- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-180-425/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05084-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Laimantas Misiūnas (pran.), Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- E. V.
- Atsakovas
- T. K., T.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7456-589/2010, pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovui T. K. dėl palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
Šalies argumentai
Ieškovas 2010-07-22 pareiškimu dėl teismo įsakymo, o atsakovui pateikus prieštaravimus, 2010-09-21 ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo T. K. 45 815 Lt palūkanų, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. gruodžio 10 d. paskolino atsakovui 350 000 litų. Paskolos sutartis sudaryta raštu, tačiau paskolos sutartyje nebuvo susitarta dėl palūkanų dydžio. Paskolos sutartyje buvo numatyta, kad atsakovas turi grąžinti paskolą iki 2004-01-10. Paskolą atsakovas grąžino tik 2006-07-15, todėl už laiką, kurį naudojosi ieškovui priklausančiais pinigais, atsakovas turi mokėti palūkanas, kurios nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sudarymo momentu. Kadangi dėl palūkanų priteisimo taikomas sutrumpintas penkių metų terminas, ieškovas prašė priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2005-07-22 iki 2006-07-15.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-12-07 sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš T. K. 45 815 Lt palūkanų, 1 375 Lt žyminio mokesčio, 900 Lt advokato atstovavimo išlaidų, 200 Lt antstolio pagalbai apmokėti ieškovui E. V. bei 23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis: sutarta 350 000 Lt paskolą grąžinti iki 2004-01-10, tačiau atsakovas paskolą grąžino tik 2006 m. liepos 15 d. Kadangi sutartyje dėl palūkanų dydžio nesusitarta, jos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo dieną. Ieškovas prašė priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 15 d. Lietuvos banko internetiniame puslapyje viešai paskelbta vidutinė metų palūkanų norma litais sudarė 8,09 procento fiziniams asmenims, skolinant pinigus nuo 1 iki 5 metų laikotarpio. Už naudojimąsi skolintais pinigais palūkanų dydis yra 28 315 Lt. Skolininkas pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Skolininkas privalo mokėti palūkanas, t.y. atlyginti minimalius kreditoriaus nuostolius per ieškinio senaties terminą. Paskolos sudarymo fakto ir jos grąžinimo, iš esmės šalys neginčijo. Įstatymas nustato 5 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl palūkanų priteisimo. Ieškovas, teismui pareiškimą dėl palūkanų išieškojimo pateikė 2010-07-22, todėl pagrįstas ieškovo paskaičiavimas dėl įstatymų nustatytų 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2005-07-22 iki 2006-07-15, kurios sudaro 17 500 Lt. Teismas remdamasis šiomis išvadomis priteisė iš atsakovo ieškovui 45 815 Lt palūkanų bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas T. K. apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teisme su atstovu prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apelianto, jo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo, o tik abstrakčiai nurodė, kad nors paskolos sutartyje nebuvo susitarta dėl palūkanų, atsakovas privalo jas mokėti ir preziumavo, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Apeliantas pažymėjo, kad CK 6.37 str. 1 d. nustatyti du prievolių atsiradimo pagrindai: įstatymas arba šalių susitarimas. CK nėra suformuluota palūkanų sąvokos, o nesąžiningas ieškovas negali remtis įstatyme nustatytomis kreditorių interesų garantijomis. Apeliantas, jo atstovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad prievolė grąžinti paskolą buvo tinkamai įvykdyta, t.y. prievolė pasibaigė jos įvykdymu. Be to, pagal CK 6.65 str. 5 d. jei kreditorius išdavė pakvitavimą apie pagrindinės sumos sumokėjimą, preziumuojama, kad skolininkas sumokėjo palūkanas ir kitas išlaidas. Teismas neatsižvelgė, kad abi šalys yra verslininkai ir paskolinti pinigai buvo naudojami abiejų šalių verslui plėtoti. Teismas nepasisakė ir dėl to, kad sutartyje nenustatytų palūkanų ieškovas iki 2010 m. spalio mėn. nereikalavo, priėmė paskolos grąžinimą be palūkanų. Teismas suteikė didesnę įrodomąją galią ieškovo paaiškinimams ir nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, kad įrodymai turi būti vertinami kaip visuma. Be to, pagal CK 6.193 str. 4 d., kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turėjo būti aiškinamos sąlygas pasiūliusios šalies, t. y. E. V., nenaudai.
Atsiliepimas
Ieškovas E. V. atsiliepime į apeliacinį skundą, jo atstovas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jį atmesti, kadangi nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas T. K. apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas sprendimą pagrindė neišsamiais ir prieštaringais motyvais, neišklausė kitos pusės, apsunkino atsakovo teisių įgyvendinimą, tačiau atsakovas nepateikia jokių įrodymų teiginiams pagrįsti. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas teigė, jog įrašas ant paskolos sutarties apie paskolos grąžinimą reiškė, jog skolininkas palūkanas sumokėjo. Kadangi atsakovas nepaneigė įstatymu nustatytos prezumpcijos, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis buvo atlygintinė, o be to, viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi kategoriškos pozicijos, kad palūkanų nemokėjo, taigi darytina išvada, kad atsakovas palūkanų ieškovui nesumokėjo. Ieškovas taip pat pabrėžė, kad skolos dokumento originalą pasiliko sau, o atsakovui išdavė tik pakvitavimą apie pagrindinės skolos grąžinimą, tuo patvirtindamas, kad atsakovas įvykdė ne visą prievolę. Pakvitavime nurodyta, kad grąžinta tik 350 000 Lt skola, tačiau nenurodyta, kad grąžintos palūkanos, todėl skolininkas negali teigti, kad įvykdę prievolę visiškai. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo ir ieškovo verslas tik iš dalies buvo bendras, tačiau šalys atskirai tvarkė savo piniginius reikalus. Ieškovas nurodė, kad yra atsakovui skolinęs ir kitas pinigų sumas ir kai paskola būdavo suteikiama neatlygintinai, tai būdavo sutartyse aptariama atskirai. Ieškovas E. V. nurodė, kad paskolos sutarties sąlygos buvo aptartos ir surašytos abiejų šalių: buvo aptartos paskolos suteikimo sąlygos, susitarta dėl paskolos dydžio, termino, sutarta, kad atsakovas mokės palūkanas, tačiau šios susitarimo dalies atsakovas nesilaikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str.1d.2p.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2002-12-10 T. K. pasiskolino iš E. V. 350 000 Lt dviejų metų laikotarpiui. Nurodė, kad pinigus grąžins 2004-01-10 E. V. gyvenamojoje vietoje, Panevėžys, Smėlynės 20b. paskolos grąžinimą garantavo savo turtu. T. K. nurodė, kad pinigus gavo, o E. V. nurodė, kad pinigus davė (b.l. 8). Nurodytos sutarties antrame puslapyje T. K. parašė, kad sumokėjo, grąžino skolą 350 000 Lt 2006-07-15, o E. V. patvirtino, kad iš T. K. atgavo skolą 350 000 Lt 2006-07-15 (b.l. 80).
Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad paskolos sutartyje tarp šalių nebuvo nustatytos palūkanos, padarė išvadą, kad pagal Civilinio kodekso 6.872str. jos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu, kuri laikotarpiu 2005-07-22 iki 2006-07-15 sudarė 8,09 procento fiziniams asmenims, skolinant pinigus nuo 1 iki 5 metų laikotarpio.
CK 6.872str. numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, jeigu paskolos sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė.
Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje šalių ginčas kilęs dėl atsakovo T. K. pareigos mokėti palūkanas už 2002-12-10 sutarties pagrindu iš ieškovo E. V. dviejų metų laikotarpiui pasiskolintus 350 000 Lt. Kaip jau buvo nurodyta, paskolos sutartyje šalys nenustatė palūkanų dydžio, o tuo pačiu nenurodė, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė.
Sprendžiant dėl paskolos gavėjo pareigos mokėti paskolos davėjui palūkanas už naudojimąsi paskolos suma pagal sudarytą sutartį yra svarbu atsižvelgti į CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Sutarties šalių ginčo dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų vykdymo atveju yra svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje, ir nuo jų nukrypti tik esant atitinkamiems nurodytiems atvejams, taikant ne sutarties, bet įstatymo nuostatas. Nagrinėjamos apeliacine tvarka civilinės bylos atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagal bylos duomenis nepakanka įrodymų preziumuoti, kad šalių 2002-12-10 sudaryta paskolos sutartis dėl 350 000 Lt paskolinimo T. K. buvo atlygintinė (CK 6.872str.3d.). Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindžia šiais motyvais:
1. Įstatymo leidėjas CK 6.872str.3d. suponavo bendro pobūdžio išvadą, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, tačiau konkrečios paskolos sutarties atveju iškilus ginčui, teismui yra pareiga patikrinti atlygintinos paskolos prezumpciją;
2. Nagrinėjamos apeliacine tvarka civilinės bylos atveju nustatyta, kad sudarant 2002-12-10 paskolos sutartį, paskolos davėjo E. V. ir paskolos gavėjo T. K. asmeniniai ir bendro verslo santykiai buvo geri. Apeliantas T. K. apeliacinės instancijos teismui nurodė (šių aplinkybių ieškovo atstovas nepaneigė), kad su E. V. virš 20 metų kartu vykdė bendrą verslą, jiems abiems lygiomis dalimis priklausė UAB „Interselas“, kitų UAB akcijos, ieškovas ir atsakovas daug metų buvo draugai, todėl 2002-12-10 paskolos sutartyje ir nebuvo nustatytos palūkanos už paskolintus atsakovui 350 000 Lt;
3. Paskolos davėjas E. V., sudarydamas 2002-12-10 paskolos sutartį su T. K., buvo eilę metų sėkmingai verslą vykdęs verslininkas, sudaręs eilę paskolos sutarčių, todėl jo veiksmams taikytini verslininko profesinei veiklai taikomi atidumo, rūpestingumo, ekonominio pagrįstumo ir t.t. kriterijai. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, sudarydamas 2002-12-10 paskolos sutartį su T. K. dėl 350 000 Lt paskolos, E. V. privalėjo suvokti ir suvokė, kad 350 000 Lt skolina T. K. neatlygintinai, nes tikėdamasis, kad paskolos sutartis bus atlygintinė, E. V. privalėjo suvokti ir suvokė, kad palūkanų dydis turi būti nurodytas sutartyje, kaip numato CK 6.872str.1d., tačiau sutartyje nenurodė palūkanų dydžio ar kitų duomenų, kurie leistų suvokti, kad sudaryta atlyginti paskolos sutartis.
4. Neatlygintinės paskolos sudarymo faktą patvirtina ir vėlesni paskolos davėjo E. V. veiksmai. Nors pagal 2002-12-10 paskolos sutartį 350 000 Lt paskolos gavėjas T. K. įsipareigojo 350 000 Lt paskolą grąžinti 2004-01-10, o realiai pinigus grąžino po 2,5 metų, t.y. 2006-07-15, paskolos davėjas E. V. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis būtų reiškęs kokias nors pretenzijas paskolos gavėjui T. K. tiek dėl negrąžintos paskolos, o tuo pačiu ir dėl nemokamų palūkanų. Paskolinta 350 000 Lt suma pripažintina labai didele pinigų suma, kuri buvo pakankamas pagrindas paskolos davėjui ieškovui imtis teisinių priemonių paskolos gavėjo T. K. atžvilgiu, tačiau tokių priemonių paskolos davėjas nesiėmė, kas dar kartą patvirtina paskolos davėjo E. V. ir paskolos gavėjo T. K. gerų asmeninių ir bendro verslo santykių egzistavimą bei sudarytą neatlygintinę 2002-12-10 paskolos sutartį.
5. E. V. 2006-07-15 Paskolos sutartyje patvirtino, kad iš T. K. atgavo skolą 350 000 Lt (b.l. 80). Įvertinant aplinkybes, kad paskolos davėjas E. V. yra verslininkas, kuriam taikomi verslininko profesinei veiklai atidumo, rūpestingumo kriterijai, E. V., patvirtindamas 350 000 Lt skolas grąžinimo faktą (CK 6.65str.5d.), turėjo pareigą nurodyti, kad liko nesumokėtos palūkanos, tačiau to nenurodė, kas leidžia apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad 2002-12-10 paskolos sutartis buvo neatlygintinė.
6.Paskolos davėjas E. V. pareiškimą teismui dėl 43 990,00 Lt palūkanų priteisimo pateikė 2010-07-22, praėjus 4 metams po paskolos grąžinimo. Nurodytas terminas pripažintinas aiškiai per ilgu ir nepateisinamu verslininkui neginti savo pažeistų turtinių teisių, jeigu 2002-12-10 sudaryta 350 000 lt paskolos sutartis iš tikro būtų buvusi atlygintinė.
7. Apeliacinės instancijos teismas bylos medžiaga nustatė, kad E. V. 2010-07-22 pareiškimą teismui dėl 43 990,00 Lt palūkanų priteisimo iš T. K. pateikė dėl kilusių ekonominio - finansinio pobūdžio didelių nesutarimų ir konfliktų su T. K.. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad E. V. ir T. K. vienas antram 2010 metais yra iškėlę keletą civilinių bylų, susijusių su paskolų suteikimu iš UAB „Interselas“ ir t.t. Aptartų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas E. V. 2010-07-22 pareiškimą teismui dėl 43 990,00 Lt palūkanų priteisimo iš T. K. pateikė dėl kilusio asmeninio konflikto su T. K., o ne dėl to, kad 2002-12-10 buvo sudaryta atlygintinė paskolos sutartis.
8. tai, kad atskiroje paskolos sutartyje paskolos davėjas E. V. buvo nurodęs, kad paskola neatlygintinė, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų, kad ir 2002-12-10 paskolos sutartis su T. K. dėl 350 000 Lt paskolos buvo neatlygintinė, nes tokią išvadą leidžia daryti sutarties turinys bei paskolos sutarties dalyvių elgesys po paskolos sutarties sudarymo ir jos įvykdymo.
Aptartų motyvų ir išvadų pagrindu apeliacinės instancijos teismas preziumuoja, kad paskolos davėjas E. V., sudarydamas 2002-12-10 paskolos sutartį su T. K. dėl 350 000 Lt, nenumatė, kad sudaro atlygintinę paskolos sutartį, todėl paskolos gavėjas T. K. neturėjo pagrindo mokėti palūkanas paskolos davėjui E. V.. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai tiksliai nustatė 2002-12-10 sudarytos paskolos sutarties sudarymo, jos vykdymo aplinkybes, neišsiaiškino sutarties šalių tarpusavio santykių įtakos dėl palūkanų nenustatymo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados prezumpcijos, kad 2002-12-10 šalių sudaryta paskolos sutartis buvo atlygintinė (CK 6.872str.), ir tuo pagrindu priimto sprendimo ieškovo ieškinį tenkinti, negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (CPK 263str.1d). Aptartais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas atmesti ieškovo ieškinį dėl palūkanų priteisimo. Prašomos priteisti 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo kildinamos iš pagrindinio ieškinio reikalavimo dėl 45 815 Lt palūkanų priteisimu, todėl netenkinus pagrindinės ieškinio reikalavimo, nėra pagrindo priteisti CK 6.210str.2d. numatytų procesinių palūkanų.
Vadovaujantis CPK 93str., 98str., atmetus ieškovo ieškinį, iš ieškovo atsakovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 1 374,45 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš ieškovo valstybei priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies trečiu punktu,
nuspr endė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atmesti E. V. ieškinį priteisti iš T. K. 45 815 Lt palūkanų, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Priteisti iš E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 374,45 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 2 374,45 Lt T. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei 31,00 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).