Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės ,,Daisotra“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno restruktūrizavimo centras“ bei trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Eurazijos logistika“ atstovo advokato Algimanto Uždavinio atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutarties, kuria patvirtinti Volvo Truck Corporation finansiniai reikalavimai akcinės bendrovės ,,Daisotra“ bankroto byloje Nr.B2-333-436/2007.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bankroto administratorius su pareikštu reikalavimu nesutiko, nurodydamas, jog ginčo sunkvežimių vertė turi būti nustatoma pagal PVM sąskaitose-faktūrose, kuriomis buvo įformintas sunkvežimių pardavimas kreditoriui, nurodytą vertę, o ne pagal likutinę sunkvežimių vertę.

Teismas nutartyje nurodė, jog bendra 2000 m. birželio 23 d. sutarties kaina buvo 3 210 000 Vokietijos markių. Atsakovui netinkamai vykdant sutartį, kreditorius, vadovaudamasis pirkimo-pardavimo sutartimi, 2004 m. lapkričio mėnesį susigrąžino 15 sunkvežimių, o 2006 m. kovo mėnesį – likusius 10 sunkvežimių. Iki sunkvežimių grąžinimo momento, atsakovo pagrindinė prievolė kreditoriui sudarė 1 895 509,97 eurų. Teismas pažymėjo, jog šalys nesusitarė kaip bus nustatoma grąžinamų prekių vertė, įstatymai taip pat nenumato grąžinamų prekių vertės nustatymo mechanizmo. Todėl teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi pripažino, jog kreditorius sunkvežimius iš atsakovo susigrąžino už rinkos vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalį rinkos vertė, tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Kreditorius pardavė 14 vienetų sunkvežimių iš 25 susigrąžintų ir gavo 777 191 eurą pajamų. Kreditorius nepateikė įrodymų, jog patyrė 41 156 eurus išlaidų, susijusių su sunkvežimių pardavimu, todėl teismas nusprendė, jog būtent tiek pajamų gavo kreditorius, o ne 736 035 eurus. Teismas nesivadovavo kreditoriaus pateiktais įmonės BRC neparduotų sunkvežimių įvertinimais ir atsakovo nurodytomis PVM sąskaitomis-faktūromis, o pripažino, jog objektyviai patvirtinta vieno sunkvežimio rinkos vertė yra 55 514 eurų, todėl likusių neparduotų 11 vienetų sunkvežimių vidutinė rinkos vertė sudaro 610 654 eurus, taigi, atsakovo skola yra 507 665 eurai. Prašomas pripažinti 25 procentų dydžio metines palūkanas už pavėluotus mokėjimus, teismas laikė neprotingai didelėmis. Atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, teismas palūkanų dydį sumažino iki CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio, nuspręsdamas, jog palūkanų suma yra 27 044 eurai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - Įmonių bankroto įstatymas) 10 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio ketvirtąją dalį administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami.

Bankroto bylos nėra dispozityvios, jose visuomet egzistuoja viešasis interesas, nes siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Teismas, spręsdamas atskirus procesinius klausimus bankroto bylose, turi pareigą imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, kad būtų nustatytos atskiram procesiniam klausimui ar bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo bankroto byloje nereiškia, jog teismas už šalis turi įrodinėti jų pareikštų reikalavimų bei atsikirtimų į juos pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje bankrutuojančios AB ,,Daisotra“ administratorius bei tretysis asmuo UAB ,,Eurazijos logistika” ginčija Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartimi patvirtiną kreditoriaus Volvo Truck Corporation finansinio reikalavimo AB ,,Daisotra“ bankroto byloje Nr. B2-333-436/2007 dydį. Nurodytas kreditorius bei BAB ,,Daisotra“ administratorius, įgyvendindami rungimosi principą, turi proceso įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai jie remiasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Kaip matyti iš šios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šio kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą bei apskaičiuodamas jo dydį, nebuvo pakankamai aktyvus ir nevisapusiškai bei neišsamiai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su Volvo Truck Corporation finansiniu reikalavimu, neįsigilino į pagrindinės įsiskolinimo sumos atsiradimo bei apskaičiavimo ypatumus, nepareikalavo, kad kreditorius pagrįstų įrodymais kiekvieną finansinio reikalavimo dalį, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

Byloje esantys duomenys įrodo, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė taikytinos teisės klausimo, nekvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių, neanalizavo vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumo bei teisinių padarinių. Pagal 2000 m. birželio 23 d. tarp šalių sudarytą ir 2000 m. lapkričio 9 iš dalies pakeistą sutartį kreditorius įsipareigojo parduoti atsakovui 25 „Volvo“ markės sunkvežimius už sutartyje nurodytą kainą, o atsakovas įsipareigojo už perduotus daiktus per 5 metus sumokėti šią kainą kreditoriui pagal sutarties priede nurodytą grafiką, taip pat sumokėti palūkanas (t. 8, b.l. 187-201, t. 13, b.l. 94-100). Šalys susitarė, jog įranga turi būti įkeista kreditoriaus vardu, o atsakovui nuosavybės teisė į daiktus pereis nuo jų įregistravimo atitinkamame Lietuvos Respublikos registre momento. Be to, Sutarties 2 priede nurodyta, kad atsakovui laiku nevykdant mokėjimų, jis turi mokėti kreditoriui palūkanas (t. 8, b.l. 198). Taigi pagal šią sutartį kreditorius perleido atsakovo nuosavybėn daiktus už sutartą kainą, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už juos per sutartą terminą nustatytą kainą, mokėti palūkanas, o uždelsimo atveju mokėti palūkanas, kurios savo turiniu prilygsta netesyboms (CK 6.71 str.). Sutartyje nustatytos sąlygos, šalių elgesys prieš ir po sutarties sudarymo leidžia daryti išvadą, jog šalys sudarė automobilių bei specialios įrangos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį (CK 6.411 – 6.416 str.). Šioje sutartyje šalys nustatė ir jos nutraukimo sąlygas. Sutarties 7 punkte nurodoma, kad atsakovui iš esmės pažeidus sutartį (uždelsus daugiau kaip 10 dienų vykdyti mokėjimus, nesilaikant įsipareigojimo neperleisti turto ir kt.), kreditorius įgyja teisę reikalauti iš atsakovo nedelsiant sumokėti visas pagal sutartį sutartas pinigų sumas, o jų neapmokėjus per 15 dienų, teisę reikalauti grąžinti įrangą tokios būklės, kokia buvo perduota (neįskaitant normalaus nusidėvėjimo) (t. 8, b.l. 189). Bylą nagrinėjęs teismas netyrė šios sąlygos turinio, nenagrinėjo, ar kreditoriaus veiksmai, kuriais vienašališkai nutraukta sutartis, atitinka CK 6.217, 6.218, 6.345 straipsniuose išdėstytas nuostatas, nepažeidžia sutarties esmės, šalių teisėtų lūkesčių, jų interesų pusiausvyros.

Siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą, turi būti ne tik nustatyta, ar pagrįstai vienašališkai nutraukta sutartis, bet ir pagal kokius kriterijus apskaičiuojami kreditoriaus Volvo Truck Corporation nuostoliai. Tik nustačius nurodytas aplinkybes, galima teisingai apskaičiuoti kreditoriaus patirtus nuostolius, kurie atsirado atsakovui netinkamai vykdant prievolę.

Teisėjų kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismas, apskaičiuodamas pagrindinės prievolės dydį, pagrįstai pasirinko rinkos vertės nustatymo kriterijų, kuris reiškia, kad kiekvieno kreditoriui grąžinto automobilio vertė turi būti apskaičiuota pagal šio automobilio grąžinimo momentu buvusią rinkos vertę, nustatomą pagal teisės norminius aktus. Tačiau teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, jog vadovaujasi rinkos vertės nustatymo kriterijumi, nuostolius apskaičiavo pagal automobilių pardavimo kainos kriterijų (t. 20, b.l. 61-62). Pažymėtina, kad pagal rinkos vertės nustatymo kriterijų apskaičiuojama automobilių vertė gali nesutapti su bylą nagrinėjančio teismo taikyta automobilių pardavimo kaina, kuri nustatoma pagal automobilių pardavimo kainos kriterijų. Todėl teismas turėjo imtis priemonių, kad būtų nustatyta automobilių grąžinimo momentu buvusi jų rinkos vertė, taip pat išsiaiškinti su šių automobilių pardavimu susijusias aplinkybes: dėl kokių priežasčių užtruko automobilių pardavimas po jų grąžinimo kreditoriui, ar dėl to nėra paties kreditoriaus kaltės, kas lėmė automobilių pardavimo kainos nustatymą. Pastebėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad AB ,,Daisotra“ nemokėjo periodinių įmokų, t. y. netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir dėl to Volvo Truck Corporation 2004 m. spalio 22 d. susigrąžino 15 sunkvežimių (t. 14, b. l. 80-95). Kreditorius nurodė, jog kitus 10 sunkvežimių susigrąžino 2006 m. kovo mėnesį, tačiau nepateikė teismui jokių šį teiginį patvirtinančių dokumentų. Pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad būtų nustatytos su šių automobilių perdavimu susijusios aplinkybės. Akivaizdu, jog ilgesnį laikotarpį atsakovo naudotų automobilių vertė buvo mažesnė. Neturėdamas kreditoriaus teiginius pagrindžiančių duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vienodai vertinti visų 25 automobilių vertę ir pagal pateiktą įvertinimą sumažinti įsiskolinimo dydį. Be to, reikšminga aplinkybė, jog nuo 2004 metų iki 2006 metų AB ,,Daisotra“ atliko kai kuriuos mokėjimus įsiskolinimui sumažinti (t. 8, b. l. 144-157).

Nors pirmosios instancijos teismas šalių nustatytas 25 procentų dydžio palūkanas už pavėluotų įmokų mokėjimą pagrįstai laikė netesybomis ir jas sumažino (CK 6.71 str., 6.73 str. 1 d.), tačiau netyrė kreditoriaus veiksmų, kuriais jis vykdė įskaitymus, teisėtumo. Apskaičiuojant netesybų ir palūkanų dydį, turi būti ištirta, ar kreditoriaus veiksmai, vykdant skolininko sumokėtų įmokų užskaitymą, nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų, skolininko teisių ir teisėtų interesų. Tinkamas šių aplinkybių nustatymas bankroto byloje gali turėti reikšmės ir kitų atsakovo kreditorių teisėms. Teismas neištyrė, ar kreditorius atsakovo grąžinamas pinigų sumas pagal sutartį pirmiausiai įskaitydavo kaip palūkanas, nors pagal paskirtį jos atliko netesybų funkciją. Teisėjų kolegijos nuomone, skolininko grąžinamos įmokos kreditoriui turi būti paskirstomos griežtai laikantis įstatyme nustatyto eiliškumo, nes šalys sutartyje nesusitarė kitaip (CK 6.54 str. 1 d.). Atsakovo sumokėtos įmokos kreditoriui pirmąja eile skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, kurios susijusios su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile su palūkanų mokėjimu, trečiąja eile su netesybų mokėjimu, o ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 str.). Atsižvelgiant į teismo sumažintas neprotingai dideles netesybas bei ištyrus, kokia tvarka buvo įskaitomi skolininko atlikti mokėjimai, atitinkamai turi būti perskaičiuotas ir tokiu būdu nustatytas tikslus pagrindinės prievolės dydis. Nustačius pagrindinės prievolės dydį, atitinkamai turi būti perskaičiuota palūkanų bei netesybų suma.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, o pagal byloje esančią medžiagą apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kadangi žemesnės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nutartis naikintina, o klausimas dėl kreditoriaus Volvo Truck Corporation finansinio reikalavimo tvirtinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 3 p., 338 str.). Sprendžiant šį klausimą iš naujo, turi būti atlikta nutartyje nurodytų sutarties nuostatų analizė, išsiaiškinta, ar kreditorius pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį. Teismas taip pat turi pagal rinkos vertės nustatymo kriterijų apskaičiuoti kreditoriaus nuostolius, atsiradusius atsakovui netinkamai vykdant pagrindinę prievolę, įvertinti kreditoriaus veiksmus, kuriais pažeista įmokų paskirstymo tvarka, apskaičiuoti tikslų pagrindinės prievolės dydį, pagal kurį turi būti perskaičiuota palūkanų bei netesybų suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti.

Klausimą dėl kreditoriaus Volvo Truck Corporation finansinio reikalavimo tvirtinimo akcinės bendrovės ,,Daisotra“ bankroto byloje Kauno apygardos teismui perduoti nagrinėti iš naujo.