- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-234/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Donatas Šernas, Vincas Verseckas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kemek Engineering“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Šerno, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kemek Engineering“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-368-544/2006, pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekmecha“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kemek Engineering“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Ekmecha“.
Ieškovas BUAB „Ekmecha“ kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kemek Engineering“ 79 651,56 Lt skolą, 6 procentų metines palūkanas, panaikinti 2006 m. gegužės 30 d. sutartį Nr. JB060530 (toliau tekste – ginčo sutartis arba ginčo sandoris) sudarytą tarp UAB „Kemek Engineering“ ir UAB „Ekmecha“ kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Nurodė, jog Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones iki bankroto bylos iškėlimo, o bankroto byla buvo iškelta 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi. Atsakovas yra skolingas ieškovui 79 651,56 Lt, kurie yra nepagrįstai įskaityti ginčo sutarties, sudarytos tarp UAB „Ekmecha“ ir UAB „Kemek Engineering“ pagrindu. Ši sutartis pripažinta negaliojančia, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms: Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui draudžiančiam vykdyti visas prievoles neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Minėta, kad ieškovo turtas taikant laikinąsias apsaugos priemones iki bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas, todėl negalėjo būti sudaromi sandoriai dėl šio turto. Be to ginčo sutartis neįtraukta į buhalterinę apskaitą. Kadangi ginčo sutarties 4 punktas, kuriuo sutarta taikyti įskaitymą, apeinant įstatymų imperatyvias nuostatas, sudarė sąlygas atsakovui patenkinti reikalavimus anksčiau už kitus kreditorius, todėl ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento.
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento ginčo sutarties, sudarytos tarp UAB „Kemek Engineering“ ir UAB „Ekmecha“, 4.2 punktą, kuriuo sutarties šalys susitarė atlikti 79 651,56 Lt vertės vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ginčo sutartį laikant įskaitymo aktu. Teismas priteisė iš atsakovo UAB „Kemek Engineering“ ieškovui BUAB „Ekmecha“ 79 651,56 Lt pagal sutartį ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, pradedant skaičiuoti nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 12 d. tarp ieškovo UAB „Ekmecha“ ir AB „Malsena“ buvo sudaryta Paslaugų sutartis Nr. EKM-111 (Paslaugų sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo atlikti rangos darbus. AB „Malsena“ 2006 m. gegužės 26 d. raštu Nr. 020-1123 dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo nutraukė Paslaugų sutartį. Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartimi, iki bankroto bylos iškėlimo, buvo areštuotas UAB „Ekmecha“ turtas, turtinės teisės, piniginės lėšos, esančios pas atsakovą ir trečiuosius asmenis uždraudžiant disponuoti bei taikyti kiti apribojimai. Ieškovas UAB „Ekmecha“ su atsakovu UAB „Kemek Engineering“ sudarė ginčijamą sutartį, pagal kurią UAB „Ekmecha“ įsipareigojo iki 2006 m. gegužės 31 d. priduoti UAB „Kemek Engineering“ 79 651,56 Lt vertės darbus neatliktus pagal Paslaugų sutartį, o atsakovas įsipareigojo darbus priimti ir atsiskaityti ginčijamos sutarties 4 punkte numatyta tvarka. Ginčijamos sutarties 4.2 punkte numatyta, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas už atliktus ieškovo darbus bus skolingas 79 651,56 Lt bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra skolingas atsakovui 79 651,56 Lt, šalys susitarė atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, o sutartį kartu laikyti įskaitymo aktu. Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi UAB „Ekmecha“ buvo iškelta bankroto byla, konstatavus nemokumą.
Teismas nusprendė, jog ginčijamos sutarties 4.2 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, kurių ieškovas ieškinyje nekvalifikavo, bet faktinį jų pagrindą įrodė. Teismo nuomone, ginčijamo sandorio 4.2 punktas pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, suteikiančiu teisę kreditoriui ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ginčijamos sutarties sudarymo dieną - 2006 m. gegužės 30 d., ieškovas buvo nemokus ir kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei pranešęs kreditoriams, tame tarpe ir atsakovui, kad negali su jais atsiskaityti ir vykdyti savo įsipareigojimų. Nors ieškovo UAB ,,Ekmecha“ turtas dėl ginčijama sutartimi atlikto įskaitymo nesumažėjo, tačiau, būdamas nemokus, ieškovas suteikė pirmenybę vienam iš paskesnės eilės kreditorių, o pirmesni kreditoriai neteko teisės gauti tai, ką įstatymo nustatyta tvarka galėtų gauti. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ginčija sutartimi buvo pažeisti UAB ,,Ekmecha“ kreditorių interesai ir buvo pažeistos imperatyvios Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio normos. .
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal AB „Malsena“ ir ieškovo sudarytą Paslaugų sutartį buvo taikyta sutarties 7.1 punkte numatyta maksimali sankcija - nemokėti 10 % bendros sutarties kainos dydžio delspinigių sumos - 112 157 Lt. Ieškovas žinojo, kad jam bus iškelta bankroto byla, todėl galėjo įvertinti, kad iškėlus bankroto bylą, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimus netesybų taikymas jam būtų baigęsis. Todėl teismas atmetė atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, kad ginčijamą sutartį ieškovui buvo privaloma bei naudinga sudaryti, ir buvo išvengta didesnių nuostolių. Teismas taip pat atmetė argumentus, kad ginčijamos sutarties šalys galėjo sudaryti tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, nes įskaitymas galimas, jeigu jo nedraudžia įstatymas. Teismas nurodė, kad pagal Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį nemoki įmonė su kreditoriais gali atsiskaityti tik šiame įstatyme nustatyta eilės tvarka, t.y. kreditorius suskirsčius į keturias grupes. Šio įstatymo tikslas užtikrinti ir apsaugoti nemokios įmonės kreditorių interesus ir užtikrinti jų reikalavimų patenkinimą įstatymo nustatyta tvarka iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl sutarčių sudarymo laisvė ginčijamo sandorio atžvilgiu buvo suvaržyta. Ginčo sandorio sudarymo metu UAB ,,Ekmecha“ administracijos vadovui buvo žinoma bloga bendrovės turtinė padėtis, nes buvo akcininkų sprendimas pranešti kreditoriams, kad bendrovė negali įvykdyti savo įsipareigojimų bei priimtas nutarimas inicijuoti bankroto procesą, o taip pat jis buvo susipažinęs su Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartimi areštuoti UAB „Ekmecha“ turtą, pinigines lėšas uždraudžiant jomis disponuoti iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl UAB ,,Ekmecha“, sudarant įsiskolinimų užskaitymo sandorį, buvo nesąžiningas. Ieškovas 2006 m. gegužės 11 d. raštu buvo įspėjęs atsakovą, kad negalės įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Be to 2006 m. gegužės 16 d. nutartis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės iki bankroto bylos iškėlimo, buvo įregistruota viešajame registre ir skelbiama internetiniame tinklapyje viešai, todėl atsakovas galėjo ir turėjo žinoti apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir atsakovas teisme teigdamas, kad ginčo sutarties esminė sąlyga yra įskaitymo aktas pagal 4.2 punktą, t.y. atsakovas ginčijama sutartimi siekė ne tik nusipirkti ieškovo atliktą darbų dalį AB „Malsena“ objekte bei teisę baigti ieškovo nebaigtus darbus, bet ir atliekant tarpusavio skolų užskaitą įgyti pirmenybę prieš kitus kreditorius. Dėl to atsakovo UAB ,,Kemek Engineering“ nesąžiningumą teismas taip pat laikė įrodytu. Teismas manė, kad šios aplinkybės patvirtina ir ginčijamos sutarties 4.2 punkto prieštaravimą gerai moralei, todėl minėtą ginčo sutartis punktą pripažino negaliojančiu ir kitu teisiniu pagrindu - dėl prieštaravimo gerai moralei (CK 1.5, 1.80, 1.81 str.).
Teismas atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančia visą ginčijamą sutartį, nes kita sutarties dalis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms (CK 1.80 str., 1.81 str., 6.66 str.). Todėl ieškinį patenkino iš dalies, negaliojančiu nuo sudarymo momento pripažino ginčijamos sutarties 4.2 punktą. Ginčo sutarties dalį pripažinęs negaliojančia teismas taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo ieškovui 79 651,56 Lt. Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl išieškotinas sumas teismas nukreipė įskaityti į bendrą ieškovo turto masę ir naudoti visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas pripažino atsakovui teisę kreiptis dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo bankroto byloje. Be to, teismas priteisė 6 % dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Kemek Engineering“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas dėl šių argumentų:
tarp šalių sudaryta sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms bei laikinosioms apsaugos priemonėmis nustatytiems apribojimams. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones padarė išimtį ir suteikė teisę atlikti tam tikras išmokas, taip pat leido būtiną lėšų ir resursų panaudojimą minimaliai bendrovės ūkinei veiklai ir gamybai užtikrinti, jei ji nenuostolinga ir ekonomiškai naudinga. Taikant laikinąsias apsaugos priemones nebuvo žinoma ar bus iškelta bankroto byla, taigi priešingai, nei nustatyta ĮBĮ, laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo leista vykdyti ekonomiškai naudingą veiklą. Ginčo sutartis nebuvo ekonomiškai nenaudinga ieškovui UAB „Ekmecha“, nes jis turėjo skolą UAB „Kemek Engineering“ ir įskaitymas nepablogino finansinės padėties. CK 6.140 straipsnis suteikia teisę kreditoriui įskaityti savo reikalavimus, kai skolininkas tampa nemokus, nors mokėjimo terminai ir nėra suėję. Įskaitymas atliktas iki bankroto bylos iškėlimo, tai leidžia ir teismų praktika (LAT CBS nutartis c.b. Nr. 3K-3-538/2004). Laikinosios apsaugos priemonės nedraudė atlikti ekonomiškai naudingų sandorių, todėl ginčo sutartis nepažeidė imperatyvių įstatymo normų ir negalėjo būti pripažinta negaliojančia;teismas nepagrįstai taikė CK 66 straipsnį (Pauliano ieškinys), nes šis straipsnis taikomas tik ginčyti sandoriams, kurių skolininkas sudaryti neprivalėjo, jei tokie sandoriai pažeidžia kreditorių interesus, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Ginčijamų santykių turinys neatitinka Pauliano ieškinio keliamų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo jo taikyti. UAB „Ekmecha“, kaip skolininkas, privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, nes darbų, kurių UAB „Ekmecha“ neatliko pagal sutartį su AB „Malsena“, atlikimą perėmus UAB „Kemek Engineering“ ir numačius atsiskaitymui taikyti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, UAB „Ekmecha“ išvengė dar didesnių nuostolių, kurie galėjo atsirasti dėl sutarčių nevykdymo. Ginčo sandoris nepažeidė kreditorių teisių, nes UAB „Ekmecha“ finansinė padėtis nepablogėjo, t.y. dėl šio sandorio įmonė netapo nemokia ir jos turtas nesumažėjo. Teismų praktikoje teigiama, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus neturi būti teikiama privilegija kitiems kreditoriams (LAT CBS nutartis c.b. Nr. 3K-3-17/2006). Kita ginčijamos sutarties šalis buvo sąžininga. Ginčijama sutartis nebuvo ekonomiškai nenaudinga, dėl to nesąžiningumo klausimas apskritai neturėjo būti keliamas. Sudarant ginčijamą sutartį atsakovui nebuvo atskleistas faktas, jog UAB „Ekmecha“ yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo atstovas veikė savo įgalinimų ribose, dėl to nereikėjo imtis papildomų rūpestingumo reikalavimų;ginčijamos sutarties nuostata dėl įskaitymo buvo esminė, be jos sutartis nebūtų sudaryta, todėl teismas nepagrįstai panaikinęs ginčo sutarties 4.2 punktą, paliko galioti likusią ginčo sutarties dalį
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Ekmecha“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Tretysis asmuo AB „Malsena“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bankroto bylos yra bylos turinčios viešojo intereso elementą, todėl apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėjant tokio pobūdžio bylas išeiti už apeliacijos ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Teismas nustatė žemiau minimas faktines aplinkybes.
Ieškovas 2006 m. gegužės 11 d. raštu informavo atsakovą ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatyta tvarka, jog nebegalės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams (b.l. 55-56). Taigi, atsakovas žinojo, jog ieškovas yra nemokus ir nebegali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, įskaitant ir atsakovą.
BUAB „Ekmecha“ vadovas 2006 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą UAB „Ekmecha“. Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 16 d. nutartimi (b.l. 57-58) taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo UAB „Ekmecha“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias UAB „Ekmecha“ ir esančias pas UAB „Ekmecha“ ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant tuo turtu, lėšomis, turinėmis teisėmis disponuoti, išskyrus mokėjimą išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, privalomais mokėjimais į valstybės biudžetą, o taip pat būtinų lėšų ir resursų panaudojimą minimaliai bendrovės ūkinei finansinei veiklai ir gamybai užtikrinti, jei ta veikla ir gamyba nėra nuostolingos ir ekonomiškai naudingos bendrovei. Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo priėmimo momento (CPK 148 str. 5 d.) ir vykdoma skubiai (CPK 152 str. 1 d.), ji buvo įregistruota viešame registre tą pačią dieną ir apie tai viešai paskelbta. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinių padarinių nuo turto arešto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Šio registro duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo. Įstatymu preziumuojama, jog turto arešto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 str. 2 d.). Dėl šių aplinkybių laikytina, jog apie taikomas laikinąsias apsaugos priemones UAB „Ekmecha“ žinojo kiekvienas asmuo, tame tarpe ir atsakovas UAB „Kemek Engineering“.
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Ekmecha“.
Teismas taip pat nustatė, kad 2006 m. sausio 12 d. tarp ieškovo UAB „Ekmecha“ ir AB „Malsena“ buvo sudaryta Paslaugų sutartis (b.l. 42-43) dėl darbų atlikimo.
AB „Malsena“ 2006 m. gegužės 26 d. raštu Nr. 020-1123 (b.l. 79) informavo ieškovą, kad ieškovui nebegalint tęsti Paslaugų sutartimi sutartų darbų ir nuo 2006 m. gegužės mėnesio nutraukus įrenginių montavimą, nuo 2006 m. gegužės 26 d. nutraukė Paslaugų sutartį.
Nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2006 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta ginčo sutartis (b.l. 9-13), kurios 1.1. punktu vykdytojas (BUAB „Ekmecha“) įsipareigojo priduoti baigtus darbus užsakovui (UAB „Kemek Engineering“), o užsakovas įsipareigojo priimti ir atsiskaityti šioje sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovas darbus perdavė, o atsakovas priėmė 2006 m. gegužės 30 d. (b.l. 13) Darbų perdavimo-priėmimo akto pagrindu. Ginčo sutarties 4.2 punktu buvo sutarta, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas BUAB „Ekmecha“ yra skolingas atsakovui, o pagal ginčo sutartį atsakovas bus skolingas ieškovui, atsakovas atsiskaitys atlikdamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, neatlikdamas jokių realių mokėjimų. Kadangi atsakovas buvo įskaitęs 79 651,56 Lt sumą už ieškovo atliktus darbus pagal ginčo sutartį ir ginčo tarp šalių, kad ginčijama sutartimi ieškovo atliktų darbų vertė yra 79 651,56 Lt, nėra, todėl laikytina, kad ieškovas atliko darbų 79 651,56 Lt sumai.
Atsakovas ir tretysis asmuo AB „Malsena“ 2006 m. birželio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. JB060524 (b.l. 44-46; toliau tekste - Pirkimo–pardavimo sutartis) sutarė, jog atsakovas atliks derinimo ir paleidimo darbus perimdamas ir tęsdamas ieškovo pradėtus darbus. Šios sutarties darbų apimtis nustatyta priede Nr. 1, esančiame prie šios sutarties (1.1. punktas). Iš priedo Nr. 1 (b.l. 46) matyti, kad priedas susideda iš I ir II dalių. Pirkimo–pardavimo sutarties 3.2. punkto matyti, kad priedo Nr. 1 II dalyje nurodyti darbai yra iš esmės tie patys, kurie perduoti ginčo sandoriu, atsakovas pats šių darbų neatliko ir atsakomybės dėl jų tinkamumo neprisiėmė (b.l. 46). Iš šalių parodymų (b.l. 91-96, 126) matyti, kad atsakovas atlikęs dalį darbų, numatytų priedo Nr. 1 I dalyje, kartu su darbais, atliktais ieškovo, perdavė AB „Malsena“, o AB „Malsena“ atsiskaitė su atsakovu.
Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jei šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi buti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Teismas, aiškindamas sutartis remiasi šiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
Taigi, bylos aplinkybių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog tarp šalių susiklostė tokie faktiniai santykiai: ginčo sutartimi ieškovas perleido atsakovui darbus, kuriuos ieškovas buvo atlikęs trečiajam asmeniui AB „Malsena“ pagal Paslaugų sutartį, tačiau jų nebuvo perdavęs AB „Malsena“ iki sutarties nutraukimo. Kadangi visi darbai nebuvo atlikti, todėl likusius darbus trečiajam asmeniui AB „Malsena“ įsipareigojo atlikti atsakovas Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šios sutartys savo esme yra trišalis sandoris, kuriuo ieškovas turėjo perduoti ginčo sutartyje nurodytus darbus (tie patys darbai nurodyti ir Pirkimo-pardavimo sutarties priedo Nr. 1 II dalyje) trečiajam asmeniui AB „Malsena“, o AB „Malsena“ privalėjo atsiskaityti su ieškovu, bei atsakovas turėjo atlikti ir perduoti Pirkimo-pardavimo sutarties priede Nr. 1 I dalyje nurodytus darbus trečiajam asmeniui AB „Malsena“, o AB „Malsena“ privalėjo sumokėti atsakovui už jo atliktus darbus. Nors AB „Malsena“ nedalyvavo ginčo sandoryje kaip sandorio šalis, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog atliktus ieškovo darbus priėmė ir už juos atsiskaitė, laikytina, jog vėlesniais savo veiksmais AB „Malsena“ akceptavo ginčo sandorį. Kaip matyti iš ginčo ir Pirkimo-pardavimo sutarčių turinio, iš esmės ginčo sutartimi šalys sutarė, jog už ieškovo atliktus trečiajam asmeniui AB „Malsena“ darbus, tretysis asmuo atsiskaitys ne tiesiogiai su ieškovu, bet atsiskaitys su atsakovu, o atsakovas atsiskaitys su ieškovu įskaitymu. Tokiu būdu tretysis asmuo AB „Malsena“ už ieškovo jam atliktus darbus sumokėjo atsakovui, o atsakovas įskaitė priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ieškovui, nors atsakovui realiai jokių darbų ieškovas neatliko.
Atsižvelgiant į viešąjį bankroto bylų pobūdį, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad būtų neprotinga naikinti materialiąja teisine prasme teisėtą teismo sprendimą vien tik dėl to, kad pritaikyta ne ta teisės norma ar byla išnagrinėta ne tos teisenos tvarka, jeigu, pritaikius tinkamą materialiosios teisės normą ir išnagrinėjus bylą kitos teisenos tvarka, rezultatas išliktų toks pat (LAT CBS 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–419; LAT CBS 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422). Priešingas šio klausimas sprendimas prieštarautų tiek pagrindiniams proceso teisės principams (ekonomiškumui, operatyvumui, kt.), tiek bendriesiems teisės principams (protingumui, teisingumui), nes būtų švaistomos valstybės ir proceso dalyvių lėšos. Kaip minėta, ieškovas atliko darbus trečiajam asmeniui AB „Malsena“, todėl prievolę atsiskaityti su ieškovu turėjo AB „Malsena“. Tačiau pinigus, už ieškovo atliktus darbus trečiajam asmeniui AB „Malsena“, AB „Malsena“ perdavė atsakovui. Kadangi ieškovas turėjo gauti pinigus už atliktus darbus iš AB „Malsena“, tačiau šie pinigai buvo perduoti atsakovui ir pirmosios instancijos teismas minėtą sumą priteisė iš atsakovo, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas trečiojo asmens ieškovui mokėtiną sumą tiesiogiai iš atsakovo, materialiąja teisine prasme teisingai išsprendė bylą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo sutarties 4.2. punktas pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas ir pagrįstai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas.
Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai manė, jog ginčo sutarties 4.2. punktas pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, nes įstatymas leidžia atlikti įskaitymą skolininkui tapus nemokiu. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Ieškovo turtui ir turtinėms teisėms buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apie turtinių teisių areštą žinojo ieškovo atstovas ir, pagal prezumpciją, žinojo arba privalėjo žinoti atsakovas. Ginčo sutarties 4.2. punktu šalys sutarė dėl ieškovo turtinės teisės, kuri buvo areštuota taikant laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sutarties 4.2. punktas prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra pagrįsta (CPK 149 str., CPK 18 str.). Apeliantas nurodo, jog ginčo sutartis neprieštaravo laikinosioms apsaugos priemonėms, nes buvo leista ekonomiškai naudinga veikla. Šis apelianto teiginys iš dalies pagrįstas. Laikinosios apsaugos priemonės nedraudė įgyti turtinių teisių, t.y. leido sudaryti ginčo sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas paliko galioti ginčo sutartį išskyrus 4.2. punktą, kuriuo buvo perleistos turtinės teisės, t.y. tik tą dalį, kuri prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai taikė CK 6.66 straipsnį (Pauliano ieškinys), nes ieškovas ginčo sandorį privalėjo sudaryti, ginčo sandoris nepažeidžia kreditoriaus interesų, o ginčo sandorio šalys buvo sąžiningos. Pauliano ieškiniui tenkinti būtina nustatyti esant šias sąlygas: pirma, skolininkas turi sudaryti sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo. Antra, sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Trečia, skolininkas ir tretysis asmuo, su kuriuo sudaromas ginčijamas sandoris, turi būti nesąžiningi. Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė.
Apelianto teiginiai, kad ieškovas privalėjo sudaryti sandorį, nes nesugebėjo tinkamai laiku įvykdyti savo įsipareigojimų AB „Malsena“ ir siekė išvengti didesnių nuostolių dėl Paslaugų sutarties nevykdymo AB „Malsena“, nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, jog dėl ginčo sutarties sudarymo tretysis asmuo būtų atsisakęs pretenzijų ieškovui kylančių iš Paslaugų sutarties. Be to, Ginčo sandoriu sutartus darbus taip pat atliko ieškovas, todėl negalima teigti, jog jų atlikti ieškovas negalėjo ir privalėjo sudaryti ginčo sandorį.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį buvo nemokus ir apie tai buvo informavęs atsakovą. Ginčo sandorio 4.2. punktu, ieškovui esant nemokiam, buvo suteikta pirmenybė atsakovui įskaityti savo reikalavimą ieškovui, realiai gaunant mokėjimą iš trečiojo asmens AB „Malsena“, o kiti kreditoriai prarado galimybę iš ieškovui mokėtinos sumos patenkinti savo finansinius reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo sandorio 4.2. punktas pažeidė kitų ieškovo kreditorių interesus, pagrįsta. Teismas, nustatydamas kreditoriaus teisių pažeidimą rėmėsi būtent ta aplinkybe, kad ieškovas negavo lėšų, kurias privalėjo gauti ir galėjo panaudoti visų kreditorių interesams tenkinti. Todėl apelianto teiginiai, jog dėl ginčo sutarties sudarymo ieškovas netapo nemokus ir turimas turtas nesumažėjo, yra nereikšmingi, nes įvykdžius ginčo sandorį tinkamai ieškovo turtas turėjo padidėti.
Apeliantas teigia, jog jis buvo sąžiningas sudarant ginčo sandorį, nes sudarant ginčo sandorį atsakovui nebuvo atskleistas faktas, jog ieškovui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o ginčo sandoris ieškovui ekonomiškai yra naudingas. Minėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo įregistruotas viešame registre, todėl atsakovas žinojo arba privalėjo žinoti apie jų taikymą (galioja įstatyminė prezumpcija, jog turto arešto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 str. 2 d.)). Atsakovas buvo informuotas apie ieškovo negalėjimą vykdyti prievolių, todėl atsakovas galėjo ir privalėjo žinoti, jog įgyja nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius lyginant su tvarka, nustatyta Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas buvo nesąžiningas sudarydamas ginčo sandorio 4.2. punktą, yra pagrįsta.
Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino negaliojančiu ne visą ginčo sandorį, o tik tą dalį - 4.2. punktą, nustatantį atsiskaitymo tvarką - įskaitymą. Todėl materialine teisine prasme pagrįstai patenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo ieškovo reikalaujamą 79 651,56 Lt sumą.
Iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme 12,40 Lt (b.l. 123; CPK 92 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą
Priteisti iš atsakovo UAB „Kemek Engineering“ 12,40 Lt (dvylika litų 40 ct) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.