Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Leonas Jachimavičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, ieškinį atsakovei R. U. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

1) Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino materialines teisės normas, neatskleidė bylos esmės, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

2) Remiantis teismų formuojama praktika, siekiant pripažinti vagystę nenugalima jėga, neužtenka konstatuoti fakto, kad vagystė kaip tokia įvyko. Tam kad tokia aplinkybė būtų pripažinta nenugalima jėga, būtina išnagrinėti visų aplinkybių visumą, bei nustatyti visus nenugalimą jėga, kaip civilinę atsakomybę šalinančią aplinkybę, apibrėžiančius požymius.

3) Atsakovės ir pradinio kreditoriaus pasirašytos Sutarties 7. 1 p. tarp aplinkybių, kurios yra pripažįstamos nenugalima jėga ir kurioms esant šalys neatsako už savo prievolių nevykdymą, vagystė nepaminėta.

4) Kauno apylinkės teismas vagystės faktą prilygino nenugalimai jėgai vadovaudamasis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugos principais, nenustatinėdamas nenugalimos jėgos, kaip civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės, sąlygų, kaip to reikalauja įstatymas ir aukštesnės instancijos teismų formuojama praktika.

5) Vagystė pati savaime, negali būti laikoma nenugalima jėga, nes vagystės faktą galima numanyti ir tam pasiruošti. Vagystės metu atsakovė gyveno pirmame aukšte, vagystė įvyko atstumus jos bute esantį langą. Vagysčių iš pirmame aukšte esančių būtų įsilaužimo rizika yra didesnė, kadangi tokie butai yra objektyviai lengviau pasiekiami tretiesiems asmenims, dėl to buvo savininkas turėtų labiau rūpintis buto saugumu, skirti daugiau dėmesio langų, balkonų apsaugai, apdrausti būstą ar jame esančius daiktus.

6) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nesiaiškino vagystės aplinkybių: nenustatyta ar atsakovė savo buto langus buvo uždariusi ar ėmėsi visų priemonių nuosavybės, esančiuos bute, saugumui užtikrinti, nesiaiškino, ar atsakovė galėjo išvengti žalos padarymo, ar elgėsi protingai ir užtikrino savo buto apsaugą. Nustačius, kad atsakovė savo veiksmais (neveikimu) netiesiogiai prisidėjo prie nuostolių atsiradimo (vagystės) kilimo rizikos, nebuvo pakankamai atidi ir apdairi, kad vagystės, kurios metu buvo pavogtas nešiojamasis kompiuteris su visa mobiliam internetui naudotis reikalinga įranga, už kurį prašoma priteisti skolą, butų išvengta, vagystės negalima pripažinti force majeure aplinkybe, nes nenustačius visų nenugalimos jėgos kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmos instancijos teismas ieškinį pagrįstai atmetė konstatavęs, kad atsakovės ir UAB „Omnitel“ sudarytas sutartis dėl skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei susitarimas prie šios sutarties dėl mobilaus duomenų perdavimo įrenginio ir nešiojamo kompiuterio įsigijimo lengvatinėmis sąlygomis, kvalifikuotini kaip vartojimo sutartis.

2) Sudarant susitarimą su UAB „Omintel" dėl terminuoto naudojimosi paslaugomis ir įrangos įsigijimo atsakovei nebuvo išaiškinta, jog net ir neturėdama galimybės naudotis įsigyta įranga bei susijusiomis UAB „Omintel" paslaugomis, vis tiek turės mokėti už UAB „Omnitel" paslaugas iki nustatyto 36 mėnesių termino pabaigos, o nemokėdama turės sumokėti įrangai suteiktos lengvatos sumą. Pirmos instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog toks vartojimo sutarties aiškinimas būtų nesąžiningas vartotojo atžvilgiu.

3) Ieškovo argumentai dėl neva esančios pareigos sumokėti įrangos lengvatos skolą, kai nesinaudojama UAB „Omnitel" paslaugomis - nepriklausomai nuo tokio nesinaudojimo priežasčių (net ir pavogus įrangą), yra vienašališkas sutarties aiškinimas bei reikalavimas vykdyti sąlygas, kurios sutartyje nebuvo aiškiai ir tiesiogiai numatytos. 2006-07-21 susitarime tokios sąlygos nenumatytos expressis vertis, jos nebuvo paaiškintos sudarant susitarimą. Atvirkščiai - sudarant susitarimą buvo nurodyta, jog nuolaida įrangai suteikiama iš karto (o ne po 36 mėnesių). Be to, šio susitarimo 1.3. punkte buvo numatyta kitokia sankcija - išjungus abonentą nepasibaigus minimaliam naudojimosi Omnitel ryšio paslaugomis terminui, skiriama 110 Lt. bauda už kiekvieną mėnesį iki 36 mėn. termino pabaigos. Šios baudos ieškovas priteisti neprašė.

4) Vertindamas 2007-04-17 įvykdytą kompiuterio su mobilaus ryšio įrenginiu vagystę teismas pagrįstai šį įvykį įvertino kaip nenugalimos jėgos aplinkybes sutartiniuose santykiuose su UAB „Omintel", o taip pat kaip trečiojo asmens neteisėtų veiksmus, už kuriuos atsakovė nėra atsakinga (CK 6.253 str. 4 d.).

5) Apeliaciniu skundu ieškovas skundžia tik 2015 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimo išvadų dalį dėl paminėtos vagystės kvalifikavimo nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Ieškovas neginčija teismo sprendimo išvadų, kuriomis ieškovo teikiamas 2006-07-21 susitarimo aiškinimas (dėl pareigos grąžinti lengvatą net ir neturint galimybių naudotis paslaugomis - iš anksto neišaiškinus vartotojui tokių primetamų sąlygų) laikytinas nesąžiningu vartotojo atžvilgiu. Todėl nėra pagrindo svarstyti apeliacinio skundo argumentus, kadangi net jiems esant teisingiems, tai nepaneigtų viso pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir nesudarytų pagrindo šio teismo sprendimo pripažinimui iš esmės nepagrįstu.

6) Situacija, kai dėl įvykdytos vagystės atsakovė prarado galimybę naudotis įsigyta iš UAB „Omnitel" įranga ir teikiamomis ryšio paslaugomis, visiškai atitinka nenugalimos jėgos požymius: a) šių aplinkybių nebuvo sudarant 2006-07-21 susitarimą. Sudarydama 2006-07-21 susitarimą ir įsigydama įrangą iš UAB „Omnitel" neprivalėjo numatyti ir planuoti, jog ši įranga bus pavogta. b) dėl įvykdytos vagystės atsakovė neteko įsigytos įrangos (o kartu ir mobilaus ryšio kortelės), taigi sutarties su mobilaus ryšio operatoriumi toliau vykdyti negalėjo. c) neteisėtų trečiojo asmens (ar asmenų) veiksmų negalėjo kontroliuoti ir užkirsti jiems kelio. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė nesirūpino bute buvusio turto saugumu. d) Sudarydama 2006-07-21 susitarimą neišreiškė valios, jog prisiima tokią riziką, kad net praradusi įsigytą įrangą dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų vis tiek turės už ją sumokėti - tokiomis sąlygomis sutarties nebūtų sudariusi.

7) Nors 2002-02-01 sutarties su UAB „Omnitel" dėl skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų teikimo Nr. (duomenys neskelbtini) 7.1 punkte expressis verbis neįvardinta vagystė, kaip nenugalimos jėgos sąlyga, tačiau šiame sutarties punkte išvardintų nenugalimos jėgos aplinkybių sąrašas nėra ir negali būti baigtinis. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nenugalimos jėgos aplinkybėms priskyrė ir iš atsakovės buto įvykdytą įsigytos įrangos vagystę.

8) Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nereiškė jokių konkrečių prašymų tirti kokias nors konkrečias vagystės aplinkybes. Vagystės faktas konstatuotas Kauno m. VPK Centro PK 2007-05-04 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių įvykdytos vagystės faktą.

9) Apeliantas, ginčydamas jog vagystė iš atsakovės buto nelaikytina nenugalimos jėgos aplinkybėmis, neginčija kitos susijusios pirmos instancijos teismo išvados, jog šios aplinkybės (vagystė) taip pat laikytinos ir pagrindu atleisti nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymą CK 6.253 str. 4 d. normų pagrindu - dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vagystės faktą prilygino nenugalimai jėgai, nenustatinėdamas nenugalimos jėgos, kaip civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės, sąlygų, kaip to reikalauja įstatymas ir teismų formuojama praktika.

Force majeure institutas, įtvirtintas CK šeštosios knygos XVII skyriuje „Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės“, nustato pagrindą atleisti sutarties neįvykdžiusią šalį nuo atsakomybės esant aplinkybėms, kurios pripažįstamos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis. Šios aplinkybės yra nustatytos CK 6.212 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sudarydama sutartį ir negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų pasekmėms atsirasti. Šioje dalyje taip pat nustatyta, jog nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad šioje teisės normoje (CK 6.212 straipsnio 1 dalyje) vartojamas atsakomybės už sutarties nevykdymą terminas savo turiniu yra platesnis už CK šeštosios knygos XXII skyriaus normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, vartojamą sutartinės atsakomybės terminą (CK 6.256 straipsnis).

Force majeure instituto (CK 6.212 straipsnis) nuostatos į CK yra inkorporuotos UNIDROIT principų 7.1.7 straipsnio pagrindu, todėl jas aiškinant atsižvelgtina ir į UNIDROIT principų formuluotes. UNIDROIT principų 7.1.7 straipsnyje vartojama ne sutarties šalies atleidimo nuo atsakomybės, o sutarties nevykdymo pateisinimo, šalies atleidimo nuo nevykdymo padarinių formuluotė. Taigi, nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą.

Byloje nustatyta, jog 2002 m. vasario 1 d. pradinis kreditorius UAB „Omnitel“ ir atsakovė R. U. sudarė sutartį dėl (duomenys neskelbtini), o 2006m. liepos 21d. pagal GSM abonento prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė R. U. ir UAB „Omnitel“ sudarė susitarimą dėl mobilaus duomenų perdavimo įrenginio ir nešiojamo kompiuterio įsigijimo lengvatinėms sąlygomis prie telekomunikacinių paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį atsakovė iš UAB „Omnitel“ įsigijo mobilaus duomenų perdavimo įrenginį bei nešiojamąjį kompiuterį su 2998,50 Lt nuolaida (b. l. 18). Taip pat atsakovė įsipareigojo naudotis pirminio kreditoriaus teikiamomis ryšio paslaugomis ne mažiau kaip 36 mėnesius nuo susitarimo sudarymo dienos dėl jai suteiktos nuolaidos atidėjimo.

2007m. balandžio17d. buvo apvogtas atsakovės butas ir pavogtas nešiojamasis kompiuteris (duomenys neskelbtini) su visa mobiliam internetui naudotis reikalinga įranga. Dėl šio įvykio Kauno m. Centro PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Pradinio kreditoriaus UAB OMNITEL ir atsakovės R. U. 2002 m. vasario 1 d. sudarytoje Sutartyje dėl skaitmeninio korinio ryšio (GSM/DCS) paslaugų tiekimo sutartyje šalys sutarė, jog jos neatsako už savo prievolių nevykdymą, jei tai yra susiję su nenugalima jėga (potvyniai, elektros iškrovos, gaisrai, elektros linijų avarijos ar gedimai, tyčinis OMNITEL įrangos sužalojimas ar sunaikinimas, valdžios ir valdymo organų sprendimai, nutraukiantys ar apribojantys GSM/DCS paslaugų teikimą ir kitos sąlygos. (Sutarties 7.1 punktas). Šioje sutartyje vagystė nepaminėta. Teismas sprendžia, jog aplinkybė „vagystė“ nepaminėta pagrįstai, kadangi vagystė pati savaime, negali būti laikoma nenugalima jėga, nes vagystės faktą galima numatyti ir tam pasiruošti, t.y. sudaryti tokias sąlygas, kad ji neįvyktų. Nenustatyta, jog atsakovė ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad vagystė neįvyktų.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų nenugalimos jėgos kriterijų visumos, o nustatytos aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys pilnai tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovui iš atsakovės priteistina 40 Eur žyminio mokesčio išlaidų, kurias ieškovas turėjo paduodamas ieškinį ir apeliacinį skundą (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti visiškai. Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Priteisti ieškovui Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, įmonės kodas 111882842, iš atsakovės R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 708,13 Eur (septyni šimtai aštuoni eurai ir trylika centų) skolą, 5 (penkis) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (708,13 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 -01-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 177,73 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt septyni eurai ir septyniasdešimt trys ct) palūkanas, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) turėtų žyminio mokesčio išlaidų.