ginklus (išskyrus du perdirbtus pramoninės gamybos šaunamuosius ginklus „Valtro“ A.P. 92 ARMY Nr. D04795 ir Nr. D04797, 10 vienetų pramoninės gamybos 9 mm kalibro „MAKAROV“ šovinių), didelį kiekį šaudmenų ir sprogmenų neteisėtai įgijo.

G. K. pagal BK 253 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taip pat subendrintą galutinę bausmę pagal BK 135 str. 1 d., 129 str. 1 d. palikti nepakeistą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.