Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarimo, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., ir nubaustas 2000 (dviejų tūkstančių) litų bauda su 3052 (trijų tūkstančių penkiasdešimt dviejų) litų pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos konfiskavimu;

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad 2013-03-13 11.00 val., Vilniaus apskrities Valstybinės Mokesčių Inspekcijos pareigūnų operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog jis lengvuoju automobiliu Volkswagen Passat, valstybinis numeris BRO 192, vykdė individualią taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-10-26 išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 211709. Pagal M. Š. patikrinimui pateiktus dokumentus, jo rašytą paaiškinimą, kitus patikrinimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad M. Š. vykdė individualią taksi veiklą - vežė keleivius už atlygį laikotarpiu nuo 2012-11-03 iki 2013-02-25, naudojosi UAB „N.“, įm.k. (duomenys neskelbtini), paslaugomis: priimdavo iš UAB „N.“ dispečerio iškvietimus - užsakymus, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, iš vykdytos veiklos M. Š. gavo 3052 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale, gaudamas pajamas išrašė prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, kuriuose paslaugos pavadinimą įrašė kaip automobilio nuomą su vairuotoju. Tuo M. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos 1996-11-19 Kelių transporto kodekso Nr. 1-1628 18 str. 12 d., taip pat 2011-12-09 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-768 „Dėl leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 3 punkto ir 2012-01-27 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-80 „Dėl Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių patvirtinimo“ 2 punkto nuostatas. Tokiais savo veiksmais M. Š. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad taksi veiklai būdingų atributų naudojimas kitose veiklose nėra draudžiamas įstatymais ir nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti, kad dėl šių aplinkybių yra vykdoma ne automobilio nuomos su vairuotojo paslauga veikla, o taksi veikla. Draudimas naudotis dispečerių pagalba veikloje prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. l d. įtvirtintai asmens ūkinės veiklos laisvės ir inciatyvos nuostatai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nesivadovavo praktika, o taksi veiklą, nuo transporto priemonės nuomos su vairuotojo paslauga atribojo remdamasis taksi ir apelianto vykdomos veiklos turinio panašumais, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jo deklaruojama automobilių nuomos veikla buvo tik priedanga realiai vykdomai keleivių vežimo taksi veiklai.

Pažymima, jog įrodymų, kad veikloje naudojo automobilį, turintį taksi būdingus atributus, o už vežimą ėmė užmokestį, priklausomai nuo nuvažiuoto atstumo, o ne pagal išankstinį susitarimą dėl nuomos kainos, byloje surinkta nebuvo. Priešingai byloje nustatyta, kad automobilis, kurį apeliantas naudojo veikloje, neturi taksi būdingų atributų. Iš byloje esančios bendradarbiavimo sutarties su UAB „N.“ matyti, kad įmonė įsipareigojo M. Š. pateikti būtent automobilio nuomos užsakymus, o ne užsakymus dėl keleivių vežimo taksi.

Teigiama, kad operatyvinio patikrinimo metu nebuvo atliktas joks kontrolinis užsakymas ar važiavimas, kuris galėtų patvirtinti, kokio pobūdžio paslaugas realiai jis teikė. Buvo tik nustatyta, kad šiai veiklai naudoja jo sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Jame nėra įrengtas taksometras, nėra plafono su užrašu „taksi“, ant automobilio yra logotipas - nuoma. Šie surinkti duomenys patvirtina tik tą faktą, kad jo pasirinkta veikla savo forma skiriasi nuo taksi veiklos, nes veiklai naudojamas ne taksi lengvasis automobilis.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog ginčo atveju, surinkti byloje įrodymai, nepaneigia apelianto parodymų, kad teikė būtent automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, todėl jo kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą yra neįrodyta ir administracinėn atsakomybėn už ATPK 173 str. l d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą buvo patrauktas nepagrįstai. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamame nutarime pateiktų argumentų matyti, kad teismas darydamas išvadas, kad padarė jam inkriminuojamą administracinio teisės pažeidimą ypatingą dėmesį skyrė tai aplinkybei, kad operatyvinio patikrinimo metu M. Š. nepateikė sudarytų su klientais nuomos sutarčių, nes pagal CK 6.513 str. nuostatas šios sutartys nepaisant jų termino turi būti rašytinės. Tačiau ta aplinkybė, jog nepateikė operatyvinio patikrinimo metu rašytinių sutarčių, neįrodo fakto, kad tokių sutarčių nesudarydavo. M. Š. parodymų, kad tokias sutartis sudarydavo, tačiau paprasčiausiai jų po sutarties įvykdymo nebesaugodavo nepaneigia jokie byloje surinkti įrodymai.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, laikomasi nuomonės, jog kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų.

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nustatytos formos leidimo teikti taksi paslaugas M. Š. neturėjo. Nuo 2012-11-03, jis vykdė individualią automobilio nuomos su vairuotoju veiklą, kuriai toks leidimas nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas atriboti taksi veiklą nuo automobilio nuomos su vairuotoju veiklos, pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.512 str., pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį, nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.513 str. nuostatas, transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Lietuvos Respublikos CK 6.515 str. 3 d. įtvirtinta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, M. Š. niekada nebuvo UAB „N.“ darbuotoju, o nuo 2012-11-03 jis vykdė individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nors taksi ir automobilio su vairuotoju nuomos veiklos tarpusavyje panačios, tačiau norint nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto M. Š. (b. l. 2-3) matyti, kad 2013 m. kovo 13 d. adresu Verkių g. 37, Vilnius, buvo atliktas operatyvus patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad M. Š. automobiliu VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vykdė taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos 2012-10-26 išduotą individualios veiklos pažymą. Tokią veiklą pastarasis vykdė laikotarpiu nuo 2012-11-03 iki 2013-02-25 ir gavo įplaukų 3052 litus. Pajamas registruoja gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnale, jas registruoti naudoja prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose fiksuoja automobilio su vairuotoju nuomą. Užsakymus keleivių vežimui jam perduoda per raciją UAB „N.“ dispečerinė.

Nors apeliantas savo kaltę neigia, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jo vykdytos taksi veiklos, o ne automobilio su vairuotoju nuomą, iš dalies patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos UAB „N.“ dispečerinės direktorės R. M. parodymai, kuri paaiškino, kad įmonės veikla – tarpininkavimas tarp žmonių, norinčių išsinuomoti automobilius ir vairuotojo, kuris gali tokius automobilius išnuomoti. Ji pildo žurnalus, kuriuose fiksuojamas asmuo, adresas, kuriuo pastarasis nori vykti, toliau rašomi paskutiniai telefono numerio skaičiai ir adresas iš kur asmuo nori vykti. Pradžioje užrašoma apytikslė suma, mokama už kelionę, kuri suderinama su dispečerinei paskambinusiu asmeniu. Užsakymas vairuotojui perduodamas radijo ryšiu arba telefonu. Vairuotojai atsiskaito pagal kasos pajamų orderius. Įmonė savo automobilių tokiai veiklai vykdyti neturi, todėl su vairuotojais, turinčiais tokius automobilius, pasirašoma bendradarbiavimo sutartis, kurioje nurodoma, kiek vairuotojai įmonei turi mokėti už bendradarbiavimą.

Remiantis nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis bei liudytojos R. M. parodymais, darytina išvada, kad M. Š. vykdyta veikla visiškai atitiko taksi veiklos požymius: buvo vykdomas keleivių vežimas lengvuoju automobiliu, kurio poreikis klientams buvo skubus ir momentinis, dažniausiai trumpalaikei kelionei iš vienos miesto vietos į kitą, t.y. automobilio poreikis ne tam tikram laikui, bet tam tikram maršrutui, keleiviai užsakymus pateikdavo skambindami trumpuoju telefonu 1445, užsakymai buvo skubiai perduodami radijo ryšio priemonėmis ne vienam, bet keliems radijo ryšį turintiems vairuotojams, tarp kliento ir vairuotojo buvo vykdomas dispečerinės tarpininkavimas. Tai, kad M. Š. savo veiklai suteikė automobilio nuomos su vairuotoju formą, jokiais būdais nekeičia teikiamos paslaugos turinio, kuris nagrinėjamu atveju visiškai atitinka taksi veiklos turinį.

Siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d., be viso ko, būtina nustatyti jo vykdytos veiklos sistemingumą ir aplinkybę, jog už vykdytą veiklą asmuo gavo tam tikras pajamas. Bylos medžiaga nustatyta, kad M. Š. laikotarpiu nuo 2012-11-03 iki 2013-02-25 vykdė taksi veiklą, neturėdamas privalomo leidimo ir per minėtą laikotarpį gavo 3052 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, kurių pagrindų priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, keliamas ir M. Š. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, teigiant, kad jam paskirta nuobauda yra per griežta.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. sankciją, asmeniui už šio administracinio teisės pažeidimo padarymą gresia bauda nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Iš šios nuostatos seka, kad asmeniui, padariusiam šiame straipsnyje įtvirtintą pažeidimą, privalomai skiriama tiek bauda, tiek pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas pastarajam administracinę nuobaudą, atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, į M. Š. asmenybę, į tai, kad byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir skyrė jam 2000 (dviejų tūkstančių) litų baudą su 3052 (trijų tūkstančių penkiasdešimt dviejų) litų pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos konfiskavimu.

Lietuvos Respublikos ATPK 30² str. numato, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Nagrinėjamu atveju, nenustačius M. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. sankcijoje numatytos piniginės baudos vidurkį.

Nors apeliaciniu skundu nesutinkama ir su M. Š. pirmosios instancijos teismo paskirtu gautų pajamų iš neteisėtos veikos konfiskavimu, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad, neskirti šios administracinės nuobaudos galima tik vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatomis.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str., organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Pabrėžtina, kad šioje byloje nebuvo nustatyta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos ATPK nuostatų, individualizavo M. Š. paskirtą administracinę nuobaudą, švelninti ją apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarimą palikti nepakeistą ir M. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.