Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisė pažeidimo bylą pagal V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutarimo V. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos pareigūnas 2008 m. balandžio 18 d. surašė V. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, kadangi jis 2008 m. balandžio 18 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 1,69 promilės). Šiais savo veiksmais V. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 68 punkto reikalavimus.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. gegužės 16 d. nutarimu V. V. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį paskirta 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams.

II.

Apeliaciniu skundu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo paskirta nuobauda nepasieks ATPK 20 straipsnyje nustatytų administracinės nuobaudos tikslų, kadangi ji yra pernelyg švelni.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą patenkino – panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutarimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teismas padarė išvadą, kad V. V. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tokių aplinkybių šioje byloje nėra.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas yra susijęs su poreikiu vairuoti transporto priemones, tokio pobūdžio bylose nepripažintina ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens bei jo šeimos narių pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Teismas konstatavo, kad tai, jog V. V. pripažino padaręs pažeidimą, gailisi dėl jo, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), tačiau ši aplinkybė įvertintina parenkant administracinę nuobaudą sankcijoje numatytose ribose. Kitos V. V. nurodytas aplinkybes (galiojančių administracinių nuobaudų neturėjimas, teigiamas jo charakterizavimas darbe, žmonos liga) taip pat nėra pagrindo pripažinti išskirtinėmis ir paskirti pažeidėjui švelnesnę nei sankcijoje numatyta minimali administracinę nuobaudą. Išskirtinėmis teismas nepripažino ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybės – tai, kad V. V. neturėjo tyčios padaryti pažeidimą, autoįvykio nesukėlė, išklausė specialų kursą apie alkoholio žalą sveikatai, nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą, sumokėjo paskirtą baudą, jo šeimai ir įmonei jau atsirado neigiamų pasekmių dėl administracinės nuobaudos jam paskyrimo, nes įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Asmuo pirmosios instancijos teismui nurodė važiavimo esant neblaiviam priežastį – žmonos sveikatos sutrikimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog protokole ši pažeidimo padarymo priežastis nebuvo nurodyta. Tokia aplinkybė bylos medžiaga vienareikšmiškai nepatvirtinta, todėl teismas jos nevertino kaip turinčios įtakos nuobaudos individualizavimui.

IV.

Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutarimu V. V. paskirta 2000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Teismas nurodė įskaityti pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutarimą atliktas nuobaudas – 2000 Lt dydžio baudą bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 mėnesiams, ir nustatyti V. V. galutinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

Teismas nurodė, kad V. V. pripažino pažeidimą, paaiškino, kad vairavo neblaivus, nes reikėjo vykti pas sergančią žmoną, dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi. Alkotesterio kvitas patvirtina, kad 2008 m. balandžio 18 d. 22.39 val. V. V. buvo nustatytas 1,69 promilės girtumas, kas atitinka vidutinį neblaivumo laipsnį.

Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į tai, kad pažeidėjas pripažino pažeidimą, gailisi, nuobaudų už KET pažeidimus neturi. 2008 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimu V. V. buvo nubaustas už šį pažeidimą 2000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams. Minėtas nutarimas buvo panaikintas 2009 m. kovo 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, tačiau 2008 m. gegužės 16 d. nutarimu paskirtas nuobaudas V. V. jau yra atlikęs, todėl jos įskaitytinos į šiuo nutarimu V. V. skiriamas nuobaudas.

V.

Apeliaciniu skundu V. V. prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK 35 straipsnio 4 dalis, kurioje administracinės nuobaudos skyrimo terminai taikomi kitaip nei ATPK 35 straipsnio 1, 2, 3 dalys, neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui ir EŽTK 6 straipsniui. LR Konstituciniam teismui priėmus nutarimą, prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba skirti mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali nuobauda – paskirti teisių atėmimo terminą trumpesniam laikotarpiui nei vieneri metai, padidinant baudos dydį.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai netaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatų. Apeliantas pažeidimą padarė dėl staiga susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių. Teismas net neapklausė apelianto sutuoktinės. Po pažeidimo padarymo praėjo daugiau kaip metai, per tą laiko tarpą apeliantas nepadarė jokio kito pažeidimo ir jau yra įvykdęs pirmu nutarimu paskirtą nuobaudą, todėl administracinės atsakomybės tikslai jau buvo pasiekti.

Faktas, kad LVAT panaikino nutarimą, kuriuo buvo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šešiems mėnesiams, nereiškia, kad pirmos instancijos teismas negali taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų. Kiekviena byla yra individuali ir kiekviena situacija padarant pažeidimą yra individuali. LVAT formuoja teismų praktiką, tačiau ji negali apimti visų situacijų ir negali uždrausti teismui taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų apelianto atžvilgiu.

Apeliantas nesukėlė jokio autoįvykio, daugiau nepadarė jokio kito pažeidimo, todėl teismas turėjo atsižvelgti į faktines bylos aplinkybes, o ne į LVAT nustatytus standartus kitose bylose.

Mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, teismas gali atsižvelgdamas ir į kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais. Nuobaudos skyrimo tikslai pasiekiami individualiai kiekvienam pažeidėjui, nes kiekvienas skirtingai įvertina ir išgyvena paskirtą nuobaudos rūšį. Apeliantui, kaip įmonės vadovui, teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas yra daug sunkesnė nuobauda nei piniginė bauda. Jam būtina vykti į dalykinius susitikimus, į komandiruotes tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, apeliantas žlugdo savo verslą ir įmonę.

Apeliantas taip pat nurodė, kad ATPK 35 straipsnis imperatyviai nustato, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o remiantis šio straipsnio 3 dalimi nurodytas terminas pratęsiamas, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos. V. V. administracinį teisės pažeidimą padarė 2008 m. balandžio 18 d., tačiau nutarimas skirti administracinę nuobaudą per vienerius metus nebuvo priimtas, todėl administracinė nuobauda negalėjo būti paskirta. Remiantis ATPK 250 straipsnio 7 dalimi administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai. Šių teisės normų teismas netaikė, todėl nutarimas turi būti panaikintas.

Apeliantas pažymėjo, kad pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau apelianto manymu, ši ATPK 35 straipsnio 4 dalis iš esmės prieštarauja šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalims ir neturi būti taikoma, nes minėtos straipsnio 1, 2 ir 3 dalys imperatyviai nurodo, kad terminai nuobaudai skirti skaičiuojami nuo pažeidimo padarymo dienos arba nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos ir negali būti ilgesni nei vieneri metai nuo pažeidimo padarymo. Aiškinant šią teisės normą lingvistine prasme yra vartojamas žodis „negali“, todėl jokie kiti straipsniai negali prieštarauti šiai normai. Vienerių metų terminas skirti administracinę nuobaudą yra laikytinas administracinės atsakomybės taikymo senatimi, kuriai pasibaigus asmuo neturi ir negali būti traukiamas atsakomybėn atsakomybėn. Termino nuobaudai skirti skaičiavimas nuo kitos datos, išskyrus nuo pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo, iš esmės prieštarauja teisingumo, proceso efektyvumo, operatyvumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, taip pat pažeidžia EŽTK 6 straipsnį, t. y. teisę į teisingą teismą ir teisę į teismą per įmanomai trumpiausią laiką.

V. V. administracinio teisės pažeidimo byla yra nesudėtinga, todėl jai išnagrinėti nereikia nei metų, nei šešių mėnesių, nei mėnesio. Nutarimą galima buvo skirti tą pačią pažeidimo padarymo dieną arba sekančią dieną, nes jokių papildomų tyrimo veiksmų nei teismas, nei policija neatliko.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pabrėžęs, kad teisė į teismą „per įmanomai trumpiausią laiką“ yra ginama esant nepateisinamai per ilgam bylos nagrinėjimui, kas rodo vidaus institucijos uolumo bei kruopštumo nebuvimą, nesąžiningumą žmogaus teisėms, teisėtų lūkesčių pažeidimą, todėl EŽTT laikė, kad per ilgas bylų nagrinėjimo terminas esant nesudėtingai bylai yra nepriimtinas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Apeliantas metus laiko kasdien galvojo ir išgyveno dėl padaryto pažeidimo, nors pažeidimo padarymo metu pripažino savo kaltę, tačiau daugiau kaip metus laiko laukia bylos baigties. Apeliantui toks ilgas bylos nagrinėjimas sukėlė daug nerimo, sukėlė įtampą, nesaugumo jausmą, sukėlė neigiamus išgyvenimus, tai atsiliepė verslui ir šeimos santykiams.

Tai, kad aukštesnės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nutarimu ir jį panaikinęs grąžino bylą nagrinėti iš naujo, savaime nereiškia, kad apelianto pažeidimas buvo padarytas iš naujo ir todėl teismui suteikiama teisė naujai skaičiuoti terminus. Visi asmenys yra lygūs tiek įstatymui, tiek teismui, tiek valstybės institucijoms (LR Konstitucijos 29 str.), o tuo tarpu ATPK 35 straipsnio 1 ir 4 dalys pažeidimą padariusius asmenis padaro ne lygius prieš įstatymą ir prieš teismą, nes jeigu pažeidimą padariusio asmens atžvilgiu aukštesnės instancijos teismas sprendimo nepanaikina ir negrąžina bylos nagrinėti atgal, tai jam taikomas šešių mėnesių ir ypatingais atvejais taikomas maksimalus vienų metų patraukimo atsakomybės senaties terminas, kai tuo tarpu tiems, kurių bylos nagrinėjamos iš naujo, jiems minėti terminai netaikomi, nes aukštesnės instancijos teismas gali neribotą kartų panaikinti pirmos instancijos sprendimus, neribotą kartų grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Žmogus negali būti dar kartą kaltas ir jam neturi būti kitaip skaičiuojami terminai, jeigu teismai nesutinka su žemesnės instancijos teismų sprendimais ir dėl to, kad teismai dėl kitų bylų krūvio negali greičiau nagrinėti bylų. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo netaikyti ATPK 35 straipsnio 4 dalies, nes ji prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui, o turėjo taikyti ATPK 35 straipsnio 1 dalį.

LR Konstitucijoje 109 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, kuri reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme ir ne formalus teisės normos taikymas, bet teismo teisingo sprendimo priėmimas. Būtent šie kertiniai pagrindai ir yra pažeisti teismui taikant ATPK 35 straipsnio 4 dalį, pažeidžiant LR Konstitucijos 29 straipsnį. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas, nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina LR Konstitucija bei EŽTK 6 straipsnis.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

VI.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog V. V. kaltė, padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, pilnai įrodyta, veika pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį kvalifikuota tinkamai. Apeliantas iš esmės neginčija padaryto pažeidimo. Tačiau apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo ir ATPK 35 straipsnio 4 dalies atitikimo LR Konstitucijai ir EŽTK 6 straipsniui klausimas. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai paskyrė nuobaudą antrą kartą, praėjus ATPK 35 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytiems terminams. Mano, kad ATPK 35 straipsnio 4 dalis prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui ir EŽTK 6 straipsniui.

ATPK 126 straipsnio 4 dalis numato, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo –užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju, apeliantui paskirtas sankcijoje numatytos nuobaudos minimumas. Administracinė nuobauda galėtų būti mažinama tik nustačius, kad yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnį. Tačiau administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, todėl taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Tai, kad asmuo gailisi dėl padaryto pažeidimo yra jo atsakomybę švelninanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė gali būti įvertinta parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose. Nagrinėjamu atveju, teismas įvertino, tai, kad V. V. prisipažino padaręs pažeidimą ir gailisi dėl jo padarymo, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, paskyrė V. V. minimalią pažeidimo sankcijoje numatytą nuobaudą.

Apeliantas nurodo, kad jam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga, kadangi darbo reikalais tenka daug važinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidėjo darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti skirti jam mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (žr. pvz.: administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N3-34/2007, N1-413/2007), ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą.

Kitos apelianto nurodytos aplinkybės, t. y. kad jis važiavo pas sergančią žmoną, nesukėlė eismo įvykio, niekam žalos nepadarė, naujų pažeidimų nepadarė, nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Tad, atsižvelgdama į paminėtą ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nuobauda paskirta pagrįstai. Taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nėra pagrindo. V. V. padarė vieną iš sunkiausių administracinių teisės pažeidimų, t. y. vairavo transporto priemonę – padidinto pavojaus šaltinį, būdamas neblaivus, tuos keldamas pavojų savo ir kitų eismo dalyvių saugumui. Pažeidėjas turėjo numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam ir jo artimųjų ratui dėl padaryto pažeidimo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokios veikos pasekmes.

Apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutarimu jis yra baudžiamas antrą kartą. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutarimas, kuriuo V. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam paskirta nuobauda, yra panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartimi, todėl negaliojantis ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo ir paskyrus administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nuobaudą, nei Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, nei ATPK 22 straipsnio 2 dalis, nebus pažeista. Tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo panaikintu nutarimu paskirtą nuobaudą yra įvykdęs, teismas paskyręs nuobaudą iš naujo, turi įvykdytą nuobaudą įskaityti į naujai paskirtą nuobaudą ir toje dalyje nuobaudos vykdymą nutraukti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 6 d. nutartimi į naujai paskirtą nuobaudą įskaitė panaikintuoju nutarimu paskirtą ir sumokėtą 2000 Lt baudą ir įskaičiavo paskirtą ir atliktą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą šešiems mėnesiams.

Apeliantas mano, kad jo administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta, kadangi nagrinėjamu atveju jam nuobauda nebuvo paskirta per ATPK 35 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyje nustatytus terminus, apelianto manymu maksimalus nuobaudos paskyrimo terminas yra vieneri metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ATPK 35 straipsnio 1 dalį, administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus, taip pat už 85, 185², 193², 209, 209¹, 209², 209³, 209⁴, 209⁵, 209⁶, 210, 214¹¹ straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. Nagrinėjamu atveju V. V. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą. Taigi, nuobaudai dėl šio pažeidimo padarymui taikytinas ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo pažeidimo padarymo. Tačiau ATPK 35 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta terminų nuobaudai paskirti skaičiavimo tvarka. Šioje normoje numatyta, kad tuo atveju, kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutarimas, kuriuo V. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam paskirta nuobauda, buvo panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti iš naujo. Remiantis ATPK 35 straipsnio 4 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai turėjo būti pradedami skaičiuoti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutarties įsiteisėjimo. 2009 m. gegužės 6 d. nagrinėjant V. V. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo – ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti nuobaudos skyrimo terminai nebuvo suėję.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2296/2009, pažymėjo, kad administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Siekiant paisyti šios nuostatos, nesant atitinkamų normų, reikalingų nagrinėjamam visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija. Administracinių teismų praktikoje vertinama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N17-240/2006, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1434/2008 ir kt.). Suprantama, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą galėtų būti taikoma ilgesnį laiko tarpą, nei Baudžiamajame kodekse numatytas laiko tarpas, per kurį gali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis padarius baudžiamąjį nusižengimą. Minėtame Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Nagrinėjamoje byloje V. V. administracinį teisės pažeidimą padarė 2008 m. balandžio 18 d., taigi, paskiriant V. V. administracinę nuobaudą 2009 m. gegužės 6 d. nutarimu dviejų metų terminas nebuvo suėjęs. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis ATPK 250 straipsniu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Apeliaciniu skundu V. V. taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK 35 straipsnio 4 dalis, įtvirtinanti, kad tuo atveju, kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsniui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Iš čia matyti, jog tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Apeliantas kelia abejones dėl teisės akto dalies atitikimo Konstitucijai pagal normų turinį grįsdamas tuo, kad negali būti taikomi skirtingi terminai, per kuriuos turi būti paskirta nuobauda. Tačiau nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog ATPK 35 straipsnio 4 dalis įtvirtina ne terminus nuobaudai paskirti, o numato terminų skaičiavimo tvarką, tuo atveju, kai nutarimas skirti nuobaudą yra panaikinamas apeliacine tvarka. Taigi, teisėjų kolegijai abejonių dėl ATPK 35 straipsnio 4 dalies konstitucingumo nekilo, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Apeliantas nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teisė į teismą „per įmanomai trumpiausią laiką“ yra ginama esant nepateisinamai per ilgam bylos nagrinėjimui, kas rodo vidaus institucijos uolumo bei kruopštumo nebuvimą, nesąžiningumą žmogaus teisėms, teisėtų lūkesčių pažeidimą, todėl EŽTT laikė, kad per ilgas bylų nagrinėjimo terminas esant nesudėtingai bylai yra nepriimtinas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kadangi byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant jos nagrinėjimui skirto termino. Bylos nagrinėjimo trukmė yra pateisinama atliktais byloje būtinais procesiniais veiksmais, siekiant bylos nagrinėjimo objektyvumo bei teisėtumo. Todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjant bylą buvo pažeistas bylos nagrinėjimo principas „per įmanomai trumpiausią laiką“.

Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Vaida Urmonaitė – Maculevičienė Ričardas Piličiauskas