- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-683-464/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05641-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Virginijus Kairevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- S. B.
- Atsakovas
- UAB „Conama“
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovui UAB „Conama“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, darbo užmokesčio pritesimo ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas S. B. 2009-07-13 kreipėsi į Vilniaus m. 3-ajį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį kelis kartus patikslinęs (t. 1, b.l. 2-5, 83-87, 106-110) prašė priteisti iš atsakovo UAB „Conama“: 1) 1357 Lt nesumokėtą dviejų mėnesių išeitinę pašalpą; 2) 699,60 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 3) 1047,60 Lt darbo užmokestį už naktinį darbą; 4) 489,85 Lt už darbą švenčių dienomis; 5) 135,80 Lt už viršvalandinį darbą; 6) 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 7) 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos; 8) pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, nurodant ne DK 235 str. 9 d., bet DK 128 str.; 9) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 10) priteisti 64,60 Lt pareiškimo įteikimo per notarą išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-08-19 su atsakovu sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini) . Ieškovui buvo nustatytas valandinis atlyginimas – 4,85 Lt už valandą. Kadangi atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, ieškovas kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją. Atsakovas buvo įpareigotas perskaičiuoti ieškovo darbo užmokestį už darbą naktį, švenčių dienomis, mokėti delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką. Apie atleidimą iš darbo ieškovas buvo informuotas 2009-06-22 Sodros pranešimu, kuriame nurodyta draudiminio laikotarpio pabaiga – 2009-06-10. Mano, kad atsakovas neteisėtai su ieškovu nutraukė darbo santykius DK 235 str. 9 d. pagrindu (padarius pravaikštą), kadangi jokio darbo drausmės pažeidimo ieškovas nepadarė, priešingai, pateikė atsakovui prašymą atleisti iš darbo dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio, bet toks prašymas nebuvo patenkintas. Todėl prašo pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę į DK 128 str.
Atsakovas atsiliepimu (t. 1., b.l. 22-25,120-121) nesutiko su pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas vengė eiti į darbą, vengė pasirašyti ir priimti bet kokius darbdavio teikiamus dokumentus, vengė pasiaiškinti. Atsakovas buvo priverstas 2009-06-10 atleisti ieškovą iš darbo už darbo drausmės pažeidimus. Pažymėjo, kad ieškovas raginamas neatvyko į darbovietę, negrąžino darbo aprangos. 2009-04-27 ir 2009-05-28 buvo surašyti tarnybiniai pranešimai dėl ieškovo neatvykimo į darbą be pateisinamų priežasčių, ieškovas atsisakė pasiaiškinti ir nenurodė, dėl ko neatvyksta į darbą. Todėl 2009-04-27 ieškovui buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas. Tačiau ieškovas ir toliau pažeidinėjo darbo drausmę, o 2009-05-26 ieškovui be pateisinamos priežasties neatvykus į darbą, atsakovas jį atleido iš pareigų DK 235 str. 2 d. 9 p. pagrindu. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad kartais vėluodavo ieškovui sumokėti darbo užmokestį. Nurodė, kad už ieškovui išmokėtas avansines sumas susidarė 549,76 Lt dydžio permoka. Minėtas avansinės sumas atsakovas pervesdavo ieškovui, tikėdamasis jas vėliau išskaičiuoti iš ieškovo atlyginimo. Taigi ieškovo reikalavimai dėl sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2010-06-30 sprendimu (t. 1, b.l. 226-232) ieškinį patenkino iš dalies: nustatė, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, yra nutraukta teismo sprendimu, nurodant šios darbo sutarties nutraukimo datą - 2010-06-10; priteisė iš atsakovo 3136,20 Lt neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, už viršvalandinį, naktinį ir šventinį darbą ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2009-07-13 iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo; taip pat priteisė iš atsakovo 94,09 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai ir 1060 Lt teisinės pagalbos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas pagal atsakovo pažymose apie darbo užmokestį esančius duomenis sprendė, jog ieškovui turėjo būti iš viso išmokėta 8470,77 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų. Ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas netolygiais laikotarpiais ir įvairiais dydžiais ir per visą jo dirbtą pas atsakovą laiką buvo išmokėta 5334,57 Lt, todėl neišmokėtą 3136,20 Lt skirtumą ieškovui priteisė. Teismas nustatė, kad atsakovas daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokėjo ieškovui viso priklausančio darbo užmokesčio, ir nors ieškovas įgijo teisę nutraukti darbo sutartį DK 128 str. pagrindu, tačiau atsakovas gavo šį ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo pagal DK 128 str. jau po ieškovo nurodytos pareiškime prašomos atleidimo dienos. Tai reiškia, jog pats ieškovas nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos reikalavimų, nutraukiant darbo sutartį. ir dėl šios priežasties netenkino ieškovo reikalavimo pakeisti atsakovo nurodytą ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą. Teismo manymu, ir atsakovo surašyti dokumentai nepatvirtina, jog pats darbdavys laikėsi įstatyme nustatytos tvarkos reikalavimų, pripažįstant padarytą darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu ir skiriant griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Todėl pripažinęs, kad abi ginčo šalys padarė teisės pažeidimus, kad ir darbuotojas, ir darbdavys yra kalti dėl jų abiejų valia faktiškai nutrūkusios darbo sutarties tinkamo neįforminimo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šie abipusiai darbo įstatymų pažeidimai sudaro pagrindą pripažinti darbo santykius nutrauktais teismo sprendimu nuo ginčijamame atsakovo įsakyme nurodytos datos bei atmesti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 3-4) prašo pakeisti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-06-30 sprendimą ir priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos, 1357 Lt išeitinę kompensaciją už du mėnesius, 1698,81 Lt delspinigių sumą, kurią patikslins apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ir 64,60 Lt išlaidų, susijusių su notaro paslaugomis. Tvirtina, kad jokios savo kaltės dėl darbo įstatymų pažeidimo neįžiūri, todėl turėjo būti atleistas iš darbo pagal DK 128 str. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas atsakovui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą įteikė 2010-05-25, tokiu atveju teismas turėjo perkelti jo atleidimo iš darbo datą į 2010-05-28, t.y. praėjus įstatymo nustatytam trijų dienų terminui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1357 Lt kompensacijos priteisimo bei reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo patirtą neturtinę žalą. Atsakovui nemokant atlyginimo, nuolatinis jo laukimas žemino ieškovo garbę ir orumą.
Apeliacinis skundas atmestinas, tačiau Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-06-30 sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad darbo sutartis sudaryta tarp S. B. ir UAB „Conama“ yra nutraukta teismo sprendimu, nustatant, kad šios darbo sutarties nutraukimo data yra 2010-06-10, panaikintina, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apsprendžia apeliaciniame skunde nurodomi nesutikimo su priimtu teismo sprendimu motyvai ir teisiniai argumentai, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apeliantas, nekvestionuodamas sprendimo toje dalyje, kuria jam buvo apskaičiuotas ir priteistas darbo užmokesčio įsiskolinimas, apeliaciniame skunde kelia neteisingo darbo sutarties nutraukimo pagrindo nustatymo ir netinkamo darbo santykių pasibaigimo momento (atleidimo iš darbo datos) įvardijimo teismo sprendime klausimus, kas atitinkamai lėmė ir 2 mėnesių išeitinės išmokos jam nepriteisimą, taip pat ginčija sprendimą nepriteistų delspinigių, neturtinės žalos bei išlaidų už notaro paslaugas dalyje. Dėl tokių skundo argumentų kolegija ir pasisako.
Pirmiausiai nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčas dėl to, koks susiklostė teisinis pagrindas šios bylos šalių darbo santykiams pasibaigti. Teisinis atleidimo iš darbo pagrindas suprantamas kaip tam tikrų juridinių faktų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį su darbuotoju. Šios bylos šalių darbo santykiai, prasidėję 2008-08-19, pasibaigė darbdavio valia dėl darbuotojo kaltės nuo 2009-06-10 pagal DK 235 str. 9 p. nuostatas, t.y. už darbuotojo (apelianto) neatvykimą į darbą be svarbios priežasties visą darbo dieną (pamainą) (t.1, b.l. 64-65, 159). Darbo kodekso normos tokį darbuotojo elgesį, kuomet į darbą neatvykstama be svarbios priežasties, traktuoja kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, už kurį jam gali būti taikoma net ir pati griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 str.3 d. 2 p.). Vertinant, ar atsakovas nagrinėjamos bylos atveju pagrįstai pasinaudojo šia darbdaviui nustatyta teise atleisti darbuotoją iš darbo be įspėjimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, turėtų būti atsižvelgiama į tokių aplinkybių visumą: ar darbuotojas padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį jis buvo atleistas iš darbo; ar yra prielaidos ir sąlygos drausminei atsakomybei taikyti; ar drausminė nuobauda skirta laikantis jos skyrimo tvarkos, terminų; ar paskirta drausminė nuobauda atitinka darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir pasekmes, kitas aplinkybes, numatytas DK 238 str. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliantas, iki oficialiai buvo įforminta darbo santykių pabaiga, nevyko į darbą, t.y. visiškai nedirbo nuo 2009-04-24. Ši aplinkybė nustatyta tiek rašytiniais įrodymais (darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, t.1, b.l. 37-40), tiek liudytojais apklaustų S. B., R. S., R. G. paaiškinimais (t.1, b.l. 131-134), tiek atsakovo atstovo paaiškinimais (t.1, b.l. 130-131), taip pat ją pripažino ir pats apeliantas (t.1, b.l. 129-130). Nepagrįstas atsisakymas dirbti jau savaime yra darbo drausmės pažeidimas (DK 276 str. 4 d.), o neatvykimas į darbą be svarbios priežasties bent vieną darbo dieną ar pamainą, kaip minėta, yra priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 str. 2 d. 9 p.), sudarančių prielaidas spręsti darbuotojo atleidimo iš darbo klausimą. Tačiau dėl tokių faktinių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendime suformulavo klaidingą ir įstatymu neparemtą išvadą (CPK 185 str.), t.y. kad atsakovas atleido jau nebedirbantį darbuotoją, nes darbo santykiai abiejų šalių valia buvo faktiškai nutrūkę. Darbo įstatymai reglamentuoja ir darbo sutarties sudarymo, ir jos nutraukimo tvarką (DK 124 str.), ir tokios sąvokos, kaip faktinis arba oficialiai neįformintas darbo santykių pasibaigimas, įstatymų leidėjas neapibrėžia. Priešingai, darbo santykiai tęsiasi iki įvyksta vienas iš šių juridiškai reikšmingų faktų: darbo sutartis nutraukiama DK ar kitu įstatyminiu pagrindu; darbdavys likviduojamas be teisių perėmėjo; darbuotojas miršta; kai darbdavio (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo) ar darbdavio atstovų buvimo vietos nustatyti neįmanoma (pastaroji nuostata įsigaliojo nuo 2011-03-01). Nagrinėjamu atveju iki darbo sutartis darbdavio atitinkamu įsakymu nuo 2009-06-10 nebuvo nutraukta, apelianto ir atsakovo darbo santykiai tęsėsi. Tai reiškia, kad apeliantas iki darbo santykių pabaigos turėjo laikytis darbovietėje nustatytos darbo tvarkos, turėjo prievolę vykdyti visas darbuotojui nustatytas pareigas ir darbdavio teisėtus nurodymus, tame tarpe atvykti į darbą darbdavio reikalavimu. Tos priežastys, kurias įvardijo apeliantas – dėl laiku nemokamos darbo užmokesčio buvo konfliktiški ir net priešiški santykiai su darbdavio vadovu, jis neturėjęs lėšų bilietui nusipirkti, todėl negalėjęs atvykti į darbą (t.1, b.l. 119-130, 171-172), negali eliminuoti pagrindinės darbuotojo pareigos - atvykti į darbą, o už jos nevykdymą, kaip minėta, numatyta drausminė atsakomybė (DK 38 str.).
Kolegija atkreipia dėmesį į tokią aplinkybę, kad nors darbo teisėje yra įtvirtintas darbo teisių savigynos institutas, tačiau savigynos, kaip teisių gynimo būdo, naudojimas yra ribojamas ir leidžiamas tik šio Kodekso nustatytais atvejais (DK 37 str.). Darbuotojai, esant individualiems darbo santykiams, taip pat gali pasinaudoti savigyna, tokia darbuotojo teisė yra aptarta DK 275 str. 5 p. Šioje įstatymo normoje teigiama, kad darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti tik tuomet, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai, taip pat gali atsisakyti dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, jeigu neįrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, ar jis pats neaprūpintas reikiamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Jokie kiti darbuotojo savigynos atvejai Darbo kodekse nėra numatyti ar leidžiami. Todėl visais kitais atvejais atsisakymas vykdyti darbuotojui priskirtas darbo funkcijas yra neteisėtas ir jokiomis kitomis priežastimis ar aplinkybėmis, išskyrus nurodytąsias DK 275 str. 5 p., negali būti pateisinamas.
Šioje vietoje būtina pažymėti, kad darbuotojas neabejotinai gali spręsti susidariusią situaciją dėl nemokamo viso jam priklausančio darbo užmokesčio, jei tai trunka ilgiau nei du mėnesius, DK 128 str. nustatytu būdu – inicijuodamas darbo santykių pasibaigimą. Darbo sutartis tokiu atveju nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė, nei trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbuotojo pareiga iš anksto įspėti darbdavį apie numatomą darbo sutarties nutraukimą egzistuoja visais atvejais, net ir tada, kai darbdavys pažeidžia darbo sutartį, o per 3 dienų įspėjimo laikotarpį darbuotojui išlieka pareiga dirbti, nors pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. nuostatas faktiškai egzistuoja. Apeliantas, kaip pagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šią darbuotojui priklausančią teisę realizavo netinkamai – be svarbios priežasties neatvykdamas į darbą nuo 2009-04-24, per notarą tik po mėnesio (2009-05-25) išsiuntė prašymą nutraukti darbo sutartį nuo prašymo surašymo dienos, t.y. nepaisė imperatyvaus 3 dienų termino, nustatyto darbdavio interesais, o ir patį prašymą darbdavys gavo tik kitą dieną – 2009-05-26 (t.1, b.l. 13-16).
Kita vertus, net ir esant tokiam šio prašymo surašymui bei įteikimui terminų prasme, apeliantas dar būtų galėjęs siekti atleidimo iš darbo pagal DK 128 str. nuostatas (t.1, b.l. 8), jeigu pagal darbdavio 2009-06-01 teisėtą nurodymą, kuriame užsimenama ir apie galimybę neatvykimo į darbą atveju spręsti apelianto atleidimo iš darbo už pravaikštas klausimą, būtų atvykęs į darbą suderinti atleidimo datos nei išspręsti kitų su jo atleidimu iš darbo susijusių klausimų (t.1, b.l. 12). Šiuo darbdavio siūlymu apeliantas, kaip jis nurodė teikdamas teisme paaiškinimus (t.1, b.l. 129-130), nepasinaudojo tik dėl savo paties neigiamo požiūrio į administracijos vadovą ir kiek anksčiau (2009-05-29) darbovietėje įvykusio konflikto dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms apelianto argumentai, kad darbdavys, nepaisant apelianto nebuvimo darbe nuo 2009-04-24, turėjęs absoliučią pareigą įforminti darbo santykių pasibaigimą būtent pagal DK 128 str., perkeldamas atleidimo datą trims dienoms po atitinkamo jo prašymo surašymo dienos, arba atleidimo iš darbo pagrindą į DK 128 str. turėjęs pakeisti pirmosios instancijos teismas, įstatymu neparemti ir atmestini. Priešingai, kolegija jau nurodė, kad apeliantas nepaisė atleidimo iš darbo tvarkos šiuo teisiniu pagrindu (DK 128 str.) minimalių reikalavimų, savo teisę siūlyti nutraukti darbo sutartį dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio realizavo pažeisdamas įstatymo reikalavimus, nebendradarbiavo su darbdaviu, savo elgesiu suvaržė darbdavio veiksmus įgyvendinant atleidimo iš darbo procedūras, o toks elgesys teisės požiūriu netoleruotinas (DK 35 str.).
Darytina išvada, kad darbdavys (atsakovas) šiuo konkrečiu atveju turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog apeliantas šiurkščiai pažeidė darbo tvarką, neatvykdamas į darbą be svarbios priežasties labai ilgą laiką (daugiau nei vieną darbo dieną ar pamainą), už darbo drausmės pažeidimą, t.y. už neatvykimą 2009-04-24 dieną budėti į saugomą objektą (t.1, b.l. 151-154), darbdavys jau buvo skyręs drausminę nuobaudą – papeikimą, kurios apeliantas neužginčijo, tačiau ir po jos savo nusistatymo bei atsisakymo atvykti į darbą nepakeitė. Teisėjų kolegija pasisako dėl atleidimo iš darbo tvarkos bei procedūrų, kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip pažeistas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad darbdavys siekė informuoti apeliantą apie galimas taikytinas drausminių nuobaudų skyrimo už neatvykimą į darbą procedūras ir siekė išsiaiškinti neatvykimo į darbą priežastis (DK 240 str. 1 d.). Tai patvirtina ne tik tarnybiniai bei informaciniai pranešimai, aktas (t.1, b.l. 151-153, 155-157), jau minėtas 2009-06-01 pranešimas Nr. 171 (t.1, b.l. 158), kurį apeliantas gavo ir pats pateikė teismui (t. 1, b.l. 12), bet ir atsakovo atstovo teisme S. V., taip pat liudytojų R. S., R. G. paaiškinimai, kurie tvirtino, jog S. B. atsisakė rašyti vadovui pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe. Pažymėtina, kad šį faktą taip pat patvirtino ir liudytoja apklausta jo sugyventinė S. B. (t.1, b.l. 131), ir pats apeliantas S. B. (t.1, b.l. 129), apie 2009-05-29 darbdavio vadovo P. K. reikalavimą pasirašyti atitinkamus dokumentus bei apie S. B. atsisakymą pasiaiškinti nurodę policijos pareigūnams (t.1, b.l. 168, 170,172). Todėl, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, labiau tikėtina, kad apeliantas atsisakė susipažinti su 2009-05-28 darbdavio rašytiniu reikalavimu iki 2009-06-01 pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe priežasčių (t.1, b.l. 156, 157). Taigi šiuo konkrečiu atveju buvo užtikrintos apelianto (darbuotojo) teisių garantijos - paaiškinti nebuvimo darbe priežastis, pasiekti įstatymo leidėjo tikslai - pranešti darbuotojui apie darbdavio ketinimus spręsti jo drausminės atsakomybės klausimą. Apie galimą darbo santykių pasibaigimą šiuo darbuotojui nepalankiu pagrindu buvo, kaip minėta, nurodyta ir 2009-06-01 darbdavio pranešime Nr. 171, taigi apeliantas prisiėmė savo elgesio neigiamų padarinių riziką. Išdėstytų aplinkybių kontekste priešinga pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, esą darbdavys raštu nepareikalavo pasiaiškinti ir nenustatė tam termino, paneigiama, konstatuojant DK 240 str. 1 d. darbdaviui nustatytos pareigos įvykdymą. Dar daugiau, įstatymuose nėra nenustatyta, jog darbdaviui pažeidus DK 240 str. 1 d. nuostatą raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimų, paskirta drausminė nuobauda vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo savaime būtų laikoma neteisėta, tokį šios teisės normos aiškinimą yra pateikęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-93/2008, Teismų praktika Nr. 30, p. 500).
Esant išvardintoms aplinkybėms teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto skundo argumentus dėl jo atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo į DK 128 str. bei atleidimo datos perkėlimo trimis dienomis, lyginant su darbdavio įsakyme nurodyta 2009-06-10 diena (t.1, b.l. 159), taip pat netenkina prašymo priteisti su šio atleidimo pagrindu sietiną DK 140 str. nurodytą 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio garantinę išeitinę išmoką.
Kaip buvo minėta, pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina neperžengdamas apeliacinio arba atskirojo skundo ribų. Tačiau, jeigu to reikalauja viešasis interesas, apeliacinės instancijos teismas turi teisę, kuri viešojo intereso gynimo aspektu traktuotina ir kaip teismo pareiga, peržengti skundo ribas (CPK 320 str. 1 d. ir 2 d.). Pažymėtina, kad viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Viena vertus, pagal nurodomoje teisės normoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas tokioje kaip ši byla, kuri priskirtina prie CPK XX skyriuje numatytų bylų kategorijų, turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas. Dar viena svarbi aplinkybė, suponuojanti viešojo intereso konkrečiu atveju konstatavimą, yra bankroto bylos atsakovui iškėlimo faktas ir tokios nutarties (t.2, b.l. 17-20) įsiteisėjimas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), kai dėl šios priežasties atsiranda pareiga atsižvelgti į tam tikros visuomenės dalies (kreditorių daugumos) interesus, o jų visų interesų užtikrinimas nusveria apelianto asmeninį interesą. Be to, viešuoju interesu laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, įtvirtintas, saugomas ir ginamas Konstitucijoje - tai visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, inter alia per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas (Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, byla Nr. 35/03-11/06). Atsižvelgiant į šį Konstitucinio teismo išaiškinimą, pateiktą dėl CPK 320 str. 2 d. atitikimo Konstitucijai, teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamas civilinio proceso kodekso nuostatų įgyvendinimas leidžia spręsti apie paties proceso teisme teisėtumą, o tai taip pat yra susiję su viešojo intereso apsauga.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pasisako dėl apelianto reikalavimų, išdėstytų ieškinyje, turinio, nesant dėl to apeliaciniame skunde pateiktų konkrečių argumentų. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) teisminio nagrinėjimo ribų bei dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas įpareigotas spręsti ginčą ar nagrinėti kitą procesinį dokumentą būtent pagal jame išdėstytus reikalavimus. Siekdamas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, teismas, jeigu iš procesinio dokumento turinio sunku identifikuoti pareiškimo pagrindą ar jo dalyką, turi galimybę įgyvendinti procesinio dokumento trūkumų ištaisymo procedūras (CPK 115 str.), tačiau teismui nesuteikta teisės, išskyrus kai kurias įstatyme nustatytas išimtis, pačiam pakeisti procesinio dokumento dalyką ar taikyti tokius pažeistų teisių gynimo būdus, kurių įstatymas nenumato. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kitaip, nei to siekė apeliantas, išaiškino jo kreipimosi į teismą dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo turinį. Apeliantas neginčijo darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio, t.y. nesiekė tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių, o tik prašė nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta ne darbdavio nurodytu teisiniu pagrindu. Tokie ieškinio reikalavimai vertintini ne kaip reikalavimai atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 297 str. 3 d.), o kaip reikalavimai dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo (DK 295 str. 2 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas įvertino reikalavimus kaip ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 297 str. nuostatas, dar daugiau, net nekonstatavęs netesėto atleidimo iš darbo pagal DK 136 str.3 d. 2 p. ir 235 str. 9 p. fakto, priešingai, pasisakęs, jog apeliantas (darbuotojas) neįgijo teisės nutraukti darbo sutartį jo nurodomu DK 128 str. pagrindu, nepagrįstai savo iniciatyva išplėtė įstatymų leidėjo nustatytus darbo teisių gynimo tokioje situacijoje būdus ir sprendimu nustatė savarankišką darbo sutarties tarp šalių pasibaigimo pagrindą bei momentą, t.y. pripažino darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo konkrečiai įvardintos jame datos. Kolegija pažymi, kad nepanaikinus drausminės nuobaudos ir nenustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumo fakto, taigi ir tokių jo darbo teisių pažeidimo, nebuvo įstatyminių prielaidų kito, nei darbdavio įsakyme nurodyta, darbo sutarties pasibaigimo pagrindo nustatymui ar darbuotojų teisių pažeidimo padarinių, taikant DK 297 str. 3 ir 4 dalyse nustatytus jų gynimo būdus, pašalinimui. Dėl DK 297 str. įtvirtintų teisių gynimo būdų netaikymo, kuomet sprendžiamas kitokio pobūdžio teisinis ginčas - dėl darbo sutarties nutraukimo formuluotės pakeitimo, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2011-03-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-116/2011).
Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir panaikinti tą sprendimo dalį, kuria darbo sutarties nutraukimas buvo nustatytas apylinkės teismo sprendimo pagrindu nuo 2010-06-10. Kitoks susiklosčiusios situacijos traktavimas ir šios teismo padarytos teisės taikymo klaidos neištaisymas sąlygotų netinkamo precendento sukūrimą, nepagrįstai sudarytų prielaidas nagrinėti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo klausimą (patikslinto ieškinio „M“ reikalavimas, t.1, b.l. 109) (DK 297 str. 4 d.), ir tai jau tiesiogiai įtakotų darbdavio - bankrutuojančios įmonės - kreditorių interesus, kurie, kaip buvo nurodyta, taip pat yra ir viešojo intereso sudėtinė dalis.
Kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus. susijusius su neturtinės žalos priteisimu apeliantui. Nagrinėjamos bylos atveju, kuomet darbo santykiai pasibaigė dėl paties apelianto kaltės, sąlygų konstatuoti neturtinės žalos padarymo jam faktą nesusiklostė. DK 250 str. nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Sprendžiant, kokiais atvejais neturtinė žala turi būti atlyginama darbuotojui, būtina laikytis bendrųjų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų ir kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 str. Teismų praktikoje yra suformuluota bendra taisyklė, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia išgyvenimus ir kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Apeliantas savo apeliaciniame skunde žalos padarymą siejo su nuolatiniu laukimu, kada bus išmokėtas darbo užmokestis ir jį, kaip darbuotoją, žeminančiu reikalavimu jį išmokėti. Tačiau tokia faktinė aplinkybė, kaip kad darbo užmokesčio išmokėjimo vėlavimas, susijęs su darbdavio komplikuota finansine padėtimi, iš esmės patvirtinama netrukus po apelianto atleidimo iš darbo atsakovui inicijuotomis bankroto procedūromis, pati savaime dar nesuponuoja neturtinės žalos darbuotojui padarymo. Įstatymų leidėjo valia su darbu susijusių išmokų darbuotojui mokėjimo vėlavimas yra kompensuojamas kitu būdu, mokant delspinigius (DK 207 str.), kurių mokėjimo tvarka bei dydžiai nustatyti Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą, įstatymu. Tačiau delspinigiai skaičiuojami tol, kol šalis sieja darbo santykiai, o po darbo sutarties nutraukimo gali būti taikomos DK 141 str. 3 d. nustatytos sankcijos darbdaviui (vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką), delspinigių skaičiavimą nutraukiant. Tokio DK 141 str. numatyto reikalavimo apeliantas ieškinyje ir jo patikslinimuose nekėlė (CPK 13 str.), taigi plačiau dėl to kolegija ir nepasisako.
Atskirai aptartini apelianto skundo argumentai dėl delspinigių jam nepriteisimo. Viena vertus, savo ieškinyje (jo patikslinimuose) apeliantas neprašė priteisti jam delspinigių ir tokio reikalavimo (ieškinio dalykas) jame nesuformulavo, apsiribodamas samprotavimais ieškinio motyvuojamojoje dalyje, kad Valstybinė darbo inspekcija atsakovą buvo įpareigojusi juos skaičiuoti ir mokėti, o atsakovas tokio įpareigojimo nevykdė. Tokio aiškaus reikalavimo nesuformulavo ir teismo posėdyje (t.1, b.l. 170, 223). Kadangi CPK 312 str. draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, toks apelianto reikalavimas negali būti nagrinėjamas. Tačiau pastebėtina tai, kad šiuos savo reikalavimus apeliaciniame skunde apeliantas kildina iš ydingo turinio darbdavio pateiktos teismui delspinigių skaičiuotės (t. 1, b.l. 203), nepagrįstai tvirtindamas, kad teismas šio jo reikalavimo (kurio, kaip minėta, nebuvo) netenkino. Aptariant pažymos turinį matyti, kad joje delspinigiai nepagrįstai apskaičiuoti po 0,07 proc., nors pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą, įstatymo 2 str. 1 d. delspinigių dydį sudaro 0,06 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną. Teisiškai nekorektiškas ir jų paskaičiavimo terminas - iki 2010-06-22 dienos, nors skaičiavimai, kaip minėta, turėtų būti nutraukti nuo atleidimo iš darbo dienos. Taip pat nepagrįstai priimtas domėn laikotarpis (visas gegužės mėnuo bei dalis balandžio ir birželio mėnesių), kuriuo apeliantas darbo funkcijų apskritai neatliko ir į darbą nevyko, taigi darbo užmokestis šiuo laikotarpiu jam neturėjo būti skaičiuojamas ar mokamas.
Antra vertus, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas apeliantui nesumokėtą darbo užmokesčio skirtumą, darbo užmokestį už darbą švenčių dieniomis, naktį, už viršvalandinį darbą bei priedą prie minimalios algos, rėmėsi darbdavio pateiktais paskaičiavimais (t.1, b.l. 205), kuriose taip pat buvo įvardintas ir darbo užmokestis už laiką, kuomet darbuotojas į darbą nevyko ir jam darbo užmokestis nepriklausė - pravaikšta į darbo laiką neįeina (DK 143 str., 2 d. 1 p.). Ar reikalavimas apginti pažeistą teisę yra teisėtas, nustatoma ne tik pagal tai, ar jis yra įtvirtintas įstatyme, šalių susitarime, bet ir ar jis atitinka bendruosius protingumo, sąžiningumo, teisingumo, proporcingumo principus. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas Už šį pusantro mėnesio laikotarpį be teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismo priteista suma, kolegijos požiūriu, visiškai kompensuoja apelianto turtinį interesą gauti delspinigius, kitoks aiškinimas nebūtų teisingas ir sąžiningas (DK 35 str. 1 d.).
Netenkinus apelianto prašymo dėl darbo santykių pasibaigimo, nėra pagrindo kompensuoti ir su tuo susijusių 64,60 Lt išlaidų už atitinkamo prašymo persiuntimą darbdaviui, juo labiau, kai tokių išlaidų apeliantas galėjo išvengti, darbdaviui adresuotą prašymą įteikdamas asmeniškai.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. sprendimą dalį, kuria nustatyta, kad darbo sutartis sudaryta tarp S. B. ir UAB „Conama“ yra nutraukta teismo sprendimu nustatant, kad šios darbo sutarties nutraukimo data yra 2010-06-10, panaikinti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.