Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi F. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarimo F. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. V. 2014 m. rugsėjo 7 d., apie 21.50 val., prie (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Vyriausybės nustatyta tvarka vengė blaivumo patikrinimo ar nėra apsvaigęs, nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 16 ir 18 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d. ir 124¹ str. 7 d.

Apeliaciniame skunde F. V. taip pat neigia vairavęs automobilį neblaivus, todėl teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal ATPK 126 str. 4 d. Nurodo, kad nebuvo stabdomas vairuojantis ir tikrinamas dėl blaivumo, nepažeidė jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nėra jokio fiksuoto įvykio ar eismo avarijos. Kategoriškai nesutinka, kad vairavo transporto priemonę neblaivus, išgėrė tik grįžęs į savo namo kiemą, išjungęs variklį, kai jau neketino niekur važiuoti. Išgėrė alkoholio lauke, nes nenorėjo neštis namo, kadangi namiškiai pyksta.

Skunde taip pat pažymima, kad teismas turėtų įvertinti tai, jog jo automobilio galiniai ir šoniniai stiklai yra tamsinti, todėl prašo atlikti eksperimentą ir įvertinti rudens sezono rugsėjo mėnesio paros laiką bei matomumą. Taip pat atsižvelgti į tai, jog tas nepažįstamas asmuo, kuris pranešė policijai, sėdėjo kito automobilio gale, todėl jis tikrai negalėjo matyti ką jis veikė automobilyje ar išlipęs iš jo. Šis asmuo prie F. V. priėjo po pertraukėlės, po to, kai jis jau buvo išgėręs alkoholio. Teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo B. D. parodymais, kuris aiškiai matė, kaip F. V. išlipęs iš automobilio išgėrė buteliuką alkoholio ir jį išmetė į šiukšlių konteinerį.

Motyvuojamoji dalis

F. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto įsitikinimu teismas neteisingai vertino įrodymus, nepagrįstai rėmėsi nepažįstamo asmens parodymais, pareigūnų apklausų parodymais, o atmetė liudytojo B. D. parodymus, kas ir nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Nors apeliantas ir neginčija, kad vairavo automobilį ir kad vartojo alkoholinius gėrimus po to, kai sustojo su automobiliu, tačiau teigia, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, betarpiškai patvirtinančių, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus. Be to, jo nuomone, jam paskirta per griežta nuobauda už ATPK 124¹str. 7 d. pažeidimą.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas F. V., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Teismas padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl F. V. kaltės padarius ATPK126 str. 4 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2014 m. rugsėjo 7 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas F. V. surašytas už tai, kad jis 2014-09-07 apie 21.50 val. prie (duomenys neskelbtini) vairavo transporto priemonę ir Vyriausybės nustatyta tvarka vengė tikrintis blaivumą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 6 p. numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir Kelių eismo taisyklių 18 punktas.

Blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias numatyta atsakomybė pagal ATPK 126 str. 4 d. Pabrėžtina, jog ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos, nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis, gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-1185/2007). Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N63-1992/2010).

Apylinkės teismas skundžiamame nutarime pagrįstai nurodė, kad F. V. kaltę, padarius pažeidimą numatytą ATPK 126 str. 4 d., patvirtina liudytojų A. L., T. P. ir V. V. parodymai, duoti apklausiant juos pirmosios instancijos teismo posėdyje, 2014-09-07 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (1-2 b. l.), pareigūnų T. P. ir V. V. tarnybiniai pranešimai (3, 4 b. l.), pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (5 b. l.) bei kita bylos medžiaga. Surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog F. V. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, vairavo automobilį ir vengė Vyriausybės nustatyta tvarka pasitikrinti blaivumą, nepateikė policijos pareigūnams vairuotojo pažymėjimo ir taip pažeidė KET 16, 18 punktų reikalavimus bei padarė pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 4 d. ir 124¹ str. 7 d.

Kaip matyti iš byloje esančių policijos pareigūnų T. P. ir V. V. tarnybinių pranešimų ir jų parodymų, duotų pirmos instancijos teisme, patruliuodami 2014-09-07, apie 21.34 val. gavo iš budėtojo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) g. pavojingai manevruoja automobilis „Audi 100“, valt. Nr. (duomenys neskelbtini) iš paskui jo važiuoja kitas automobilis ir nurodo „Audi 100“ važiavimo kryptį. Pastarajam sustojus ties (duomenys neskelbtini) namu, jie privažiavo ir juos pasitiko A. L., kuris ir sekė ,,Audi 100“ vairuotoją, kaip vėliau paaiškėjo – F. V.. F. V. iš pradžių neneigė, kad vairavo automobilį neblaivus, taip pat, kad yra išgėręs, tačiau blaivumą pasitikrinti atsisakė, taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Kalbant su vairuotoju, nuo jo sklido alkoholio kvapas, surašius protokolą ji atsisakė pasirašyti ir pradėjo neigti, kad vairavo automobilį. Tai, kad F. V. vairavo automobilį patvirtino ir liudytojas A. L. pirmos instancijos teisme nurodęs, kad važiavo nuo (duomenys neskelbtini) pusės su draugais ir pamatė netvarkingai po visą kelią važiuojantį tamsios spalvos ,,Audi“ automobilį. Kilo įtarimas, kad vairuotojas gali būti neblaivus, todėl paskambino į policiją ir pranešė, o automobilį sekė toliau. ,,Audi“ automobilis sustojo prie namų, vairuotojas išlipo, jį puolė kalbinti draugas, policija atvyko po 3 min. Audi vairuotojas visada buvo prie automobilio. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo ir vadovavosi šiais liudytojų parodymais. Tiek policijos pareigūnai, tiek ir A. L. buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų duoti parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nėra pagrįstas kokiais tai objektyviais duomenimis, tokio suinteresuotumo pagrindo nenurodo ir pats apeliantas. Taigi, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareigūnai gali būti šališki ar dėl kokių tai kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Be to, ir pats F. V. nei pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neneigė, kad vairavo automobilį, kad atsisakė tikrintis blaivumą ir nepateikė vairuotojo pažymėjimo, tačiau nurodė, kad buvo afekto būsenoje, taip pat neneigė, kad vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau teigė tai daręs jau išlipęs iš automobilio ir išjungęs variklį. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, tokie teiginiai laikytini F. V. pasirinkta gynybine versija. Darytina išvada, kad F. V. suprato, jog patikrinus neblaivumą gali būti nustatytas girtumas, viršijantis leistiną normą, kuriai esant leidžiama vairuoti, todėl siekdamas išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės atsisakė tai daryti.

Kritiškai vertintinas ir apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl eksperimento atlikimo, siekiant nustatyti matomumą rudens sezono rugsėjo mėnesį ir paros laiką prieš naktį apie 22.00 val., esant tamsintiems automobilio langams, t. y. ar galėjo asmuo, kuris sėdėjo jį sekusio automobilio gale, gerai matyti, kad veikia F. V. automobilyje ir išlipęs. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl F. V. kaltės padaryti. Be to, prašomos išsiaiškinti aplinkybės nėra reikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi F. V. nubaustas už tai, kad vairavo automobilį ir vengė tikrintis blaivumą, o jis pats neneigia, kad 2014-09-07 apie 21.50 val. vairavo automobilį ir atsisakė tikrintis blaivumą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, F. V. apylinkės teismo nutarimu paskirtos nuobaudos individualizuotos tinkamai, nepažeidžiant ATPK 30 ir 30², 33 str. reikalavimų, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra adekvačios padarytiems administraciniams teisės pažeidimams. Teismas atsižvelgė į pažeidėjo asmenybę, tai, kad jis baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už automobilio vairavimą neblaiviu bei sukeltą eismo įvykį (ATPK 127 str. 3 d.), o jam paskirta nuobauda galiojanti (byloje, esančios Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro pažymos duomenimis informacijos apie 2010-09-27 Kauno miesto apylinkės teismo nutarimu paskirtos baudos sumokėjimą nėra, LITEKO duomenimis, nuobauda iki šiol neįvykdyta, todėl laikytina, kad apylinkės teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai nurodė, kad F. V. neturi galiojančių administracinių nuobaudų), atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, pobūdį ir pagrįstai skyrė už ATPK 126 str. 4 d. - sankcijoje numatytą minimalią nuobaudą, už ATPK 124¹ str. 7 d. sankcijoje numatytą minimalią baudą, tinkamai taikė ATPK 33 str. nuostatas ir skyrė galutinę subendrintą nuobaudą – 2000 Lt (579 eurų) baudą, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams, kuri nėra per griežta ar neadekvati padarytiems teisės pažeidimams.

Atmestinas, kaip nepagrįstas apelianto prašymas, remiantis ATPK 31 str. 1 d. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Aukštesnės instancijos teismas nurodo, kad remiantis ATPK 36 str. asmuo laikomas neturinčiu galiojančių administracinių nuobaudų, jei jis per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, informacijos apie 2010-09-27 Kauno miesto apylinkės teismo nutarimu F. V. paskirtos nuobaudos įvykdymą – baudos sumokėjimą – nėra, todėl laikytina, kad ši nuobauda yra galiojanti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. F. V. skirta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nutarimą nepakeistą ir F. V. apeliacinio skundo netenkinti

Ši nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.